Užrašą ketina palikti
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas kovo 30 d. pasirašė įsakymą, kuriuo „nuasmenino“ dvi vardines galerijas – P.Domšaičio Klaipėdoje ir Vytauto Kasiulio Vilniuje.
Tokių kalbų, kad galerijos pavadinimas Klaipėdoje gali keistis, girdėjosi jau senokai.
Kodėl šito prireikė?
„Čia buvo bendra strategija. Ne tik P.Domšaičio galeriją, bet ir V.Kasiulio dailės muziejų pervadinome į Lietuvos diasporų dailės muziejų. Vieno autoriaus vardu pavadinti padaliniai turi gana ribotą galimybę dominti platų ratą žmonių. Žinoma, dalis žmonių puikiai žino, kas yra P.Domšaitis ir kas yra V.Kasiulis, bet mūsų, Nacionalinio dailės muziejaus, paskirtis yra daugiau panoraminis ir platus vaizdas“, – dienraščiui aiškino A.Gelūnas.
Jo teigimu, iš Klaipėdos galerijos niekur nedings P.Domšaičio darbų ekspozicija ir ant fasado pavadinimas „P.Domšaičio galerija“ esą liks visada, nes būtent čia yra šio iš Rytprūsių kilusio ir pasaulyje pagarsėjusio dailininko darbų kolekcija.
Figūra: Klaipėdoje jau beveik du dešimtmečius yra eksponuojama apie pusė tūkstančio Rytprūsių meno pasaulio garsenybės – čia gimusio dailininko P.Domšaičio darbų.
A.Gelūnas patikslino, kad Klaipėdos dailės muziejui nuo šiol atsivers daugiau galimybių rodyti įvairesnes tarptautines, nacionalinio lygmens parodas, kurios galėtų būti atvežtos net ir iš Vilniaus.
Esą su šia bendra strategija yra susiję ir padalinių pavadinimų pakeitimai.
„P.Domšaitis gal ir pasaulinio garso figūra, bet – ribotam ekspertų ratui, tai nėra nei Van Goghas, nei M.K.Čiurlionis, nei Picasso. Galerijos pavadinimas niekur nedingsta, bet mums atrodo, kad ateityje reikėtų vengti pavadinti, gal kiek skubotai, vieno žmogaus vardu visą muziejų“, – paaiškino A.Gelūnas.
Nebūtina naikinti atminties
Tačiau klaipėdietis istorikas Dainius Elertas įsitikinęs, kad galerijos nuasmeninimas yra klaida, nes P.Domšaitis gal ir nėra itin tvirtais saitais su Klaipėda susijęs, bet jis – pasaulio figūra, todėl esą visiškai nebuvo būtina naikinti nei jo vardo, nei atminties.
Visiškai nebuvo būtina naikinti nei to vardo, nei atminties, tai yra persona, per kurią buvo galima atverti muziejų pasauliui.
„Sunku suvokti, kaip užgimė ta galerijos „nuasmeninimo“ koncepcija. Bet P.Domšaičio vardas galeriją darė įdomesnę žymiai platesniam meno mylėtojų ratui, pavyzdžiui, kalbant apie išeiviją. Tad klausimas, kiek bus naudingas galerijos pavadinimo pakeitimas? Paimkime bet kokį kitą miestą, ne Klaipėdą, bet, tarkime, Mažeikius. Mažeikių dailės muziejus. Kaip tai skamba? Tas galerijos mastelis iš karto susitraukia, susiaurėja, o asmenybės pavardė pavadinime iš karto išplečia besidominčiųjų ratą“, – kalbėjo D.Elertas.
Dainius Elertas / Redakcijos archyvo nuotr.
Istoriko teigimu, P.Domšaičio galerijoje, remiantis šio dailininko vardu ir gyvenimo pavyzdžiu, buvo galima labiau išplėtoti išeivių kūrybos pristatymą istorinių lūžių metu.
D.Elerto manymu, pritrūko šio garsaus kūrėjo vardo kūrybingesnio panaudojimo, kad būtų pritrauktas lankytojų dėmesys globaliomis temomis, kurios yra įdomios ne tik Klaipėdai.
„Dabar gi, pakeitus galerijos pavadinimą, turiu įtarimą, kad slystelėsime į provincialumą blogąja prasme. Toks įspūdis, kad muziejaus misija susiaurėja iki vieno taškelio – Klaipėdos dailės. Bijau, kad tie idėjų resursai bus greitai išsemti ir gana greitai pasieksime dugną. Visiškai nebuvo būtina naikinti nei to vardo, nei atminties, tai yra persona, per kurią buvo galima atverti muziejų pasauliui. Dabar viskas, kas buvo iki šiol, tarsi nubraukiama ir pasiūloma prastesnė idėja“, – dėstė D.Elertas.
