„Nuo šiol Lietuvos ortodoksų tikintieji gali rinktis priimti sakramentus – krikštą, santuoką – ir ne Maskvos patriarchate“, – penktadienį BNS sakė dvasininkas Gintaras Sungaila.

Jį bei dar keturis kolegas – Vitalijų Mockų, Vitalį Dauparą, Georgijų Ananjevą ir Vladimirą Seliavko – Maskvos patriarchatui pavaldus Lietuvos ortodoksų bažnyčios metropolitas Inokentijus savo dekretais pernai vasarą pašalino iš kunigystės luomo.

Dvasininkai tokį sprendimą apskundė Konstantinopolio patriarchui Baltramiejui I, o šis vasario viduryje juos sugrąžino į luomą.

Lietuvos stačiatikių arkivyskupija sako nepripažįstanti Konstantinopolio patriarcho sprendimo.

G. Sungaila taip pat teigė besitikintis, kad Konstantinopolio patriarchatas greitu metu Lietuvoje suformuos jam pavaldžią  nuolatinę bažnytinę struktūrą.

Tačiau kol kas sprendimas dėl šio klausimo nėra priimtas.

Savo ruožtu Lietuvos stačiatikių bažnyčia siekia didesnės autonomijos, tačiau teigia susidurianti su Maskvos Sinodo delsimu priimant sprendimus.

Lietuvos stačiatikių bažnyčia yra viena iš devynių tradicinių religinių bendruomenių Lietuvoje. Ji turi metropolijos titulą, priklauso Maskvos ir Visos Rusios patriarchatui.

„Arba aš paimsiu miestą, arba miestas paims mane, gyvą ar mirusį... Jei tu prisipažinsi pralaimėjęs ir taikingai pasitrauksi, būsime draugai. Jei užsispyręs neleisi man taikiai įžengti į miestą, aš įsiveršiu ir nužudysiu tave ir tavo didikus, ir išžudysiu visus kitus gyvuosius, ir leisiu savo kareiviams plėšti, kiek patinka. Man reikia tik miesto, net jeigu jis būtų tuščias“, – skelbia Osmanų monarchui Mechmedui II (1432–1481) priskiriami žodžiai, kuriais jis neva kreipėsi į paskutinįjį Bizantijos imperatorių Konstantiną XI (1405–1453).

Mechmedui II įžengus į sostą, Osmanų imperija valdė nemažai Mažosios Azijos ir Balkanų pusiasalio žemių, o Serbija ir Valakija (dabartinės Rumunijos pietūs) laikytos jos valdovų vasalėmis.

Jei užsispyręs neleisi man taikiai įžengti į miestą, aš įsiveršiu ir nužudysiu tave ir tavo didikus, ir išžudysiu visus kitus gyvuosius, ir leisiu savo kareiviams plėšti, kiek patinka.

Bizantijos imperijos didybė blėso su kiekviena diena, tačiau Konstantinopolis vis dar nebuvo užimtas. Šis miestas buvo įsiskverbęs į Europoje ir Azijoje esančias, Osmanų imperijai priklausančias žemes, o jo valdovai daugelį amžių vaidino svarbų vaidmenį organizuojant prieš musulmonus nukreiptus kryžiaus žygius bei sukilimus.

Sklandė kalbos, kad Konstantinopolis yra kone neįveikiamas ir kad jį pavykę užimti tik vieną kartą (1204 m. balandį). Ironijos dėlei reikia pasakyti, kad tą kartą Konstantinopolį užėmė ne musulmonai, o Vakarų kryžiuočiai.

Ruošdamasis apsiausčiai, Konstantinas XI šaukėsi popiežiaus, Šventosios Romos imperijos (dabartinių Vokietijos, Čekijos, Austrijos, Lichtenšteino, Slovėnijos, Belgijos, Liuksemburgo, Lenkijos, Nyderlandų, Šveicarijos, Rytinės Prancūzijos ir šiaurinės Italijos valstybių žemės), Venecijos, Genujos, Vengrijos ir Aragono (dabartinė Ispanija) valdovų pagalbos, tačiau Rytų Romos imperatoriaus riksmą išgirdo tik pavieniai asmenys. Žymiausias jų buvo genujietis Giovanni Giustiniani Longo (1418–1453), atvykęs su 700 kareivių.

Taip pat prie miesto gynybos prisidėti nusprendė ir kandidatas į Osmanų imperijos sostą Orhanas Celebi (1412–1453), kuris Rytų Romos imperijoje gyveno kaip įkaitas (už jį osmanai mokėjo duoklę).

Manoma, kad Konstantino XI žinioje buvo 10 tūkst. karių ir kelios dešimtys tūkstančių civilių, kurie per apsiaustį turėjo taisyti sienas.

Iš pietinės ir rytinės pusės Konstantinopolį saugojo Marmuro jūra, o iš šiaurės – Auksinio Rago įlanka. Miesto gynėjai dėjo dideles viltis į vadinamąją Teodosijaus sieną, o siekdami užkirsti kelią osmanams į Auksinio Rago įlanką, užtvėrė uosto vartus plūduriuojančia grandine.

Teigiama, kad Konstantinopolio šturmui Mechmedas II surinko 80 tūkst.–100 tūkst. vyrų kariuomenę (5 tūkst.–10 tūkst. jų veikiausiai sudarė vadinamieji janyčarai – elitiniai Osmanų imperijos kariai, kurių gretas neretai papildydavo į nelaisvę paimti ir į islamą atsivertę kitatikiai). Taip pat savo žmonių (apie 1,5 tūkst.) atsiuntė ir serbų didžiūnas Duradas Brankovčius (1377–1456).

