– Kokia yra pagalba ar paslaugos, kurias socialinis darbuotojas gali suteikti nuteistiesiems?
– Nuteistieji kreipiasi į socialinį darbuotoją visais klausimais, kurie jam iškyla prieš išeinant į laisvę. Socialinis darbuotojas taip pat imasi iniciatyvos ir tarpininkauja gaminant asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, padeda surinkti reikalingus dokumentus tvarkant asmens neįgalumą, sprendžiant gyvenamosios vietos paieškos ir deklaravimo klausimus, padeda nuteistajam kreiptis į institucijas dėl darbo paieškos, priklausomybės ligų gydymo, antstolių išieškojimų, santuokos arba ištuokos, įvairių įgaliojimų tvarkymo. Organizuoja nuotolinius susitikimus su savivaldybių socialiniais darbuotojais, atsakingais už antrąjį nuteistųjų integracijos etapą, nevyriausybinėmis organizacijomis, teisininkais ir advokatais. Visų šių tarnybų ir žmonių pagalbos paprastai prireikia žmogui, atlikusiam bausmę ir išėjusiam į laisvę.
– Ar įmanoma parengti nuteistą žmogų gyvenimui laisvėje? Ko jiems labiausiai trūksta ir reikia?
– Pradėkime nuo to, kad Pravieniškėse bausmę atlieka apie 2 000 nuteistų asmenų ir tarp jų yra įvairių žmonių. Parengti įmanoma, bet tam reikalinga nuteistojo motyvacija ir noras keistis. Mano manymu, šiuo metu mūsų įkalinimo įstaigai labai trūksta patalpų, dauguma nuteistųjų gyvena bendrabučio tipo patalpose, neįmanoma atsižvelgti į jų amžių, teistumų skaičių, sveikatos būklę. Tarp nuteistųjų dažnai vyrauja asocialaus elgesio psichologijos principai ir hierarchija. Esant tokiai situacijai, norintys keistis nuteistieji patiria stiprų spaudimą iš kitų nuteistųjų ir neretai darbuotojų pastangos nueina perniek.
Kai kurie nežino, kokių prekybos centrų yra Lietuvoje, kaip naudotis banko kortelėmis, kokios dabar eismo sąlygos ir Kelių eismo taisyklės.
– Yra nuteistųjų, praleidusių įkalinimo įstaigose ilgą laiką. Ar būna tokių, kurie nežino net kaip parduotuvėje ar kitose viešose vietose elgtis?
– Sektoriuje, kuriame dirbu, nuteistieji bausmę atlieka už ypač sunkius nusikaltimus ir jų bausmės atlikimo laikotarpiai labai ilgi, net iki gyvos galvos, tad nenuostabu, kad jie nežino, kaip šiuo metu viskas atrodo laisvėje. Kai kurie nežino, kokių prekybos centrų yra Lietuvoje, kaip naudotis banko kortelėmis, kokios dabar eismo sąlygos ir Kelių eismo taisyklės. Prieš kelias dienas vienas nuteistasis, atlikęs dvylikos metų bausmę ir ruošiamas paleidimui, užsidegęs pasakojo, kaip jį nuvežė į Kauną ir jis stebėjosi pamatęs, kad viskas pasikeitė: aplinka, žmonės, žmonių apranga.
– Anksčiau bausmę atlikęs žmogus dažnai išeidavo tiesiog į gatvę. O kaip yra dabar?
– Dabar darbas su nuteistaisiais prasideda likus metams iki bausmės pabaigos arba galimo lygtinio paleidimo pradžios, intensyviai pradedama dirbti likus šešiems mėnesiams. Yra tikrinama, ar nuteistasis turi asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, ar turi gyvenamąją vietą, ar ji deklaruota. Jei išsiaiškinama, kad kažko trūksta, imamasi visų įmanomų priemonių šiems trūkumams pašalinti: ieškoma prarastų dokumentų arba gaminami nauji, bandoma atkurti nuteistojo ryšį su giminaičiais, darbdaviais, draugais, deklaruojama gyvenamoji vieta arba žmogus įtraukiamas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą prie savivaldybių. Neturintiems giminaičių arba nepavykus atkurti ryšių, parūpinamas socialinis būstas arba nakvynės namai. Išėjusiems iš įkalinimo įstaigos paleistiems asmenims per 24 valandas yra išmokama vienkartinė piniginė parama, suteikiama parama maistu ir drabužiais.
– Ar manote, kad dalis nuteistųjų padaro nusikaltimus ir vėl grįžta į kalėjimą, nes negeba ir neprisitaiko prie gyvenimo laisvėje?
– Taip, tai tiesa. Dar mano studijų metais statistiniai duomenys rodė, kad apie trečdalis nuteistųjų nori likti įkalinimo įstaigose, nes neturi kur eiti ir bijo išeiti į laisvę. Jie galvoja, kad nemokės ten gyventi. Situacija šiek tiek pradėjo keistis nuo 2021 m. pradžios, bet manau, kad rezultatai bus matomi dar ne taip greitai. Iš savo darbinės praktikos galiu pateikti kelis pavyzdžius, kai nuteistieji grasino pabėgti ar nusižudyti, jei juos paleis į laisvę, taikant lygtinį paleidimą.
– Kodėl nuteistieji neturi socialinių įgūdžių – ar jų neįgijo savo šeimose, ar prarado atlikdami bausmes?
– Įkalinimo įstaigose yra įvairių nuteistųjų, negalima sakyti, kad visi neturi socialinių įgūdžių. Iš kai kurių galima ir pareigūnams pasimokyti. Bet grįžtant prie tų, kurie iš tikrųjų neturi socialinių įgūdžių, tai dauguma iš jų būtų psichinių ar emocinių problemų turintys žmonės, kurie gyvena kartu su kitais nuteistaisiais ir neretai patiria iš jų psichologinį, fizinį arba seksualinį smurtą. Aišku, kad nuteistieji, atliekantys bausmę kalėjimo režimu, dažnai vienutėje, per dešimt metų praranda motyvaciją ir norą kažką veikti, bet yra ir tokių, kurie kuria nuostabius meninius dirbinius, dalyvauja užsiėmimuose, dirba vietinius darbus.
– Ar tiesa, kad kai kurie tik kalėjimuose išmoksta gaminti valgį, pasikloti lovą?
– Taip, yra tokių atvejų, kai nuteistieji nemoka ar nenori gaminti valgyti, pasikloti lovos. Kaip jau minėjau, dažniausiai tai būna nuteistieji, turintys psichinių problemų, nors, kita vertus, ne visi vyrai ir gyvendami laisvėje gamina valgyti, tvarkosi – jų šeimų tradicijos tokios, kad tokius darbus atlieka moterys. Toli gražu ne visi būdami įkalinimo įstaigose nori mokytis tai daryti. Dalyvavimas įstaigos socialinių įgūdžių lavinimo ir laisvalaikio užimtumo veiklose yra kiekvieno nuteistojo laisvai pasirenkamas dalykas; niekas negali priversti, jeigu jie nenori kažkuo užsiimti.
