Išvengė kolegų likimo
Orkestro vadovas T.Ambrozaitis teigė labai gerai pamenantis tą dieną, kai visiems teko išeiti iš savo senojo teatro, nes jame prasidėjo rekonstrukcija.
Tas išėjimas buvo labai sunkus ir dėl to, kad buvo sudėtinga prognozuoti, kada pavyks sugrįžti, ar neišsibėgios darbuotojai, kaip apskritai reikės dirbti toliau.
„Galvoje tvyrojo chaosas. Mintys – padrikos, ramybės nedavė, kaip viskas toliau bus, nes darbuotojų daug, kur eisime, kaip dirbsime? Buvome kaip tie klajokliai ant lagaminų. Iki šiol taip ir esame ant tų lagaminų – orkestras repetuoja Verslo mokyklos bendrabučio salėje, kiti repetuoja Žvejų rūmuose. O ir šita pandemija mums buvo dar vienas siurprizas“, – šypsojosi T.Ambrozaitis.
Tačiau visi teatro darbuotojai greitai perjungė savo „vidines pavaras“ kitam režimui.
Tomas Ambrozaitis / Redakcijos archyvo nuotr.
Ir tas nerimas turėjo pagrindo. Kai kone dešimtmetį buvo remontuojamas Klaipėdos dramos teatras, nemažai žinomų artistų, garsios scenos žvaigždės – Nelė Savičenko, Vytautas Anužis, dar keli paliko uostamiestį.
Tačiau Muzikiniame teatre, susiklosčius panašiai situacijai, matomas priešingas efektas.
Klaipėdos dramos teatro istorija buvo liūdnoka, nes jo pastato atnaujinimas labai jau ilgai truko. Šviesaus atminimo teatro direktorius Gediminas Pranckūnas taip ir nesulaukė tos rekonstrukcijos pabaigos.
Tiems žmonėms yra turbūt labai sudėtinga, kad jie ryžtasi važiuoti į kitą pasaulio kraštą.
Į Palangą vykti neketino
Skaudu buvo dar ir dėl to, kad taip vilkinant Klaipėdos dramos teatro atnaujinimą (esą stigo lėšų), žaibiškai buvo pastatyta Palangos koncertų salė.
„Tada daug kas kalbėjo, kad turbūt kažkieno interesas buvo didesnis kuo greičiau Palangoje atidaryti koncertų salę, nei Klaipėdoje rekonstruoti Dramos teatrą“, – prisiminė T.Ambrozaitis.
Dirigentas neslėpė girdėjęs replikų, jog būtų gerai, kad į Palangos koncertų salę persikeltų Klaipėdos muzikinis teatras.
Bet, anot orkestro vadovo, tai buvo neįmanoma, nes Palangos koncertų salė pastatyta tik kaip koncertinė įstaiga.
„Iš išorės ir iš vidaus salė atrodo labai gražiai, bet teatro reikalams patalpos visai nepritaikytos. Net žiūrovams per pertraukas nėra kur būti, visa ta tūkstantinė minia susispiesdavo pirmojo aukšto fojė. Mes labai vargome Palangos koncertų salėje, kalbu apie techninę pusę – atlikėjams ten nėra kur persirengti, kur grimuotis“, – kalbėjo T.Ambrozaitis.
Pasiekimas: vienas didžiausių pernykščių pasiekimų, kuris plačiai nuskambėjo visoje Lietuvoje, buvo ambicingas operos „Skrajojantis olandas“ pastatymas. (Martyno Aleksos nuotr.)
Baltarusijoje atleido iš darbo
Nepaisant to, Muzikinis teatras, skirtingai nei Dramos, sunkiuoju laikotarpiu atlikėjų prarado kur kas mažiau. Net prisijungė naujų, be to, užsieniečių.
Anot dirigento, teatras – gyvas organizmas, kuris nuolat atsinaujina: kažkas išeina, kažkas ateina.
