Jos sudėtingi daugiasluoksnės spalvotos grafikos raižiniai, regis, yra gerokai nutolę nuo įprasto raižinio tradicijos ir savo ekspresija labiau primena impresionistinę tapybą. Minimalus spalvinis koloritas, švelnūs kontrastai ir perėjimai sukuria gyvumo, mirgėjimo įspūdį: gėlių žiedus ir žolynus kedena vėjas, medžių viršūnėmis nubėga gęstanti rudeninė saulė, laivų uostelyje ramiai tyvuliuoja vanduo, jo veidrodinį paviršių temdo sutemos... Kristina su dukra šią vasarą kelias dienas viešėjo Klaipėdoje ir rado laiko smagiai pasikalbėti apie visai paprastus dalykus, inspiravusius tokius nepaprastus kūrinius.
Negali be kūrybos
– Tradicinis klausimas: kas jus pastūmėjo į menus? Ar jau vaikystėje žinojote, kad būsite menininkė?
– Mano šeimoje nėra menininkų. Mama – profesionali konditerė, tačiau su menininkės gyslele – visada puikiai siuvinėjo, kūrė gražius rankdarbius, o pastaruoju metu augina įmantriausias gėles ir puoselėja sodą. Tėvas meistriškai gamina baldus, bet ir jis negali be kūrybos, radęs laiko, visada drožinėja arba kuria sudėtingas medžio mozaikas.
Vaikystėje tikrai nesvajojau tapti menininke, labiau norėjau siūti, kurti drabužius. Visai atsitiktinai pradėjau lankyti vizualiosios dailės būrelį, nes visi turėjome ką nors pasirinkti užklasinei veiklai, o nuo šeštos klasės jau mokiausi Rygos Jano Rozentalio vidurinėje dailės mokykloje. Baigusi ją jau žinojau, kad noriu mokytis toliau, – įstojau į Latvijos dailės akademiją. Pamažu judėdama užsibrėžto tikslo link, supratau, kad dailėje vien talento neužtenka – ne mažiau svarbu nuolatinis sunkus darbas ir kantrybė. Todėl visada labai daug dirbau, eskizavau, ieškojau sprendimų, gryninau savo idėjas.
Nes norėjo piešti
– Kodėl pasirinkote grafiką? Juk tai tokia sudėtinga, begalinės kantrybės reikalaujanti dailės sritis.
– Grafiką pasirinkau apgalvotai – labai norėjau piešti, o Grafikos fakultete piešimo moko rimčiausiai. Vargu ar tiek būčiau išmokusi studijuodama tapybą. Kita priežastis: turiu begalinę kantrybę, o būtent jos ir reikia grafikui. Be kantrybės grafikos darbo nesukursi. Galiu ištisas valandas sėdėti prie vieno raižinio. Renkuosi precizikos ir kantrybės reikalaujančias sudėtingas technikas, eksperimentuoju su spalvomis, mėgstu trisluoksnį ar ketursluoksnį atspaudą. Lengvai pasiekiamas rezultatas man neįdomus.
Pirmą kartą lino raižinį išbandžiau dailės mokykloje ir mane taip pakerėjo ši technika, kad negaliu jos atsisakyti visą gyvenimą. Pati sau atradau visai kitokią grafiką – tapybišką, sodrią, su plastiškais tonų perėjimais, šviesos žaismu. Linija, kuri grafikoje yra svarbiausia, mano darbuose tik viską papildo ir sujungia. Dar besimokydama meno mokykloje eksperimentavau su ofortu, akvatina, lavis technika (piešiama rūgštyje pamirkytu teptuku ant vario plokštės), o kurdama magistrinį darbą „12 sekundžių“ (12 mažų olandų gamtos peizažų stiliaus paveikslėlių), visas grafikos technikas sujungiau.
Nuo 2008-ųjų apsistojau ties spalvota litografija. Šia technika galima išgauti išraiškingą šešėlių žaismą ir linijų ritmą. Man tai patinka.
Ko tik neišbandė
– Ką dar, be grafikos, esate išbadžiusi?
