– Kaip ji jus surado ir iš kur sužinojote, kad turite garbės bendrauti su karališkąja šeima?

– Savo darbus keliu į socialinius tinklus, daugiausia į instagramą. Taip pat jais prekiauju Etsy.com platformoje. Su manimi susisiekė ne ji pati, bet jos įgaliotas asmuo ir užuominomis pasakė, kad kurdama šitą lėlę būčiau itin atidi detalėms, nes ji bus skirta ypatingam asmeniui. Tik išsiuntusi 65 cm dydžio porcelianinę lėlę ir sulaukusi atsiliepimo, sužinojau, kad adresatas buvo karališkoji Balio šeima. Lėlė buvo panaši į fėją vardu Aurora, o suknelę jai siuvau iš pilkai sidabrinių nėrinių.

– Prisistatote lėlininke, miniatiūrininke ir tik trečioje vietoje paminite, kad esate dar ir tapytoja.

– Kai prisistatau lėlininke, žmonės labai nustemba, nes interjero lėlių kūrimą jie supranta kaip hobį. Man kurti lėles yra darbas, iš kurio valgau duoną ir kurį dirbu jau daugiau kaip dešimt metų.

Vilniaus dailės akademijoje baigiau tapybą. Studijuojant teko susipažinti su įvairiomis meno sritimis – skulptūra, architektūra, kompozicija, piešimu ir kt. Visos šios žinios praverčia kuriant lėles ir lėlių namus. Tik tapyba liko truputį nuskriausta. Veikiau, ne nuskriausta, bet palikta mano laisvalaikiui, atsipalaidavimui, meditacijai. Kita vertus, juk reikia ištapyti lėlėms veidelius!

– Dažnai žmonės, pavertę savo hobį darbu, sako, kad netenka didelio malonumo. Ar jums taip nenutiko?

– Sutinku su jais, nes kai hobis tampa darbu, atsiranda ir stresas. Būna dienų, kai tas mėgstamas darbas apkarsta ir trokšti tik vieno – poilsio. Tai ne tik laisva kūryba, bet ir bendravimas su užsakovais, detalių derinimas, siuntimas, reklama ir pan. Neseniai supratau, kad esu atsakinga dar ir už tai, kokią emociją žmonės patirs atidarę mano siuntinį.

Talka: miniatiūrinėms lėlėms reikia ir miniatiūrinių namų. Juos sukurti padeda Agnės vyras Dainius, kuriam labai praverčia juvelyro profesija. / A. Mikalauskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Viską, ką dabar išvardijote, darote pati – nuo užsakymo priėmimo iki lėlės sukūrimo, jos jautraus įpakavimo ir siuntimo. Ar visa kūrybinė komanda esate jūs viena?

– Taip (juokiasi), komanda esu aš pati, bet lėlių namus daryti man padeda vyras Dainius. Jis juvelyras, bet šiltuoju sezonu dirba statybose, o štai žiemą padeda man statyti iš medžio lėlių namus. Tarkime, jei lėlytė 15 cm dydžio, jai apgyvendinti reikės vienokio dydžio namelio, kambarių, baldelių. Aukštesnei lėlei atitinkamai reikės aukštesnių lubų, didesnių baldų, erdvesnių kambarių.

– Lėlės – interjero, reikia manyti, ir nameliai skirti ne vaikų žaidimams?

– Taip, tai daugiau kolekcininkų žaidimai. Tarkime, Amerikoje jie labai populiarūs. Ten yra net lėlių namelių muziejai, kuriems be galo svarbu, kad mūsų kūriniai atitiktų reikiamus centimetrus ir netgi milimetrus.

Labiau mėgstu dirbti iš pajautos. Tokios lėlės būna pačios gražiausios. Nėra jokių suvaržymų, baimės suklysti.

– Kodėl neužteko vien lėlių? Kodėl panorote gaminti dar ir lėlių namelius?

