Gyvenimas sukosi vien apie darbą

Pasak U. Usevičiūtės, nebuvo jokios konkrečios priežasties, kodėl ji galiausiai nusprendė sveikiau gyventi.

„Nesirgau jokiomis ligomis, nejaučiau spaudimo keistis iš aplinkos. Tuomet man atrodė, kad gyvenau normalų gyvenimą – viskas sukosi kone vien apie darbą. Koncentravausi į verslo sėkmę, turėjau mažai pramogų ir asmeninio gyvenimo, nebuvau fiziškai aktyvi, nesirūpinau savimi ir tuo, ką ir kada valgau, buvau pervargusi“, – kalbėjo ji.

Netikėtai vieną dieną jai šovė mintis, kad reikia atsikratyti antsvorio, todėl, nelaukdama naujų metų, pirmadienio, pirmos mėnesio dienos ar kito ryto, nuo to paties momento moteris pradėjo vykdyti planą, kurio esmė – sveikiau maitintis ir daugiau judėti.

„Grįžusi namo išmečiau visus nesveikus produktus ir išėjau pasivaikščioti – taip viskas ir prasidėjo“, – atviravo moteris.

Maisto lėkštė tapo spalvingesnė ir įvairesnė

U. Usevičiūtė sakė, kad keisdama savo gyvenimo būdą ji nesusidūrė su sunkumais, kadangi susidėliojo tokį planą, kad visas procesas būtų kaip šventė ir ji nejaustų diskomforto.

„Nesilaikiau jokių dietų, neskaičiavau kalorijų, nesvėriau produktų. Valgiau daug ir stengiausi, kad valgomas maistas būtų skanus ir gražiai patiektas“, – sakė ji.

Nesilaikiau jokių dietų, neskaičiavau kalorijų, nesvėriau produktų. Valgiau daug ir stengiausi, kad valgomas maistas būtų skanus ir gražiai patiektas.

 

Moteris laikėsi šių pagrindinių taisyklių: valgė keturis kartus per dieną visada tuo pačiu laiku, atsisakė užkandžių, nevartojo pridėtinio cukraus, ribojo riebalus ir miltinius patiekalus, valgė tik namuose pasigamintą maistą, parduotuvėje pirko tik produktus, o ne pagamintus gaminius.

„Mano valgio lėkštės visada buvo didelės, kupinos spalvingo ir įvairaus maisto, kad gaučiau pakankamai maistinių medžiagų. Jei vienu sakiniu reikėtų pasakyti savo sėkmės formulę, atsakyčiau taip: reikia valgyti ne mėsą su daržovėmis, o daržoves su mėsa“, – pažymėjo ji.

Negraužė savęs dėl silpnumo akimirkų

Kardinaliai gyvenimo būdą pakeitusios moters teigimu, svarbiausia – tikėti tuo, ką darai. Ši taisyklė būtina visiems gyvenimo atvejams.

„Jei žmogus nepasitiki savimi, ilgai galvoja, dvejoja, jis nesijaučia stiprus – didelė tikimybė, kad jis nepasieks savo tikslo. Labai svarbu svorį mesti dėl savęs ir ne dėl to, kad tilptum į naują suknelę ar kažkam patiktum. Svorį reikia mesti ne dėl fizinio grožio, bet dėl galimybės gyventi patogiai“, – teigė pašnekovė.

Moteris prisipažino, kad transformacijos kelyje silpnumo akimirkų buvo nedaug – kartais ji nesusilaikydavo nuo saldumynų ar kokio nors kito svorio metimo laikotarpiu nepriimtino maisto per įvairias šventes. Tačiau dėl tų kelių atvejų ji savęs neteisė, nes tai nedarė įtakos bendram rezultatui.

Pakeitusi gyvenimo būdą atrado meilę sau

Moteris teigė, kad pakeitus gyvenimo būdą viskas apsivertė aukštyn kojomis – keitėsi asmeninis gyvenimas, darbas ir gyvenimo prioritetai, atsirado daug meilės sau. Kiekvienas žvilgsnis į veidrodį tapo postūmiu į priekį: „Kai patinki sau, įgyji labai daug pasitikėjimo. Pasitikinčius žmones kitaip priima ir aplinka, taip ratas užsidaro – meilė sau virsta į meilę aplinkiniams, sėkmę veikloje, kuria užsiimi.“

Dabar U. Usevičiūtė neįsivaizduoja savo gyvenimo be kasdienės rytinės mankštos, be mažiausiai 20 tūkst. kasdien nueitų žingsnių, be kelionių ir svajonių įgyvendinimo.

„Šiuo metu esu aplankiusi 50 šalių, bet svajoju apkeliauti visą pasaulį. Noriu įlipti bent į dešimt viršukalnių – kol kas esu įlipusi į vieną“, – savo asmeniniais siekiais dalijosi moteris.

Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad mitybos įpročiai nusistovėjo ir mano svoris išlieka toks pats jau beveik šešerius metus.