– Geriau paklauskite, ko nesu išbandžiusi. Man patinka piešti pieštuku ir anglimi ant drobės, tapyti aliejumi ir akrilu. Bandžiau piešti ant stiklo, dekoravau puodelius, kūriau įvairių švenčių dekoracijas, iš molio lipdžiau latvių nacionalinius suvenyrus – keramines lėles. Esu išbandžiusi ir sieninę tapybą – tai su niekuo nepalyginama patirtis: didžiulį plotą reikia pajausti, „suvaldyti“ ir užpildyti taip, kad kūrinys būtų vientisas, išbaigtas. Tai man buvo iššūkis, tačiau, pradėjusi dekoruoti sieną, praradau laiko nuovoką ir pati ištirpau savo paveiksle.
Aš dirbu Jūrmalos meno mokykloje ir mokau vaikus kompiuterinės grafikos. Pati esu sukūrusi ne vieną kalendorių, daugybę vizitinių kortelių, plakatų, brošiūrų ir reklamų maketų. Kol mokiausi dailės akademijoje, kompiuterinės grafikos dėstytojai sakė: norėsite valgyti – išmoksite dirbti kompiuteriu. Dabar tą patį sakau savo mokiniams, kai jie ima zirzti, kad per sunkios užduotys. Esu reikli ir sau, ir kitiems.
Nereikli, bet paslaptinga
– Keli jūsų darbai yra sukurti kolografijos, kitaip tariant, monotipijos technika. Papasakokite, kokia tai technika ir kuo ji ypatinga?
– Su šia technika susipažinau dailės akademijoje. Man ji patiko, tačiau ilgam buvau ją primiršusi. Tik pradėjusi dirbti Jūrmalos vaikų dailės mokykloje vėl ją prisiminiau ir ėmiau to mokyti vaikus. Kolografija – labai nereikli technika, ja patogu dirbti mokykloje ir namuose, o priemonės – pačios paprasčiausios: klijai ir įvairios gamtinės medžiagos, galinčios sukurti faktūrą. Tačiau kartu ji ir labai paslaptinga, nes niekada negali nuspėti galutinio rezultato, kiekvienas atspaudas išeina vis kitoks.
Savo kūryboje kolografiją naudoju retai, šia techniką dažniau pasitelkia mano dukra Ester. Kartu su ja prieš metus sukūrėme kalėdinių eilėraščių iliustracijų, panaudodamos būtent kolografijos techniką.
Dukra – paskui mamą
– Jūsų devynmetė dukra Ester nė per žingsnį neatsilieka nuo mamos – yra ne vieno kūrybinio projekto bendraautorė ar dalyvė. Ar jūs esate jai autoritetas?
– Ester šiemet baigė trečią klasę ir įstojo į Jūrmalos vaikų dailės mokyklą. Ji be galo kūrybinga, smalsi, turi savo požiūrį ir nuomonę. Jos galvoje knibžda šimtai nerealizuotų idėjų, tačiau būti menininke ji nesvajoja, piešimas kol kas jai – tik puiki laisvalaikio praleidimo forma.
Kartais Ester mane kopijuoja ir sako, kad aš esu jos mokytoja. Tačiau man nėra lengva su šia mokine, ji labai savarankiška ir viską nori daryti savaip. Nelabai jai pavadovausi.
Skonį suformavo mokytojai
– O kokie buvo jūsų autoritetai, kas formavo jūs kaip grafikę?
– Mano meninį skonį suformavo trys nuostabūs grafikos meistrai, mano pedagogai: Nelė Zirniti, Guntaras Sietinis ir Jūris Petraškevičius. Be jokios abejonės, didžiulį poveikį man turėjo olandų tapybos tradicija. Jos įtaka juntama mano magistriniame darbe.
– Esate aktyviai kurianti grafikė, spėjate dalyvauti įvairiuose kūrybiniuose pleneruose Latvijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, rengiate tarptautines parodas. Kas paskatino eksponuoti savo darbus Klaipėdoje?
– Pastaruoju metu laiko kūrybai lieka nedaug, pedagoginis darbas atsiima savo. Už parodą Klaipėdoje esu be galo dėkinga mano parodos kuratorei Rimai Baukaitei , Klaipėdos A.Brako dailės mokyklos mokytojai, grafikei, kuri pastūmėjo, tiksliau – privertė ruoštis parodai Klaipėdoje. Mane kartais reikia truputėlį stumtelėti, padrąsinti. Rima tai žino.
