Itin karštos rugpjūčio naktys tapo tikra dovana koncertams. Ne išimtis buvo ir paskutinis vakaras. Barokinėje kiemo aplinkoje grojant „Saulės kliošui“ buvo galima lengvai pasijusti tarsi Italijoje ar Ispanijoje. Žmonės muzikos klausytis rinkosi pasipuošę, įdegę ir pasirengę tobulai pradėti paskutinį vasaros savaitgalį.

„Saulės kliošas“ garsėja gebėjimu kurti ypatingą koncertinę atmosferą. Todėl buvo labai įdomu stebėti, kaip jų melodingos ir ausies niekada nerėžiančios dainos skamba tarp istorinių Vilniaus universiteto sienų. Grupė čia pasirodė pirmą kartą. „Mums svarbi aplinka, kurioje grojame“, – pabrėžė jie.

Neabejodami galime pasakyti, kad muzikos, vietos ir oro harmonija buvo nunešanti kažkur aukštyn – virš Senamiesčio stogų, tiesiai į žvaigždėtas kosmoso platybes.

Grupės vokalistės Justės Starinskaitės išskirtinai malonaus tembro balsas tiesiog glostė ausį. Jis tobulai jungėsi su muzika, kuri tarsi švelniomis rankomis lietė kiekvieną. „Mes nesame nei pradžia, nei pabaiga – mes Visatos dalis“, – greitai pagavęs publikos nuotaiką taikliai ištarė grupės siela Laurynas Šarkinas.

Koncertas buvo sėdimas, tačiau kėdės išdėliotos taip, kad viduryje susidarytų didelė šokių aikštelė. „Nėra jokios problemos, jei atsistosite ir judėsite, jūs mūsų neįžeisite, atvirkščiai – pradžiuginsite“, – publiką drąsino muzikantai.

Kvietimas buvo greitai išgirstas  – improvizuota šokių aikštelės erdvė vos prasidėjus koncertui ėmė pildytis ir pabaigoje šokančių buvo daugiau nei sėdinčiųjų. Tiesa, didelio šėlsmo nebuvo. „Saulės kliošo“ koncertas – tarsi savotiška muzikos terapija. Kai norisi pajudėti, bet ne per daug. Kai norisi klausytis, bet tuo pačiu ir nesivarginti. Jei nutari pasiduoti jų muzikai – atsipalaidavimo lygis, ko gero, panašus į lėtą plaukimą ar nardymo ramiame vandenyje.

„Untold City“ uždaryme skambėjo visos garsiausios „Saulės kliošo“ dainos: „Tada kada“, „Laiko mašina“, „Tu ne vienas“, „Meilei nieko“, „Pamatyti tave“ ir , žinoma, du garsiausi grupės kūriniai – „Šokių aikštelėje“ ir „Paskambink man (Jei tau liūdna)“.

„Jei jums liūdna, prašau neskambinkite šiuo numeriu, čia jau labai senas pokštas“, – juokavo grupės vokalistė Justė Starinskaitė. „Bet po koncerto parašykit mums į „Facebook“ ar „Instagram“, kad sėkmingai grįžote namo“, – suasmenintą prašymą pateikė Laurynas Šarkinas.

„Mūsų kūryba iš pirmo žvilgsnio labai lengva ir atpalaiduojanti, bet asmeniškumais perpinta lyg kerais ar pranašystėmis mums patiems. Kaip parašyti dainą, nežinojau. Susidariau vaizdą iš teorinių paskaitų ir iš realybės sąsajų. Bet visada artėjau prie to kiek per prievartą, kaip prie visko savo gyvenime. „Saulės kliošo“ dainos negimsta lengvai“, – prisipažįsta L. Šarkinas.

