Kultūros ministras Simonas Kairys per posėdį teigė, kad šis atvejis unikalus, nes kultūros paminklo statuso siekė privatus asmuo, kuriam priklauso Liubavo dvaras. Pasak ministro, paprastai norima išsibraukti iš kultūros vertybių sąrašo, į kultūros paveldo vertybės statusą žiūrimą kaip į suvaržymo priemonę.

„Šiuo atveju tikrai džiaugiuosi privačiu savininku, kuris mato galimybę“, – teigė S. Kairys.

Iki šiol šiam dvarui buvo nustatytas valstybės saugomo nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objekto statusas.

Liubavo dvaro sodyboje veikia muziejus, pastatai restauruojami ir pritaikomi muziejinėms bei kultūros reikmėms, todėl šis kompleksas tampa vis patrauklesniu vietos ir užsienio turistams, nurodoma Vyriausybės nutarimo projektą lydinčiame rašte.

Liubavo dvaro sodybos statuso Kultūros vertybių registre pakeitimas padėtų sprendžiant tvarkybos darbų finansavimo klausimą, nes kultūros paminklams skiriamas prioritetinis dėmesys.

Kita vertus, atkreipiamas dėmesys, jog kai kurių sodybos kompleksinių dalių būklė reikalauja neatidėliotinų investicijų.

„Liubavo dvaro sodybos statuso Kultūros vertybių registre pakeitimas padėtų sprendžiant tvarkybos darbų finansavimo klausimą, nes kultūros paminklams skiriamas prioritetinis dėmesys“, – teigiama rašte.

Liubavo dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XVI amžiaus. Pirmas žinomas jo savininkas buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valstybės veikėjas Albertas Goštautas (1480–1539). Išmirus Goštautų giminei dvaras perėjo valstybei. Nuo 1544 metų jį valdė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas (1520–1572).

Tarp dvaro savininkų buvo ir LDK kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis, rūmų iždininkas grafas Jonas Antanas Tiškevičius bei daugelis kitų.

Dabar skulptoriaus Gintaro Karoso iniciatyva Liubavo dvaro sodyba tiriama, restauruojama ir pritaikoma muziejui. 2012 metais už restauracijos kokybę Liubavo dvaro vandens malūnui-muziejui suteiktas ES Kultūros paveldo prizas ir Europa Nostra apdovanojimas.

Tik užvakar Vyriausybė pritarė Kultūros ministerijos siūlymui Klaipėdos pašto statinių kompleksą paskelbti kultūros paminklu.

Klaipėdos paštą suprojektavo architektas H.Schoede. Šis neogotikinio stiliaus pastatų kompleksas buvo pastatytas beveik prieš 130 metų.

Tai yra nacionalinio reikšmingumo lygmens objektas, 1999 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą.

2005 m. tuomečio kultūros ministro įsakymu paskelbtas saugotinu, bet kultūros paminklo statuso neturėjo.

Iš Lietuvos pašto perimanti Klaipėdos pašto pastatus Kultūros ministerija tvirtino sieksianti, kad šis reikšmingas paveldo objektas būtų deramai restauruojamas ir prižiūrimas, taip pat bus siekiama, kad jis taptų traukos centru visuomenei.

Klaipėdos pašto statinių kompleksas – išskirtinis objektas, kurį privalome išsaugoti visuomenės poreikiams.

Sprendžiant, kokios veiklos šiame architektūros ansamblyje galėtų vykti ateityje, Kultūros ministerijos užsakymu buvo atlikta pašto įveiklinimo galimybių studija.

Ji atskleidė, kad šiame išskirtiniame komplekse tikslingiausia būtų įkurti daugiafunkcę kultūros erdvę – Klaipėdoje gimusio astronomo F.W.Argelanderio vardo mokslo ir meno centrą.

Šis centras aprėptų ir muziejines, renginių, rezidencijų funkcijas bei įprasmintų istorinį palikimą.