Buvo pastatyta apie šimtas skirtingų kategorijų laivų ir išlieta apie 60 įvairaus kalibro pabūklų (kai kurie jų šaudė 240, 300 ir 360 kg sviediniais). Anot prieštaringai vertinamų amžininkų, didžiausią pabūklą Mechmedui II išliejo Orbanu (Urbanu) įvardijamas, paslaptingas Vengrijos meistras. Ši patranka esą šaudė 400–600 kg akmens sviediniais, o į Konstantinopolį ją atgabenti turėjo 60 galvijų.

Pasakojama, kad osmanų antpuoliai ir bombardavimas tęsėsi beveik du mėnesius, tačiau pirmosiomis savaitėmis Konstantinopolis tvirtai laikėsi. 1453 m. balandžio 23 d. miesto gynėjai apimti siaubo pamatė, kad į Auksinio Rago įlanką nuleistos kelios dešimtys mažesnių osmanų laivų, mat šiuos musulmonai perkėlė sausuma naudodami avių ir jaučių lajumi suteptus ristuvus.

Miestui pradėjo stigti maisto ir amunicijos, o suvokimas, kad pagalba neatvyks, dar labiau nusmukdė Konstantinopolio žmonių motyvaciją.

Tarsi viso to būtų negana, miesto gynėjus pradėjo bauginti paslaptingi gamtos reiškiniai – mėnulio užtemimas, pernelyg atvėsęs oras, smarki perkūnija, lietus, kruša, tirštas rūkas ir pragariškos šviesos, apgobusios Šventosios Sofijos soboro (Hagia Sophia) kupolą.

Šiuo metu jau žinoma, kad visa tai veikiausiai buvo didžiulio Ramiojo vandenyno Kuwae salelę sunaikinusio ir į viršutinę atmosferą milžiniškus, po visą pasaulį pasklidusius pelenų debesis išmetusio povandeninio vulkano išsiveržimo padariniai, tačiau Konstantinopolio gynėjai tuo metu šių faktų nežinojo.

Žmonių, tikinčių pasauliniu masonų ir driežažmogių sąmokslu, nestinga ir mūsų dienomis, tad nereikėtų stebėtis, kad tada Konstantinopolio gynėjai šias gamtos išdaigas palaikė aukštesniųjų jėgų ženklu, skelbiančiu apie artėjantį miesto žlugimą.

Gegužės 29-ąją Bizantijos imperijos dienos buvo suskaičiuotos. Konstantinopolio ginti atvykęs genujietis Giovanni Giustiniani Longo buvo sunkiai sužeistas (jis mirė tų pačių 1453 m. birželį).

Paskutinysis Rytų Romos imperijos valdovas Konstantinas XI veikiausiai žuvo miesto gatvėse, kovodamas kaip paprastas kareivis (neatmetama ir savižudybės versija), o pergalę šventęs Mechmedas II tesėjo pažadą ir leido savo kariams mieste tris dienas plėšti, žudyti, grobti ir prievartauti.

Geopolitinėje arenoje atsirado nauja, daug potencialo turinti jėga, egzistavusi iki pat XX a. pradžios (Osmanų imperija), o Rytų Europoje įsikūrusio Maskvos miesto valdovai, bėgant metams, vis labiau įtikėjo savo dangiškąja misija – sukurti Trečiąją Romą.

„Jis mūsų apeliaciją patenkino, panaikino akstesnius bažnytinio teismo sprendimus“, – penktadienį sakė dvasininkas Gintaras Sungaila.

Pasak dvasininko, Konstantinopolio patriarchatas yra „aukščiausia apeliacijos instancija“.

Jį bei dar keturis kolegas – Vitalijų Mockų, Vitalį Dauparą, Georgijų Ananjevą ir Vladimirą Seliavko – Maskvos patriarchatui pavaldus Lietuvos ortodoksų bažnyčios metropolitas Inokentijus savo dekretais pernai vasarą pašalino iš kunigystės luomo.

Dvasininkai tokį sprendimą apskundė Konstantinopolio patriarchui Baltramiejui I.

G. Sungailos teigimu, po sugrąžinimo į kunigystę šie dvasininkai buvo priimti į Konstantinopolio patriachatą.

„Kol kas žinome tiek, kiek paskelbta viešai, – sakė dvasininkas. – Laukiame tolesnių sprendimų ir informacijos.“

Jo teigimu, nors maldų namų, kuriuose galėtų aukoti mišias, dvasininkai kol kas neturi, „įvairios bendruomenės mūsų susitikimams su tikinčiaisiais teikia patalpas“.

Konstantinopolio Sinodas kanstatavo, jog priežastys, dėl kurių minimiems dvasininkams buvo paskirtos bausmės, „kyla visai ne iš bažnytinių kriterijų, bet iš pagrįsto šių dvasininkų pasipriešinimo karui Ukrainoje“.

Lietuvos stačiatikių bažnyčia tuomet teigė, kad kunigai iš luomo pašalinti sulaužius priesaiką, teikus melagingus pranešimus, nepaklusus valdančiajam vyskupui, rengus sąmokslą prieš savo vyskupą ir brolius dvasininkus, griovus bažnytinę taiką, siekus perėjimo į kitą bažnyčios jurisdikciją be savo vyskupo palaiminimo.

Iš kunigystės pašalinti ir į ją sugrąžinti dvasininkai taip pat yra inicijavę Lietuvos stačiatikių atsiskyrimą nuo Maskvos patriarchato, prašydami Konstantinopolio patriarcho leisti Lietuvoje atkurti kanoninį pavaldumą jam.

Tačiau kol kas sprendimas dėl šio klausimo nėra priimtas.