„Myliu muziką. Jaučiu tą jausmą kiekvienoj praeities ir ateities dainoj. Visos dainos, prie kurių esu daugiau ar mažiau prisilietus, man yra labai brangios, mielos. Sukurtos ne siekiant įtikti, o norint išreikšti tai, ką jaučiu, išgyvenau, svajoju... Visada turiu tikslą kurti hitą ne kitiems, o sau. Kūrinys mane pačią kartais graudina, kartais priverčia pakilti aukščiau žemės. Jame telpa tiek meilės, kiek tik turiu tuo metu“, – jam pritaria ir J. Starinskaitė

Jie abu yra unikalūs muzikos autoriai, savitas kūrybinis tandemas. Būdami labai skirtingi, nuolat kovodami dėl savo nuomonės, jie sugeba kurti drauge jau penkiolika metų. Lietuvos kultūros tarybos finansuojamas festivalis „Untold City“ jau ne pirmus metus įvyko su šūkiu „Muziką kuria žmonės“. Jame ypatingas dėmesys buvo skirtas muzikos, žodžių autoriams.

„Saulės kliošo“ vidinė dinamika išties gana unikali. J. Starinskaitė į grupę atėjo prieš penkiolika metų dar būdama paaugle ir išsyk susidūrė su daug vyresniu kolektyvu.

„Mus skiria labai fundamentalūs dalykai: karta, lytis, charakteris. Vis dėlto mes drauge sugebame sukurti šį bei tą gražaus“, – sakė Laurynas.

„Panašumų tarp mūsų nėra, o skirtumų... Galėčiau ilgai vardinti“, – sakė Justė.

Justė grupėje 2007-aisiais pakeitė savo seserį taip pat dainininkę Daivą Starinskaitę. Pastaroji pasitraukusi iš „Saulės kliošo“ studijavo užsienyje ir vystė solinę karjerą.

„Taip, iš pradžių buvo natūralaus lyginimo. Bet vėliau supratau, kad negalima. Abi jos – skirtingos ir savaip puikios. Justė – labai talentinga, ji turi, sakyčiau, įgimtą r'n'b, soul muzikos pojūtį. Kartais net nesugeba paaiškinti, kodėl dainuoja vienaip ar kitaip, ji tiesiog jaučia“, – sakė Laurynas.

Jis pripažįsta, kad penkiolika metų jaunesnei vokalistei su juo nėra lengva. „Aš turiu tvirtą nuomonę ir užsispyrimą. Galiu ilgai argumentuoti, aiškinti dalykus. Nuolat pykstamės, nes kardinaliai skirtingai matome pasaulį“, – sako jis.

Justė kiekvieno mūsų pykčio metu išeina iš grupės.

„Lauris labai protingas ir įžvalgus. Jis išmąsto nerealių dalykų, tačiau tai tuo pačiu ir jo bėda. Jis linkęs viską labai permąstyti, giliai ir iš esmės nagrinėti. Kartais paprastus dalykus taip susuka, jog galima tą patį daug aiškesniais žodžiais pasakyti. Juk žmonės nenori varginti smegenų mąstydami, kokia gi ten gili mintis tame dainos tekste slepiasi. Manau, mums drauge pavyksta tekstą paversti gan paprastu, vaizdingu, pasakojančiu istoriją, tačiau tuo pat metu ir pakankamai giliu, norintiems ir gebantiems pakapstyti“, – pasakoja Justė.

„Justė kiekvieno mūsų pykčio metu išeina iš grupės“, – sakė Laurynas.

„Taip, esu jau milijoną kartų išėjusi“, – patvirtino ir pati Justė.

Vis dėlto kiekvienas „išėjimas“ virsta grįžimu ir kompromiso radimu.

„Mes, muzikantai, jai nusileidžiame. Vis dėlto ji – mūsų princesė: visas dėmesys scenoje į ją, todėl turi jaustis gerai, saugiai, daryti tai, kas priimtina jai“, – sakė Laurynas.

Justė mielai pasiginčytų dėl „princesės“ titulo.

„Jie dar nematė merginų, kurios iš tiesų yra princesės. Taip, aš kažkiek princesė, man svarbu, ar yra jaukumas ten, kur esame, ar turėsiu normalias sąlygas ramiai pasiruošti koncertui. Bet aš pati dažniausiai pasirūpinu savo garderobu, makiažu, šukuosena. Tikra princesė atsivežtų visą komandą padėjėjų ir dar jiems komanduotų“, – nukirto Justė.

