„Kino industrija pastaraisiais metais daug svarstė ir diskutavo apie tai, ar žiūrovai po pandemijos išvis grįš į kino sales – nuomonių buvo visokių ir prognozuoti tendencijas buvo labai sudėtinga. Tačiau jau pernai pajutome, kad žiūrovai tikrai grįžta – salės vėl ėmė gausiai pildytis ir susidūrėme su maloniais rūpesčiais, kad ne visi norintieji spėdavo nusipirkti bilietus,“ – prisiminė „Kino pavasario“ vykdomasis direktorius Konradas Kazlauskas.

„Tad šiemet planuodami festivalį jau gan drąsiai 100 proc. grįžome į priešpandemines apimtis – suplanavome 1300 seansų 12-oje kino teatrų bei grįžome į žiūrovams įprastą dviejų savaičių formatą, kad kuo daugiau norinčiųjų suspėtų pasimėgauti festivaliu. Nuojauta pasiteisino – žiūrovai plūdo į 29-ąjį „Kino pavasarį“. Tai, žinoma, lėmė ir itin stipri programa – šiemet turėjome ypatingai daug apdovanojimų pelniusių filmų. Iš viso festivalio metu parodėme 85 ilgo ir 62 trumpo metro filmus, o juos lydėjo virš 70-ies specialių festivalio renginių“ – skaičiavo K. Kazlauskas.

A. Solomino, T. Stuko nuotr. 

Vienas festivalio žiūrovas sugebėjo pažiūrėti daugiau nei pusę festivalio ilgametražių filmų – net 47. „Tokiems savęs neriboti norintiems žiūrovams jau antrus metus siūlėme naujovę – įsigyti žiūrovo akreditaciją. Ši praktika pamažu, bet užtikrintai įsitvirtina festivalyje – pradžioje žiūrovai į tai žvelgė atsargiai, tačiau galiausiai statistika kalba už save – aktyviausiems tai labai pasiteisino ir atsipirko. Šimtai žmonių su įsigytomis akreditacijomis per festivalį pažiūrėjo po 20-40 filmų. Tad tikimės, kad akreditacijos ir toliau populiarės, bet mes pažadame ir įsipareigojame visada planuoti ribotą jų kiekį, kad žiūrovai seansuose lankytųsi komfortiškai,“ – sakė K. Kazlauskas.

29-ajame „Kino pavasaryje“ apsilankė 54 užsienio svečiai iš 15-os skirtingų valstybių: konkursinių programų žiuri, šiemetinių festivalio filmų kūrėjai, prodiuseriai ir aktoriai. Daugybės svečių sulaukė ir kasmetinis „Kino pavasario“ industrijai skirtas renginys – „Meeting Point Vilnius“ šiemet dalyvavo 260 svečių iš viso pasaulio. Jo metu kino industrijos profesionalai sostinėje mezgė pažintis, pristatė savo projektus, turtino žinias seminaruose ir iš Vilniaus išvyko su naujomis idėjoms ar partnerystėmis. Itin daug dėmesio sulaukė „Meeting Point Vilnius“ surengta diskusija apie dirbtinio intelekto „įdarbinimą“ kino industrijoje.

A. Solomino, T. Stuko nuotr. 

„Visa tai įvyko daugybės žmonių dėka – 29-ąjį „Kino pavasarį“ organizavo 96 komandos nariai ir net 268 savanoriai. „Kino pavasarį“ šiemet taip pat palaikė rekordinis skaičius – 150 – partnerių, padėjusių idėjas paversti realybe. Na, o mes jau pradedame ruoštis jubiliejiniam, 30-ajam, „Kino pavasariui“. Tiesą sakant, jam ruoštis pradėjome dar prieš šiemetinį festivalį – turime įspūdingų idėjų, jau žinome keletą filmų ir esame nusimatę keletą vardų, kuriuos mėginsime atsivežti kitam festivaliui,“ – intrigavo K. Kazlauskas.