– Jie mane domino nuo pat vaikystės. Pamenu, net draugėms esu sakiusi, kad kai užaugsiu ir užsidirbsiu daug pinigų, būtinai nusipirksiu ir lėlių namą. Mano laikais jau buvo barbių, bet tuos barbių namelius draugės gaudavo tik iš giminių, gyvenančių užsienyje, o mes tokių neturėjome.

Beje, lėlių meną atradau tuomet, kai laukiausi pirmagimės Dainos. Pamenu, naršiau po internetą ir užtikau informaciją apie interjero lėles. Labai nustebau, kad jos skirtos ne mergaičių žaidimams, bet suaugusiems žmonėms. Tuo metu mokiausi Dailės akademijos antrame kurse ir jau turėjau skulptūros pagrindus, todėl nusprendžiau pabandyti.

– Ar lėlininkės sutartį pati su savimi pasirašėte jau antrame kurse?

– Gal dar anksčiau. Turbūt vaikystėje, nes tada pradėjau gaminti lėlėms baldelius. Iš visko, ką rasdavau po ranka. Tarkime, iš degtukų dėžučių darydavau stalčiukus. Priklijuodavau su lipalu prie kiekvieno po karoliuką, kad atsidarytų. Su knygomis atskirdavau kambario sienas. Iš dėžučių padarydavau lovas, staliukus. Juos irgi flomasteriais gražiai apipiešdavau. Tas lėlių pasaulis nuo pat vaikystės man buvo labai svarbus. Pamenu, kai man suėjo dvylika, kai kurie suaugusieji net ėmė gėdinti, sakydami, kad panelei labiau derėtų galvoti apie berniukus, o ne žaisti su lėlėmis. Dėl tų žodžių net įsiskaudindavau.

Kruopštumas: „Mano lėlių aukštis – nuo 70 cm (tokia pati didžiausia) iki 2,5 cm (nago dydžio). Tokias darant tenka dirbti ir su odontologo įrankiais, nes kiti netinka“, – sako interjero lėlių kūrėja. / A. Mikalauskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar žaidėte tik su barbėmis, ar turėjote ir kitų lėlių?

– Oi, visokių! Atsimenu, radau stiklinius močiutės grafinus, skirtus gėrimams. Tais laikais per televiziją rodė tokį populiarų serialą apie moterį džinę. Sugalvojau įkurdinti savo menamą džinę viename iš tų močiutės grafinų. Padariau miniatiūrinių pagalvėlių ir lipalu jas priklijavau prie grafino dugno, o draugei išdidžiai pasakiau, kad čia gyvena džinė. Žodžiu, prisifantazavau ir žiūrėjau, ar ji patikės (juokiasi). Dabar pagalvoju, kad tos fantazijos ir buvo mano miniatiūrizmo pradžia. Net, pamenu, kažkokią mini lėlytę į tą butelį buvau įsodinusi. Močiutė pyko, nes klijai blogai išsiplovė.

– Ar jūs gaminate ir miniatiūrines džines, ir vos ne 1 m dydžio interjero lėles?

– Mano lėlių aukštis – nuo 70 cm (tokia pati didžiausia) iki 2,5 cm (nago dydžio). Tokias darant tenka dirbti ir su odontologo įrankiais, nes kiti netinka. Kaip iki tokių priėjau? Tol tobulinau savo įgūdžius, kol galiausiai tos lėlytės pasidarė 2,5 cm dydžio. Paskui sugalvojau, kad ir joms reikia namelių. Pagaminau miniatiūrinius su visais baldais. Neseniai sugalvojau, kad tam mažam lėlių nameliui galiu padaryti dar mažesnį lėlyčių namelį, žodžiu…

– Dirbate su didinamuoju stiklu?

– Kol akys mato, didinamojo stiklo nenaudoju, tik kartais, ypač vakarais, kai akys jau pavargusios, norisi ryškumo. Tuomet arba tą darbą išvis padedu, arba įsijungiu lempą su didinamuoju stiklu.

– Ar miniatiūrines lėles kurti sudėtingiau?

