Į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC) su tokiu prašymu kol kas kreipėsi apie 70 žmonių.

„Dabar yra menkas aktyvumas norinčiųjų gauti tą statusą“, – šią savaitę per Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos posėdį sakė LGGRTC generalinis direktorius Arūnas Bubnys.

Anot jo, nedidelį susidomėjimą nauju statusu gali lemti ir per menkas jo žinomumas, ir tai, kad jis nesuteikia jokių socialinių lengvatų.

„Kol kas laisvės gynėjo statusas yra garbės reikalas, bet jeigu bus papildytas įstatymas ir bus kokios nors socialinės lengvatos suteiktos to statuso turėtojams, manau, kad prašymų skaičius smarkiai padaugės“, – teigė A. Bubnys.

Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos vadovė Paulė Kuzmickienė pabrėžė, kad priimant įstatymą dėl laisvės gynėjų statuso suteikimo kaip tik akcentuota, jog neplanuojama jiems skirti jokių lengvatų.

„Įstatymo sumanytojai labai aiškiai kalbėjo, kad tas statusas yra tam tikras garbės ženklas, kuris yra labai svarbus ne tik laisvės gynėjams, bet ir mums, kad jiems deramai padėkotume“, – teigė P. Kuzmickienė.

Speciali komisija jau yra priėmusi pirmuosius sprendimus dėl statuso suteikimo, tačiau oficialiai jo dar niekas nėra gavęs, nes nepagaminti laisvės gynėjų pažymėjimai.

Pasak A. Bubnio, jie yra užsakyti ir netrukus turėtų atkeliauti į centrą.

Praėjusių metų birželį Seimas priėmė Laisvės gynėjo teisinio statuso įstatymą, kad šis statusas bus suteikiamas asmenims, kurie nuo 1990-ųjų ko­vo 11-osios iki 1991-ųjų rug­pjū­čio 21-osios aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos valstybingumą ar šalinant grėsmę jos valstybingumui bei teritoriniam vientisumui, įvairiomis nesmurtinio pasipriešinimo formomis priešinosi agresyviems SSRS ekonominiams ar kariniams veiksmams.

Išskirtos šešios skirtingos gynėjų kategorijos: karys savanoris, Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus pareigūnas, Valstybės saugumo departamento pareigūnas, Muitinės departamento pareigūnas, policijos pareigūnas ir Šaulių sąjungos narys.

Visi jie 1990–1991 metais turėjo būti prisiekę Lietuvos Respublikai.

Laisvės gynėjo statusą asmeniui pripažįsta ir atitinkamą pažymėjimą išduoda speciali komisija.

Iki šiol Lietuvos nepriklausomybės gynėjais būdavo pripažįstami asmenys, žuvę arba sužaloti 1991 metų sausio 11–13 dienomis ir po to vykdytos SSRS agresijos bei turintys Generalinės prokuratūros pažymas, patvirtinančias sužalojimo, padaryto ginant Lietuvos laisvę 1991 metais, faktą.

Taip papildyti Laisvės gynėjo teisinio statuso įstatymą siūlo jo pataisas įregistravęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.

Pagal siūlomą projektą, į laisvės gynėjų statusą galėtų pretenduoti prokuratūros pareigūnai, kurie nuo 1990 m. kovo 30 d. iki 1991 m. rugpjūčio 21 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos Laikinojo pagrindinio įstatymo ir 1990 m. liepos 27 d. Prokuratūros įstatymo nuostatomis, tarnavo Lietuvos Respublikos prokuratūroje.

Taip pat siūloma į Laisvės gynėjo teisinio statuso pripažinimo komisiją įtraukti ir Generalinės prokuratūros atstovus.

Šių metų rugpjūčio 21 d. įsigaliojo Laisvės gynėjo teisinio statuso įstatymas, kuriame apibrėžiama laisvės gynėjo sąvoka, nustatomi pagrindiniai laisvės gynėjo teisinio statuso pripažinimo kriterijai.

„Pagal įstatymo nuostatas, laisvės gynėjais pripažįstami asmenys, kurie 1990 m. kovo 11 d.–1991 m. rugpjūčio 21 d. Sovietų Sąjungos karinės agresijos metu tarnavo tokiose institucijose kaip Pasienio apsaugos tarnyba, Lietuvos Respublikos policija ir kt., tačiau tame sąraše nėra Lietuvos Respublikos prokuratūros. Šiuo laikotarpiu prokurorams reikėjo aiškiai pasirinkti – dirbti nepriklausomos valstybės prokuratūroje, ar likti LTRS prokuratūroje. 1990 m. kovo 30 d. šalies prokurorai susirinko į Vilniuje, A. Smetonos gatvėje (tuometinėje N. Gogolio gatvėje) esantį Generalinės prokuratūros pastatą, ir vieningai pareiškė savo ištikimybę Lietuvos įstatymams. Buvo ryžtingai atsisakyta į Vilnių atvykusių SSRS emisarų mėginimų klasta ir smurtu susigrąžinti Lietuvos prokurorų paklusnumą bei priklausomybę Maskvai“, – sakoma dokumento aiškinamajame rašte.

Jame taip pat atkreiptinas dėmesys į prokurorų indėlį baudžiamojoje byloje dėl 1991-ųjų metų Sausio 13-osios įvykių bei kitose sovietinės agresijos bylose.

„Būtent prokuratūros pareigūnai surinko pirmuosius svarbius įrodymus Sausio 13-osios ir Medininkų muitinės posto pareigūnų nužudymo bylose, kas buvo labai svarbi sąlyga, leidusi tas bylas išnagrinėti net ir praėjus daugeliui metų. Pažymėtina, kad Sausio 13-osios bylos tyrime dalyvavę prokurorai dėl savo pareigų teisėto atlikimo yra persekiojami užsienio valstybės. Rusijos Federacijos tyrimų komiteto Vyriausioji tyrimų valdyba ne kartą oficialiais pranešimais žiniasklaidoje informavo apie pradėtus tyrimus ir iškeltas baudžiamąsias bylas Sausio 13-osios bylos ikiteisminį tyrimą organizavusiems, valstybinį kaltinimą palaikiusiems Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorams, kaip ir nuosprendžius šioje byloje priėmusiems teisėjams, nurodė, kad imtasi veiksmų organizuoti šių pareigūnų tarptautines paieškas“, – aiškinamajame dokumento rašte sako L. Kasčiūnas.