Iš viso per dvi festivalio savaites sulaukta virš 55 tūkst. filmų peržiūrų ir šis skaičius toliau kasdien auga. "Kino pavasario" organizatoriai, norėdami ištikimiems žiūrovams atsidėkoti už tokį didelį palaikymą, kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį skelbia akciją: peržiūros tos dienos filmams kainuos po 3,99 euro.

Velykų pirmadienį akcija galios šešiems filmams: du skirti visai šeimai, o likusieji pasakoja apie įkvepiančias kino, kulinarijos, literatūros ir politikos asmenybes.

Šventės su visa šeima

"Kino pavasario" organizatoriai džiaugiasi, kad festivalio filmų programa leidžia rinktis iš itin skirtingų filmų įvairaus amžiaus žiūrovams. Smagu ir tai, kad šioje programoje įdomių istorijų gali rasti net patys mažiausi kino gurmanai. Viena tokių – "Kino pavasario" lankytojams puikiai pažįstamo prancūzų režisieriaus Nicolas Vanier juosta "Suteik man sparnus" ("Spread Your Wings").

Prieš septynerius metus filmu "Gražuolė ir Sebastianas" ("Belle and Sebastien") jaunuosius žiūrovus sužavėjęs N.Vanier šiemet į "Kino pavasarį" sugrįžo su ne mažiau jautria istorija, pasakojančia apie ypač atidavusio ornitologo ir jo sūnaus Tomo ryšį, užsimezgusį siekiant išsaugoti nykstančią žąsiukų rūšį. Iš pradžių abejingai tėčio veiklą stebintis Tomas netrunka užsikrėsti jo optimizmu ir savadarbiu lėktuvėliu, sukonstruotu kartu su tėčiu, moko paukštelius skraidyti.

Filme gausu ne tik kvapą gniaužiančių Norvegijos ir Prancūzijos vaizdų, bet ir gražių idėjų, kurios neabejotinai pasiliks mažųjų žiūrovų širdyse.

Ne mažiau nuotykių patiria ir daug simpatijų sulaukusi ilgametražė režisieriaus Lorenzo Mattotti animacija "Garsioji meškinų invazija į Siciliją" ("The Bears' Famous Invasion Of Sicily"). Tai žaisminga ir spalvinga kelionė, į kurią didysis meškinų karalius leidžiasi kartu su visa savo gentimi, ieškodamas seniai dingusio sūnaus, kartu norėdamas savo gentainiams parūpinti maisto žiemai. Pabėgę nuo siaubingų monstrų ir nugalėję piktąjį kunigaikštį, meškinai su žmonėmis taikiai apsigyvena kartu, bent jau trumpam. Savo kelionėje herojai mokosi suprasti, kas yra meilė ir atsakomybė, stoja į kovą už silpnuosius, o susidūrę su didžiausiomis negandomis nepamiršta svarbiausių savo vertybių.

Įkvėpimo šaltiniai

Pastarosiomis dienomis žiūrovai kaip niekada ieško įkvėpimo šaltinių, o "Kino pavasario" organizatoriai siūlo jo semtis iš įspūdingų istorijų, pasakojančių apie stiprias, žinomas ir, svarbiausia, įdomias asmenybes. Andrejaus Tarkovskio vardą žino net tie, kurie nesidomi kinu, o gerbėjams jis veikiausiai visada išliks apgaubtas lengvu paslapties šydu.

Genialiojo menininko sūnus Andrejus Tarkovskis siūlo kilstelėti šį šydą: jis kruopščiai surinko ir į vieną filmą sudėjo vaizdo ir garso įrašus, kuriuose A.Tarkovskis atskleidžia pirmuosius prisiminimus, savo požiūrį į kiną, kalba apie religijos ir dvasingumo svarbą, kūrybą įkvėpusius menininkus – W.Shakespeare'ą, J.S.Bachą, L.Tolstojų.

Filme girdime jį atviraujant apie cenzūrą ir dilemą – likti Sovietų Sąjungoje ar emigruoti į Vakarus? Filmas "Andrejus Tarkovskis: kinas kaip malda" ("Andrey Tarkovsky. A Cinema Prayer") – netikėta galimybė po 30 metų išgirsti režisieriaus mintis apie gyvenimą, profesiją ir pašaukimą.

