Kiek autentikos yra šiame filme? Kokia buvo moters padėtis anuomet? O ar Lietuvos kaimas tuo laikotarpiu atrodė panašiai? Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikė Kristina Petrauskė dalinasi įspūdžiais ir įžvalgomis.

„Jei reikėtų trumpai apibūdinti filmą – taip atrodytų kūrinys, jei K. Donelaičio „Metai“ ir Žemaitės „Marti“ turėtų vaiką, kuris ėjo į labai gerą meno mokyklą“, – juokavo K. Petrauskė, „Instagram“ ir „TikTok“ platformose dar žinoma kaip Chistorikė – ten ji patraukliai ir įtraukiančiai populiarina Lietuvos istoriją. – Labai gražus filmas: ir vaizdai, ir muzika, ir siužetas. Ne veltui W. Reymonto knyga „Chłopi“, pagal kurią nutapytas šis filmas, prieš šimtą metų gavo Nobelio premiją. Universali tam laikui ir vietai socialinė kritika.“

„W. Reymonto tikslas buvo parašyti kasdienybės epą su šiek tiek socialinės kritikos. Knygoje kruopščiai užfiksuotas XIX a. pabaigos Lenkijos valstietijos gyvenimas ir socialinis audinys, kuris mažai tesiskyrė nuo Lietuvos kaimo“, – pasakojo K. Petrauskė. – Valstiečių gyvenimas, buitis, papročiai gražiai atvaizduojami filme, nors, žinoma, 1000 puslapių romaną filmo kūrėjams teko patraukliai sutrumpinti, todėl kai kas yra labiau išryškinama nei knygoje, pavyzdžiui, feministinė linija.“

Stop kadras.

Moters padėtis anuomet ir dabar

„XIX a. jau atsiranda emancipacijos judėjimai – pavyzdžiui, sufražistės, o Lietuvoje turime Žemaitę, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Lazdynų Pelėdą. Vyksta kongresai, sakomos pirmosios kalbos, imama reikalauti civilinių teisių moterims, tačiau tai dar vis niekaip nesusiję su kaimo moterų gyvenimu. Buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje kaimas buvo itin patriarchalinė sistema ir net pačios moterys labai įsiausdavo į tą patriarchalinį audinį ir jį atliepdavo“, – pasakojo istorikė.

Gražios moterys tokiose tampriose bendruomenėse dažnai būdavo apkalbų objektai, o vieniša moteris išvis neturėjo jokio socialinio statuso.

 

„Reymontas savo romane perteikia, kaip patriarchate graži moteris suvokiama vien per jos išvaizdą. Pagrindinė veikėja Jagna yra labai jautri, užjaučianti, ji yra kūrėja, turi įvairių talentų. Tačiau ji vertinama tik pagal išvaizdą ir jos santykį su vyrais. Gražios moterys tokiose tampriose bendruomenėse dažnai būdavo apkalbų objektai, o vieniša moteris išvis neturėjo jokio socialinio statuso. Pavyzdžiui, Žemaitė per pirmąjį moterų suvažiavimą savo kalboje pasakė, kad moteris visų pirma yra vergė tėvų, vergė sūnų ir ji visąlaik turi patarnauti vyrams“, – priminė K. Petrauskė.

Ar situacija XXI a. pasikeitė iš esmės? „Na, pas mus dar tebegalima atrasti panašaus požiūrio į gražias moteris – kartais linkstama jas vertinti iškart susitelkiant į išvaizdą ir nesigilinant į vidų“, – atkreipė dėmesį istorikė.

Stop kadras.

Kas filme buvo pagražinta?

K. Petrauskė šypsosi paklausta, ar ir Lietuvos kaime moterys dėvėdavo tiek karolių, kiek filme jų dėvi lenkų moterys. „Esame baltiška kultūra, filmas visgi pasakoja apie slavišką kultūrą, tad ir karolių ten daugiau nei pas mus. Beje, kai mes galvojame apie savo tautinį kostiumą, esame įpratę, kad prie jo turi būti gintariniai karoliai. Bet XIX–XX a. pr. valstietės labiau mėgo puoštis raudonais koralų karoliais, nes gintaras mums – savas dalykas, o kai savas, tai ir mažiau vertinamas. Todėl buvo veriami koralų karoliai, tačiau, žinoma, tokio kiekio, kaip pas slavus, pas mus jų nebuvo, tai – jų kostiumo dalis.“

Stop kadras.

