2012 m. K. Dzimidavičienei suteikta prof. Liudviko Strolio vardo premija už keramikos kūrinį „Pusė žalio“ (Vilniaus keramikos meno bienalės paroda). Ji yra pelniusi Kauno m. III laipsnio „Santakos“ garbės ženklą (2012 m.), Kauno m. padėką jubiliejinės parodos „Amžinybės ratas“ atidarymo proga (2013 m.). Kūrėja apdovanota Lietuvos dailininkų sąjungos diplomu už keramikos meno parodų ciklą „Amžinas ratas“ (2013 m.), Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus apdovanojimu už kūrinį „Žaliavalgis“ (paroda „Geriausias 2016 metų kūrinys“, 2017 m.). Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos parodose „Pavasaris“ keramikė įvertinta II vieta už kūrinius „Vaikų žemė“, „Žaliavalgis“ (2015 m., 2016 m.).
Neseniai surengusi retrospektyvinę jubiliejinę parodą „Laiko aidai“, eksponuotą Kauno kolegijos Menų akademijos „Pelėdų kalno“ galerijoje, K. Dzimidavičienė tarsi reziumavo savo kūrybos laikotarpį, kurį galima dalyti į ankstyvąjį (nuo 1972-ųjų iki 1998 m.), kai menininkė kūrė monumentaliąją interjerinę keramiką, skirtą visuomeniniams ir privatiems interjerams, ir naująjį (nuo 2000 m.), kurį keramikė vadina eksperimentiniais ieškojimais, sujungiančiais idėjų, formų, faktūrų ir technologijų įvairovę.
Prisimindama pirmuosius žingsnius kūrybiniame kelyje, ne visada paprastą balansavimą tarp studijų, darbo ir asmeninio gyvenimo, keturis dešimtmečius trukusį dėstytojavimo laikotarpį, K. Dzimidavičienė dalijasi gyvenimo detalėmis, bet išlieka paslaptinga ir ateities planų, susijusių su kūryba, neatskleidžia. Menininkė savo kūrybos gerbėjus dar tikrai turi kuo nustebinti.
Būsena. / Regimanto Zakšensko nuotr.
– Sugrįždama į praeitį ir prisimindama save, penkiolikmetę, žengiančią pro tuomečio Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo duris, ar galite prisiminti, kas paskatino Jus studijuoti menus?
– Esu kilusi iš kaimo. Mokyklą lankiau Palangoje. Domėtis menais paskatino mokytoja, pastebėjusi, kad mėgstu kopijuoti knygų iliustracijas, piešti atvirukus. Todėl pradėjau lankyti dailės būrelį. Kadangi užsiėmimai jame baigdavosi vakare, pamenu, kaip tėtis atvažiuodavo arklio tempiamu vežimu manęs pasiimti. Kurti skatinusi mokytoja pati buvo baigusi Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, tikriausiai todėl paragino stoti ir mane.
Sėkmingai susitvarkyti stojimo dokumentus padėjo Kretingoje gyvenęs dėdė, kuris buvo teisininkas. Man reikėjo tik atvažiuoti ir išlaikyti stojamuosius egzaminus.
– Buvote labai jauna, bet jau tada drąsos jums netrūko – į Kauną, didmiestį, atvažiavote viena.
– Ryškiai pamenu, kad į savo krepšį buvau įsidėjusi daug tapybos darbų, nes jau tada tapiau aliejiniais dažais. Vaizduodavau gamtos motyvus, savo trobą, net buvau nutapiusi traktorių, su kuriuo dirbo brolis. Mokėjau pati pasiruošti drobę – ją užtempti ant porėmio, gruntuoti. Atsivežtus paveikslus per stojamuosius egzaminus parodžiau dėstytojui Zenonui Varnauskui, kuris juos pasiėmė, bet taip ir neatidavė, o kai pradėjau studijuoti – nedrįsau prašyti jų grąžinti.
Stojamieji buvo labai įdomūs: suvažiuodavo jaunimas iš visos Lietuvos, Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje vieną patalpą, išklotą čiužiniais, skirdavo mergaitėms, kitą – berniukams, kol vyko stojamieji, mes ten ir miegodavome. Taip susipažinau su būsimais savo grupės ir kurso draugais.
Atšilimas. / Regimanto Zakšensko nuotr.
– Įstojote į poligrafiją, bet po metų ši studijų programa buvo uždaryta, todėl teko galvoti apie kitą specialybę. Kaip nusprendėte pasirinkti keramiką?
