Čia skambės stilinga kontrabosininko Donato Bagursko muzika ir puikių teatro aktorių interpretuojama šiuolaikinė rusų poezija dailininkės Giedrės Brazytės sukurtoje aplinkoje.

Vakaro metu  eiles skaitys LRDT aktoriai: Andrius Darela, Jevgenija Gladij, Jevgenija Karpikova, Viačeslavas Lukjanovas, Inga Maškarina, Valentinas Novopolskis, Vladimiras Serovas, Arturas Svorobovičius, Juliana Volodko. Skambės šiuolaikinių rusų poetų Andrejaus Rodionovo, Solos Monovos, Veros Pavlovos, Dmitrijaus Vodenikovo, Danos Sideros, Dmitrijaus Danilovo, Alios Kudriašovos, Fiodoro Svarovskio ir Aleksandro Kabanovo eilėraščiai.

Tarp plagiato ir grafomanijos, nupirktų publikacijų ir  literatūros juodadarbių, kažkur ten – vidiniuose didelių miestų kiemuose – gyvena ji, šiuolaikinė poezija. Kokia ji? Kur jos ieškoti? Kaip atskirti nuo minioje surimuoto šlamšto?

Muzikinį naujausios rusų poezijos vakarą režisuojanti LRDT režisierė Lera Surkova sako, kad teatras ir jo darbuotojai džiaugiasi grįžtančiu tikruoju ryšiu ir galimybe vėl pamatyti gyvus žmones, o ne bendrauti ar kurti internete.

„Teatras šiandien yra vienintelė vieta, kurioje žmogus gali išgirsti kitą žmogų“, – įsitikinusi režisierė.

Paklausta, kaip gimė idėja surengti muzikinį poezijos vakarą teatro kieme, po atviru dangumi, L. Surkova sako, kad kai tik Vilniuje buvo sušvelninti karantino reikalavimai, teatre atsirado galimybė iš naujo surinkti žiūrovus, pamatyti gyvus žmones.

„Grįžti prie gyvo bendravimo reikia atsargiai, be minios. Todėl pasirinkome jaukų kavinės formatą, lyg pokalbį virtuvėje – ramų ir mąslų arba su įkarščiu ir patosu. Teatro kiemas – puiki vieta poezijai skaityti. Renginio metu veiks kavinė, o man tai – grįžimo į gyvenimą šventė“, – sako režisierė.

Pasiteiravus, ką jai pačiai reiškia poezija, ar tai gyvas, nuolat atsinaujinantis literatūros žanras, L. Surkova neabejoja, kad poezija – amžinas žanras, jausmų ir kūno, širdies ritmo unisonas, tiesiog dievų dovana. „Poezija – tai ritmizuota emocija. Ritmas palengvina bet kurį darbą, fizinį ir dvasinį, o poetinis žodis atveria kelią į atvirą kito žmogaus jausmų priėmimą. Labai mėgstu klausytis arba skaityti eiles balsu. Nesudėtinga užčiuopti teisingą eilėraščio intonaciją, jei tavo dvasinis ritmas atitinka poeto sielos ritmą. Eilių skaitymas – tai kolektyvinė meditacija, apsivalymas. Dabar, laimei, poezija vėl populiari, spausdinami tekstai, parduodami poezijos rinkiniai ir internete galima perskaityti labai daug eilėraščių. Šiuolaikinė poezija tapo madinga, netgi „glamūrinė".

O kaip atsirinkti autoriai? Gal ir aktoriai galėjo siūlyti jiems patinkančią šiuolaikinę poeziją? „Kai kuriuos autorius pažįstu asmeniškai. Labai mėgstu, kai poetinis tekstas skamba šiandienos įvykių intonacijomis, kai eilėraščiai aktualūs. Paprašiau poeto Andrejaus Rodionovo atsiųsti man savo eilių, sukurtų karantino laikotarpiu. Galbūt mūsų teatro aktoriai bus pirmi, garsiai skaitysiantys šiuos eilėraščius. Bus ir naujutėlaičių tekstų. Autorių ir eilių parinkimas gali būti labai netikėtas žiūrovams. Aktoriai irgi siūlė savo mėgstamas eiles ir autorius. Tai labai svarbu“, – teigia L. Surkova.

Vakaro programa, pasak režisierės, bus labai spalvinga, panaši į užstalės pokalbį: temos įvairios, o emocija viena – tai gyvenimo džiaugsmas. „Skaitysime įvairius autorius, visiškai nepanašius vienas į kitą. Aktoriai skaito tai, kas jiems artima dabar ir čia, šioje žodžio ir jausmo teritorijoje. Labai norisi, kad skaitymo vakarai taptų tradicija Lietuvos rusų dramos teatre. Tegu tai būna teminiai autorių, krypčių, temų vakarai arba gimstantys tiesiog iš nesutalpintų jausmų. Susirinkime vėl visi drauge!“ – kviečia vakaro kūrėjai.

2002 metais L. Surkova baigė Maskvos dailės teatro (MCHAT) mokyklą-studiją, aktorių kurso vadovas Olegas Tabakovas, 2010 metais apsigynė režisūros diplomą.

L. Surkovos kūrybinėje biografijoje – išskirtiniai vaidmenys teatre ir kine, rezonansiniai teatro pastatymai Maskvos Gogolio centre, Tagankos teatre, V. Mejerholdo centre, teatre DOC, bei 2017 m. sukurtas ilgo metražo filmas „Stabmeldžiai“, gausiai apdovanotas įvairiuose kino festivaliuose.