„Filmo vizualika remiasi XIX a. vyravusia tapyba, tad, žinoma, jau vien dėl to atsiranda realybės pagražinimų – tuo laikotarpiu buvo tapoma per idealizmo, romantizmo prizmę. Realybėje tos trobos ne visuomet būdavo tokios gražios ir erdvios, – šypsosi istorikė. – Na, ir filmo šokių scenose veikėjai, ko gero, tam laikmečiui šoka per arti vienas kito – anuomet taip intymiai nebuvo šokama. Jagna XIX a. grožio standartais taip pat atrodytų kiek kitaip, tačiau visa tai yra kūrybinė filmo autorių raiška, pritaikyta šiuolaikiniam žmogui – Reymonto mintis buvo išlaikyta, tik pasirinktos kitos priemonės.“

Filmo anonsas:

Istorijos centre – jauna moteris

Filmas „Kaimiečiai“ pasakoja istoriją apie Jagną – jauną moterį, kuri XIX a. pabaigos Lenkijos kaime yra pasiryžusi rinktis savo pačios kelią. Apkalbų, pavydo ir nesibaigiančių nesutarimų židinyje visus – ir turtingus, ir vargšus – vienija pasididžiavimas savo žeme, atsidavimas tradicijoms ir giliai įsišaknijęs patriarchatas.

Jagna atsiduria prieštaringų troškimų ir intrigų sūkuryje – tarp turtingiausio kaimo ūkininko, jo vyriausio sūnaus ir kitų svarbiausių bendruomenės vyrų. Jos pasipriešinimas veda link tragiško susidūrimo su bendruomene, kurioje ji augo ir gyveno.

Stop kadras.

Filmo „Kaimiečiai“ pasaulinė premjera įvyko prestižiniame Toronto kino festivalyje, šiuo metu filmą galima išvysti Lietuvos kino teatruose. Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras, Lietuvoje šį filmą platina „Kino Pavasaris Distribution“.

Raganos Viduramžiais

Jei Ąžuolyno bibliotekos lankytojai Žvaigždžių salėje būtų susirinkę ne 2024-ųjų pradžioje, o XVI a. pabaigoje, tikėtina, kad bent trečdalis jų Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikės  K. Petrauskės paskaitos nebūtų išklausę. Apkaltinti raganavimu ir kerėjimu, kauniečiai ir kaunietės keliautų ant laužo arba po ledu. Ko gero, toks pats likimas lauktų ir pačios Kristinos.

„Kalbėdami apie raganas dažnai nueiname į popkultūrą, o pačias raganas įsivaizduojame kaip puskvailes moteriškes. Tačiau nevalia pamiršti, kad šita istorija – tai šimtai, dešimtys, kiti priskaičiuoja net šimtą tūkstančių likimų, kurie buvo negrįžtamai sužlugdyti, – K. Petrauskė savo pasakojimą bibliotekoje pradėjo mitais apie raganas ir jų paneigimu. – Moteris už raganavimą Bažnyčia persekiojo Viduramžiais. Šiame trumpame sakinyje yra net trys istoriniai mitai, kurie itin plačiai įsigalėję mūsų istorinėje vaizduotėje.“

Raganas, anot istorikės, Viduramžiais saugojo. Veikė netgi tam tikri bažnytiniai įstatymai, baudžiantys ne patį raganavimą, o tuos, kurie persekiojo raganas. X a. išleistas „Vyskupų kanonas“ smerkė tokius medžiotojus ir akcentavo tai, kad vienintelis šėtoniškas raganų aspektas yra tikėjimas, kad jos egzistuoja. Popiežius Grigalius VII Danijos karaliui nurodė liautis persekioti įtariamus burtininkus. Popiežius Aleksandras VI taip pat buvo uždraudęs dvasininkams tirti kaltinimus raganavimu, nes tai buvo laikoma tik pasaulietinės valdžios teise. Tais laikais raganų teismai buvo labai retas reiškinys, nes ginčas ar procesas visada vykdavo ne tarp bendruomenės ir kaltinamojo, bet tiesiogiai tarp kaltintojo ir kaltinamojo, o, pastarojo kaltės neįrodžius, kaltintojas turėjo atsakyti tokia bausme, kokios reikalaudavo kaltinamajam.