 

Ji džiaugiasi, kad pakeitė ne vieną savo gyvenimo elementą, pavyzdžiui, mitybą, bet ėmėsi kardinalių pokyčių ir pakeitė visą savo gyvenimo būdą: „Neabejoju, kad tai buvo mano raktas į sėkmę, puikią savijautą ir rezultatus šiuo metu. Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad mitybos įpročiai nusistovėjo ir mano svoris išlieka toks pats jau beveik šešerius metus.“

Būtina surasti vidinių motyvų

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorė dr. Laima Bulotaitė sakė, kad visi žmonės yra skirtingi ir visiškai normalu, jei bandymas keisti gyvenimo būdą būna susijęs su neigiamomis emocijomis: „Gali atrodyti, kad visi džiaugiasi gyvenimu, ilsisi namuose, valgo saldumynus ir nepriauga svorio, o jums vieninteliam taip sunkiai sekasi imtis pokyčių.“

Profesorės teigimu, jei elgesio keitimas jums kelia kančią, vadinasi, kažką darote negerai, pasirinkote ne tokį būdą ar aiškiai nežinote, kodėl tai darote. Todėl pirmiausia reikėtų atsigręžti į save ir suprasti, kokie yra jūsų pokyčių motyvai.

„Neigiamų emocijų ir atkryčių dažniausiai patiria tie, kurie neatsako sau į šiuos klausimus ir kurių elgesio keitimo motyvai yra išoriniai – jums kažkas patarė, tačiau patys to neįsisąmoninote“, – kalbėjo ji.

L. Bulotaitės teigimu, fizinė sveikata yra neatsiejama nuo psichikos ir emocinės sveikatos: „Senas posakis: sveikame kūne – sveika siela. Todėl reikia suprasti, kad jei stiprinsite savo fizinį kūną, daugiau judėsite ir mankštinsitės, pagerės jūsų nuotaika, užplūs geresnės emocijos ir švaresnės mintys.“

Užs. 1857666

Tai sako Vilniaus universiteto filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros magistro studijų programos „Sveikatos psichologija“ komiteto pirmininkė prof. dr. Laima Bulotaitė.

– Lietuvoje neseniai pradėti rengti sveikatos psichologai, apie kurių darbą visuomenėje dar mažai žinoma. Kam padeda tokie specialistai?

– Skirtingai nuo klinikinių psichologų, dažniausiai rengiamų darbui su psichikos sveikatos sutrikimų turinčiais pacientais ir paprastai dirbančių psichiatrinėse ligoninėse bei psichikos sveikatos centruose, sveikatos psichologai daugiau dirba su sergančiaisiais somatinėmis, lėtinėmis ligomis. Šie specialistai padeda įveikti psichologinius su liga susijusius veiksnius – suprasti ligą, susigyventi su ja, nes paprastai lėtinę ligą tenka kontroliuoti visą gyvenimą.

Žmonės stokoja informacijos tiek konkrečiai apie ligą, tiek apskritai, kaip formuoti sveikos gyvensenos įgūdžius.

Sveikatos psichologai taip pat užsiima žmonių sveikatinimu. Pasaulyje stebima sveikatos krizė – trūksta pinigų, racionalaus jų panaudojimo. Tyrimai parodė, kad didžioji dalis pacientų būtent serga lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis. Joms didžiausią įtaką turi gyvensena ir būtent šie specialistai gali padėti suvokti žmogui jo paties paties indėlį į savo sveikatą, motyvuoti keisti gyvenimo būdą.

– Ar mokyti sveikos gyvensenos – ne visuomenės sveikatos specialistų darbas?

– Toks specialistas gali geriausiai parengti sveikatinimo programą, bet tik psichologas patars, kaip tą informaciją efektyviausiai pateikti žmogui atsižvelgiant į amžių, išsilavinimą, kitus veiksnius.

Tyrimai rodo, kad lietuvių sveikatos raštingumas yra labai žemas, žmonės stokoja informacijos tiek konkrečiai apie ligą, tiek apskritai, kaip formuoti sveikos gyvensenos įgūdžius. Ir kalti čia ne tik patys žmonės, bet ir gydytojai. Jie pasako diagnozę, tačiau plačiau pasakoti apie ligą paprasčiausiai neturi laiko. Juo labiau gydytojui sunku padėti žmogui keisti gyvenimo būdą, juk tai – ilgas, net kelerius metus galintis trukti procesas.

Beje, nepagrįstai baiminamasi, kad sveikatos specialistai užims medikų vietą. Gydytojai visuomet geriau išmanys žmogaus organizmą, ligas. Visgi realybė tokia, kad turintiems didesnį kraujospūdį, cholesterolio kiekį ar antsvorį pacientams jie dažniausiai tiesiog pataria sveikai gyventi. Tačiau neužtenka to pasakyti, reikia padėti šitai padaryti, tam atlikta nemažai tyrimų, sukurtos teorijos ir metodai.

Dabar mūsų gydymo įstaigose sprendžiamos tik medicininės problemos, o turėtų būti įvertinti ir biopsichosocialiniai veiksniai. Dažniausiai vienos ligos priežasties nebūna, tad tik į pacientą žvelgiant kompleksiškai galima pasiekti gerų rezultatų.