„Bet ji turi rožinį penalą ir nusipirkusi kompiuterį pirmiausia jį apklijuoja lipdukais“, – išdavė Laurynas.

„Taip. Linksmais ir ryškiais, mano neįdomų kompą paverčiančiais išskirtiniu“, – paaiškino Justė.

„Aš apie „Saulės kliošą“ mąstau kaip apie patiekalą, o mes visi esame skirtingos jo dalys. Drauge sudėjus skirtingus ingredientus, gaunasi puikus skonis“, – sakė dainų „Paskambink man“, „Šokių aikštelėje“, „Pamatyti tave“ atlikėja ir bendraautorė Justė.

Visi šie kūriniai skambės penktadienį (rugpjūčio 26 d.) Vilniuje, VU didžiajame kieme, festivalyje „Untold City“. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Jau ketvirtus metus vykstantis festivalis turi šūkį „Muziką kuria žmonės“. Jis skirtas pabrėžti, kad už kiekvieno muzikos kūrinio, už kiekvienos dainos slepiasi konkretus žmogus – autorius. Tas, kuris į kūrinį sudėjo savo mintis, jausmus, talentą, laiką.

Primatavo rimtą specialybę

Pasak L. Šarkino, muzika į jo gyvenimą atėjo gerokai anksčiau nei medicina. Jis lankė muzikos mokyklą, grojo pianinu, klarnetu, saksofonu, gitara, o vėliau – būgnais.

"Mano tėtis dainavo "Ąžuoliuke" ir norėjo, kad aš turėčiau gerą muzikinį išsilavinimą. Žinote, kaip būna, šeimoje pasitarė ir nuvedė į fortepijono pamokas, vėliau – į muzikos mokyklą, klarneto ir saksofono klasę. Buvau gal koks šeštokas", – prisimena pašnekovas.

Ar muzikos mokymasis jam nebuvo kančia? Sako, gal ir buvo, bet pasirinkimo neturėjo, nors ir nemano, kad turėjo kokių ypatingų gebėjimų muzikai. Vaikai suaugusiaisiais tiki, tad nori nenori – mokosi, stengiasi, nes šviesus rytojus pažadėtas, ironizuoja.

O medicina į Lauryno gyvenimą atėjo tada, kai reikėjo pasirinkti, ką studijuoti baigus mokyklą. Širdis linko prie herojinių epų labiau nei prie realybės, tad grėsė metai prastovos ir apmąstymų. Ir vėl šeima prisidėjo. Tėvai, dėdės, tetos pasitarė ir nusprendė: reikia studijuoti mediciną – tai bus protinga, šeimai pažįstama aplinka. O artimaisiais juk reikia pasitikėti... Juo labiau kad visi suaugusieji aiškino, kaip svarbu po mokyklos baigimo nebimbinėti, būtina įstoti, kurti savo ateitį.

Negana to, Laurynas mokyklos laikais buvo įsimylėjęs merginą, kurios tėvai buvo medikai, profesoriai. Net paauglys suprato, kad konservatorijoje besimokančiam klarnetistui ateities šioje meilės istorijoje nėra... Tai irgi buvo motyvacija rinktis vadinamąją rimtą specialybę.

"Galima sakyti, kad dėl aplinkos autoriteto ir atsitiko taip, kad nuėjau į mediciną. Girdėjau šeimos, aplinkinių kalbas, kaip tai man bus naudinga, įstojus – sveikinimus, palaikymą. Nors, tiesą sakant, aš iki šiol gyvenime nesu nusprendęs, kuo noriu būti, bet žinau, kad labiausiai – savimi. Ir, matyt, turiu kažkokių savybių, kurios nepadėjo būti mediku", – juokiasi pašnekovas.

Žudyti drakoną ir tapti juo

Pabaigęs medicinos studijas, L. Šarkinas trylika metų dirbo vaikų chirurgu, po to įgijo dar ir plastinės rekonstrukcinės chirurgijos specialisto licenciją. O tada... nusprendė sustoti ar tiesiog sustojo, nes net kūnas ir protas pradėjo siųsti nepasitenkinimo, pervargimo, perdegimo ir nusivylimo savimi bei aplinka signalus.