Sambūris: raganų tema miestiečiams aktuali – Žvaigždžių salė buvo sausakimša. Regimanto Zakšensko nuotr. 

Knyga atkeliavo į Kauną

Viskas prasidėjo nuo erezijų. Pastarosios, anot istorikės, Didįjį bažnytinį teismą paskatino kovoti ne tik su eretikais, bet ir su raganomis. Šėtono garbintojos, kaip jas tuo metu vadino, labiausiai buvo persekiojamos ankstyvaisiais naujaisiais laikais. 1484 m. popiežius Inocentas VIII (beje, pirmasis popiežius demonologas) paskelbė bulę, kurioje ragino nustatyti ir pašalinti iš visuomenės susidėjusius su velniu.

Kalbėdami apie raganas dažnai nueiname į popkultūrą, o pačias raganas įsivaizduojame kaip puskvailes moteriškes.

Remdamiesi bule Vokietijos dominikonai Johannas Sprengeris ir Heinrichas Kraemeris 1486 m. išleido knygą „Raganų kūjis“, turėjusią bene daugiausia įtakos tolesnei raganų medžioklei. Autoriai perspėjo visus dėl moterų silpnumo, nevaldomo jų polinkio į blogį ir velnio gundymus. H. Kraemeris buvo įsitikinęs, kad visi raganavimai kyla iš kūniškų geismų, o nevaldomas moterų seksualumas pavertė jas tikėtinomis bet kokio nuodėmingo atsitikimo kaltininkėmis. Išleistas įvairiomis kalbomis net trisdešimt kartų, leidinys sparčiai plito ir buvo antras pagal populiarumą po Biblijos. H. Kraemerio bendraminčiams knyga pasitarnavo identifikuojant, medžiojant, tardant, baudžiant ir gelbstint vadinamąsias raganas.

„Po poros metų pati knyga Bažnyčios buvo uždrausta, Inkvizicija teisė Kraemerį, tačiau, paleistas paukšteliu, leidinys briedžiu lakstė po visą Europą“, – K. Petrauskė prasitarė, kad vieną tokį egzempliorių, išleistą lenkų kalba, savo stalčiuje turėjo ir kaunietis Jonas Sevecevičius.

Muitinės gatvėje gyvenęs vyras XVII a. pirmoje pusėje dirbo Prienų dvaro raštininku ir vienu iš septynių suolininkų Kauno miesto kriminaliniame teisme, kur vyrai ir moterys, kaltinami raganavimu, buvo baudžiami kaip už kriminalinį nusikaltimą.

Susidorojimo būdas

Užtekdavo gandų pamačius žmogų glostant karves ar besišlapinant ant namo kampo, kad jį apkaltintų raganavimu. Dažnai kaltinimų raganavimų sulaukdavo pribuvėjos, natūralios medicinos šalininkai, keistuoliai kaimynai. Be to, tai būdavo būdas susidoroti su nemėgstamu giminaičiu ar vyro meiluže. Istorikės lūpose nuskambėjo kaunietiška istorija, kai 1610 m. batsiuvio Povilo Martinavičiaus žmona audėjo Jono Juknevičiaus tarnaitės buvo apkaltinta raganavimu, nes ši esą pamatė, kaip batsiuvo žmona vartosi skiedrose. Vėliau pas ją ant odos atsivėrė negyjančios piktžaizdės. Galiausiai moteris buvo išteisinta, nes kaltinimai jai buvo atsiimti.

Europoje savo apogėjų raganų medžioklės pasiekė XVI–XVII a. Kokių tik būdų raganoms atpažinti žmonės nebuvo prigalvoję. Olandai naudojo specialias svarstykles. Ant vienos lėkštės stodavo kaltinamoji, ant kitos būdavo kraunama tiek Biblijų, kiek tariamai raganai metų. Rodyklei pasvirus į kaltinamosios arba Biblijų pusę, ji būdavo skelbiama ragana. Anglijoje ir Skandinavijoje anksčiau raganavimu buvo įtariamos visos išvaizdžios moterys, dėl to kartais nevykusiai pajuokaujama, esą tuose kraštuose nebeliko gražuolių. O štai pagal H. Kraemerį ir knygą „Raganų kūjis“, raganos atrodė kitaip – su karpomis ir apgamais, pigmentinėmis dėmėmis, raukšlėtos, nutįsusiomis krūtimis.