"Klaipėdos pašto statinių kompleksas – išskirtinis objektas, kurį privalome išsaugoti visuomenės poreikiams. To siekia tiek ministerija, tiek Klaipėdos savivaldybė. Tačiau šio objekto būklė šiandien nėra tokia, kokią ją norėtųsi matyti – kompleksui būtinos neatidėliotinos investicijos. Paskelbus Klaipėdos paštą kultūros paminklu, ne tik užtikrinamas jo išsaugojimas visuomenės reikmėms, bet ir objekto valdytojui atsiranda galimybė teikti paraišką prioritetiniam tvarkybos darbų finansavimui gauti", – tikino kultūros ministras Simonas Kairys.

Trečiadienį tokį sprendimą priėmė Vyriausybė.

Anot Kultūros ministerijos teikimo, šis pagal architekto H. Schoede'ės (H. Šedės) projektą 1893 metais pastatytas neogotikinio stiliaus pašto pastatų kompleksas yra išskirtinis architektūros pavyzdys.

„Klaipėdos pašto stoties statinių kompleksas yra išskirtinis ne tik Klaipėdos miesto architektūros šedevras, bet ir visos Lietuvos architektūrai svarbus objektas“, – teigiama kultūros ministro Simono Kairio teikime Vyriausybei.

Anot jo, pakeitus pastato statusą jis galėtų tikėtis prioritetinio dėmesio, sprendžiant tvarkybos darbų finansavimo klausimą.

„Šio objekto būklė reikalauja neatidėliotinų investicijų“, – tvirtino ministras.

Šiuo metu pastatą valdo Lietuvos paštas, tačiau jis realiai nenaudojamas.

Tiek Klaipėdos, tiek Kauno centrinių paštų pastatus Kultūros ministerija ketina išpirkti iš Lietuvos pašto, kad galėtų juos pritaikyti visuomenės poreikiams.

Pernai parengtos galimybių studijos dėl tolesnės šių pastatų veiklos.

Klaipėdos pašto rūmuose, galimybių studijos rengėjų siūlymu, būtų galima įkurti garsaus astronomo Friedricho Wilhelmo Argelanderio (Fridricho Vilhelmo Argelanderio) menų ir mokslo centrą, kitos numatytos alternatyvos – menininkų rezidencijos arba komunikacijos centras.

Šis centras pristatytų pašto kaip svarbaus navigacinio ir technologinio objekto idėją, drauge supažindindamas su garsaus astronomo asmenybe. Centre būtų pristatomos įvairios technologijos, jungtųsi menas ir mokslas, istorija bei modernumas.

Viliamasi, kad šiame centre lankytųsi moksleiviai ir studentai, jis pritrauktų menininkus ir mokslininkus, taip pat miesto gyventojus ir svečius.

Anksčiau Lietuvos paštas buvo nusprendęs parduoti tris pastatus Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, tačiau dalis politikų, taip pat paveldosaugininkai pasisakė už jų išsaugojimą visuomenės reikmėms.

Tam jau pritarė Valstybinė kultūros paveldo komisija.

Kultūros paminklais skelbiami itin reikšmingi nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektai. Šį statusą suteikia Vyriausybė kultūros ministro teikimu, pritarus Valstybinei kultūros paveldo komisijai.

XIX amžiuje statytame neogotikiniame pastate uostamiesčio centre iki 2019 metų rudens veikė paštas. Dabar statinys stovi tuščias.

Lietuvos paštas siekė jį parduoti aukcione, bet nutarta, kad tiek Kauno, tiek Klaipėdos centriniai paštai turi priklausyti valstybei dėl savo kultūrinės-architektūrinės vertės.

Kultūros ministras Simonas Kairys žadėjo siekti, kad Klaipėdos centrinio pašto pastatai atsidurtų Kultūros ministerijos žinioje.

Šiuo metu rengiama galimybių studija, kaip pastatą pritaikyti visuomenės reikmėms.

Kultūros infrastruktūros centras yra paskaičiavęs, kad pašto rūmų pertvarkymas kainuotų apie 6,7 mln. eurų.

Kauno centrinio pašto rūmai jau paskelbti kultūros paminklu.