Pasirinkimas: L.Šarkino manymu, tam, kad būtum laimingas, nebūtina kažką didvyriško daryti – gali daug nuveikti ir būdamas tiesiog geresnis žmogus. Toks jis tapo padėjęs tašką savo mediko karjerai. / Asmeninio archyvo nuotr.

"Mediko darbas nesunkus. Sunkiausia jame yra viską luošinanti aplinka. Biurokratija supinta gausybe asmeninių interesų, kurie pateikiami kaip visuomeniniai ar po jais slepiama nekompetencija ir bandoma sukurti nepakeičiamumo įspūdį, – negaili kritikos Laurynas. – Sunkiausia tai, kad ta sistema nesukuria joje dirbančiam žmogui palankių sąlygų, nesaugo, nemotyvuoja, o žlugdo ir traumuoja. Verčia kovoti dėl postų, žudyti drakoną ir tapti juo. Tokioje sistemoje man, manau, ir kitiems yra sunku, nesaugu dirbti. O tikėtis ką nors pakeisti mums dar esant gyviems – naivu. Kad žmogus išlaisvėtų nuo sovietinės ideologijos turi pasikeisti daugiau kartų."

Tiesą sakant, aš iki šiol gyvenime nesu nusprendęs, kuo noriu būti, bet žinau, kad labiausiai – savimi. Ir, matyt, turiu kažkokių savybių, kurios nepadėjo būti mediku.

L. Šarkino manymu, mediko tarnyba dėl dabartinės padėties galėtų būti prilyginta karinei ir į užtarnautą poilsį gydytojai išleidžiami kokių 50-ies. Jei ne "Saulės kliošas", kuriame jis grojo dirbdamas gydytoju, – kitoks gyvenimas, kita aplinka, kurioje klesti draugystė, meilė, sveikos emocijos, nežinia, kiek dar būtų išsilaikęs gyvendamas pagal visuotinai priimtinas normas. Mano sustojęs laiku.

"Kai klausdavau, ar čia man vienam tokia kančia eiti į darbą, sulaukdavau atsakymo, kad visiems. Bet, matyt, kitiems ne tokia didelė, kaip buvo man", – šypsosi pašnekovas.

Gydytojas prisimena, kad ne kartą buvo situacijų, kai išoperuoti ligonį ar atlikti jam kažkokią procedūrą tapdavo lyg ir jo paties problema – turi eiti, prašyti, kovoti už tai, kas savaime suprantama ir yra būtina darbui atlikti, kaip pridera, o ne kaip išeina. Jeigu neturi rango, nesi vadovas, ta kova tikrai sunki. Nors teoriškai organizaciniai algoritmai aiškūs ir paremti pasaulinėmis rekomendacijomis ir statistika, realybėje jie neveikia, tik in vitro.

"Medicinoje, jeigu mes manome, kad ši sritis svarbi ar net prioritetinė, neturėtų taip būti, kad gydytojas dėl pagalbos pacientui nuolatos turi eiti kažkokius kryžiaus kelius, lyg jam to reikėtų asmeniškai. Tai demotyvuoja", – svarsto L. Šarkinas.

Jo teigimu, dirbdamas vienoje vietoje medikas negali užsidirbti normalaus atlyginimo oriam gyvenimui, todėl dauguma plėšosi per kelis darbus. Keista, nes gydytojas daug metų mokosi, o galiausiai turi prasimanyti uždarbį pats.

"Paklausus medicinos studentų, kodėl jie pasirinko šią profesiją, dažniausiai išgirsite: arba nori padėti žmonėms, arba dėl gero atlygio. Tad tas, kuris rinkosi specialybę galvodamas apie adekvatų uždarbį, arba nusivilia, arba į gydytojo darbą pradeda žiūrėti kaip į verslą. Dirba dviejuose, trijuose, keturiuose, penkiuose darbuose. Bet taip neturėtų būti", – įžvelgia priežastį pašnekovas.

