Prieš 70 metų pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas sustabdė karinius veiksmus, tačiau visiškos taikos pasauliui neatnešė. Tik bėgant metams Vakarai ėmė viešai nepritarti Sovietų Sąjungos politikai, nes tuo metu dar egzistavo nusiteikimas, kad šalys laimėtojos bendradarbiaus ir toliau, LRT RADIJUI sako istorikas Algirdas Jakubčionis. „Buvo numatyta įsteigti vadinamąją užsienio ministrų tarybą, į kurią turėjo įteiti Prancūzija, JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga [...]. Tuo metu Vakarų sąjungininkai neprieštaravo Sovietų Sąjungos protestams nesvarstyti vieno ar kito klausimo. Tarkim, buvo nesvarstytas Baltijos okupacijos klausimas, Molotovo–Ribbentropo paktas“, – primena istorikas.

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovas Ronaldas Račinskas teigia, kad sovietiniai nusikaltimai iki šiol nėra taip išsamiai įvertinti ir suprasti, kaip nacistiniai. Nors nacių Vokietijos nusikaltimai, ypač holokaustas, buvo pasmerkti ir šią pamoką civilizuotas pasaulis išmoko, kito totalitarinio režimo – sovietinio komunistinio, kuris 1939 m. kartu su nacių Vokietija pradėjo Antrąjį pasaulinį karą, nusikaltimai nėra įvertinti visapusiškai.

Karinis konfliktas, įtraukęs apie 60 valstybių

Rugsėjo 2 d. sueina 70 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai Japonija pasirašė besąlyginį kapituliacijos aktą. Gegužę, kapituliavus nacių Vokietijai, karas baigėsi Europoje. Didžiausias žmonijos istorijoje karas visiems laikams pakeitė pasaulio suvokimą apie karinius konfliktus, o jo padariniai, ekspertų vertinimu, jaučiami iki šiol.

Antrasis pasaulinis karas – didžiausias žmonijos istorijoje konfliktas, pareikalavęs ne mažiau nei 60 mln. žmonių gyvybių, daugiausia – civilių. Dėl nacių vykdytos antisemitinės politikos Antrojo pasaulinio karo metais buvo nužudyta 6 mln. Europos žydų. Tuo metu Azijoje pirmą kartą istorijoje panaudotas atominis ginklas, pakeitęs pasaulio suvokimą apie atominės atakos pavojų ir jos padarinius.

„Antrasis pasaulinis karas yra atskaitos taškas, kuris davė žmonijai suprasti, kad konfliktai turi būti sprendžiami kitomis priemonėmis – ne kariniu būdu, kas iki tol, aiškinantis santykius, buvo priimtina norma. Netgi Machiavelli yra pasakęs, kad karas – politikos tąsa, tik kitomis priemonėmis. Dabar karas yra paskutinė priemonė ir vykstantys kariniai konfliktai lokalesni. Susiformavo nauja pasaulio tvarka, kaip tam tikras konfliktų sprendimo modelis ir mechanizmas atsirado Jungtinės Tautos“, – sako Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovas Ronaldas Račinskas.

1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjęs karas, kai nacių Vokietija pradėjo atakuoti Lenkiją, netrukus išaugo į milžinišką karinį konfliktą, įtraukusį maždaug 60 valstybių. Ryškiausi mūšiai Antrajame pasauliniame kare įvyko tarp sovietų ir nacių karinių dalinių, kai 1941 m. rugsėjį daugiau nei dvejiems metams naciai apsupo ir užblokavo Leningradą, kur nuo išsekimo ir bado, įvairiais duomenimis, galėjo mirti iki 1,5 mln. žmonių.

Vėliau, 1942 m. rugpjūtį, įvyko Stalingrado mūšis, po kurio sovietai perėjo į kontrpuolimą, o po Kursko mūšio 1943 m. liepą, istorikų vertinimu, tapo aišku, kad nacistinė Vokietija pralaimės. Vis dėlto galutinį nacių pralaimėjimą nulėmė po ilgų derybų atidarytas Antrasis frontas, kai 1944 m. birželį Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados kariuomenės išsilaipino Normandijoje ir pradėjo Vakarų Europos išvadavimą nuo nacių okupacijos.

Pasak istoriko Algirdo Jakubčionio, karas Europoje išryškino kovą tarp skirtingų ideologijų – tarp nacionalsocializmo ir demokratijos, vėliau – nacizmo ir bolševizmo, ir keista, kad šiame kare į vieną jėgą susijungė demokratija ir bolševizmas. „Šiame kare, kaip nė viename iki tol buvusių, nukentėjo tiek Europos civilių gyventojų – ne karių. Civiliai buvo naikinami masiškai. Pirmiausia žydai naikinti dėl rasinių skirtumų, dėl kitų dalykų, ko iki to laiko nė viename kare taip pat nebuvo“, – pabrėžia A. Jakubčionis.