Savo ruožtu Lietuvos stačiatikių bažnyčia siekia didesnės autonomijos, tačiau teigia susidurianti su Maskvos Sinodo delsimu, priimant sprendimus.

Sausio pabaigoje Lietuvos stačiatikių bažnyčia BNS nurodė, kad „šiuo metu nėra jokios naujos informacijos“.

Lietuvos stačiatikių bažnyčia yra viena iš devynių tradicinių religinių bendruomenių Lietuvoje. Ji turi metropolijos titulą, priklauso Maskvos ir Visos Rusios patriarchatui.

Baltramiejus spalio 11 dieną sutiko pripažinti Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios nepriklausomybę nuo Maskvos patriarchato. Šis žingsnis buvo džiugiai pasveikintas Kijeve, bet Maskva jį vadino „katastrofiniu“.

P. Porošenka, atykęs į Stambulą, kur vėliau susitiks su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu (Redžepu Tajipu Erdohanu), pasirašė susitarimą, kuriame yra išdėstyti tolesni žingsniai, reikalingi gauti vadinamajam tomosui – oficialiam nutarimui dėl Ukrainos Bažnyčios autokefalijos.

„Ukrainos žmonių vardu esu labai dėkingas Jo Šventenybei ir visiems Ekumeninio patriarchato vyskupams už šį ypač svarbų ir išmintingą sprendimą atverti kelią į Dievą Ukrainos tautai ir jos Bažnyčiai“, – sakė P. Porošenka.

„Susitarimas, kurį šiandien pasirašėme, nustato sąlygas, kad pasiruošimai tomoso suteikimui būtų atlikti visiškai laikantis Ortodoksų Bažnyčios kanoninių taisyklių“, – pridūrė jis.

Be ti, prezidentas paskelbė „Twitter“ žinutę, kurioje rašė: „Šiandien – istorinė diena. Pasiekėme susitarimą dėl Ukrainos ir Ekumeninio patriarchato bendradarbiavimo, kurį ką tik pasirašėme su Jo Šventenybe.“

Šis procesas gali tapti svarbus per 2019 metų kovą vyksiančius Ukrainos prezidento rinkimus. P. Porošenka pastangas užsitikrinti tomosą veikiausiai stengsis pateikti kaip vieną iš svarbiausių argumentų jį perrinkti.

Patriarchatas yra įsikūręs savo istorinėje rezidencijoje Stambule, buvusiame Konstantinopolyje. Šis miestas anksčiau buvo Bizantijos imperijos sostinė, kol 1453 metais buvo užkariautas musulmonų turkų.

Baltramiejus I laikomas „pirmuoju tarp lygių“ ortodoksų patriarchų rate.

Tuo metu Maskvos patriarchatas, tvirtai remiamas Kremliaus, argumentuoja, kad techniniu požiūriu būtent jis administruoja daugumą Ukrainos stačiatikių parapijų ir perspėjo, kad Ukrainos Bažnyčios autokefalijos pripažinimas sukels sumaištį ortodoksų pasaulyje.

Šiuo metu Ukrainos stačiatikių bendruomenė yra skilusi į tris Bažnyčias, iš kurių viena yra pavaldi Maskvos patriarchatui. Tokią padėtį Kijevo vyriausybė laiko nepriimtina, juolab vykstant karui su Rusijos remiamais separatistais šalies rytuose.

Ukrainos ir Rusijos santykiai yra smarkiai pašliję nuo 2014 metų, kai per protestus Kijevo gatvėse, rengtus integracijos su Europa šalininkų, buvo nuverstas Kremliaus remtas prezidentas Viktoras Janukovyčius.

Vėliau tais metais Rusija aneksavo Ukrainai priklausantį Krymo pusiasalį ir rėmė separatistus, įkūrusius niekieno nepripažintas „liaudies respublikas“ Rytų Ukrainoje per konfliktą, iki šiol teberusenantį ir nusinešusį apie 10 tūkst. žmonių gyvybių.

Rusija buvo perspėjusi neleisti Ukrainos Bažnyčiai nutraukti ryšių su Maskva, o įtakingas Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vadovas patriarchas Kirilas anksčiau šiais metais buvo nuvykęs į Stambulą įkalbinėti ekumeninį patriarchatą apsigalvoti.

Šis klausimas bus labai svarbus per kovo mėnesį įvyksiančius Ukrainos prezidento rinkimus. Dabartinis šalies vadovas Petro Porošenka, planuojantis siekti perrinkimo, nepriklausomybę nuo Rusijos Ortodoksų Bažnyčios – autokefaliją – iškėlė kaip svarbų klausimą.

P. Porošenka gyrė sprendimą, kurį priėmė ekumeninis patriarchatas, įsikūręs istoriniame pastate Stambule, buvusiame Konstantinopolyje ir Bizantijos imperijos sostinėje, kol ją 1453-aisiais užėmė Osmanų imperijos kariuomenė.

„Tai gėrio pergalė prieš blogį, tamsos (pergalė) prieš šviesą“, – per televiziją pareiškė P. Porošenka. Jis pridūrė, kad Ukraina šio „istorinio įvykio“ laukė daugiau kaip 330 metų.

Tačiau Rusijos Ortodoksų Bažnyčia pareiškė, kad Konstantinopolio patriarchatas priėmė „katastrofiškų“ sau ir viso pasaulio ortodoksijai sprendimų.

„Konstantinopolio patriarchatas peržengė raudoną liniją“, – per televiziją sakė patriarcho Kirilo atstovas Aleksandras Volkovas.

„Kanoniškai grąžinti“

Maskvos patriarchatas, kurį tvirtai remia Kremlius, įrodinėja, kad techniškai prižiūri daugumą Ukrainos ortodoksiškų parapijų, ir perspėjo, kad nepriklausomybė išprovokuos skilimą pasaulinėje ortodoksijoje.