– Atvykus į stojamuosius, dėstytojas Z. Varnauskas man patarė stoti į tekstilę, o kodėl – nežinau. Paklausiau jo. Per kompozicijos egzaminą reikėjo sukurti trikampę skarelę. Išmarginau ją stilizuotomis tulpėmis ir gavau 5 (aukščiausias balas galiojusioje penkiabalėje vertinimo sistemoje – aut. past.). Galbūt į tekstilę tuo metu buvo didelis konkursas, todėl mandatų komisija man pasiūlė pasirinkti poligrafiją. Ši programa man labai patiko, buvo įdomi, kompoziciją man dėstė Filomena Ušinskaitė. Gaila, kad po metų poligrafiją uždarė. Tuomet buvo galimybė mokytis keramikos arba medžio specialybės. Pasirinkau keramiką, nors apie ją nieko nežinojau. Mokantis krūvis buvo didelis, nes vienu metu baigiau vidurinę mokyklą ir siekiau įgyti specialybę. Bet spėdavau ir į kiną nueiti, ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre apsilankyti.
– Ar keramika susižavėjote nuo pirmųjų paskaitų? Ar reikėjo laiko ją prisijaukinti?
– Negalėjau tingėti ar nuo kitų atsilikti, nes žinojau, kad tėvai paskutinius pinigus atiduoda, kad tik mokyčiausi, todėl studijos buvo šventas dalykas. Be to, studijuoti sekėsi. Man patiko žiedimas, lipdymas. Sąžiningai lankydavau paskaitas, įgyvendindavau visas studijų užduotis, todėl gaudavau gerus pažymius.
Specifika: kaip materializuosis idėja, priklauso ne tik nuo keramikės, bet ir nuo technologinių atsitiktinumų. / Regimanto Zakšensko nuotr.
– Jūsų studijų laikotarpiu tuometiniame Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume dėstė ryškios asmenybės. Galbūt galite paminėti dėstytojus, kurie padarė Jums didžiausią įtaką?
– Keramikos specialybę technikume man dėstė dailininkai Birutė Zygmantaitė, Jonas Mikėnas. Savo kelyje ryškias, įkvepiančias asmenybes sutikau ir baigusi technikumą. Po studijų gavau paskyrimą į eksperimentinę dailiosios keramikos gamyklą „Jiesia“, veikusią Vilijampolėje. Dirbdama joje tęsiau studijas tuometinio LSSR dailės instituto vakariniame skyriuje Kaune. Institute man dėstė Rimtas Kalpokas, Antanas Mikalauskas, Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė, Liudas Truikys, kurį prisimenu kaip labai įdomų žmogų. Teko net jo namuose lankytis, apžiūrėti įspūdingą japonų meno kolekciją.
Mano darbuose vyrauja rato forma, kuri man yra magiška. Ratas – tai nepaliaujamo judėjimo, kūrybos simbolis. Ratu sukasi Saulė, ratu sukasi Žemė, gyvenimas – taip pat sukasi ratu.
– 1972 m. sugrįžote į technikumą – pradėjote dirbti piešimo dėstytoja, o 1976-aisiais tapote Dailiosios keramikos kabineto vedėja ir keramikos specialybės dėstytoja. Ar sprendimą dirbti dėstytoja lėmė pašaukimas ne tik kurti, bet ir dalytis sukaupta patirtimi su jaunąja menininkų karta?
– Dėstytojauti man pasiūlė šviesaus atminimo pedagogas, tekstilininkas Andrius Valius, tuo metu dirbęs technikume. Pradėjusi darbuotis buvau viena jauniausių dėstytojų. Labai džiaugiausi patekusi į intelektualių menininkų terpę: teko dirbti kartu su Vytautu Klemka, Povilu Karpavičiumi, Algirdu Kupčiku, Vytautu Dūdėnu, Aldona Papartyte ir kitais. Per pertraukas tarp paskaitų, geriant kavą, megzdavosi pokalbiai apie parodas, kūrybinius pasiekimus, kitus dailininkus. Kartais kas nors atsinešdavo kokią naują įsigytą knygą, kurią visi vartydavome ir aptarinėdavome. Ir nors pradžioje tiek dėstytojai, tiek studentai, už kuriuos buvau vos penkeriais šešeriais metais jaunesnė, į mane žiūrėjo kaip į tą, kuriai trūksta patirties, dėstyti man sekėsi neblogai, geriausi mano studentų darbai būdavo paimami į metodinį fondą, aš įgijau pagarbą.
Regimanto Zakšensko nuotr.
– Dėstėte net keturis dešimtmečius. Studentai Jus prisimena šiltai, negaili gražių ir gerų žodžių. O kaip dėstytojavimo periodą prisimenate Jūs? Kadangi dirbote net kelis dešimtmečius, per kuriuos pasikeitė dvi kartos, ar galite jas palyginti? Ar jauni kūrėjai buvo motyvuoti?