– Iš tiesų net nežinau, nes jei lėlės skirtingos – ir darbas prie jų labai skirtingas. Tarkime, tas mažylės gal padarau greičiau, nes darbas prie jų gerokai paprastesnis. Tačiau jei gaminu porcelianinę-šarnyrinę lėlę – prie jos reikia kur kas daugiau laiko. Esu pasidariusi tokios lėlės prototipą, kuriam mano vyras išliejo formą. Už jos kepimą krosnyje atsakingas jis. Visas kitas kūrybos procesas priklauso man – apranga, makiažas, perukai ir kt.

Jei lėlė porcelianinė, ji gali judinti rankas, kojas per lankstus. Sąnarių vietose dedu gumytes arba spyruokles. Karkasinės lėlės irgi gali judinti galūnes. Netgi nago dydžio mano lėlytės sėdasi ir stojasi. Stebiuosi, kaip tie mano klientai – daug jų yra ir garbaus amžiaus – įžiūri visas tas smulkias detales, kurių iš manęs reikalauja. Tarkime, prašo paryškinti lėlei lūpytes. Kiti pasitiki manimi ir leidžia daryti taip, kaip man gražiausia.

A. Mikalauskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar galima jūsų lėles surikiuoti į lentynėles pagal stilistiką? Vienos tarsi nužengusios iš Baroko epochos – su aukštais perukais, to laikmečio sukniomis, nėriniais. Kitų veidai primena šių dienų gražuoles su permanentiniu makiažu, putlintomis lūpytėmis…

– Visa tai, apie ką jūs kalbate, priklauso nuo mano nuotaikos. Jei gaunu užsakymą, nepuolu stačia galva į procesą – laukiu tinkamos nuotaikos. Netgi aš, kaip menininkė, kaskart rengiuosi vis kitaip. Vieną dieną mano stilius modernus, kitą dieną atsikeliu su vintažine nuotaika…

Mane žavi skirtingų epochų drabužių akcentai, kuriuos mėgstu maišyti į visumą. Tarkime, porcelianinė lėlė gali turėti barokinį peruką, bet būti aprengta drabužiais, kurie primins mados kūrėjo Alexanderio McQueeno stilių. Pati labai domiuosi mada, todėl panašios detalės man labai rūpi.

– Neseniai grįžote iš Venecijos karnavalo, kur buvote pasipuošusi miniatiūrininkės kostiumu. Ar dalyvavote kaukių konkurse, o gal pasipuošėte tik dėl savęs?

– Tik dėl savęs. Turėjau karūną, kurioje buvo įrengtas karališkas kambarys. Visi – tiek mano vyras, tiek dukros, tiek aš – turėjome specialiai tai progai pasiūtus kostiumus. Kartu keliavo ir draugė, kuriai taip pat buvau pagaminusi karūną.

Pamaniau, kad šiuo gyvenimo etapu mums lyg ir trūksta įdomesnio, aštresnio prieskonio, todėl pasiūliau namiškiams dalyvauti. Venecija jau pati savaime yra magiškas miestas, reiškinys, o jei dar ten vyksta karnavalas, apie kurį jau nuo paauglystės svajojau... Galbūt kada nors bandysime patekti ir į Dožų rūmuose vykstantį privatų karnavalą – kodėl gi ne? Būtų labai įdomu.

– Auginate dvi dukras. Tai bent pasisekė merginoms – ir su lėlių nameliais, ir su lėlėmis! O gal joms lėlės visai nerūpi?

– Įdomus momentas: kai augo vyresnioji Daina (dabar jai penkiolika), ji visą laiką matė mamą, kuriančią lėles. Tas lėlių pasaulis jai atrodė kaip savaime suprantamas, gal todėl Daina visai nežaidė su lėlėmis. Kai dukrai suėjo dvylika, ji mane be galo nustebino: ėmė priekaištauti, kad nevedžiau jos į dailės gimnaziją. Patyriau didelį šoką, nes esu viena iš tų mamų, kurios leidžia savo vaikams rinktis, ką jie nori. Tikrai nekišau savo meno, o štai kaip išėjo… Tuomet puoliau taisyti padėties, užrašiau Dainą į parengiamuosius Dailės gimnazijos kursus ir, ką jūs manote, – mergina šitaip prasimušė, taip puikiai ėmė piešti! Dabar mokosi ten ir džiaugiasi gerais rezultatais.