Prieš penkerius metus „Oskarui“ buvo nominuotas šių režisierių darbas „Jūsų Vincentas“ ir jis į kino istoriją įėjo kaip pirmasis ilgametražis animacinis filmas. Jau tuomet buvo kalbėta apie Vincento van Gogho braižu nutapyto kūrinio sudėtingumą, bet naujasis darbas „Kaimiečiai“, pasak Hugho Welchmano, buvo triskart sudėtingesnis. Kadras po kadro – t.y. paveikslas po paveikslo – jis buvo nutapytas realistine maniera ir, H. Welchmano teigimu, net ne visi prie ankstesnio kūrinio dirbę geriausi dailininkai sugebėjo priimti „Kaimiečių“ iššūkį. Galima sakyti, buvo sukurti du filmai – pradžioje viskas buvo nufilmuota, o vėliau visa tai nugulė į keliasdešimt tūkstančių paveikslų, tapusių įspūdingu filmu.

Režisieriai nuolat sulaukia klausimų, kodėl dirbtinio intelekto laikais reikia rankomis tapyti filmą? H. Welchmanas šypsosi, kad mielai būtų kūręs su dirbtiniu intelektu, jei tik jis tai pajėgtų. „Dirbtinis intelektas gali puikiai kurti muziką, nes internete yra didžiulė muzikos kūrinių duomenų bazė, kuria jis gali remtis. Jis net gali neblogai nukopijuoti aliejinės tapybos paveikslą. Bet viskas keičiasi tada, kai atsiranda judesys – dirbtinis intelektas tampa per daug nuspėjamas, per daug dirbtinis lyginant su žmogaus potėpiais, šviesos pakitimais ir pan. Jis galbūt galėtų to išmokti, jei egzistuotų daugiau aliejinės tapybos animacijos darbų, tačiau tokių daugiau nėra – yra tik „Kaimiečiai“.“

Stop kadras.

„Nobelio“ premijos laureato knygos motyvais

Istorija žiūrovą nukelia į XIX a. pabaigos Lenkijos kaimą, kur apkalbų, pavydo, nesibaigiančių nesutarimų židinyje visus vienija pasididžiavimas savo žeme, atsidavimas tradicijoms ir giliai įsišaknijęs patriarchatas. Intrigų ir prieštaringų troškimų centre atsiduria jauna moteris Jagna, kuri šioje aplinkoje mėgina rinktis savo pačios kelią. Režisierė DK Welchman sako, kad būtent Jagnos personažas W. Reymonto romane „Kaimiečiai“ tapo priežastimi papasakoti šią istoriją filme.

„Mane pribloškė, kaip gražiai Reymontas aprašė kaimą, metų laikus, valstiečius supančios gamtos grožį. Tačiau būtent Jagna tapo priežastimi, kuri mane patraukė jį ekranizuoti. Kaip moteris, aš taip pat daugybę kartų gyvenime buvau neteisingai sugėdinta. Tad susitapatinau su Jagna, labai ją užjaučiau. Pradžioje visi jai pavydi ir jos nesupranta, vėliau su ja blogai elgiasi, ją gėdina ir galiausiai atstumia – už tai, kad ji graži, svajinga, meniška, aistringa, o labiausiai už tai, kad ji abejoja patriarchatu, palaikomu ir bažnyčios. Ji tarsi šaukė mane. Šis filmas – mano atsakymas į tą kvietimą“, – sakė DK Welchman.

H. Welchmanas pridūrė – kad ir kaip norėtumėme jaustis labiau sofistikuoti XXI amžiuje, vis dėl to yra nuo XIX amžiaus nepakitusių dalykų. „Pavyzdžiui, Toronte, JAV, D. Britanijoje po filmo peržiūrų prie manęs pasikalbėti vis prieidavo indų kilmės žmonės, jie pasakojo savo arba draugų istorijas – panašūs iššūkiai šeimose tebėra daug kur pasaulyje. Taip pat daugybė jaunų moterų tebesusiduria su mobingu, tik jis persikėlė į internetą – patiriama anoniminė neapykanta, pavydas varo žmones į depresiją, kelia didelį nerimą ir net suicidines mintis. Filme rodomi konfliktai, lyčių nelygybė, internalizuotas patriarchatas, aistros, pavydas – visa tai tebėra būdinga žmonėms, todėl tai labai atpažįstama. “

Stop kadras.