Naujojo statuso suteikimas istoriniam Kauno simboliui tapo deramu įvertinimu, liudijančiu, kad modernioji tarpukario architektūra – tai ne tik išskirtiniai laikinosios sostinės architektūriniai akcentai, svarbūs kauniečiams. Tai ir Lietuvos valstybingumo bei Pirmosios Respublikos žmonių troškimo statyti naują, modernią Lietuvą liudininkai. Maža to, 2015 metais Europos Komisija Kauno modernizmo statiniams, tarp jų ir Centriniam paštui, suteikė Europos paveldo ženklą. Siekiama, kad Kauno modernizmo architektūra būtų įrašyta ir į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

AB „Lietuvos paštas“ praėjusią savaitę oficialiai paskelbė, kad Kauno centrinio pašto rūmai bus parduodami viešame aukcione. Deja, toks sprendimas buvo priimtas, valstybės institucijoms neatradus šiam pastatui tinkančios visuomeninės-kultūrinės misijos. Tačiau žinia apie naujajį kultūros paminklą išlieka aktuali, nes šis statusas nuo šiol teisiškai užtrikrina, kad, pardavus pastatą, ateityje jis liks atviras ir prieinamas visuomenei.

Kviečiai neabejingus piliečius

Spalio 9-ąją – Pasaulinę pašto dieną – iniciatyvinė visuomenininkų grupė „Paštininkai“ kviečia Kauno centrinio pašto ateičiai neabejingus piliečius į renginį, kurio metu bus pristatyti šio pastato įveiklinimo scenarijai, o į renginį susirinkę dalyviai bus raginami nemokamai išsiųsti savo idėjas paštui. Renginys vyks Kauno Centrinio pašto Operacijų salėje, 18 – 20 val.  Taip pat numatyta ir kultūrinė programa.

Tikimasi, kad pasiūlyti pašto rūmų įveiklinimo scenarijai padės būsimam pašto šeimininkui išlaikyti deramą pastato prieinamumą ir patrauklumą ne tik jo savininkams, bet ir visuomenei. Viliamasi, kad pastatu susidomės socialiai atsakingas verslas, suprantantis pastato vertę, galintis rūmus prikelti naujam gyvenimui ir vykdyti ne tik komercines, bet ir kultūrines veiklas.

Kūrybinės dirbtuvės „Kauno centrinio pašto rūmai“

Metų pradžioje susibūrusi visuomeninė iniciatyvinė grupė, pasivadinusi „Paštininkais“, šių metų balandžio 25–26 dienomis Kauno architektų sąjungoje organizavo tarpdisciplinines Kauno centrinio pašto kūrybines dirbtuves. Jų tikslas – sukonstruoti atgaivinimo ir įveiklinimo scenarijus unikaliam Kauno modernizmo objektui – Pašto rūmams. Dirbtuvėse dalyvavo įvairių sričių specialistai: architektūros, paveldosaugos, dizaino, menotyros, istorijos, teisės, verslo, turizmo, valdžios atstovai, „Kaunas 2022“ programų atstovai, menininkai bei pastato ateičiai neabejingi kauniečiai. Dirbtuvių metu išanalizuotos Pašto rūmų komplekso fizinės, funkcinės bei architektūrinės galimybės, parengti trys kompleksiniai objekto įveiklinimo variantai, besiremiantys skirtingais prioritetais.

Kūrybinės dirbtuvės vykdytos principu „dizainu grįstas mąstymas“ (angl. design thinking). Tarpiniai rezultatai pristatyti ir aptarti liepos 1-ąją – Tarptautinę architektų dieną Kauno architektų sąjungos palėpėje. Kūrybinėse dirbtuvėse gimusius pastato panaudojimo scenarijus grupės plėtojo toliau, rezultatai taip pat pristatyti Turto bankui ir AB „Lietuvos paštas“.

Kultūros ministerija anksčiau yra skelbusi, jog šis statusas užtikrina, kad pastatas išliks atviras visuomenei.