– Studentai buvo labai motyvuoti, tarp jų vyravo sveika konkurencija. Visi stengdavosi daug eskizuoti, piešti, atlikti namų darbus. Baigiantis mano, kaip dėstytojos, karjerai, pradėjo ryškėti tendencija rinktis tam tikras specialybes. Dauguma norėjo studijuoti tik rūbų modeliavimą arba dizainą, o stiklas, keramika ir kitos taikomosios dailės šakų specialybės buvo nustumtos į antrą planą.
– Kaip manote, kodėl?
– Kai studijavau aš, baigę studijas visi gaudavo paskyrimus, darbo ieškotis nereikėjo. Be to, paskyrimai buvo teikiami atsižvelgiant į studijų pasiekimus – geriausiai besimokantys gaudavo ir geriausias darbo vietas, o tai labai motyvavo. Kaune veikė eksperimentinė dailiosios keramikos gamykla „Jiesia“, „Aleksoto“ stiklo fabrikas, „Drobės“ fabrikas, „Dailės“ kombinatas, kur absolventai, baigę keramikos, tekstilės, apipavidalinimo, medžio specialybes, galėjo įsidarbinti. Gamykloms, fabrikams ir kombinatams užsidarius, jie liko be darbo.
Baigusiems, pavyzdžiui, dizainą, viskas paprasčiau – darbo vietai susikurti specialios įrangos nereikia, pakanka darbo stalo, kompiuterio ir kompiuterinių programų. Labai liūdna, kad keramikos, stiklo, medžio, tekstilės tradicijos yra per mažai puoselėjamos. Galbūt būtų galima pasekti Japonijos pavyzdžiu? Ten valstybė yra suinteresuota, kad tradicinė keramika, tokia kaip anagamos krosnyje (japonų kalba „anagama“ – „krosnis kalne“) degami kūriniai, išliktų, kad žinios būtų perduodamos iš kartos į kartą. O Lietuvoje labiau vertinama ir daugiau dėmesio skiriama tam, kas madinga. Juk nežinant praeities, negalima kurti ateities.
– Baigusi dėstyti, dar aktyviau pasinėrėte į kūrybą, į eksperimentus, atrasdama naujus technologinius ir plastinės kūrinių struktūros aspektus. Kokia Jūsų energijos ir kūrybingumo paslaptis?
– Kūriniai gimsta iš gamtos, praeities, poezijos, taip pat – spontaniškai. Domiuosi baltų palikimu, jų simboliais, ženklais. Todėl mano darbuose vyrauja rato forma, kuri man yra magiška. Ratas – tai nepaliaujamo judėjimo, kūrybos simbolis. Ratu sukasi Saulė, ratu sukasi Žemė, gyvenimas – taip pat sukasi ratu. Todėl mano keramika, kaip esu linkusi sakyti, yra kaip žemės meno suvokimas. Kūriniams būdingas archajiškumas: spalvos, technologiniai ir plastiniai ieškojimai yra žemiški. Darbuose nėra išgryninto dizaino – švarių formų ar glazūrų. Mano kūryba buvo ir liko tokia, nepaisant to, kad jos kryptys keičiasi.
Regimanto Zakšensko nuotr.
– Aktyviai dalyvaujate parodose Lietuvoje ir užsienio šalyse: Lenkijoje, Vokietijoje, Italijoje, Švedijoje, Danijoje. Stebite tarptautinį meno lauką. Ar domitės jaunųjų keramikų kūryba?
– Galiu pasidžiaugti, kad mano mokiniai: Evelina Paukštytė, Marius Ramonaitis, Kristina Ramonaitienė, Remigijus Sederevičius – nenuėjo lengviausi keliu ir tęsia aktyvią kūrybinę veiklą, kuria aš domiuosi.
– Jūsų dukros – Daina Daukšienė ir Rasa Dzimidavičiūtė-Olesen – taip pat menininkės. Ar tarp trijų skirtingų, labai įdomių, unikalų kūrybinį braižą turinčių kūrėjų dažnai kyla diskusijos apie meną?
– Daina, kaip ir aš, keramikė, o Rasa baigė odos meno studijas Taline. Ji kūrė grafiką, pradėjo tapyti. Rasos tapybos negaliu kritikuoti, man ji labai patinka, yra aukšto meninio lygio. O su Daina dažnai tariamės, klausiame viena kitos nuomonės. Ypač daug klausinėju aš. Kai darbas jau sukurtas, o pavadinimo sugalvoti nepavyksta. Daina mano darbams pasiūlo taiklius, idėjas perteikiančius pavadinimus.
Esu proceso žmogus. Keramika yra apgaulinga – dedi kūrinius į krosnį žinodamas, kokiomis glazūromis ir faktūromis juos padengei, bet ištraukus juos išdegtus rezultatas gali būti ne toks, kokio tikėjaisi. O kartais nutinka priešingai ir įvyksta malonūs netikėtumai. Man patinka nuolatinis susidūrimas su žemės, ugnies, oro, vandens stichijomis.
