Haskos Šyjan, ukrainiečių jaunosios kartos rašytojos, romane sutinkame paliktą už nugaros 27-erių Martą. Jos mylimasis Maksas kariauja Rytų Ukrainoje. Romano įvykiai vyksta 2014 m., bet kovos už laisvę tęsiasi. Tačiau knyga – ne vien apie karą ir ukrainiečių karius, bet ir apie tuos, kurie kovoja kitaip. Tai pasakojimas apie žmones, patiriančius vidinį konfliktą, pyktį, nežinią ir baimę.
Šiuolaikinė Penelopė (Odisėjo žmona – red. past.) – Marta atstovauja tai kartai, kuri gali mėgautis brangiais pirkiniais, kelionėmis į užsienį, patraukliu darbu informacinių technologijų įmonėse. Ji tarsi gyvena purpurinėje idilėje, moderniame ir laisvame Lvivo megapolyje. Deja, 2014-ųjų realybė kitokia. Ukrainos rytuose įsiplieskęs karas paliečia ir gyvenimo malonumuose paskendusius jaunuolius, kurie vakarais mėgaujasi prancūziškais delikatesais ir putojančiu vynu.
Alsuoju kaip žuvis. Tempiu didžiulį krepšį. Žengiu per patižusį sniegą. Gaudau orą. Ir, lyg vaikas, trepsėdama mažyčiais tankiais žingsneliais, išmindau pažliugusiame sniege kitą širdelės pusę.
Kokią naštą neša Marta ir kitos penelopės? Didžiuojasi, gedi ar pyksta, kad jų mylimasis, brolis, sūnus iškeitė jas ir savo saugumą į galimybę tapti šalies herojumi?
2019 m. išleista knyga kontroversiška, nes pagrindinė romano veikėja, ciniškoji Marta su savo vartotojiškomis vertybėmis, skeptiškai žiūri į 2014 m. karo Ukrainos rytuose savanorius, tačiau pats kūrinys – dar vienas įrodymas, kad ukrainiečiai karo nenorėjo.
Autorės dėmesio centre – šiaudiniai našlaičiai, kuriuos augino seneliai, kol jų tėvai Vakaruose ieškojo materialinės gerovės. Vėliau jie pabėgo iš kaimų ir kūrė savo gyvenimus miestuose. Tai postsovietinė karta, kurios kolektyvinės traumos nebuvo tokios akivaizdžios, kaip jų tėvų ir senelių, tačiau ir ji neišvengė žaizdų.
Marta negali susitaikyti su pasikeitusia realybe. Ji ieško gyvenimo malonumų siekdama įsižeminti, susitaikyti su gyvenimo tragiškumu, ir svarsto, kaip tai nutiko. Dabar ir mes klausiame, kodėl vėl prabilome apie karą, gyvendami taikos iliuzijoje?
Skaitant knygą kyla ir kitų klausimų:
Kaip papasakoti dukrai apie karą? SSRS laikais H. Šyjan tėvai stengėsi ją apsaugoti nuo niūrios Ukrainos politinės tikrovės. Dabar rašytoja bando taip pat apsaugoti ir savo dukrą. („Financial Times“)
Kaip modernėjant ir globalėjant visuomenei keičiasi mūsų tautinio identiteto bruožai?
Kaip svarstomas tautinės tapatybės klausimas iškilus grėsmei šalies saugumui?
Jeigu kai kurie šiaudinių našlaičių arba tūkstantmečio kartos vaikai pasitikrintų gimimo liudijimus, galbūt ten rastų brūkšnelį ties žodžiu tautybė. Esame paribio karta, gimusi blokados, nelegalios emigracijos laikais. Gimėme prieš įstojimą į ES, NATO. Augome ir brendome begalinių galimybių eroje, bet dabar gyvename neapibrėžtumo ir informacinio perviršio amžiuje, o karas vyksta ne ten kažkur toli, bet mūsų viduje ir socialiniuose tinkluose.
Jausdamos įtampą gyvena ir šių laikų penelopės; galbūt ne visos keliauja į frontą, bet į karą išvykstantys mylimieji, broliai, sūnūs, išsineša jų mintis, viltį ir neviltį. Anksčiau iš fronto rašydavo ilgus, išjaustus laiškus, o šiandien – tik trumpąsias žinutes su jaustukais. Ar įmanoma išlaikyti ryšį per atstumą, kiek turime vidinės motyvacijos nepasiduoti? Sunku pripažinti, kad gyvenime paliktus pėdsakus kartais užpusto laiko sniegas, ar prisiminti, kad kažkada žodžiuose atradai kitą žmogų.
Miestas nerūpestingai miega, o priešais Operos teatrą jau stovi eglutė. Tiesa, jos dar visos nespėjo papuošti, todėl šitą ikebaną pildo kranas, į kurio krepšį už kelių valandų įšoks komunalininkas su krūva žaislų ir girliandų.
H. Šyjan (g. 1980 m.) – rašytoja, poetė ir vertėja. Lvivo nacionaliniame Ivano Franko universitete studijavo klasikinę filologiją. Pirmąjį romaną „Medžiok, daktare, medžiok!“ parašė mobiliuoju telefonu, kurį laiką gyvendama lovos režimu. Antrasis romanas „Už nugaros“ susilaukė pripažinimo Ukrainoje ir buvo įvertintas ES literatūros premija.
Keliautojai laiku – tai ES remiamas vertimų projektas, kuris vienija šiuolaikinių Europos rašytojų kūrinius, atveriančius netikėtą istorijos perspektyvą. Serijoje – septynios knygos, kurias skaitydami galėsite keliauti laiku – nuo tolimiausios praeities iki šių dienų.
Sniegas krinta ant senos medinės pjaustyklės, kuria vakar kažkas prikapojo begalę kopūstų ir užraugė nesuskaičiuojamą jų litrų kiekį, ir man atrodo, tarsi būčiau išsitraukusi iš krūtinės blusų sukandžiotą širdį, kuri, pjaustant ją griežinėliais, vėsta ir tampa nejautri. Griežinėlis tau, griežinėlis man, griežinėlis susidžiovinti į kelionę. Pakišti po balnu. Paslėpti tarp laiškų puslapių. Bet kokie laiškai?.. Niekas dabar laiškų nerašo. Taip tik, šykščias žinutes telefonu, susidedančias ne daugiau kaip iš trijų dalių, kurių apimtį nustatė telefono operatorius. Iš įpratimo – lotyniškais rašmenimis, kad būtų pigiau, nors išleistų tam pinigų seniai niekas nebeskaičiuoja.
Ištrauka iš Haskos Šyjan knygos „Už nugaros“ (Iš ukrainiečių kalbos vertė Beatričė Beliavciv, išleido „Aukso žuvys“)