Balandžio pabaigoje Kauno centrinis paštas paskelbtas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.

1932 metais atidarytas garsaus architekto Felikso Vizbaro projektuotas Kauno centrinis paštas yra vienas svarbiausių tarpukario valstybės reprezentacinių ir modernizmo statinių.

Jis reikšmingas architektūriniu, inžineriniu ir istoriniu pobūdžiu, tapęs vienu ryškiausių architektūrinių laikinosios sostinės akcentų.

2015 metais Europos Komisija Kauno modernizmo statiniams, tarp jų ir centriniam paštui, suteikė Europos paveldo ženklą.

Siekiama, kad Kauno modernizmo architektūra būtų įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Kauno centrinio pašto pastato likimu susirūpinta, kai sausio viduryje čia įvyko vandentiekio avarija, dėl jos buvo užlieta dalis patalpų. Vėliau pašto sienos dar kartą sudrėko testuojant vandentiekio sistemą ir ieškant daugiau gedimų.

Kilus pasipiktinimui dėl netinkamai prižiūrimo išskirtinės architektūros pastato, Lietuvos paštas siūlė Kauno centrinio pašto rūmus parduoti, tačiau dalis kauniečių tam prieštaravo, ragindami valstybę susirūpinti nacionaliniu lygmeniu svarbiu objektu ir pasirūpinti jo atgaivinimu.

Reaguodamas į tai, premjeras Saulius Skvernelis vasario viduryje pavedė ministerijoms pateikti siūlymus Turto bankui dėl ministerijų ir valdymo srities institucijų administracinių patalpų poreikio Kauno mieste, kartu įvertinant galimybes optimizuoti šiuo metu naudojamą nekilnojamąjį turtą.

Neperkrauta barokinė gausa

Jiezno bažnyčioje tebejuntama grafų dvasia, čia apstu išsaugotų kultūros vertybių.

Miestelis nesunkiai pasiekiamas tiek nuo Vilniaus, tiek nuo Kauno. Vykstant nuo sostinės, Jiezną privažiuosite Vilnius–Marijampolė keliu pro Trakus, Aukštadvarį, Stakliškes. Keliaujant nuo Kauno pusės galima rinktis: A1 magistrale pavažiavus Vilniaus link pasukti Marijampolės keliu arba važiuoti pro Prienus, Birštoną.

78 km nuo Vilniaus, 60 km nuo Kauno nutolęs Jieznas iš tolo šviečia baltais bažnyčios bokštais. Bažnyčios fasadą puošiantys smuiko formos langai – bene vieninteliai tokie Lietuvoje. Prieš keliolika metų remontuotas ganėtinai santūrus šventovės fasadas jau atsilupęs ir prašosi naujo remonto, tačiau viduje maloniai nustebina neperkrauta barokinė atmosfera. Sienų ir lubų freskos, XIX a. sietynai ir paveikslai, galbūt net XVI a. siekiantis kryžius. Visa tai – ne tik sakralinės, bet ir kultūros vertybės, nacionalinės reikšmės kultūros paminklo – Šv.arkangelo Mykolo ir Šv.Jono Krikštytojo bažnyčios – sudedamoji dalis.

Statė katalikų šventovę

XVII a. pradžioje įtakingos Lietuvos didikų giminės atstovai Pacai įsigijo Jiezno dvarą ir pradėjo čia kurti vieną svarbiausių savo giminės rezidencijų. Tuo metu šiose žemėse dominavo kalvinistai. Dvarą įsigijęs LDK didysis raštininkas, vėliau – pakancleris Steponas Pacas (1587–1640) troško, kad čia iškiltų mūrinė katalikų bažnyčia. "Įsigydamas dvarą S.Pacas jau buvo garbingo amžiaus, mirdamas jis testamentu įpareigojo sūnų Lietuvos didįjį kanclerį Kristupą Zigmantą Pacą (1621–1684) Jiezne pastatyti bažnyčią. Šis įgyvendino tėvo norą – bažnyčia pastatoma ir 1670 m. pašventinama. O savo asmeninę svajonę K.Z.Pacas įgyvendino nusipirkęs žemės sklypą Pažaislyje prie Kauno, kur ant kalno pastatė didelį vienuolyną su puošnia bažnyčia ir ten įkurdino kamaldulių vienuolius", – pasakojo Jiezno parapijos klebonas, Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras, Kauno apskrities policijos kapelionas Rolandas Bičkauskas.