Laimę rado nustojęs bėgti

"Man patiko sistemoje, kuri tave daro nenormalų, būti normaliam, – šypsosi Laurynas. – Man buvo normalu jai paprieštarauti ir padaryti tai, ko kiti sako negalintys padaryti."

L. Šarkinas teigia du trečdalius savo gyvenimo pildęs kitų žmonių lūkesčius. Jam sakė: tu mokykis, dirbk, nenorėk visko iš karto –  ir ateis laimė, ir užsidirbsi, viskas su laiku...

"Bet gyvenimas jau lipa į paskutinį trečdalį, ir visa pradeda atrodyti kiek kitaip", – sako Laurynas, visaip mėginęs pamilti savo profesiją ir darbą.

Net pasiryžo įgyti dar vieną specialybę – baigė plastikos chirurgijos studijas. Galvojo, gal kitoje vietoje kitaip? Juo labiau kad aplinkoje nuomonė, jog mediko specialybė labai gera, ir toliau sklando kaip erelis. Žinoma, sutinka Laurynas, pati mediko profesija nuostabi, bet su daug niuansų, kurių garsiai įvardyti niekas nenori, nes tai gali atnešti permainų, o permainos – vieniems gerai, bet kitiems – labai ne...

Galiausiai per tuos papildomos rezidentūros metus L. Šarkinui tiesiog trūko kantrybė. Paskutinę plastinės rekonstrukcijos rezidentūros dieną jis išėjo iš ligoninės ir iki šiol nebeturi jėgų grįžti atgal. Nors ligoninėje liko asmeniniai daiktai.

"Fiziškai mano kūnas nebegali ten nueiti, ir aš nežinau, kodėl. Aš tiesiog jaučiu, kad tai yra ne mano kelias, gal trūksta proto ar sugebėjimų, ne visi vienodai gabūs. Ir nors pagelbėjęs žmogui širdyje jauti tokį tarsi katarsį, kažkur drugeliai kutena, toks graudus džiaugsmas apima – aš tai patyriau, ačiū gyvenimui – bet man dabar norisi jaustis kažkaip kitaip", – sako Laurynas.

Jis teigia atidavęs medicinai daug savo gyvenimo metų, praradęs dėl to daug sveikatos, tačiau pagaliau ir supratęs, kad nenori dirbti taip, kaip dabar dirbama. Jeigu medikai nereikalingi, sistema nieko nedaro, kad žmogus norėtų joje būti, jis galiausiai nusprendžia eiti ten, kur patirs geresnių emocijų, kur jausis laimingas.

Dabar, pasak Lauryno, atėjo tas suvokimas, kad jo nuojautos, jo įžvalgos teisingos. Pasaulio jis nepakeis, tad bando pakeisti bent savo aplinką. Niekam nieko skolingas nesijaučia. Juo labiau – visuomenei. Toksiška aplinka, kurioje buvo, jam nepatiko, jis joje jautėsi nelaimingas.

"Tai tiesiog ne mano kelias ir aš nematau jo prasmės. Labiau noriu būti ten, kur man aplinka yra mielesnė. Dabar darydamas elementariausius paprastus dalykus aš jaučiuosi laimingas, džiaugiuosi kiekviena kilusia idėja, kuriuos niekas nepasufleravo. Esu laimingas, nes muzikoje, mene yra tiek daug laisvės", – sako L. Šarkinas.

Pripažįsta – pats kaltas, kad pristigo ryžto keisti gyvenimą anksčiau, kad per daug norėjo pateisinti šeimos lūkesčius. Dabar jis bando susikurti aplinką, kurioje jaustųsi gerai, ieško to jausmo muzikoje, mene ir mato – tam, kad būtum laimingas, nebūtina kažką didvyriško daryti. Gali daugiau padaryti būdamas tiesiog geresnis žmogus, būdamas laimingas ir skleisdamas savo protingas ir šviesias mintis.

Laidos vedėjai Justinas Jankevičius ir Mindaugas Stasiulis bus atviri – Laurynas geba paveikti taip, tarsi tikras psichoterapeutas.