„Džiaugiuosi, kad mes atrandame darbuotojų iš Europos šalių. Į orkestrą, į baleto trupę ir į chorą įsilieja vis naujų. Dabar yra paraiškų norinčiųjų pas mus dirbti net iš Jungtinių Valstijų ar iš Irano. O orkestre pas mus groja muzikantai iš Ispanijos, taip pat Minsko valstybinio teatro, kur A.Lukašenkos režimo buvo atleisti iš darbo „už pasipriešinimą ir nusikaltimus valstybei“, nes, kai po vieno spektaklio visa salė giedojo „Galingasis Dieve“, panašiai kaip mūsų „Lietuva brangi“, orkestras atsistojo iš pagarbos, dėl to jie buvo atleisti“, – teigė T.Ambrozaitis.
Solidarumą su tauta išreiškę ir dėl to nukentėję baltarusiai užuovėją rado Klaipėdoje, kur įsidarbino Muzikiniame teatre.
„Kaip jie atsidūrė pas mus? Čia toks labai vingiuotas kelias. Yra toks atlikėjų agentas, kuris iš Baltarusijos į Lietuvos operos ir baleto teatrą atveždavo solistus. Per jį su mumis susisiekė tie muzikantai, domėjosi, ar yra galimybė dirbti pas mus. O mes kaip tik ieškojome muzikantų orkestre. Buvo susisiekta su mūsų teatro vadove Laima Vilimiene, ir jie atsirado čia. Dabar pas mus trys baltarusiai iš Minsko, koncertmeisteris Aleksandras dirba jau šeštą sezoną, o Regina su Vladislavu yra tie politiniai pabėgėliai“, – teigė T.Ambrozaitis.
Klaipėdos muzikiniu teatru susidomėjimas yra, ir tas labai jaučiama, tačiau orkestro vadovui sunkiai įsivaizduojama, kaip žmonės ryžtasi tokioms gyvenimo permainoms.
„Bet čia priklauso nuo aplinkybių ir charakterio. Aš pats esu labai sėslus žmogus, jei man dabar reikėtų vykti dirbti kažkur į Iraną, turbūt geriau keisčiau profesiją ir įsidarbinčiau miesto apželdinimo tarnyboje. Jei jau pagal specialybę negalėčiau dirbti, dirbčiau bet kur, kad tik Klaipėdoje. Tačiau tiems žmonėms yra turbūt labai sudėtinga, kad jie ryžtasi važiuoti į kitą pasaulio kraštą. Priežastys turi būti labai svarios, juolab ir atlygis pas mus ne stebuklingas“, – kalbėjo orkestro vadovas.
Paklaustas, kokia kalba dirigentas kalbasi su muzikantais, nes orkestras dabar labai įvairiatautis, orkestro vadovas labai ilgai juokėsi: „Žemaičių, rusų, vokiečių, dabar mokausi anglų kalbos. Nes yra tokių muzikantų, kurie kalba tik angliškai arba tik angliškai ir ispaniškai. Repeticijose tai ne problema, jie vieni kitiems parodo, pataria. Bet nekalbėdamas su jais tiesiogiai prarandu žmogišką kontaktą, o tai labai svarbu. Nors šie laikai yra tokie, kad žmogiškieji santykiai nyksta, jie trinami, viskas pereina į internetą. Bet aš esu senamadiškas.“
Ko nenupirksi už pinigus
Nors ir sudėtingas metas, jis teatrui yra vaisingas kūrybiniais darbais.
T.Ambrozaičio teigimu, pirmiausia teatro vadovybės kūrybinis matymas sutapo su atlikėjų ir artistų galimybėmis.
„Būna taip, kad norėti gali labai daug, bet ne visada pavyksta tuos norus įgyvendinti. Pavyzdžiui, aš to „Skrajojančio olando“ labai bijojau, nes mūsų orkestras tokių dalykų dar nebuvo grojęs, bet rezultatas yra toks, ir tai yra labai didelis džiaugsmas, klausytis, kaip Klaipėdos muzikinio teatro orkestras griežia tokią partitūrą. „Olandas“ tikrai galėtų tapti tam tikra Klaipėdos miesto vizitine kortele“, – tvirtino dirigentas.