Randama daug paralelių tarp to meto Japonijos ir Vokietijos

1941 m. į karą Azijoje įsitraukė Japonija, kuri šiame regione siekė užimti kuo didesnes teritorijas. Nemažai ekspertų Japoniją Antrojo pasaulinio karo metais sulygina su nacistine Vokietija, nes šioje Tekančios Saulės šalyje buvo labai stiprus nacionalizmo jausmas ir aukštas ekonomikos išsivystymas.

Anot Vytauto Didžiojo universiteto Azijos šalių tyrinėtojo Aurelijaus Zyko, kadangi esame europiečiai, aktualiausias yra Antrojo pasaulinio karo frontas, kuri vyko Europoje. Tačiau daugumai Azijos šalių pats svarbiausias buvo Ramiojo vandenyno karas, kurio iniciatoriai buvo būtent japonai, jau nuo XX a. pradžios turėję didžiulių ambicijų šiame regione.

„Pirmiausia Japonija nepaprastai stipriai vystė savo nacionalizmą, o tam reikėjo susirasti priešų, kurių atžvilgiu būtų galima kurti japoniškumą ir savo identitetą. Antra priežastis ta, kad japonai nepaprastai stipriai vystė savo ekonomiką, o tam reikėjo nepaprastai daug resursų. Taigi invazija į aplinkines šalis buvo vienas iš būdų, kaip spręsti šią problemą. Mokslininkai randa labai daug paralelių tarp to, kaip vystėsi to meto Japonija ir to meto Vokietija“, – pabrėžia A. Zykas.

Kai 1945 m. gegužę karas Europoje buvo baigtas, amerikiečiai ir sąjungininkai visas jėgas permetė į Aziją, siekdami priversti pasiduoti Japoniją. Būtent paskutiniu Antrojo pasaulinio karo etapu laikomos kovos Ramiajame vandenyne ir atominis Japonijos miestų Hirošimos ir Nagasakio bombardavimas, nusinešęs šimtus tūkstančių civilių gyvybių ir privertęs kapituliuoti Azijos agresorę.

Pasak A. Zyko, karo padariniai Japonijai buvo milžiniški, tačiau ekonomiškai šalis sugebėjo atsitiesti gana greitai. „Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, japonai turėjo vienintelę savo istorijoje okupaciją. Tai buvo JAV okupacija. Iš karto po karo japonai nuo labai stipraus nacionalizmo, kuriuo bandė parodyti, kad jie Azijoje geriausi, stipriausi ir t. t., pereita prie visiškai kitokios, t. y. savęs kaltinimo, retorikos. O pacifistine retorika jie bandė rodyti pasauliui, kad yra absoliučiai taiki valstybė“, – kalba Azijos šalių tyrinėtojas.

Japonijos pralaimėjimas, A. Zyko teigimu, šalį išstūmė iš pirmaujančių pozicijų to meto Azijoje ir pasaulyje, o tas pozicijas užėmė Kinija, Korėja ir Sovietų Sąjunga, t. y. šalys laimėtojos: „Tačiau šis Japonijos pasitraukimas buvo laikinas, panašiai kaip ir Vokietijos atveju. Vokietija laikinai pasitraukė iš pirmaujančių pozicijų Europoje, bet vėliau labai sėkmingai į jas sugrįžo būtent ekonominiu aspektu. Taigi panašiai atsitiko Japonijoje, kuri jau 7–8 dešimtmetyje vėl tapo stipriausia ir galingiausia Azijos valstybe.“

Komunistinio režimo nusikaltimai dar tinkamai neįvertinti

Pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas sustabdė karinius veiksmus, tačiau visiškos taikos pasauliui neatnešė. Akivaizdžiausiai tai pasijuto Europoje, kai Senąjį žemyną padalijo geležinė uždanga ir Rytų bei Vakarų Europą simboliškai atskyrė Berlyno siena.

Pasak istoriko A. Jakubčionio, tik bėgant metams Vakarai ėmė viešai nepritarti Sovietų Sąjungos politikai, nes tuo laikotarpiu dar egzistavo tam tikras nusiteikimas, kad šalys laimėtojos bendradarbiaus ir pasibaigus Antrajam pasauliniam karui.

„Buvo numatyta įsteigti vadinamąją užsienio ministrų tarybą, į kurią turėjo įteiti Prancūzija, JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga, ir ketinta aptarinėti svarbiausius pokario Europos sutvarkymo klausimus. Tuo metu Vakarų sąjungininkai neprieštaravo Sovietų Sąjungos protestams nesvarstyti vieno ar kito klausimo. Tarkim, buvo nesvarstytas Baltijos okupacijos klausimas, Molotovo–Ribbentropo paktas“, – primena istorikas.