Siautulingos šventės su šokiais ir dainomis

„Kaimiečiai“ – džiaugsmas ne tik akims, bet ir ausims: įspūdingą vizualinį kūrinį puikiai papildo muzika. „Mus įkvėpė knygoje aprašomos šventės ir Borinos bei Jagnos vestuvės, kuriose svečiai gėrė ir šoko tris dienas. Šie žmonės gyvena sudėtingą gyvenimą, neįtikėtinai sunkiai dirba, tačiau taip pat moka ir švęsti gyvenimo ciklą. Jie tikrai mėgsta šokti. Mes visi turėtumėme daugiau šokti! Kartais muzikai tenka pakalbėti už personažus, kai jie tampa nepakankamai iškalbingi arba nesijaučia turį galių. Tad glaudus bendradarbiavimas su kompozitoriumi Łukaszu „L.U.C“ Rostkowskiu buvo labai svarbus“, – atskleidžia DK Welchman.

Stop kadras. 

Finalinę filmo dainą „End of Summer“ po filmo išleidimo anglų kalba perdainavo garsi kartvelų ir britų dainininkė Katie Melua, filmo garso takelis Lenkijoje jau tapo platininiu, o šalyje net rengiami specialūs filmo „Kaimiečiai“ muzikos koncertai.

„Garso takeliui mus, žinoma, įkvėpė tradicinė lenkų liaudies muzika. Visame pasaulyje folkloras turi daug pasikartojimo elementų – tai kuria atmosferą, skatinančią šokti iki ryto, visai kaip šiuolaikinė house arba trance muzika. Tačiau mus labiau domino ne populiarioji, o gilesnė, dar labiau į praeitį nukelianti liaudies muzika. Skandinavijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje ir kituose regionuose yra populiarūs giliai į istoriją nusikeliantys gentinės praeities tyrinėjimai, o šiuo atveju man buvo įdomus šio regiono slavų misticizmas. Tad mus labiausiai domino toks folkloras, kuris skambėjo ypatingai seniai“, – pasakojo H. Welchmanas.

Festivalį atidarė nelengvas, bet būtinas filmas apie praeitį, kuri vėl aktualizuojasi dabartyje – Kanų Didžiuoju prizu ir 2 „Oskarais“ apdovanota režisieriaus Jonathano Glazerio Holokausto drama „Interesų zona“.

„Geras kinas tik į gera“, – sakė festivalio rengėjai, kino mylėtojus pakvietę festivalio atidarymo vakarą susitikti kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ ir prisiminti kino poveikį. Kai po filmo nebevaidini, kai po seanso – kaip po seanso, kai viduje sujuda, kai save įtrauki į programą arba kai atsirakini – skambant grupės „Kamanių šilelis“ kartu su gospel choru „GospelJonai“ atliekamai dainai „Aš lauksiu tavęs“ daugelis galėjo prisiminti, kaip vienas ar kitas filmas paveikė mus ir mūsų vidų.

„Sveiki sugrįžę ten, kur jausmuose kaip namuose – sveiki sugrįžę į „Kino pavasarį“, – atidarymo metu žiūrovus sveikino festivalio direktorius Algirdas Ramaška. – Matydamas tiek žmonių, mylinčių kiną, jaučiu, kad mes turime vilties. Tikiu, kad kiekvienas asmeniškai ir kartu bendrystėje galime geriau. Ir žinau, kad šiems pokyčiams į gera tikrai gali įkvėpti geras kinas, kurį žiūrėti kviečiame jau dvidešimt devintus metus“.