Pasak kunigo, plika akimi matyti, kad Jiezno bažnyčios barokas kuklesnis nei jos sesers Pažaislyje. "Šio vienuolyno bažnyčia daug didingesnė, tačiau sąsajų su Jieznu yra. Pažaislyje brandesnis barokas, jis ten labiau išsiskleidęs, ten ir kur kas daugiau investicijų įdėta. Negalėčiau sakyti, kad Jiezno bažnyčia tėra pirmas blynas, sakyčiau taip: Jiezno bažnyčią K.Z.Pacas statė įgyvendindamas tėvo norą. Tai buvo pasaulio matęs žmogus, studijavęs Krokuvos, Paduvos, Leiseno universitetuose, tarnavęs Prancūzijos, Ispanijos ir Nyderlandų kariuomenėse, matęs daug bažnytinių grožybių ir, turėdamas savo svajonę, ją įgyvendino Pažaislyje", – aiškino klebonas.

Įsikūręs Jiezne K.Z.Pacas iš čia važinėjo į Kauną, prižiūrėjo Pažaislio vienuolyno statybą. Ramybės kalnu vadinamo vienuolyno bažnyčioje jis ir palaidotas.

Balkonuose meldėsi Pacai

Puikios akustikos Jiezno bažnyčios centrinio altoriaus abejose pusėse – balkonai. Juose kadaise melsdavosi Pacai. "Tuo metu visuomenė buvo labai aiškiai susiskirsčiusi sluoksniais. Tai atsispindėjo ir bažnyčioje. Atskiros vietos būdavo skirtos fundatoriams ir jų kilmingiems svečiams, varteliais atskirta presbiterija – tik dvasininkams, vienoje bažnyčios pusėje melsdavosi vyrai, kitoje – moterys. Taigi, šie balkonai, arba galerijos, buvo skirtos fundatoriams ir jų svečiams. Į balkonus buvo galima laiptais pakilti iš zakristijų – Pacams nereikėjo kartu su kitais tikinčiaisiais eiti pro bendras priešais centrinį altorių esančias duris", – anuometį griežtą visuomenės suskirstymą sluoksniais priminė R.Bičkauskas.

Negalėčiau sakyti, kad Jiezno bažnyčia tėra pirmas blynas, sakyčiau taip: Jiezno bažnyčią K.Z.Pacas statė įgyvendindamas tėvo norą. Savo svajonę įgyvendino Pažaislyje.

Abipus centrinio altoriaus – laiptai, vedantys į bažnyčios požemiuose įrengtą kriptą. Joje įrengtos didelės nišos karstams – tuščios. Kadaise čia ilsėjosi Antano Paco, Teresės Radvilaitės ir jų keturių vaikų palaikai, sudėti į trigubus karstus: alavo, skardos ir ąžuolo. Kur dingo karstai ir didikų palaikai, nežinoma.

Bėgant amžiams, ne visos bažnyčiai priklausiusios vertybės išliko. Pasak klebono, nemažai vertingų sakralinių daiktų dingo sukilimų laikotarpiu XIX a., galbūt ir sovietmečiu. "Tai buvo laikai, kai ateidavo kolekcininkai ar perpardavėjai, sakydavo: ai, kokia šita žvakidė negraži. Mainom – aš tau už ją duosiu naują, gražesnę. Nesuprasdami žmonės ir išmainydavo sidabrinę žvakidę į bevertę naują", – meno kūrinių supirkėjų gudrybes prisiminė kunigas.