Ukrainos Bažnyčia šiuo metu yra pasidalijusi į tris Bažnyčias, kurių vieną techniškai prižiūri Maskvos patriarchas. Vyriausybė Kijeve šį faktą laiko nepriimtinu vykstant karui su Rusijos remiamais Rytų Ukrainos separatistais.

Stambulo sinodo susitikimas, kuriam pirmininkavo ekumeninis patriarchas Baltramiejus I, laikomas „pirmuoju tarp lygių“ 300 mln. tikinčiųjų turinčioje pasaulio ortodoksų krikščionių bendruomenėje, „nusprendė tęsti autokefalijos suteikimo Ukrainos bažnyčiai“ procesą, sakoma oficialiame patriarchato pranešime.

Ukrainoje šiuo metu yra trys ortodoksų Bažnyčios. Didžiausia iš jų yra Maskvos patriarchato Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia (MP+UOB), kuri liko Rusijos Ortodoksų Bažnyčios jurisdikcijoje po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Taip pat yra dvi atsiskyrusios Bažnyčios: dabar ekumeninio patriarchato pripažįstama Kijevo patriarchato Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia (KP+UOB), vadovaujama patriarcho Filareto, ir Ukrainos Autokefalinė Ortodoksų Bažnyčia (UAOB), vadovaujama metropolito Makarijaus.

Žengdamas kitą svarbų žingsnį ekumeninio patriarchato Šventasis Sinodas – Baltramiejaus I vadovaujama sprendimų priėmimo institucija – taip pat sutiko grąžinti Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios vadovui patriarchui Filaretui ir Kijevo metropolitui Makarijui kanoninius rangus po jų ekskomunikacijos ginče su Maskva.

„Tuo būdu minėtieji asmenys kanoniškai grąžinti į savo hierarchinius ar kunigiškus rangus“, – sakoma pareiškime, paskelbtame po antradienį prasidėjusio susitikimo.

„Tarnauti Ukrainos žmonėms“

Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia nuo Maskvos atsiskyrė 10-e dešimtmetyje, o charizmatiškasis Filaretas buvo pagrindinis naujos nepriklausomos Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios gynėjas.

Pateikdamas savo pirmą reakciją Filaretas sakė, kad ketvirtadienio sprendimas sudarys jo šaliai sąlygas galutinai įkurti vieningą Ukrainos Bažnyčią, ir pažadėjo netrukus sušaukti susitikimą susivienijimui aptarti ir naujam patriarchui išrinkti.

„Norime, kad Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia būtų vieninga ne tik išoriškai, bet ir savo dvasia, kad galėtų tarnauti Ukrainos žmonėms“, – žurnalistams prie Šv. Vladimiro katedros Kijeve sakė Filaretas.

Maskvos patriarchatas dėl šio reikalo jau nutraukė „diplomatinius ryšius“ su ekumeniniu patriarchu Baltramiejumi I, Stambule reziduojančiu pasaulio ortodoksų krikščionių dvasiniu lyderiu, apkaltinęs jį neleistinu kėsinimusi į jo dvasinę teritoriją.

Trečiadienį įtakingas Maskvos patriarchato hierarchas net perspėjo, kad parapijiečiai Ukrainoje savo noru neperduos bažnyčių naujajai ortodoksų institucijai.

„Žinoma, žmonės išeis į gatves ir gins savo šventas vietas“, – per vieną religinį suvažiavimą Kazachstane pareiškė Maskvos patriarchato diplomatinių ryšių vadovas metropolitas Ilarionas Alfejevas, kurį citavo Rusijos naujienų agentūros.

Ukrainą jau ketverius metus krečiantis konfliktas tarp Kijevo vyriausybės ir Rusijos remiamų separatistų šalies rytuose daugelį ukrainiečių paskatino nusigręžti nuo Maskvai pavaldžios Bažnyčios.

Ukraina ir Rusija susipyko 2014 metais, kai gatvių protestai Kijeve, reikalaujant Ukrainos integracijos į Europą, nulėmė promaskvietiško prezidento Viktoro Janukovyčiaus nušalinimą.

Vėliau tais pačiais metais Rusija aneksavo Ukrainos Krymo pusiasalį ir ėmė remti separatistus, paskelbusius dvi nepripažįstamas separatistines „respublikas“ gamtinių išteklių turtingame Rytų Ukrainos regione. Rytų Ukrainoje kilęs konfliktas tęsiasi iki šiol.

Ukrainos valdžia ir daugelis tikinčiųjų nerimauja dėl Kirilo, laikomo svarbiu prezidento Vladimiro Putino sąjungininku, įtakos.

Turkija penktadienį kartu su pasaulio lyderiais mini per Pirmąjį pasaulinį karą vykusio svarbaus Galipolio mūšio 100-ąsias metines, siųsdami susitaikymo žinią, tačiau taip pat patriotinį pasididžiavimą dėl vienos iš dramatiškiausių Osmanų imperijos pergalių tame kare.

Dešimtys tūkstančių karių žuvo abiejose pusėse per devynis mėnesius trukusias kautynes tarp Vokietijos palaikomų Osmanų pajėgų ir Sąjungininkų, įskaitant Australijos, Britanijos ir Naujosios Zelandijos karius, kurie mėgino prasiveržti prie Konstantinopolio ir išstumti Osmanų imperiją iš karo.

Mūsų dienomis Osmanų ir Sąjungininkų pajėgų žuvusieji yra palaidoti atskirose, bet netoli vienos kitų esančiose kapinėse Galipolio pusiasalyje Turkijos vakariniame pakraštyje. Šios kapinės jau seniai laikomos svarbiu buvusių priešų susitaikymo simboliu.