– Ligų prevencijos svarba deklaruojama seniai, tačiau skiriant lėšas šiai sričiai dažniausiai nubyra tik trupiniai. Naujosios valdžios pažadai visuomenės sveikatinimui duoda prošvaisčių, kad daugiau tokių specialistų galėtų atsirasti sveikatos priežiūros įstaigose?

– Norisi tikėti, kad Sveikatos apsaugos ministerija sudarys sąlygas ligoninėms įdarbinti daugiau tokių specialistų. Užsienio patirtis rodo, kad sveikatos psichologai atlieka labai svarbų vaidmenį ir vėliau smarkiai atsiperka.

Jau gal dešimt metų kalbama apie tai, kaip padėti pacientui spręsti problemas, kol sutrikimas dar nėra išsivystęs ir nereikia vartoti vaistų.

Žmogus skundžiasi bloga savijauta, o ji pirmiausia išsivysto per kelerius metus dėl blogos psichologinės būklės. Jau gal dešimt metų kalbama apie tai, kaip padėti pacientui spręsti problemas, kol sutrikimas dar nėra išsivystęs ir nereikia vartoti vaistų. Reikia suvokti, jog jei tokiam žmogui nepadėsime dabar, po poros metų jam tikrai prireiks medikamentų ir jo gydymas kainuos brangiau. Taigi dirbant laiku su tokiu pacientu atsilaisvintų vieta tiems ligoniams, kuriems išties labai reikia pagalbos.

O dabar, jei poliklinikose ir yra psichologai, tai pacientai jiems siunčiami tik labai rimtais atvejais. Aišku, galima pasidžiaugti, kad nutarta didinti psichologų skaičių sveikatos psichikos centruose, bet tai, aišku, pirmiausia susiję su didėjančiu savižudybių, kitų psichikos problemų skaičiumi.

– Pakankamai paruošiame sveikatos psichologų?

– Sveikatos psichologus rengia ne tik Vilniaus universitetas, bet ir kiti šalies universitetai, bet jų išties nėra pakankamai. Ypač jų trūkumas pasijaustų, jei visos įstaigos, kur tokie specialistai reikalingi, juos priimtų. Dabar daug kas priklauso nuo įstaigos vadovo. Jeigu jis mato, kad toks specialistas reikalingas, tam atrandama pinigų ir skiriamas etatas. Daug psichologų dirba reabilitacijos įstaigose, suvoktas jų indėlis padedant žmonėms sugrįžti į gyvenimo vėžes.

Bet kiti gydytojai nesupranta, kam tas psichologas reikalingas, jei žmogui skauda pilvą. Paskirsi jam vaistų ir viskas. O galbūt jam skausmas atsiradęs būtent dėl psichologinių problemų. Kai tai gydytojas supranta, priima tokius specialistus, studentus.

– Neretai trukdo ir pačių žmonių įsitikinimai, jog psichologo pagalba reikalinga tik turinčiajam psichikos sveikatos sutrikimų?

– Toks požiūris keičiasi, bet ypač vyresnioji karta tiek į klinikinius, tiek sveikatos psichologus žiūri įtariai. Užsienyje tokiais atvejais dažnai toks specialistas tiesiog įvardijamas kaip konsultantas, kad nesukeltų neigiamų asociacijų. Tačiau jaunesnių žmonių požiūris kitoks. Jie pripranta, kad jau mokyklose yra psichologai.

Populiarėja savitarpio pagalbos grupės, kur renkasi tokią pačią problemą turintys, pavyzdžiui, diabetu ar reumatu sergantys žmonės. Vis labiau domimasi ir internetinėmis programomis, kuomet užpildžius klausimyną įvertinamas žmogaus gyvenimo būdas, palyginamas su kitų tokio pat amžiaus ir lyties asmenų, nurodomos grėsmės, pateikiamos išvados, rekomendacijos, padedama susidaryti individualią elgesio keitimo programą.

Štai mūsų fakultete yra grupė, sukūrusi relaksacijos ir streso įveikimo programą. Tokios savipagalbos programų atsiranda ir poliklinikų tinklalapiuose. Be abejo, bendravimas su gyvu žmogumi yra nepakeičiamas, tačiau jaunimui neretai tokia forma priimtinesnė.

Dosjė

Baigė VU psichologijos studijas, Dirbo Higienos institute, Vilniaus priklausomybės ligų centre. Šiuo metu yra VU Filosofijos fakulteto dėstytoja, skaito kursus „Sveikatos psichologija“, „Sveikatos stiprinimas ir prevencija“, „Priklausomybių psichologija“.

Yra vadovėlio „Sveikatos psichologija“ bendraautorė (2011) (kartu su N. Žemaitiene, R. Jusiene, A. Veryga), knygų „Rizikingas elgesys: samprata, paplitimas, veiksniai“, „Priklausomybių anatomija“ (2009), „Narkotikai ir narkomanija“ (2004) autorė.