Vertingi išlikę sakraliniai kūriniai – lubų ir sienų tapyba, sietynai, paveikslai, klausyklos. Viena įdomiausių bažnyčioje saugomų kultūros vertybių – medinis kryžius, kurio istorija apipinta legendomis. Kai kurios iš pažiūros šio gana kuklaus kryžiaus dalys padengtos stiklu. Manoma, kad po juo buvo relikvijos. "Tai galėjo būti alyvos šakelė iš Jeruzalės ar panašiai. Dabar relikvijų nematyti – per tiek metų jos subyrėjo, suiro, – pasakojo klebonas ir prisiminė šio kryžiaus legendą. – Vienu metu Pacai, kaip ir daugelis kitų Lietuvos didikų, buvo linkę į reformaciją. Nemažai šios Abiejų tautų respublikoje aukštas pareigas ėjusios giminės atstovų buvo kalvinai. Pasakojama, kad vienas iš didikų Pacų XVI a. pabaigoje Krokuvos Vavelio rūmuose svečiavosi kartu su Popiežiaus legatu Lenkijai Ippolito Aldobrandini. Legatas paklausė Paco, kodėl šis ne katalikas. Tas atsakė: kai jūs tapsite popiežiumi, aš tapsiu kataliku. Ir atsitiko taip, kad vėliau būtent I.Aldobrandini buvo išrinktas popiežiumi, tapo Klemensu VIII (1592–1605). Vėliau, kai daugelis Lietuvos didikų sugrįžo į katalikybę, tą padarė ir Pacai. Legenda byloja, kad popiežius Klemensas VIII šį kryžių sugrįžusiam į katalikybę Pacui atsiuntė dovanų."

Pasak R.Bičkausko, jei tai, kas pasakojama legendoje, yra tiesa, šiam kryžiui turėtų būti 400 metų.

Bažnyčią atranda netikėtai

Vasarą prie bažnyčios dažnai rikiuojasi autobusai, iš kurių pasipila lenkų turistai. Šventovė yra įtraukta į lenkišką gidą po Lietuvą kaip  ne tik Lietuvoje vertingo, bet ir dabartinės Lenkijos teritorijoje žymių pėdsakų palikusių Pacų paveldo dalis.

Per metus šioje bažnyčioje susituokia apie dešimt porų. "Daugelis jaunavedžių – vietiniai. Pora pasitaiko tokių, kurie važiuodami pro šalį sustoja Jiezne, užeina į bažnyčią ir maloniai nustemba, – bažnyčią atrandančiųjų reakcijas prisiminė kunigas. – Vieni jaunieji pasakojo: keliavome ieškodami bažnyčios, kurioje galėtume susituokti kitaip nei mieste, kur vasarą savaitgaliais nusidriekia besituokiančiųjų eilės, ir viskas vyksta konvejeriu. Vieni laiminami, o kiti jau žengia link altoriaus. Kai užėjom į vidų – apstulbom, kad beveik nežinomame miestelyje gali būti tokio grožio bažnyčia."

Garsiausia Jiezne susituokusi pora – žurnalistė, televizijos laidų vedėja Daiva Žeimytė ir Rio de Žaneiro parolimpinis čempionas Mindaugas Bilius. Iki vestuvių apie savo santykius neatviravusi pora nuo žiniasklaidos slėpė vestuvių vietą ir laiką. Tuoktuvėms pasirinkus Jiezno bažnyčią, pavyko išsaugoti paslaptį – žiniasklaidą pasiekė tik viena pačių vestuvininkų išplatinta nuotrauka.

Ieškojo nepakitusio vaizdo

Nors formaliai bažnyčią saugo valstybė, iš tiesų, jos remontais rūpinasi parapijos klebonas. "Tai yra nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektas, tačiau bažnyčia rūpinamės mes patys. Palopome, padažome, paremontuojame, nors mūsų rankos surištos dėl dviejų priežasčių. Pirma, reikia viską suderinti su Kultūros paveldo departamentu. Taip kaštai labai išauga. Štai prieš šešiolika metų atnaujintą bažnyčios fasadą vėl reikia remontuoti. Išorės darbų be 200 tūkst. negalime net pradėti. Ir antroji priežastis – surinkti tokią sumą Jiezne, kur miestelyje tėra 1 tūkst., parapijoje – 2 tūkst. gyventojų, yra nerealu", – situaciją įvertino R.Bičkauskas.