Tą pačią žinią ketina pasiųsti Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas (Redžepas Tajipas Erdohanas), priimsiantis Pirmajame pasauliniame kare prieš Osmanų imperiją kovojusių šalių lyderius, tarp jų Australijos premjerą Tony Abbottą (Tonį Ebotą), Naujosios Zelandijos premjerą Johną Key (Džoną Ki) ir Britanijos sosto įpėdinį princą Charlesą (Čarlzą) bei jo sūnų Harry (Harį).

„Už pergalę Galipolyje sumokėjome labai didelę kainą. Tačiau turėtume neužmiršti, kad dabartinę nepriklausomą valstybę turime dėl mūsų parodytos dvasios ir ištvermės“, – R.T.Erdoganas rašo pranešime, paskelbtame prieš minėjimus.

Penktadienį lyderiai dalyvaus ceremonijose, kurios vyks paplūdimiuose, iš kurių Sąjungininkų kariai pradėjo puolimą, bet susidūrė su įnirtingu Osmanų pasipriešinimu, kuris tęsėsi iki 1916 metų sausio, kai paskutinės Sąjungininkų pajėgos buvo evakuotos per tą, daugelio nuomone, žlugusią kampaniją.

Šeštadienį pagrindinis renginys bus paryčiais vyksiančios pamaldos, skirtos atminti tūkstančiams Australijos ir Naujosios Zelandijos karių, žuvusių tūkstančių kilometrų nuo savo tėvynės. Jų auka padėjo susikurti abiejų šalių nacionalinei tapatybei, o balandžio 25-oji dabar yra minima kaip ANZAC – Australijos ir Naujosios Zelandijos armijos korpuso – diena.

„Mūsų protėviai patyrė siaubingų išbandymų, bet blogiausi laikai atskleidė geriausius jų bruožus. Jų atkaklumas, nesavanaudiškumas, narsa ir užuojauta apibrėžė mus kaip tautą“, – T.Abbottas sakė ruošiantis minėti šią sukaktį.

Kita vertus, ceremonijose nedalyvaus kai kurie svarbūs veikėjai, įskaitant Prancūzijos prezidentą Francois Hollande'ą (Fransua Holandą) ir Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, kurie tuo metu Jerevane minės Osmanų imperijoje vykdytų masinių armėnų žudynių pradžios 100-ąsias metines.

Abiejų svarbių datų suvienijimas kurstė dideles aistras: armėnai kaltina Turkiją tyčia perkėlus pagrindinius Galipolio mūšio minėjimo renginius viena diena anksčiau – iš šeštadienio į penktadienį – kad jie nukreiptų dėmesį nuo ceremonijų Jerevane.

Galipolio sausumos kampanija prasidėjo balandžio 25 dieną, kai Sąjungininkų kariai pradėjo atakas. Tuo tarpu armėnai balandžio 24 dieną mini savo tautiečių masinių žudynių pradžią – tą dieną 1915 metais Konstantinopolyje buvo suimti armėnų lyderiai ir intelektualai.

Armėnija sako, kad apie 1,5 mln. armėnų buvo išžudyti per genocido kampaniją, kurią Osmanų imperija surengė norėdama išnaikinti šią tautą. Tačiau Turkija nesutinka, kad tie įvykiai būtų įvardijami kaip genocidas, o prieš kiekvienas metines abiejų stovyklų tonas tampa itin kategoriškas.

„Armėnijos nėra mūsų programoje“ per Galipolio mūšio metinių minėjimą, tiesmukai pareiškė R.T.Erdoganas, pridūręs, kad Jerevane „bus kalbama ir kalbama bei įžeidinėjama Turkija“.

Ankara siekia, kad jokie tamsūs istorijos puslapiai nenustelbtų Galipolio mūšio atminimo, nes tos kautynės buvo šiuolaikinės Turkijos nacionalinės tapatybės formavimuisi buvo ne mažiau svarbios negu Australijai ir Naujajai Zelandijai.

Byrėti pradėjusi Osmanų imperija pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą kaip ir jos sąjungininkai vokiečiai, bet Sąjungininkų puolimo sustabdymas tapo pagrindu nacionaliniam pasididžiavimui, kuris buvo svarbus Nepriklausomybės kare, o vėliau – modernios Turkijos valstybės įkūrimui 1923 metais.

Vienas iš svarbiausių Osmanų pajėgų vadų Galipolyje buvo pulkininkas leitenantas Mustafa Kemalis, kuris vėliau tapo žinomas kaip Ataturkas (Atatiurkas) – Turkijos Respublikos įkūrėjas, tebelaikomas iškiliausia nacionaline asmenybe.

Prieš svarbias 100-ąsias metines prezidentūra šią savaitę išleido nacionalistinio atspalvio reklamą, vaizduojančią prieš mūšį besimeldžiančius Osmanų karius, skambant muzikai, panašiai į Holivudo filmų, ir R.T.Erdoganui skaitant patriotines eiles.

Vienas musulmonų dvasininkas pirmąkart per pastaruosius 85 metus balsu skaitė Koraną Švč.Išminties (Sofijos) sobore (Hagia Sophia) – Stambulą pasaulyje garsinančiame istoriniame architektūros paminkle, kuriame šiuo metu veikia muziejus ir kuris anksčiau buvo bažnyčia bei mečetė, šeštadienį pranešė žiniasklaida.

Soboras buvo paverstas visiems prieinamu muziejumi sekuliarių modernios Turkijos valstybės kūrėjų praeito amžiaus 4-ajame dešimtmetyje. Mūsų laikais sekuliarių pažiūrų turkai įtariai vertina bet kokius mėginimus vėl susieti šitą pastatą su islamu.