Vienas iš būdų, kaip patikrinti raganas, – skandinimas vandenyje. 1615 m. Magūnų kaime už kerėjimą buvo teisiama Sofija Sūnėnienė ir jos sūnus. Jiems abiems buvo skirtas išbandymas vandeniu. Tam, kad nenuteistų nekaltų, šalia nuspręsta skandinti ir geriausią kaimo valstietį Jonutį Paškėną. Pastarasis ėmė skęsti. Stebėtojai puolė traukti jį ir gaivinti. Tuo metu Sofija buvo sudeginta savo sūnaus akivaizdoje. Vėliau tas pats likimas ištiko ir jį patį. Beje, žmonės būdavo deginami ne taip, kaip esame pratę matyti kino juostuose. Dažniausiai juos rišdavo prie kopėčių, o tada šias mesdavo į smarkiai liepsnojantį laužą.

Iškalbinga statistika

Iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) Laikotarpio likę apie 180 raganavimo bylų. Tiesa, minėtas skaičius nėra tikslus. Šalies rankraštinis paveldas nukentėjo karų metu – dalis sudegė, dalis buvo išvežta. Be to, ne viskas buvo užrašoma ant popieriaus. Ne sykį raganavimo atvejus vietoje išspręsdavo bendruomenė. Dažniausiai tokios istorijos baigdavosi mirtimi.

Titulas: istorikę K. Petrauskę pelnytai galima vadinti raganų eksperte. Regimanto Zakšensko nuotr.

„Iš visų šių bylų net šešiolika yra kaunietiškos. Santykinai tai yra didelis skaičius, nes LDK buvo didelė. Beje, pirmoji mums žinoma raganos byla 1566 m. buvo Kaune“, – lapus atidžiai vertė K. Petrauskė.

Įraše žymima, kad moteris, vardu Ulijona, ketino iškasti mirusį vaiką, sutrinti jį, sumaišyti su žolelėmis ir nuodyti kitus žmones. Pripažinus miestietės kaltę, ji buvo sudeginta Kaune.

Iš tiesų Statute bausmės už raganavimą nėra, tik trečiajame, 1588 m. parengtame Statute minimas kerėjimas nuodijant, tačiau kaip tiksliai bausti nėra nurodyta. Kaip buvo baudžiamos raganos ir raganiai? Pirmiausia žmonės, įtariami raganavimu, būdavo tardomi.

Tardymo metu buvo legalu taikyti kankinimą. Jis buvo griežtai reglamentuotas, bet labai žiaurus. Kankinimai vykdavo viešai. Vadinasi, mažiausiai šešiolika kartų Kauno rotušėje miestiečiai galėjo stebėti viešą ir žiaurų tardymą su kankinimu. Pripažinus kaltę buvo skiriamos bausmės. Kilmingiesiems lėkdavo galvos. Kitus, prieš tai sulaužę galūnes, įpindavo į ratus. Mažiausiai vienuolika raganų Lietuvoje buvo pakartos. Kiti kaltinamieji pakišti po ledu.

„Daug kalbėta, kad raganas degino Inkvizicija. Mitas. Tarkim, LDK laikais, papuolus į Bažnytinį teismą, būdavo kur kas daugiau šansų likti išteisintu už raganavimą ir kerėjimą nei pilies teisme, kuopos teisme arba suolininkų“, – pasakojimą tęsė K. Petrauskė.

Paskutinė byla

Bene daugiausia teismo dokumentų yra išlikę iš XVII–XVIII a., tačiau Lietuvos Statute nėra buvę straipsnių apie burtus ir raganų persekiojimą.

Kilus įtarimams dėl raganavimo, būdavo baudžiama kaip už kūno sužalojimą arba nužudymą. XVIII a. Bažnyčios atstovai patys pradėjo drausti persekioti žmones už kerėjimus. Tarkim, Žemaitijos vyskupas Antanas Tiškevičius išreiškė didelį nusivylimą, kad susirinkę keli teisėtai nepaskirti pasauliečiai teisėjai, remdamiesi kokios nors senės svaičiojimais, teisia nepriekaištingai gyvenusius vyrus ir moteris kaip burtininkus ir raganas.