Norėtų daugiau aiškumo
Klaipėdiečio manymu, A.Gelūno sumanyta galerijos pertvarkos koncepcija neprašoka savivaldybės lygio.
„Tai yra būtent koncepcijos klausimas, nes būtent pavadinimas atspindi koncepciją. Pavadinimas nėra vien tušti žodžiai, už jo turi slypėti kažkoks turinys. Tad tas turinys, kuris dėliojamas tam tikrais principais, ir yra iš esmės koncepcija. Vienas dalykas atsiremti į P.Domšaičio kūrybą ir ką ja galima pasiūlyti lankytojams ir antra, ką galės pasiūlyti tiesiog Klaipėdos dailės muziejus. Reikia pripažinti, kad Klaipėda meno pasauliui nesubrandino daug pasaulinio lygio menininkų“, – pastebėjo klaipėdietis istorikas.
Persekiojimas: P.Domšaičio kūrybą prieš beveik devynis dešimtmečius naciai Vokietijoje įtraukė į „išsigimusio meno“ sąrašus, paties dailininko veikla buvo varžoma, tad jis buvo priverstas išvykti į Austriją, o po karo – į Pietų Afrikos Respubliką.
Todėl, D.Elerto įsitikinimu, prieš nuasmeninant žinomos galerijos pavadinimą, vertėjo gerai pasverti, ar vartotojams, laukiantiems, kad ta institucija aktyviai veiktų, būtų ne mažiau svarbu žinoti, ką tie pakeitimai reiškia, tačiau kol kas esą aiškaus atsakymo nėra.
„Kad tie atsakymai taptų aiškesni, manyčiau, būtų tikslinga pasitarti su Klaipėdos kultūros bendruomene, sužinoti, kokie jų lūkesčiai, kokios idėjos tuo klausimu sklando. Tokiu atveju ta galerijos pertvarka galbūt pajudėtų link kokybės kėlimo, nes dabar matome tik keistus formalius žingsnius, už kurių neaišku kas slypi ir nežinia ką jie reiškia“, – pabrėžė klaipėdietis.
P.Domšaičio biografijos faktai
Gimė 1880 m. rugsėjo 15 d. gimė Kropynų kaime, Rytų Prūsijoje (dab. Gajevas, Kaliningrado sr.) ūkininkų šeimoje.
1907–1910 m. studijavo Kionigsbergo meno akademijoje.
1910–1914 m. tobulinosi Loviso Corintho dirbtuvėje Berlyne. Keliavo po Europą, studijų tikslais lankė Paryžiaus, Londono, Amsterdamo, Florencijos, Sankt Peterburgo muziejus.
1914–1918 m. mobilizuotas į karą, tarnavo Tilžėje, dalyvavo parodose Berlyne.
1920 m. priėmė Lietuvos pilietybę, gavo Lietuvos Respublikos pasą.
1928 m. Paustininkų bažnyčioje (dab. Zalivnojė, Kaliningrado sr.) susituokė su dainininke Adelheide Armhold (1900–1992).
1937 m. P.Domšaičio paveikslai eksponuoti kilnojamoje „Išsigimusio meno“ („Entartete Kunst“) parodoje, dailininkas patyrė profesinės veiklos suvaržymus, jo kūriniai pašalinti iš Vokietijos muziejų.
1943 m. iš Berlyno persikėlė gyventi į Austriją.
1949 m. kartu su žmona išvyko gyventi į Pietų Afrikos Respubliką.
1949–1965 m. gyveno Keiptaune, intensyviai kūrė, rengė individualias parodas, dalyvavo grupinėse parodose PAR, Rodezijoje, JAV, Kanadoje, Brazilijoje.
1964 m. laimėjo Pietų Afrikos Respublikos premiją „Artists of Fame and Promise“.
1965 m. lapkričio 14 d. P.Domšaitis mirė, palaidotas Keiptaune.
1980–1982 m. Lietuvių fondas (JAV) iš dailininko našlės įsigijo P.Domšaičio kūrybinį palikimą – 800 kūrinių.
1989–2001 m. Lietuvių fondas perdavė Lietuvos dailės muziejui 530 P.Domšaičio kūrinių.
2001 m. liepos 26 d. Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos paveikslų galerijoje atidaryta nuolat veikianti P.Domšaičio kūrinių ekspozicija, įkurtas P.Domšaičio kultūros centras.
2004 m. Klaipėdos paveikslų galerija pavadinta P.Domšaičio vardu, po 17 metų tas vardas panaikintas, nors iškabą ant fasado pažadėta palikti.
Šaltinis: www.lndm.lt