Penktadienio vakarą per apeigas Sofijos sobore buvo skaitoma musulmonų šventraščio ištrauka, taip pažymint naujos parodos „Pranašo meilė“ atidarymą.

Ją skaitė Ankaroje įsikūrusios Ahmeto Hamdi Akseki (Achmeto Hamdžio Aksekio) mečetės imamas Ali Telas (Alis Telas), nurodė valstybinė naujienų agentūra "Anadolu".

Ceremonijoje dalyvavo aukšto rango Turkijos pareigūnai, tarp jų šalies religijos reikalų agentūros „Diyanet“ vadovas Mehmetas Gormezas (Mechmetas Germezas).

Anot "Anadolu", šie Korano skaitymai Sofijos sobore buvo pirmieji per pastaruosius 85 metus.

Naujoji paroda, kurioje eksponuojami musulmonų pranašą Muhammadą (Muhamadą) šlovinantys kaligrafijos kūriniai, sobore veiks iki gegužės 8 dienos.

Šis didžiulis pastatas iškilo VI amžiuje kaip krikščioniškosios Bizantijos imperijos bažnyčia, tačiau anksčiau toje vietoje prie Aukso Rago įlankos ir Bosforo sąsiaurio anksčiau stovėjo IV amžiuje pastatyta bažnyčia.

Sofijos katedra buvo Konstantinopolio, kuris XX a. buvo pervadintas Stambulu, patriarcho rezidencija.

Švč.Išminties soboras atliko esminį vaidmenį krikščionybės skilime į Rytų ir Vakarų Bažnyčias 1054 metais, kai vienas Romos kardinolas ant katedros altoriaus padėjo popiežiaus Leono IX bulę, skelbiančią patriarcho Mykolo I ekskomuniką. Ši didžioji schizma tęsiasi iki mūsų dienų.

Šis statinys 1204 metais buvo smarkiai apgadintas per liūdnai pagarsėjusią kryžininkų surengtą Konstantinopolio apsiaustį, o miestą užėmus, jis tapo katalikų katedra. Kai bizantiečiai susigrąžino miestą 1261 metais, ji buvo peršventinta kaip graikų ortodoksų bažnyčia.

Osmanų armijai užkariavus Konstantinopolį 1453 metais, Sultonas Mehmedas II įsakė nedelsiant paversti katedrą mečete, aplink kurios bizantiškąjį kupolą buvo pastatyti musulmoniški minaretai.

Po Pirmojo pasaulinio karo, subyrėjus Osmanų imperijai, naujos Turkijos valstybės, vadovaujamos sekuliarių pažiūrų lyderio Mustafos Kemalio Ataturko (Mustafos Kemalio Atatiurko), administracija praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje pertvarkė šventovę į muziejų.

Tačiau 2002 metais Turkijoje į valdžią atėjus islamiškas šaknis turinčiai Teisingumo ir plėtros partijai (AKP), kurios vienas iš įkūrėjų buvo dabartinis prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas (Redžepas Tajipas Erdohanas), pradėta kalbėti, kad Sofijos soboras vėl turėtų tapti mečete.

Turkijos vicepremjeras Bulentas Arincas (Biulentas Arinčas) 2013 metų lapkritį išprovokavo pasipiktinimą, kai užsiminė, jog tikisi to pastato statuso pasikeitimo.

„Mes žiūrime į liūdną Sofijos soborą, tačiau tikimės, kad netrukus jį išvysime besišypsantį“, – tuomet sakė B.Arincas, pavadindamas „Hagia Sophia“ kompleksą mečete.

Graikija tąsyk audringai reagavo, sakydama, kad tokie pareiškimai „žeidžia milijonų krikščionių religinius jausmus“.

Netikėlių orda, nešanti 80 vėliavų, susirems su musulmonų armija prie Sirijos miesto Dabiko apokalipsiniame mūšyje, kuriame musulmonų pajėgos bus smarkiai išretintos, tačiau nugalės, atverdamos kelią pasaulio pabaigai.

Ši senovinė sunitų pranašystė, minima kanoniniuose pranašo Muhammedo (Muhamado) išsakytų minčių (chadysų) rinkiniuose, tapo vienijančia idėja džihadistų judėjimo „Islamo valstybė“ (IS) kovotojams Irake ir Sirijoje, ypač kai jie rugpjūtį užėmė Dabiką.

To miesto strateginė reikšmė menka lyginant su kai kuriais kitais IS kontroliuojamais miestais, tokiais kaip Raka Sirijoje arba Mosulas Irake.

Tačiau kai IS džihadistus pradėjo iš oro bombarduoti JAV vadovaujama koalicija, siekianti sustabdyti kovotojų puolimą, išryškėjo Dabiko simbolinė svarba.

„Tai stiprina moralę, – sakė Brookingso (Brukingso) instituto analitikas Shadi Hamidas (Šadis Hamidas). – Teisinga manyti, jog didžioji dauguma (IS) kovotojų tiki tokiomis kalbomis.“

Tarp IS šalininkų socialiniuose tinkluose Dabikas tapo kovos su Vakarų pasauliu sinonimu, o Vašingtonas ir jo sąjungininkai, bombarduojantys džihadistus vaizduojami kaip mūsų dienų kryžininkai.

Netgi IS oficialusis leidinys buvo pavadintas šio miesto vardu – „Dabiq“.

„Islamo liūtai iškėlė kalifato vėliavą Dabike, – vienas tunisietis IS šalininkas neseniai rašė socialiniame tinkle „Twitter“. – Dabar jie laukia kryžininkų armijos atvykimo.“

Pateikiami įvairūs tos pranašystės variantai, tačiau visuomet minimas didelis mūšis tarp musulmonų armijos ir netikinčiųjų pajėgų. Pastarosiomis savaitėmis IS šalininkai įvairius įvykius interpretuodavo kaip įrodymus, jog pranašystė pildosi.

