Olimpinis čempionas V.Chomičius, rudenį kandidatavęs į Seimą, padirbėti Kijeve spėjo vos du mėnesius. Prieš pat Kalėdas lietuvį įsuko trenerių kaitos pasiutpolkė.
Prieš sezoną Kijevo klubas "Budivelnyk" ekipos vyriausiuoju treneriu pristatė Leonidą Jailo, tačiau dėl komandoje kilusių nesutarimų vadovybė nutarė grįžti prie idėjos pasikviesti specialistą iš užsienio. Juo spalio viduryje tapo V.Chomičius.
Gruodį, vos po poros mėnesių darbo, lietuvį vėl pakeitė L.Jailo, o dar po kelių savaičių kapituliavo ir šis specialistas – buvo sugrąžintas į asistento poziciją. Užvakar prie Kijevo komandos vairo debiutavo žinomas krepšinio specialistas iš Latvijos Igoris Migliniekas. Pirmas latvio blynas prisvilo – kijeviečiai 82:90 nusileido Odesos ekipai.
Tituluočiausias Ukrainos klubas dėl finansinių problemų buvo ilgam nugarmėjęs į mėgėjiškas lygas, o prieš šį sezoną pakilo iš pelenų. Praeitą rudenį sugrįžęs į šalies krepšinio superlygą "Budivelnyk" iškart virto vienu lietuviškiausiu užsienio klubu. Ekipa turėjo trijų lietuvių trenerių štabą (jį sudarė V.Chomičius, skautas Nedas Pacevičius, fizinio rengimo treneris Tomas Munius), klubo generaliniu direktoriumi dirba buvęs Kauno "Žalgirio" vadovas Gediminas Navikauskas, o komandos marškinėlius vilki Lietuvos pilietybę turintis Michailas Anisimovas.
Bet prieš pat Kalėdas sąrašas sutrumpėjo iš karto trimis lietuviškomis trenerių pavardėmis.
Vadovaujami V.Chomičiaus, kijeviečiai iš vienuolika rungtynių laimėjo ketverias. Išėjus lietuviams situacija pasikeitė, tačiau tik trumpam: "Budivelnyk" laimėjo du pirmus mačus, bet paskui pralaimėjo keturis iš eilės. Klubas po septyniolikos turų turi šešias pergales ir yra aštuntas tarp vienuolikos ekipų.
V.Chomičius dar iki sutarties Kijeve turėjo nemažos darbo Ukrainoje patirties. Nuo 2012-ųjų iki 2015-ųjų jis vadovavo "Dnipro" ekipai, kurią 2014–2015 m. sezoną nuvedė iki istorinių Superlygos sidabro medalių.
Paskui treneris grįžo į Lietuvą – praeitą sezoną V.Chomičius dirigavo Alytaus "Dzūkijos" kolektyvui.
– Kaip leidžiate karantinines atostogas? – paklausėme V.Chomičiaus.
– Situacija dėl pandemijos gana slogi tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje, bet viskas suprantama. Visur vaikštome su kaukėmis, plauname rankas. Aš persirgau koronavirusu, tad turiu imunitetą, bet stengiuosi laikytis visų sveikatos saugos rekomendacijų. Su šeima pastarąjį mėnesį leidome Tenerifėje, o ten – ar karantinas, ar ne – visada smagu, nes šviečia saulė. Geras oras, buvo per 20 laipsnių šilumos, šalia – paplūdimys. Ispanijoje stengiausi reguliariai sportuoti. Kasdien po pusvalandį ar daugiau skirdavau mankštai: plaukiojau, dariau tempimo ir jėgos pratimus. O šiaip didžiąją dienos dalį leisdavome paplūdimyje. Ilsėjomės gana aktyviai, svarbiausia, kad nė kiek nesinervindami.
Aš persirgau koronavirusu, tad turiu imunitetą, bet stengiuosi laikytis visų sveikatos saugos rekomendacijų.
– Kodėl, dar neįpusėjus sezonui, atsisveikinote su Kijevo "Budivelnyk" klubu?
– Būtų buvę labai paprasta, jei turėtum daug milijonų, susirinktum žvaigždes ir su jais padirbtum bent 3–4 mėnesius. Jei tada nebūtų rezultatų, permainos trenerių štabe būtų suprantamos. O šiuo atveju normalaus darbo buvo gal mėnuo. Į Kijevą atvykau likus kelioms dienoms iki sezono starto, komanda buvo nesukomplektuota, normalaus pasirengimo varžyboms taip pat nebuvo. Paskui dar įsisuko COVID-19 (lapkričio pradžioje buvo pranešta, kad virusu susirgo visi komandos nariai – aut. past.). Kurį laiką per treniruotes dirbome vos šešiese, nes kiti arba sirgo, arba atsigavinėjo po ligos. Žaisdami trise prieš tris jokios taktikos nesukursi. Buvo ir apmaudžių pralaimėjimų. Pavyzdžiui, su čempionato lyderiu "Kyiv Basket" pirmavome didžiąją mačo dalį, kontroliavome eigą, o kelios žioplos klaidos baigiantis rungtynėms nulėmė nesėkmę. Vietoje to, kad būtume įveikę komandą, kuri iki tol čempionate niekam nepralaimėjo, apmaudžiai suklupome. Tada klubo savininkai visus išbarė, pareiškė, kad žaidėjai nieko nesugeba, treneriai nieko neveikia. Vėliau, pralaimėjus dar sykį, nieko nesakė, nepaaiškino – tiesiog atleido visą štabą. Su šeima Kijeve sutikome Kalėdas, o vėliau išskridome į Ispaniją.