Pašaukimas būti ir kurti įkvepia žiūrint filmą "Klajojantis šefas" ("The Wandering Chef"), atkeliavusį iš Pietų Korėjos. Režisierius Hye-Ryoung Park kartu su pagrindiniu savo istorijos herojumi – šefu Jiho Im – kviečia atrasti užburiantį gamtos grožį, kasdien tyliai augantį pačiose netikėčiausiose vietose. Jiho Im pasaulyje garsėja ekstravagantiškais patiekalais, kuriuos gamina iš Korėjos gamtoje rastų laukinių augalų, žolelių, samanų ir šaknų.

Tačiau visa tai šefui ne vien ingredientai – naudodamas įvairiausius augalėlius, jis kuria ypatingą dvasinį santykį su žmonėmis. Kartą savo ilgesingose klajonėse vyras sutinka nepaprastą senutę, kuri pamažu ima atstoti niekada nepažintą motiną. Šefas ryžtasi paruošti jai visatą simbolizuojančią 108 patiekalų vakarienę. Šis filmas – ne vien apie kulinariją, bet ir apie nepaprastą kūrybą, kai nuostabą keliantys valgiai gimsta iš vidinio žmogaus grožio ir ilgesio.

Svarbūs klausimai

1971-ųjų sausį Šveicarijoje esančiame miestelyje Davose pirmą kartą susirinko pasaulio ekonomikos ir politikos elitas – taip prasidėjo Pasaulio ekonomikos forumo istorija, besitęsianti iki šiol. Per beveik penkiasdešimt metų vykstančio forumo užkulisiai domino ne vieną, tačiau režisierius Marcusas Vetteris kol kas yra vienintelis, kuriam buvo leista filmuoti tai, kas vyksta už uždarų durų.

Ne mažiau intriguoja ir visa tai sukūręs žmogus – Klausas Schwabas, kurio vizija suburti pačius įtakingiausius žmones į vieną vietą ir kelti bei spręsti visam pasauliui svarbius klausimus, virto realybe. Šiandien K. Schwabo kvietimo dalyvauti forume neatsisako net JAV prezidentas, o pats K.Schwabas įsitikinęs, kad jo autoritetas paremtas paprasta tiesa – jis nežarsto kritikos nė vienam savo svečiui, bet visus kviečia diskutuoti. Filme "Forumas" ("The Forum") – ne tik K.Schwabas, kurio tikslas lieka toks pats, kaip ir prieš penkiasdešimtmetį, – pasaulį padaryti geresne vieta, bet ir daugybė kitų garsių veidų – nuo Donaldo Trumpo iki jaunosios klimato aktyvistės Gretos Thunberg, pasiryžusių atskleisti savo požiūrį į forumą.

(Ne)suvaidintas gyvenimas

Tvirta nuomone pasižymi ir kitos dvi asmenybės, pasirodančios prancūzų režisieriaus Guillaume Nicloux komedijoje "Tiesiog nuostabu" ("Just Great"). Į jūros vandens terapijos centrą režisierius pakviečia didįjį prancūzų literatūros provokatorių Michelį Houellebecqą ir kino legendą Gerard'ą Depardieu, kurie vaidina save. Radikalioje sveikatingumo programoje įkalintas M.Houellebecqas nesimėgauja nė viena procedūra, tačiau netikėtai sutiktas G.Depardieu, rodos, visiškai priešingai leidžia laiką sanatorijoje.

Galbūt kino žvaigždės dalią lengvina faktas, kad jo kambaryje netrūksta vyno atsargų, tačiau tikrieji nuotykiai prasideda, kai į sanatoriją atvyksta Michelį prieš penkerius metus pagrobę gangsteriai. Tąsyk jį pagrobė tam, kad sustabdytų nuo kandidatavimo į prezidentus, o ko jiems reikia šįkart? Filmo siužetas nebūtų toks juokingas, jei ne du nepakartojami personažai, kuriems kartais tiesiog užtenka būti viename kadre, kad žiūrovui būtų sunku tvardyti juoką.