Kai kurie atidžiai skaičiuoja JAV vadovaujamos koalicijos nares, kurių dabar jau daugiau negu 60, laukdami, kad bus pasiektas pranašystėje minimas skaičius – 80 vėliavų.

Kiti interpretavo JAV generolo Martino Dempsey (Martino Dempsio) komentarus, kad šioje kampanijoje gali prireikti panaudoti antžemines pajėgas, kaip ženklą, kad artėja išpranašautas mūšis, naudodami „Twitter“ žymą „Tai Dabikas, jeigu Dievas panorės“.

Išpranašautasis kalifatas 

Vienas IS šalininkas rašė „Twitter“: „Kai nusivilsite savo galia ore, rasit mus laukiančius Dabike.“

Kai kuriuose pranašystės variantuose minima musulmonų armija, žygiuojanti užimti Konstantinopolio – buvusios krikščioniškos Bizantijos imperijos sostinės, dabar žinomo kaip Stambulas.

Kai praeitą savaitę Turkija nusprendė prisidėti prie kovos su džihadistais, kai kurie IS šalininkai tai sveikino kaip pranašingą ženklą.

Ši pranašystė atliko svarbų vaidmenį IS ideologijoje nuo jos ankstyvųjų dienų, kai tas judėjimas palaikė glaudžius ryšius su Irako „al Qaeda“, vadovaujama Abu Musabo al Zarqawi (Abu Musabo Zarkavio).

Prieš savo žūtį per vieną JAV aviacijos smūgį Irake 2006 metais A.M. al Zarqawi kalbėjo apie artėjantį epinį mūšį Dabike.

„Irake buvo įžiebta kibirkštis, o jos liepsnos augs, kol sudegins kryžininkų armijas Dabike“, – kartą pareiškė jis.

Kai IS anksčiau šiais metais užėmė dideles teritorijas Irake ir paskelbė dabartinį judėjimo lyderį Abu Bakrą al Baghdadi (Abu Bakrą Bagdadį) „kalifu“, džidistai vėl pasinaudojo pranašyste, kad sutelktų savo šalininkų palaikymą.

Viena iš Muhammado pranašysčių – jog iškils „kalifatas Pranašo kelyje“. Prieš IS paskelbiant kalifatą, judėjimo atstovas Abu Mohamedas al Adnani (Abu Mohamedas Adnanis) žadėjo, kad „Dievo pažadas“ greitai išsipildys.

Kai kurie IS šalininkai socialiniuose tinkluose skelbė palaikymą A.b.al Baghdadi, laikydami jį išpranašautu kalifu, tačiau atsargiau vertino kalbas apie esą artėjantį Dabiko mūšį.

„Dievas žino, galbūt. Hadysas (islamo pranašo pasakymas) byloja, kad jie kausis su 80 vėliavų. Manau, šiuo metu yra 60 vėliavų“, – sakė vienas britas IS kovotojas Sirijoje, parašęs asmeninę žinutę naujienų agentūrai AFP per „Twitter“.

„Tai gali įvykti dabar; tai gali įvykti ir ateityje“, – sakė radikalių pažiūrų islamistas pamokslininkas Anjemas Choudary (Andžemas Čoudaris) iš Didžiosios Britanijos, reiškęs palaikymą IS.

„Nemanau, kad kokie nors musulmonai trokšta jį priartinti“, – pridūrė jis, turėdamas omenyje Dabiko mūšį.

Tačiau kai kurie IS šalininkai yra įsitikinę, kad lemtingasis mūšis jau greitai įvyks.

„Dabikas neabejotinai įvyks. JAV ir jų sąjungininkai puls Siriją, kai pamatys, kad jų aviacijos kampanija žlugo. Tai Dievo ir jo pranašo pažadas“, – vienas iš jų rašė „Twitter“.

250 mln. krikščionių ortodoksų dvasinis lyderis Baltramiejus I (Bartholomew I) sakė, kad šį mėnesį Jeruzalėje įvyksiantis jo susitikimas su popiežiumi Pranciškumi padės priartinti abi Bažnyčias prie beveik tūkstantį metų trunkančio skilimo panaikinimo.

Interviu AP, kurį davė savo rūmuose Stambule, Baltramiejus I taip pat gyrė Turkijos premjerą Recepą Tayyipą Erdoganą (Redžepą Tajipą Erdohaną), pagerinusį padėtį dėl krikščionių teisių, bet pridūrė, kad „to nepakanka“.

Konstantinopolio ekumeninio patriarcho ir pasaulio katalikų lyderio susitikimais gegužės 25-26 dienomis bus paminėtas istorinis jų pirmtakų vizitas, įvykęs prieš 50 metų ir pradėjęs dialogą, kuriuo siekiama panaikinti abiejų Bažnyčių 1054 metų schizmą.

„Per savo susitikimą ir savo maldą pasakysime, kad abu ketiname toliau dirbti dėl krikščionių vienybės ir susitaikymo“, – sakė Baltramiejus I, sėdėdamas prie savo dokumentais nukrauto stalo.

Nors Ortodoksų Bažnyčia ir Katalikų Bažnyčia ir toliau nesutaria svarbiais klausimais, tarp jų – dvasininkų santuokų ir centralizuotos Vatikano valdžios, buvo žengiami žingsniai geresnio tarpusavio supratimo link – pradedant popiežiaus Pauliaus VI ir Konstantinopolio ekumeninio patriarcho Atenagoro 1964 metų susitikimu Jeruzalėje. Tai buvo pirmasis popiežiaus ir ortodoksų patriarcho susitikimas per daugiau kaip 500 metų.