Mažoji Amelija, kuriai ketveri, mūsų šeimoje turbūt jau gimė menininkė. Visos namų sienos jos išpieštos, kartu su manimi lėles lipdo. Iš pradžių nekreipiau į tai dėmesio, bet darželio auklėtojos ėmė sakyti, kad trimetė Amelija labai gerai piešia. Vieną dieną paprašiau jos nupiešti ką nors iš filmuko. Dukra nupiešė man tokį gražų monstriuką, tokiu įdomiu veidu, kad kitą dieną net puoliau auklėtojų klausinėti, ar tai normalu. Iki šiol tas piešinys kabo ant šaldytuvo ir kaskart praeidama juo gėriuosi. Manau, šitas vaikas tikrai seks tėvų pėdomis.

A. Mikalauskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Grįžkime prie jūsų lėlių. Kas jų kūrimo procese sunkiausia?

– Turbūt sudėtingiausia lėlės veidu, išvaizda perteikti atitinkamą emociją. Jei man nėra nuotaikos ar ta nuotaika kažkokia ne tokia – lėlės emocija irgi bus panaši. Tokiu atveju negaliu jos kurti, nes kokią lėlės išraišką matys žmonės, tokią emociją jie ir išjaus. Ją perteikti tikrai yra sunkiausia.

Kartais, būna, kad viduryje proceso sustoju, atsiranda lyg ir kažkoks neužtikrintumas. Tuomet padedu lėlę kuriam laikui į šoną. Aišku, jei tai nėra užsakymas. Labiau mėgstu dirbti iš pajautos. Tokios lėlės būna pačios gražiausios. Nėra jokių suvaržymų, baimės suklysti. Užsakovai vis tiek tave įstato į tam tikrus rėmus.

– Ar esate lankiusi lėlių gamybos kursus?

– Oi, ne, išradinėjau dviratį pati. Drauge su vyru. Padėjo ir Dailės akademijoje baigti mokslai. Kad sukurtum porcelianinę lėlę, reikia ir anatomijos, ir kompozicijos suvokimo. Mokėmės per savo klaidas. Aš lipdau, o jis lieja formas. Galiausiai, kai surenkame lėlę, žiūrime, kad kažkas anatomiškai nedera – kojos per ilgos ar pilvas per storas. Todėl lėlės, kokias matote dabar, yra ilgo, beveik dešimties metų, darbo rezultatas. Vienai porcelianinei lėlei pagaminti reikia maždaug trijų mėnesių, o jei dar turėčiau gaminti naują prototipą – užtrukčiau dar ilgiau.

Visada dirbu prie kelių lėlių vienu metu. Kai lipdau lėlę iš modilino, kaskart, prilipdžiusi naują detalę ar kažką joje patobulinusi, iš naujo ją iškepu. Tai užtrunka. Todėl, kol viena lėlė kepa, aš puošiu kitą lėlę. Turiu sparčiai suktis ir viską suspėti, nes užsakymų yra daug, o prie jų dirbu aš viena, dar vyras padeda. Ateityje, tikiuosi, prisijungs ir dukra.

A. Mikalauskienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar kuriate lėles, panašias į konkrečius žmones?

– Kažkada kūriau, bet dabar atsisakau. Supratau, kad žmonės nori būti gražesni, negu jie yra. Arba nori būti gražūs taip, kaip jie patys įsivaizduoja. Jei padarydavau žmogų realistišką, kaip skulptūroje, jiems nepatikdavo. Moterims užkliūdavo raukšlelės, kurios man, kaip menininkei, būdavo labai gražu: juk jos ir sudaro žmogaus bruožus, autentiką. Nenorėdavau tų lėlių nudailinti kaip barbių.