Karjera: "Budivelnyk" vidurio puolėjas M.Anisimovas yra žaidęs Kauno, Šiaulių, Klaipėdos, Vilniaus komandose. "BC Budivelnyk" nuotr.
– Kokie buvo pagrindiniai sunkumai?
– Turėjome daug legionierių, kuriuos buvo sudėtinga suderinti su vietos žaidėjais. Pastarieji buvo toli gražu ne patys stipriausi Ukrainos krepšininkai, o tie, kuriuos tuo metu dar buvo galimybė pasikviesti. Keli vaikinai buvo ilgą laiką nežaidę tokiu lygiu, tad jų adaptacija užtruko. Legionieriai nenorėjo dalytis kamuoliu, o kai nurodžiau žaisti nesavanaudiškai, krito jų asmeninė statistika ir kilo nepasitenkinimas. Manau, kad, dirbant nuosekliai, būtų pavykę sulipdyti vieningą kolektyvą, bet kai pasipylė ligos, užsieniečių sportinė forma dar suprastėjo, aikštėje jie nedirbo.
– Per savo karjerą Rusijoje, o vėliau ir Ukrainoje garsėjote produktyviu darbu su jaunaisiais vietos talentais. Ar tą patį bandėte daryti ir Kijeve?
– Komandoje buvo keli perspektyvūs jauni žaidėjai, bet problema ta, kad neturėjome savo salės, nuomojomės iš konkurento – "Kyiv Basket", todėl mūsų laikas treniruotėms buvo labai ribotas. Pasportuodavome su pagrindine komanda porą valandų, o individualioms pratyboms laiko nebelikdavo.
– Kalbama, kad 2013-aisiais, kai "Budivelnyk" žaidė Eurolygoje, biudžetas siekė 10–12 mln. JAV dolerių. Tačiau netrukus klubas bankrutavo ir pasitraukė iš Ukrainos krepšinio aukščiausiosios lygos. Kokia finansinė situacija dabar?
– "Budivelnyk" galimybės yra ribotos, apie milijonus nėra net kalbos, klubas neturi net savo treniruočių bazės. Jis nebuvo bankrutavęs, bet prislėgtas didelių skolų. Kurį laiką jie nežaidė aukščiausioje lygoje, bet licenciją išsaugojo. Išsisprendę didžiausius skolų klausimus kijeviečiai susitvarkė formalumus su FIBA, gavo reikiamus leidimus ir po truputį juda į priekį.
– Kijevo komandos marškinėlius vilki du su Lietuva glaudžiai susiję aukštaūgiai: amžiną atilsį buvusio žalgiriečio Grigorijaus Chižniako sūnus Platonas ir 2009-ųjų LKL čempionas Michailas Anisimovas. Kaip jiems sekasi?
– P.Chižniakas – gabus jaunuolis, aukštas, bet jam dar trūksta atletiškumo, stabilesnio vidutinio metimo. Jei nenustos tobulėti, Platonas taps rimtu krepšininku. Jis neblogai šneka lietuviškai, nes augo "Žalgirio" jaunimo ugdymo sistemoje. M.Anisimovas gal trejus metus išvis nežaidė krepšinio, bet grįžo ir atrodo geriau nei jaunesni žaidėjai. Michailas Ukrainoje yra įleidęs šaknis, turi šeimą, jo namai – Kijeve.
Talentas: buvusio žalgiriečio G.Chižniako sūnus Platonas – vienas perspektyviausių Ukrainos jaunų krepšininkų. "BC Budivelnyk" nuotr.
– Ukrainos vyrų krepšinio superlyga kažkada puoselėjo ambicingus planus tapti viena pajėgiausių Europoje, joje žaidė pajėgūs legionieriai, klubų biudžetai gerokai pranoko LKL ekipų galimybes. Koks Superlygos lygis dabar?
– Čempionatas pamažu atsigauna. Karas atsiliepė finansinei situacijai, tačiau klubų daugėja. Vienu metu aukščiausioje lygoje buvo gal aštuonios komandos, dabar jau vienuolika, ketina prisidėti dar kelios. Atsiranda rėmėjų, didėja konkurencija. Lygoje pirmauja buvusio "Žalgirio" trenerio Ainaro Bagatskio vadovaujamas "Kyiv Basket", bet ant kulnų mina Južno "Chimik" ir Ternopolio komanda. Tarp lyderių yra ir Zaporožės klubas, kuriam sėkmingai atstovauja puolėjas Aurimas Majauskas. Neblogai sekasi ir mano buvusiai ekipai "Dnipro" – pernai ji tapo čempione, šiemet kol kas šešta.
– Ar po karčios darbo Ukrainoje patirties nenusivylėte trenerio darbu?
– Tikrai ne. Tiktai dabar jau galbūt suabejočiau, ar verta vykti į užsienį. Vis dėlto metams bėgant norisi dirbti arčiau namų.
– Rudenį bandėte ir politiko duonos, su Tomo Pačėso vadovaujama partija dalyvaudamas Seimo rinkimuose. Kaune mesti iššūkį konservatorių lyderiui Gabrieliui Landsbergiui buvo drąsus žingsnis, bet rezultatai nesunkiai prognozuojami. Ar politiko karjeroje jau padėjote tašką?
– Paprašė padėti, neatsisakiau ir dėl to nesigailiu, nes per tą veiklą susipažinau su daug įdomių žmonių. Viltys, aišku, buvo didesnės, nes populiarių energingų krepšinio žmonių toje partijoje buvo daugiau, tačiau man tai baigėsi kaip "Budivelnyk" klube (juokiasi – aut. past.). Vis dėlto trenerio darbas įdomesnis – mėgstu auginti komandą, stebėti žaidėjų progresą. Mano širdis lieka krepšinyje.