Prieš keletą metų Jiezne buvo filmuojamas režisierės Eglės Vertelytės vaidybinis filmas "Stebuklas". "Filme vaizduojami Persitvarkymo, Sąjūdžio, kolūkių griuvimo laikai. Kūrybinė komanda ieškojo miestelio, kuriame būtų beveik autentiška tiems laikams aplinka – kad jiems nereikėtų daug butaforijos. Ir jie labai apsidžiaugė atradę Jiezną, nes čia mažai kas pasikeitę, – pasakojo pašnekovas. – Geografine prasme mes esame patogioje vietoje. Ties Jieznu visą laiką buvo didžioji sankryža tarp Vilniaus, Kauno ir Alytaus. Šalia – Jiezno ežeras, pro šalį teka Verknė, už 8 km – Nemunas. Taigi, mes nesame užkampis. Tačiau už 12 km esantis Birštonas šiandien yra klestintis, ten nuolatos atvyksta daug žmonių, nekilnojamasis turtas brangus, tačiau žmonės jį perka. O pas mus – štilis. Daug apleistų namų, nors nekilnojamojo turto kainos žemos. Štai šalia klebonijos žmonės už 13 tūkst. eurų neseniai nupirko namuką su 13 arų žemės. Žiūrint pragmatiškai, čia labiau apsimoka kurtis nei Birštone."

Laukdavo ir sentikiai

R.Bičkauskas tikisi, kad dabar, Jieznui gavus beveik 1 mln. eurų siekiančią ES paramą, miestelis taps patrauklesniu. Už šias lėšas iki kitų metų rudens turėtų būti įrengtas oficialus Jiezno paplūdimys, sutvarkyta pakrantė, miestelio aikštė ir sporto aikštynas, įrengti treniruokliai.

"Čia – Dzūkijos pakraštys, tačiau dzūkuojančių Jiezne beveik neišgirsite. Sovietmečiu Jieznas buvo atskiras sovietinės administracijos vienetas – čia veikė vadinamasis "rajkomas". Dabar – vegetuojantis miestelis. Jei žmonės neranda darbo vietoje, neretai išsikrausto kas kur. Kai bus atnaujintos Jiezno viešosios erdvės ir Jieznas truputėlį atgaus veidą, gal ir vietiniai labiau norės pasilikti, ir kiti žmonės mus labiau atras", – vylėsi klebonas. Tiesa, vilčių, kad kada nors bus atstatytas Jiezno Pacų dvaras, didingumu ir masteliais prilyginamas Rundalės pilies ansambliui Latvijoje, jis nepuoselėja. Iš puošnaus dvaro išliko vos keletas fragmentų, šie pastatai bėgant amžiams ne sykį keitė paskirtį.

Kartą metuose R.Bičkauskas stengiasi aplankyti visus parapijiečius. Aplanko ir tuos, kurie prisipažįsta esą netikintys, tačiau kunigą įsileidžia. "Kartais žmonės nori tiesiog pabendrauti, padiskutuoti. Kai dirbau Kruonio parapijoje Kaišiadorių rajone, ten buvo ir cerkvė, dalis gyventojų buvo stačiatikiai. Lankant tikinčiuosius ir kai kurie stačiatikiai kviesdavo: tik nepraeikite. Žmonės nori pabendrauti. Aš neateinu jų atversti į katalikybę, liepti melstis kitaip. Aš pirmiausia ateinu pas žmogų", – savo poziciją išdėstė klebonas.