– Kai nekuriate interjero lėlių…

– Tada keliaujame. Vasaromis keliaujame ilgai, po mėnesį. Savaitgaliais mėgstame važinėti po dvarus Lietuvoje, ypač keliu Kaunas–Jurbarkas, kur rikiuojasi Panemunės pilys. Išsikepame pyragą, užsiplikome visą termosą arbatos ir pramogaujame su šeima. Lėles paliekame saugoti namų (šypsosi).

– Vaikystėje tradiciškai žaidėte su lėlėmis?

– Lėlės mano gyvenime buvo nuo pat mažumės – kiek save atsimenu. Tik yra vienas niuansas – aš su jomis neilgai žaidžiau taip, kaip paprastai žaidžia mergaitės. Mano vaikystėje nebuvo jokių joms skirtų drabužėlių, aksesuarų ar baldų, tad aš pradėjau pati juos kurti taip, kaip sugebėjau. Buvo laikas, kai pati ėmiau siūti ir megzti lėles, ir net lėlėms – augintinius. Tuo užsiėmiau iki penkiolikos, kol kažkas pasakė, kad esu per didelė žaisti. Nors iš tikrųjų, kaip dabar pagalvoju, tai nebuvo žaidimas – tai ir buvo mano kūryba, tačiau nei aš pati, nei aplinkiniai to nesupratome.

– Kada ir kodėl pati sugalvojote kurti lėles?

– Tikriausiai todėl, kad iš manęs aplinka atėmė galimybę kurti tai jaunystėje, galima sakyti, susigrąžinau tai, ką praradau. Sukūriau pirmą lėlę ir per vieną dieną aiškiai supratau, kad daugiau šito darbo nemesiu. Tai nutiko, kai man suėjo 40 metų.

Su lėlėmis iš tikrųjų labai paprasta – jas kuri, o jos tarsi pasakoja savo istoriją. Užsimiršti ir nusikeli į kitus pasaulius, ten, kur norisi būti.

– Esate baigusi meno srities studijas. Tačiau ar vien to pakako, kad galėtumėte kurti lėlės? Teko mokytis lėlininkystės ar improvizuoti?

– Neužteko, ir niekas to nemoko Lietuvoje iki dabar. Tiesa, buvo lipdybos pamokos, dirbome su moliu, tikrai patiko ir sekėsi. Tačiau lėlės – visai kas kita. Man atrodo, kad visi lėlininkai pradžioje būna savamoksliai. Jei pradeda labiau domėtis, ima ieškoti kursų pas pažengusius ir taip atranda savo kelią. Laikui bėgant dalis nustoja kurti, kiti imasi komercinių užsakymų, treti vis bando kažką naujo, o dar kiti kuria meną.

Sinergija: E. Lei kuriamose istorijose žmonių pasaulis susipina su magijos pasauliu – taip tarsi siunčiama žinutė, kad stebuklai – visai šalia. / E. Lei asmeninio archyvo nuotr.

– Iš kokių medžiagų kuriate savo personažus?

– Lėlė – neįnoringa būtybė, ją galima kurti iš bet ko. Tai aš ir išbandžiau. Lipdau iš ore stingstančios masės, iš kepimo plastiko, iš popieriaus, siuvu tekstilines ir veliu iš vilnos. Dar perdarau ir konstruoju iš žaislinių, senų gamyklinių lėlių.

– Kaip gimsta idėjos, kokią lėlę kurti? Pakanka vien fantazijos ar tenka ieškoti prototipo?

– Net nežinau, iš kur tos idėjos. Jos tiesiog visada mano galvoje. Reikia tik prie kokios nors apsistoti ir imiesi veikti. Nuo mažens man patiko stebėti žmones ir kažkodėl aš juos visada nesąmoningai lygindavau su matytais personažais. Dabar pati juos sugalvoju ir pritaikau. Toks linksmas užsiėmimas.

E. Lei asmeninio archyvo nuotr.

– Kiek užtrunka sukurti lėlę? Kas šiame procese sudėtingiausia, o kas – maloniausia?