Po to susitikimo buvo panaikinti abipusiai ekskomunikos ediktai, o 1965 metų Bendra katalikų ir ortodoksų deklaracija buvo raginama siekti didesnės santarvės.

Atkartodamas tą deklaraciją, Baltramiejus I sakė, jog kelias į vienybę dar yra ilgas, bet popiežiaus Pranciškaus sprendimas priimti kvietimą susitikti Jeruzalėje parodo, kad abu jie nori padaryti galą skilimui.

„Kada tai įvyks, nežinome, kaip tai įvyks, nežinome. Tik Dievas žino“, – sakė jis.

Pranciškus ir Baltramiejus I drauge celebruos mišias Šventojo kapo bažnyčioje, kur, kaip tiki krikščionys, Jėzus buvo nukryžiuotas ir palaidotas, ir paskelbs dar vieną deklaraciją, kuri, pasak patriarcho, dar galutinai neparengta.

Lygiai prieš 500 metų turkų admirolas Hadžis Achmedas Muhidinas Piris (1465–1551) Konstantinopolyje sudarė viso pasaulio žemėlapį, kuris pasižymi tą laikotarpį pranokstančiu tikslumu.

Netikėtas radinys

Didžiųjų geografinių atradimų laikais (XV–XVI a.) Europoje garsėjo Ispanijos, Portugalijos ir kai kurių kitų šalių jūrų keliautojai, kartografai, geografai. Apie Osmanų imperijos pasiekimus šiose srityse buvo žinoma mažiau. Europiečiams labiau rūpėjo turkų agresija, negu jų geografinės kelionės ir atradimai. Matyt, todėl žinia apie Pirio 1513 metais sudarytą pasaulio žemėlapį tuomet nesulaukė didesnio dėmesio. Ilgainiui apie jį pamiršo ir patys turkai.

Nežinia dar kiek ilgai Pirio portulanas (jūrų žemėlapis su detaliai pavaizduota pakrante) būtų dūlėjęs Topkapio rūmų archyvuose, jei ne vokiečių teologas Gustavas Deissmannas (1866-1937). Jis 1929 metais paprašė turkų paieškoti jų archyvuose kokių nors reliktų, susijusių su ankstyvąja krikščionybe, gyvavusia Romos provincijose, kurias vėliau užvaldė Osmanų imperija. Taip į jo rankas pateko šūsnis senų žemėlapių, kuriuose galėjo būti pažymėtos katalikų šventovės. Tarp jų buvo ir seniai pamirštas portulanas, vaizduojantis Senojo ir Naujojo pasaulio pakrantes.

Pasaulis ant gazelės odos

Žemėlapiai buvo pasirašyti Piri Reis, kas reiškia „kapitonas Piris“, vardu. Iš pradžių apie atrasto žemėlapio autorių buvo mažai kas žinoma. Vėliau Osmanų imperijos archyvuose buvo rastas tikrasis jo vardas, kurį jau minėjome šio rašinio pradžioje. Daugiau sužinota ir apie jo gyvenimo kelią. Pirio dėdė Kemalis buvo garsus Osmanų imperijos kaperis. Jo globojamas Piris pradėjo jūrininko karjerą, dalyvavo daugelyje jūros mūšių prieš Ispaniją, Genują, Venecijos Respubliką, o taip pat Egipto užkariavime.

Mūšiuose pasižymėjusiam Piriui buvo suteiktas laivyno admirolo rangas. Jį paskyrė vadovauti turkų laivams, kariaujantiems Indijos vandenyne. Vėliau jis buvo Osmanų imperijos gubernatorius Egipte. Grįžęs į tėvynę, Piris ėmėsi kartografo darbo. Savo garsųjį pasaulio žemėlapį jis nubraižė ant kelių maždaug vieno kvadratinio metro ploto gazelės išdirbtos odos gabalų. Dabar šis darbas saugomas Topkapio rūmų bibliotekoje Stambule, bet paprastai nerodomas visuomenei.

Stebina savo tikslumu

Atrastas Pirio Reiso žemėlapis iš karto sukėlė didelį mokslininkų susidomėjimą, kuris neatslūgsta iki šiol. Reikalas tas, kad šiame žemėlapyje labai tiksliai pavaizduotos vakarinės Europos ir Šiaurės Afrikos pakrantės, jame nesunkiai atpažįstama Brazilijos krantų linija, Pietų Amerikos rytinis pakraštys. Be to, žemėlapyje pavaizduotos Azorų, Kanarų ir kitos salos Atlanto vandenyne. Galbūt pavaizduota Antarktida, kuri oficialiai buvo atrasta tik 1820 metais.

Mokslininkai iki šiol stebisi kaip Piriui Reisui pavyko taip tiksliai pavaizduoti tokias tolimas pakrantes, nes jis pats niekada nedalyvavo geografinėse kelionėse. Žemėlapio sudarytojas yra nurodęs, kad jis naudojosi skirtingais šaltiniais, tarp jų ir labai senais, siekiančiais Aleksandro Makedoniečio laikus. Senovės žinių likučiai Osmanų imperijoje tuo metu buvo labiau prieinami, negu Europoje. Buvo remiamasi ir portugalų bei ispanų keliautojų, Pirio amžininkų, paviešintais liudijimais. Spėjama, kad jis galėjo pasinaudoti ir Kolumbo žemėlapiais.
Turkai labai didžiuojasi savo garsiuoju kartografu Piriu Reisu. Jo sukurtas pasaulio žemėlapis iki 2009 metų pinigų reformos buvo vaizduojamas ant kai kurių nominalų liros banknotų.