„Prie solidaus jubiliejaus slenksčio artėjantis „Kino pavasaris“ jau seniai įsitvirtino kaip vienas reikšmingiausių ir laukiamiausių kultūros reiškinių Lietuvoje. Festivalio žiūrovų lūkesčių kartelė pakelta aukštai, tačiau „Kino pavasaris“ ją kasmet įveikia labai lengvai, pasiūlydamas itin platų ir kokybišką repertuarą: nuo kino istorijos ištakų iki naujausių šedevrų. Be abejo, toks tariamas lengvumas yra tik iliuzija, kurią iš tiesų lemia aukščiausias festivalio komandos bei kino kūrėjų profesionalumas, atsakomybė ir meilė kinui“, – pažymėjo kultūros ministras Simonas Kairys.

Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas taip pat perdavė linkėjimų ir pasveikino festivalio pradžią: „Šiandien Vilniuje galime didžiuotis iš tiesų aukšta kino kultūra – sekame kino filmus iš viso pasaulio, renkamės iš plataus spektro žanrų ir temų, galų gale, esame alkani kokybės ir unikalumo. Ir už tai didele dalimi turime būti dėkingi „Kino pavasario" komandai, kuri jau 29-erius metus nuosekliai augina kino gerbėjų ratą, plečia kino ribas ir puoselėja jį ne tik kaip populiariosios, bet ir kaip aukštosios kultūros atšaką.“

Tuo tarpu Lietuvos kino centro direktorius Laimonas Ubavičius džiaugėsi, kad šiemet „Kino pavasario“ programoje bus galima išvysti daug lietuviškų filmų, apkeliavusių pasaulinius kino festivalius. „Džiugu matyti filmų temų ir žanrų įvairovę, atskleidžiančią tai, kuo šiuo metu gyvena lietuviškas kinas. Festivalio programoje itin svarbu matyti ir lietuviškos klasikos trumpametražius animacinius filmus. Džiugu, jog „Kino pavasaris“ suteikia galimybę juos atrasti naujai žiūrovų kartai“, – sakė jis.

Jau trečius metus gražia festivalio atidarymo ceremonijos dalimi tapo Vidos Ramaškienės fondo, kurio tikslas – atkreipti dėmesį į jaunųjų Lietuvos kino žmonių kūrybą – laureato paskelbimas. Trečioji fondo premija – 2000 eurų – buvo įteikta aktoriui Donatui Želviui už jo gebėjimą įsikūnyti į kitą ir priversti žiūrovą iki skausmo susitapatinti su scenoje ar ekrane gimstančiu veikėju.

Atidarymo vakarą žiūrovai, kino industrijos atstovai, ilgamečiai didieji „Kino pavasario“ partneriai „ERGO“ ir „Telia Play“, nuolat festivalį ir gerą kiną palaikantys festivalio teisininkai „Sorainen“ ir daugybė kitų ištikimų partnerių bei draugų buvo pakviesti žiūrėti britų režisieriaus Jonathano Glazerio filmą „Interesų zona“ (The Zone of Interest).

„Mūsų filmas parodo, kur veda dehumanizacija – būtent ji lėmė mūsų praeitį, lemia ir dabartį. Nesakome – „žiūrėkite, ką jie tada padarė“, sakome „žiūrėkite, kaip elgiamės dabar“, – vos prieš kelias dienas atsiimdamas „Oskarą“ pabrėžė šios sukrečiančios ir itin svarbios Holokausto dramos režisierius J. Glazeris.

29–asis Vilniaus miesto kino festivalis „Kino pavasaris“ iki kovo 27 d. vyksta Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir „Telia Play“ platformoje. Festivalį iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, „Kūrybiška Europa“ MEDIA, festivalį remia Kauno ir Šiaulių miestų savivaldybės. Daugiau apie festivalį: https://kinopavasaris.lt/.