Anot T.Ambrozaičio, pats Klaipėdos miestas yra kitoks, čia nuolat siaučia vėjai, tad esą parodyti „Skrajojantį olandą“ kur nors kitur nelabai ir įmanoma.
„Kaip reikėtų pastatyti „Olandą“ be marių, sutroškusių žuvų kvapo, be tinklų, be klykiančių kirų, be laivų korpusų karštos dervos tvaiko. Kitur viso to nėra. Pamenu, dainuoja Olandas pirmąją savo ariją, o už jo nugaros plaukia keltas. Galiausiai, antro veiksmo metu, pasirodo ryški pilnatis. Tai yra tas kažkas, ko už jokius pinigus nenupirksi. Šitame mieste viskas yra teisinga“, – pabrėžė T.Ambrozaitis.
Kiekvienos minutės kaina
Pasak T.Ambrozaičio, niekada gyvas atlikimas neatstos įrašo, kad ir leidžiamo aukščiausios kokybės aparatūra. Vien jau pats ėjimas į teatrą yra šventė.
Bet, orkestro vadovo teigimu, vien frako ir dirigento lazdelės nepakanka, kad galėtum stoti prieš orkestrą ir jį suvaldyti, jį išjudinti, kad grotų taip, kaip turi groti.
„Klausiate, ar despotizmas dirigentui neišvengiamas? Jei kalbėtume apie XIX a. pabaigą ir XX a. vidurį apie didžiųjų dirigentų erą, tai pradedant A.Toscanini, kuris laužydavo batutas, savo laikrodžius traiškydavo bato kulnimi, plėšydavo partitūras repeticijų metu ir koneveikdavo visus bjauriausiais žodžiais, jei šiandien toks žmogus taip išstotų prieš orkestrą, tai būtų jo paskutinis atsistojimas“, – tvirtino T.Ambrozaitis.
Tačiau dirigentas neslėpė, kad tos despotizmo nuosėdos ir jam prasiveržia, kai trinktelėja kumščiu per pultą, nes situacijų būna visokių.
„Repeticijos metu sukelti balaganą daug meno nereikia. Kažkas šnipštelėjo, kažkas nusijuokė, ir jau matai, kad repeticija iš tavo rankų slysta. O orkestras labai brangus dalykas, kiekviena minutė labai brangi, pernelyg brangi. Dirigentas tarsi nuolat sėdi ant atvirų elektros laidų ir nežino, kada užtrumpins, kada pratrūks ir nebegalės orkestro suvaldyti. Bus prarastas laikas, kurį galėjo skirti kūrybiniam darbui“, – kalbėjo T.Ambrozaitis.
Esą gali viskas būti tobula – orkestras, artistai, apšvietimas, dekoracijos, bet jei jiems savo atlikimu nepavyksta „užkabinti“ žiūrovų, tam tikra prasme nepasiseka apkabinti visos salės toms kelioms valandoms, anot dirigento, lieka tik puikai atliktas spektaklis, bet ne daugiau.
„Iš dirigento į orkestrą eina tik jo nebyli veido mimikos ir rankų gestikuliacijos informacija, ji perleidžiama per orkestrą ir turi pasiekti žiūrovus. Ta grandinė yra nepertraukiama. Užtenka tik vieną narelį kažkur nukirpti, ir viskas dingsta. Ir tada žiūrovas pradeda žiūrėti į laikrodį, galvodamas, kada visa tai baigsis. Iš koncerto, iš spektaklio, iš muzikinio burbulo (dabar madoje kalbėti apie burbulus) žmogus turėtų išeiti su gerokai šviesesnėmis mintimis. Vadinasi, tik tada viskas vyko teisingai, mes savo tikslą pasiekėme“, – kalbėjo T.Ambrozaitis.