L. Šarkinas pasakos, kad dėl to, jog dirba pagal dvi itin skirtingas specialybes, nesijaučia ypatingu. Tačiau jį į priekį visuomet veda mintis, kad gali kažkam padėti.

„Daug ko gyvenime kartais turime po du, bet nuo to nesame laimingesni. Man visada fainiau ne prisirišti prie profesijos, bet padaryti kažką tokio, kad čia ir dabar visiems būtų geriau gyventi“, – sakys jis.

Muzikantas laidoje pasakos, kad jį labiausiai domina tokie dalykai, kurie skatina tobulėti – jam artimas gyvenimas tarp realybės ir svajonės, o su laidos vedėjais jis pasidalins ir viena iš savo fantazijų. Laurynas pridės, kad šiais laikais tapo populiaru savo nuožiūra siūlyti receptą Lietuvai – tokį turi ir jis.

„Jei jūs paklaustumėte, aš gal ne per daug emocijų rodydamas, bet susikaupčiau, pagalvočiau ir pasakyčiau, kad yra viena tokia idėja. Pasiūlymas yra nevogti“, – paprasčiausią atsakymą pateiks jis.

Taip pat šį vakarą, 19.30 val., per TV3 rodomame „Gero vakaro šou“ žiūrovus pralinksmins ir nuotaikingas žaidimas, kurio metu skirtingoms komandoms reikės pabaigti tam tikrų dainų žodžius. Justino komandą papildys Dijora Petrikonytė, o Laurynas konkurentus įveikti bandys kartu su Juste Starinskaite. Kuriems seksis geriau?

Grupės „Saulės kliošas“ būgnininko ir vaikų chirurgo Lauryno Šarkino laidos vedėjas Vidas Bareikis paklaus, ko jame daugiau – mediko ar būgnininko ir sulauks jautraus prisipažinimo.

„Atrodytų, kad mediko profesija turi būti siektina, prestižinė, bet iš tikrųjų būdamas muzikantu gyvenime patiriu daug daugiau malonumo, daug daugiau uždirbu ir visuomenėje esu labiau gerbiamas negu daktaras“, – prisipažins Laurynas.

Pasak Lauryno, muzika į jo gyvenimą atėjo anksčiau nei medicina – lankė muzikos mokyklą, gojo klarnetu, saksofonu, gitara, o vėliau – būgnais. Medicina atėjo tada, kai reikėjo galvoti, ką studijuoti baigus mokyklą

L. Šarkinas sako, kad medikų pasaulyje jam teko sulaukti replikų, kad, jei yra muzikantas, tai geriau tegu groja. „Savo klinikiniame darbe buvau labai geras, todėl negalėjo apkaltinti manęs neprofesionalumu. Tačiau vyresni gydytojai, kai kartu operuodavome, vis paklausdavo, kada aš galų gale pasirinksiu, ką veikti. Nes, esą, jei noriu taip rimtai dirbti kaip jie, turiu pasirinkti vieną dalyką“, – pasakos Laurynas.

L. Šarkinas vaikų chirurgu dirbo trylika metų, o paskutiniais metais įgijo dar ir plastinės rekonstrukcinės chirurgijos specialisto licenciją. „Giminės, draugai, pažįstami jau nepasakys, kad esu nerimtas, kad kažko nepabandęs nusispjoviau. Niekas negalės pasakyti, kad nepabandžiau“, – pasakojo pašnekovas.

Tiesa, grupės nariai labai džiaugiasi turėdami savo gretose mediką. „Saulės kliošo“ vokalistė Justė Starinskaitė juokėsi, kad per dešimt metų pas gydytoją buvo tik kartą, nors sirgo daugybę. „Laurynas visada nuoširdžiai pakonsultuoja, rūpinasi, kad visi grupėje būtų saugūs“, – sakė J. Starinskaitė.

Dvigubų talentų išpažintys ir pasakojimai – jau šį trečiadienio vakarą, 20 val., LNK televizijos laidoje „VIDO VIDeO“.