– Jei paklaustumėte parodžiusi į konkrečią lėlę, maždaug atsakyčiau. Dabar – sudėtinga, nes jos skirtingos. Galiu tik pasakyti, kad yra lėlių, kurias galima sukurti per dieną, kitoms reikia savaitės ar mėnesio, ir yra tokių, kurias kuriu dar ilgiau. Man sudėtingiausia sukurti kūną ir ypač – lipdyti rankas. Tie pirštukai tokie mažučiai, plaštakos turi būti vienodos. Smagiausia lipdyti veidą ir jį išpiešti. Veidas suteikia gyvybės – tada prasideda dialogas.

– Kokių emocijų ši veikla jums kelia? Daug meilės tenka įdėti?

– Išgyvenu pačias geriausias emocijas. Su lėlėmis iš tikrųjų labai paprasta – jas kuri, o jos tarsi pasakoja savo istoriją. Užsimiršti ir nusikeli į kitus pasaulius, ten, kur norisi būti. Kalbant apie meilę, nebus meilės – nebus ir lėlių. Tai toks skrupulingas ir ilgas procesas, jam reikia tinkamai pasiruošti, tad jei neliks meilės – nieko ir nesukursiu.

– Lėlių kūryba dabar – pagrindinė jūsų veikla?

– Galima sakyti, taip. Visko tenka daryti, bet vis tiek daugiau ar mažiau viskas sukasi apie lėles.

Požiūris: Edita kiekvieną savo lėlę kuria su meile: „Nebus meilės – nebus ir lėlių. Jei neliks meilės – nieko ir nesukursiu.“ / E. Lei asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip ir kodėl gimė Fėjų slėnis ir kas tai yra?

– Gyvenimas miške man suteikė galimybę labiau prisiliesti prie gamtos ir tada atsirado fėjos. Kai pradėjau kurti lėles fėjas, teko sugalvoti vietą, kur jos gyvena, todėl Fėjų slėniu pavadinau savo namus, kuriuose viskas prasideda. Nuo mažens buvau fantazuotoja, todėl labai natūraliai atsirado fėjos ir kiekvienos istorija. Man taip patiko, kad 2014 m. susikūriau feisbuko paskyrą Fėjų slėnio pavadinimu, ėmiau ten kelti lėlių nuotraukas ir pasakoti mini istorijas.

Vėliau pagalvojau, kad mano kūryba – gana vaikiškas žanras, tačiau internete vaikų nėra, tad sumąsčiau, kad norėčiau išleisti pasakų knygą. Pasirodė pirma knyga ir nuo tada daug kas ėmė keistis. Skaitytojai, supratę, kad fėjos ir visas knygose matomas pasaulis yra tikras ir tai galima pamatyti, ėmė manęs ieškoti ir susirasdavo, kur aš gyvenu. Vieną vasarą padariau mini ekspoziciją savo namuose. Žmonės nenustojo domėtis, todėl draugės Eglės ir jos tėčio dėka persikėliau rudeniui į jų turimas patalpas Garliavoje. Ekspozicijoje pabandžiau atkartoti knygose esančias iliustracijas ir atidariau Fėjų slėnio galeriją. Ketinau pabūti iki Naujųjų metų, o užtrukau dvejus.

Vėliau sulaukiau pasiūlymo keltis į Vilnių ir Fėjų slėnio galerija atsidarė Vilniuje. Su didžiuliu miško labirintu ir nuostabiai teatralizuota pasaka, kurią sukūrė režisierė Rasa Bartninkaitė. Viskas sekėsi puikiai, bet, vos spėjome įsivažiuoti, užklupo karantinas. Uždarymai ir ribojimai tęsėsi per ilgai, išseko rezervai, teko skelbti bankrotą. Jau ruošiau vietą savo herojams namuose, bet neprireikė. Fėjų slėnio galeriją įsigijo nauja savininkė, tikra Fėjų slėnio gerbėja, dainininkė Aurelija Butkaliuk. Dabar ji globoja mano fėjas ir kartu kuria savo pasakų pasaulį.