Tačiau, kalba A. Jakubčionis, kai pamažu ėmė įsisiūbuoti Šaltasis karas, Vakarai ėmė keisti požiūrį į Rytų Europą, Sovietų Sąjungą ir Baltijos šalis: „O tai, kad Baltijos valstybės buvo okupuotos, Europos Parlamento rezoliucijoje pasakyta tik 1983 m.“

Būtent sovietiniai nusikaltimai, pasak R. Račinsko, iki šiol nėra taip išsamiai įvertinti ir suprasti, kaip nacistiniai. Nacistinės Vokietijos nusikaltimai, ypač holokaustas, buvo tikrai įvertinti ir pasmerkti ir šią pamoką civilizuotas pasaulis išmoko. Šiandien, sako tyrinėtojas, jei kyla panašios radikalios jėgos Europoje ar kažkur kitur, tiek tų valstybių visuomenės, tiek pasaulio bendruomenė labai jautriai reaguoja į panašaus pobūdžio apraiškas.

„Tačiau kito totalitarinio režimo – sovietinio komunistinio, kuris 1939 m. kartu su nacių Vokietija pradėjo Antrąjį pasaulinį karą (užpuolė Lenkiją, pasidalino kitas Europos šalis, okupavo Baltijos valstybes), nusikaltimai nėra įvertinti visapusiškai. Nors apie juos vis daugiau kalbama ir tai pozityvus ženklas, bet taip, kaip buvo įvertintas nacizmas, dar nėra. Manau, kad teisingam Antrojo pasaulinio karo priežasčių ir pasekmių įvertinimui tai turėtų būti atlikta“, – pabrėžia R. Račinskas.

Padarinių likę ne tik Europoje, bet ir kitose pasaulio vietose

Didžiausias žmonijos istorijoje karas padarinių paliko ne tik Europoje, bet ir kitose pasaulio vietose. Nusilpus Europos šalių ekonomikoms, griuvo šimtmečius egzistavusi kolonijinė sistema, kuri pasaulyje sukėlė naujų konfliktų.

Kai kurie iš jų, pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologo Deivido Šlekio, neišspręsti iki šiol. Pasibaigus karui, kalba jis, ypač daug konfliktų kilo ten, kur buvo nusilpusi Britų imperija. Tai – Indijos ir Pakistano įtampa, neišspręstas Kašmyro klausimas, Izraelio ir Palestinos problemos.

„Afrika turbūt kitas klausimas – tai labiau XIX a. palikimas. [...] dekolonizacija iš dalies susijusi su nusilpusiomis Vakarų valstybėmis. Prancūzai, ispanai, portugalai, britai traukėsi gana sparčiai ir paliko nemažus galios vakuumus. Kadangi vietiniai gyventojai nebuvo patyrę valdyti valstybę, labai greitai pradėjo pyktis ir kariauti. Tas pasekmes (diktatoriai, etniniai konfliktai ir t. t.) matome iki šiol“, – pastebi D. Šlekys.

O R. Račinskas pabrėžia, kad, pasibaigus Šaltajam pasauliniam karui, pasaulis vėl tampa daugiapolis ir tai gali būti viena naujai kylančių įtampų ir konfliktų priežasčių. „Pasaulis Šaltojo karo metu buvo dvipolis – buvo dvi stipriausios valios, stipriausi galios centrai. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, pasaulis vėl tampa daugiapolis, todėl įtampų židinių tikrai gali atsirasti daugiau, nes pasiekti susitarimą kartais tampa sunkiau“, – kalba jis.

Vis dėlto, pastebi R. Račinskas, Šiaurės Amerika ir Vakarų Europa, kaip vertybinė erdvė, netgi karinis aljansas NATO išlieka dominuojančia galios koncentracijos vieta, kuri iki šiol išsaugo pasaulio stabilumą, sugeba derinti interesus ir galios pusiausvyrą tarp tiek ekonomine, tiek karine prasme augančių šalių, t. y. Kinijos, Indijos, Pietų Amerikos valstybių ir Rusijos, kurios dabartinę agresiją taip pat vienaip ar kitaip pavyksta šiek tiek prilaikyti.

Nusinešęs milijonus žmonių gyvybių, sugriovęs šimtus miestų, suluošinęs tūkstančių žmonių gyvenimą, Antrasis pasaulinis karas pakeitė žmonijos požiūrį į ginkluotą kovą. Daugelis sutinka, kad prieš 70 metų pasibaigęs baisiausias pasaulio istorijoje karas ir jo padariniai atvėrė akis ir privertė suprasti, kad pasaulis turi dėti visas įmanomas pastangas, kad užkirstų kelią globaliems karams.