Šiltuoju metų laiku pas tikinčiuosius kunigas kartais vyksta ne automobiliu, o motociklu. Geru oru ir esant tinkamoms sąlygoms motociklą jis naudoja kaip susisiekimo priemonę. "Kartais į mūsų vyskupystės kuriją Kaišiadoryse taip nuvažiuoju, jei keliauju vienas ir nereikia vežtis didesnio bagažo. Kartais situacija įpareigoja važiuoti vilkint kostiumą. Tada renkuosi automobilį – juk nesėsi kostiumuotas ant motociklo arba nesiveši kostiumo kišenėje, – šyptelėjo kunigas. – Tiesa, man keliaujant norisi komforto. Vasarą, kai karšta, nesinori vilktis storo apsauginio kostiumo, o be jo keliauti nesaugu, dėl to net šiltuoju metų laiku kelionės motociklu kartais atsisakau."

Dažniau ant motociklo jis sėda per atostogas. Taip su draugais yra apkeliavęs Lietuvą. "Vasarą motociklu neretai nuvykstu kokio mūsų vyskupystės kunigo aplankyti. Net Molėtų kraštą taip pasiekiu – Kaišiadorių vyskupystė ištįsusi nuo Molėtų iki Varėnos", – užsiminė R.Bičkauskas, nuo balandžio vis dažniau iš garažo išsivarantis plieninį žirgą.

Tokį siūlymą pateikė kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson. Sprendimą turi priimti Vyriausybė.

Kultūros ministerija tikisi, kad piliai suteikus kultūros paminklo statusą tai prisidės prie jos žinomumo, turizmo plėtros.

1961 metais Panemunės pilis buvo įtraukta į Lietuvos architektūros paminklų sąrašą. Šiuo metu ji priklauso Vilniaus dailės akademijai.

Tai renesanso stiliaus rezidencinė pilis, pastatyta ant aukšto Nemuno kranto. Architektūros požiūriu šiandien tai autentiškiausia iš likusių XVII–XVIII amžiaus rezidencinių pilių Lietuvoje.

Panemunės pilį 1604 metais pradėjo statyti toje vietoje dvarą įsigijęs miško pirklys Jonušas Eperješas. Jos statyba baigta 1610 metais, tačiau vėliau pilis ne kartą pertvarkyta. Daugiau nei po šimtmečio ją įsigijęs Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės vėliavininkas Antanas Gelgaudas pilį rekonstravo, jai suteikiant klasicizmo bruožų, jis išpuoselėjo ir parką. Po 1831 metų sukilimo Panemunės pilis neteko šeimininko, nes žuvo vyriausiuoju sukilimo vadu Lietuvoje buvęs generolas Antanas Gelgaudas, vėliavininko A. Gedgaudo vaikaitis.

1925 metais pilį ir dvarą nusavino Lietuvos valstybė, jie iš varžytinių parduoti iš JAV atvykusiam kunigui Antanui Petraičiui, bet šis netrukus mirė. Tarpukariu čia kurį laiką veikė vienuolių saleziečių vienuolynas, paskui gaisro nusiaubtą pastatą perėmė Švietimo ministerija. Nuo to laiko pilis priklausė įvairioms kultūros ir švietimo įstaigoms.

2009 metais pradėta restauruoti Panemunės pilį.

Sostinėje, Vokiečių gatvėje, tebekabo sovietmetį menanti informacinė lentelė „Lietuvos TSR architektūros paminklas“.

Paveldosaugininkai teisinasi nespėję pašalinti nepriimtino užrašo, bet kartu baksnoja į pastato savininkus, rašo „Lietuvos žinios“.

Kultūros paveldo departamento (KPD) direktorė Diana Varnaitė prisiminė, jog prieš kurį laiką KPD buvo sulaukęs skundo dėl nederamo užrašo lentelėje Vokiečių gatvėje. Tąsyk inspektorių paprašyta pasirūpinti, kad jo neliktų.

„Stebiuosi, kodėl užrašas iki šiol nėra nukaltas. Naudodamasi proga noriu paraginti pastato šeimininkus, kad jie drąsiai tai padarytų patys. Niekas jokių sankcijų netaikys, priešingai, tai padaryti būtina kuo skubiau", - pabrėžė paveldosaugininkų vadovė.

Ji pažymėjo, kad „penki KPD apskrities inspektoriai visų pastatų neapibėgios ir lentelių nenudažys“.