Inspiracija: gyvenimas miške kūrėjai suteikė galimybę labiau prisiliesti prie gamtos – tada jos gyvenime ir atsirado fėjos. / E. Lei asmeninio archyvo nuotr.

– Jūs savo lėlių neparduodate? Kodėl?

– Parduodavau ir iš pradžių kūriau pagal užsakymus, kol nepradėjau kurti fėjų. Nežinau, kas tada nutiko: ar man jų gaila buvo, ar aš jau nujaučiau, kad man jų prireiks... Ir tikrai, labai greitai po sprendimo nieko neparduoti atsirado noras parašyti pasakų knygą. Kaip sakoma, niekas gyvenime nevyksta šiaip sau, tik reikia įsiklausyti, ką šnabžda širdis. O ji kalba taip tyliai, kad tik miške sugebėjau ją išgirsti. Dabar taip pat parduodu, tačiau tik lėles, skirtas žaisti vaikams. Sudėtingos, autorinės lėlės vėl dalyvauja fotosesijose ir ketina pasakoti naujas istorijas arba keliauja į Fėjų slėnio pasakų pasaulio galeriją Vilniuje, „Ogmios mieste“.

Todėl mano pasakos skirtos visai šeimai. Jose tiek vaikas, tiek suaugęs supras tai, ką reikia arba norisi.

– Kiek knygų jau esate išleidusi? Kurti pasakas paskatino lėlės?

– Kol kas mano lentynoje – vienuolika knygų. Aštuonias parašiau viena, dvi – kartu su drauge Luana (Ana Lu), vieną – kartu su R. Bartninkaite. Be abejo, knygos atsirado tik dėl lėlių. Pasakų knygų vaikams, kurios būtų iliustruotos rankų darbo lėlėmis ir butaforijomis, nebuvo, neradome jų net Bolonijos knygų mugėje. Dėl to azartas tik didėjo. Nors pradžia nebuvo lengva, dabar labai džiaugiuosi, kad pavyko.

Kiekviena knyga, istorija, net pati trumpiausia pasakėlė ne šiaip sau atsirado. Būna, kad išgirstu citatą, kuri paliečia, ir visa istorija prieš akis susidėlioja. Arba išgirstu kažką gražaus, užsimanau tai įamžinti ir, žiūrėk, vakare jau lipdau Kalėdų fėją, kurdama Kalėdų pasaką. Ko tik nenutinka pradėjus rašyti: keliauju, kur noriu, būnu, kuo noriu, ir moku burti... Pasakas kurti – vienas malonumas.

Lėlės inspiruoja daug kam. Jos tokios universalios: kad ir ką darytum – visur jas gali integruoti. Idėjų yra ir prie vienos iš jų jau dirba net keletas lėlininkų ir miniatiūrų kūrėjų. Belieka tikėtis, kad laikai bus palankūs ir maloniai nustebinsime skaitytojus.

E. Lei asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų sukurti personažai skirti vaikams ar ne tik?

– Dėkoju už šį klausimą. Daugelis pasakų – iš realaus gyvenimo, tačiau vos pasitelkiu magiją ar burtus, ir paprasta situacija pavirsta stebuklu. Todėl mano pasakos skirtos visai šeimai. Jose tiek vaikas, tiek suaugęs supras tai, ką reikia arba norisi. Atidesni ir ištikimi skaitytojai jau pastebėjo, kad mano istorijose beveik visur žmonių pasaulis susipina su magijos pasauliu. Taip tarsi siunčiama žinutė, kad stebuklai – visai šalia. Sugebėsime juos pamatyti ir jais pasinaudoti ar ne, čia jau kam kaip pasiseks.

– Ką jūsų gyvenimui suteikė lėlės?

– Lėlės atėjo į mano gyvenimą ir jį pakeitė. Susipažinau su ypatingais žmonėmis, jie iki šiol man labai brangūs. Lėles įamžinau knygose ir paverčiau herojais. Kai aplink mane tiek daug herojų, jaučiu, kad nuotykiai niekada nesibaigs.