Raganų medžioklės banga baigėsi tada, kai buvo uždrausti kankinimai. Paskutinė žinoma LDK byla yra iš 1771 m. Tąsyk Raseiniuose buvo teisiama dvylikametė Magdalena Brazauskaitė, valstiečio Jurgio Česulio piemenė, padegusi jo sodybą. Tardoma kuopos teisme mergaitė pripažino, kad valstietė Ruginienė iš Alštainių kaimo ją išmokė kerėti pučiant orą iš burnos į žmones. Tardomajai ji esą liepė klausyti ponaičio velnio, nenuryti komunijos, o ją išspjauti. Be to, tardomoji pati prisipažino turėjusi padegti Salvanos sodybą, Petro Bičkausko dvarą ir patį Raseinių miestą. Vienuoliai dominikonai Rugininienei skyrė areštą, o visai netrukus ją ir visą šeimą pasiėmė į vienuolyną argumentuodami tuo, kad valstiečiai kuria laužą mirties nuosprendžiui.

„Šiuo atveju dominikonai išgelbėjo moterį, kuri buvo įtariama raganavimu ir kurią įskundė naivi dvylikametė“, – pokalbį baigė istorikė.

Apie baroną yra girdėję visi, tačiau ar visi yra matę jį iš arti? Vytauto Didžiojo Karo muziejuje atidaryta paroda „4 būdai nuskristi į Mėnulį“, kurioje ne tik atskleidžiamos XVIII a. karybos subtilybės, integruota interaktyvi veikla, bet taip pat parodomas nuotaikingas, pilnas nuotykių barono Miunhauzeno gyvenimas.

„Kiekviena Vytauto Didžiojo karo muziejaus paroda būna kitokia. Ši, per linksmąją barono Miunhauzeno gyvenimo prizmę, atskleidžia XVIII a. naudotą ginkluotę, ekipuotę. Parodą sudaro kelios erdvės, jose pristatomos trys pagrindinės LDK kariuomenės rūšys: artilerija, infanterija ir kavalerija bei vienos pagrindinių to laikmečio karinės diduomenės pramogų – puotos ir medžioklė. Siekdami ir toliau kurti modernias, reikliai jaunajai kartai pritaikytas parodas, šioje taip pat įdiegėme interaktyvių veiklų – lankytojai kviečiami išbandyti žaidimą „Antys“, išspręsti galvosūkį, virtualiai pašaudyti iš 6 svarų lauko pabūklų ir apžiūrėti animuotą XVIII a. ginkluotę“,- teigė parodos rengėjos Greta Kučinskaitė ir Kristina Petrauskė.

Apie vieną spalvingiausių istorinių asmenybių – baroną Miunhauzeną – rašomos knygos, statomi filmai, spektakliai. Įspūdingais nuotykiais garsėjantis baronas gimė 1720 m. gegužės 11 d. Bodenverderyje. Apie Miunhauzeno talentą pasakoti nuotaikingas istorijas netruko pasklisti gandas ir jis tapo viso Hanoverio įžymybe, kuris į savo saloną sutraukdavo ne tik vietos aristokratus, bet ir pro šoną keliaujančius smalsuolius. Manoma, kad apie narsiojo barono Miunhauzeno nuotykius girdėjo ir Rudolfas Erichas Raspė (Rudolf Erich Raspe), kuris juos ir užrašė.

„Tai unikali paroda, kuri nustebins ne tik įdomiais sprendimais, bet ir veiklų įvairove. Vytauto Didžiojo karo muziejus – inovatyvi, atvira, kartu su naujausiomis technologijomis ir interaktyviomis reklamos priemonėmis į priekį žengianti institucija, todėl parodos rengiamos atsižvelgiant į visuomenės poreikius, naujausius parodų rengimo metodus ir pažinimo būdus. Dėkojame ir parodos partneriams – Žiegždrių žirgynui, Kauno dramos teatrui ir Alytaus miesto teatrui“, – antrino muziejaus direktorė Rita Malinauskienė.

Paroda veiks iki lapkričio 11 d. Kiekvieną trečiadienį 15 val., liepos-rugpjūčio mėnesiais, parodoje vyks specialios ekskursijos su parodos kuratoriais. Ekskursijos nemokamos, norintys dalyvauti kviečiami registruotis el. p. kmregistracija@gmail.com.