Pasak LRDT vadovės Olgos Polevikovos, L. Surkovos kandidatūra išsikristalizavo ne iš karto po Jono Vaikaus pareiškimo palikti vyr. režiseriaus pareigas.

„Norėjau, kad ateitų energingas, gilus, talentingas žmogus, kuriam būtų įdomu kurti kartu, suburti aplink save trupę, kuriam rūpėtų trupės augimas ir mūsų teatrui aktualių naujų formų paieškos. Taip pat man buvo svarbu, kad žmogus, kuriam tampa pavaldūs kone 40 žmonių, sugebėtų organizuoti jų darbą. Naujajai teatro režisierei svarbiausia užduotis kol kas yra susipažinti su trupe ir užmegzti kūrybinį ryšį, pagrįstą abipusiu pasitikėjimu. Atsakomybe už šią užduotį tolygiai dalinasi abi pusės: tai, kaip trupė išgirs, įsiklausys ir įsitrauks, lems, ar greitai mes judėsime susivienijimo ir kūrybinių atradimų link“, – teigia O. Polevikova.

Lietuvoje pažintis su L.Surkovos teatriniais darbais prasidėjo nuo Vilniuje ir Klaipėdoje rodyto spektaklio „Karas dar neprasidėjo“ pagal Michailo Durnenkovo pjesę. Šiame Rygoje sukurtame spektaklyje vaidinantis aktorius Gytis Ivanauskas turi puikią partnerę, latvių teatro žvaigždę Guną Zariną. 2020 metų sausį LRDT didžiojoje scenoje L. Surkova pastatė spektaklį „Kalniukas“ pagal šiuolaikinio dramaturgo Aleksejaus Žitkovskio pjesę.

Nuo pat Lietuvoje paskelbto karantino pradžios LRDT stengėsi konsoliduoti visas kūrybines pajėgas meniniam procesui palaikyti. Suaktyvėjo teatro veikla socialiniuose tinkluose: aktoriai dalinimuisi su žiūrovais įrašė šiuolaikinės poezijos skaitymų, „Youtube” platformoje žiūrovams atsirado galimybė žiūrėti LRDT spektaklius „Rusiškas sąsiuvinis“ ir „Meška“. Bendradarbiaujant su Tautinių mažumų departamentu prie Vyriausybės, teatro spektaklių įrašai ir aktorių skaitymai pasiekė rusakalbių organizacijas, kultūros ir integracijos centrus,  sekmadieninių mokyklų mokytojus.

Jau keletą savaičių teatre vyksta repeticijos tiesiogiai internetu. Režisierius Vladimiras Gurfinkelis su didele dalimi trupės aktorių įpusėjo rašytojo Vasilijaus Šukšino kūrybos analizę. Spektakliu „Valia“ pagal šio autoriaus apsakymus LRDT tikisi pradėti jubiliejinį sezoną rugsėjo mėnesį.

Visu pajėgumu dirba ir LRDT siuvykla, gamybos skyriaus vadovo Roberto Valčiuko ir puikių meistrų: siuvėjų-sukirpėjų Liudmilos Močalovos, Aleksandro Viktorovo ir butaforės Grasielos Kriaučiūnaitės iniciatyva padėjo daugkartinio naudojimo veido kaukėmis aprūpinti visą LRDT kolektyvą bei sukurti gražią dovaną Vilniaus mažajam teatrui.

„Karantinas visiems yra nelengvas periodas, tačiau reikia pripažinti, kad mes nesame sunkiausioje padėtyje iš visų Lietuvoje su krize susiduriančių organizacijų. Esu įsitikinusi, kad dabar visas savo pajėgas reikia išnaudoti ruošiantis tolimesniems darbams. Taip sutapo, kad dar prieš paskelbiant karantiną pasiūlėme aktoriams dalyvauti projekte, kurį pavadinome „Savarankiškų darbų festivaliu”. Jo esmė yra pačiam aktoriui parengti dramaturginę medžiagą ir pristatyti ją kaip eskizą komisijai. Iš tų darbų keletas bus išrinkti visaverčiams pastatymams. Nors darbas yra savarankiškas, režisieriaus konsultacijų ir tam tikros pagalbos tikrai reikia. Darbą LRDT pradedanti režisierė L. Surkova aktoriams galės padėti visu pajėgumu. Dabartinė situacija labai tinka kartu ruoštis eskizams. Planuojame parodyti juos ir žiūrovams, kai tik leis sąlygos”, – sakė LRDT vadovė O. Polevikova.

Balandžio mėnesį LRDT planuoja pristatyti aktualios mūsų dienomis garsaus čekų rašytojo Karelo Čapeko pjesės „Baltoji liga” skaitymą tiesiogiai internetu. Imtis šios medžiagos teatrui pasiūlė rašytojas Tomas Venclova. Gegužės mėnesį bus pradėtas pasiruošimas dar vienam spektakliui, kurio pagrindu taps šiuolaikinė poezija.

Geriausia Rusijos teatrinio sezono pjese 2018 metais tituluotas dramaturgo Aleksejaus Žitkovskio „Kalniukas“ prisiliečia prie ypač jautrios „mažų“ žmonių, nepritampančių prie sunkiasvorės sistemos, temos. Spektaklį Didžiojoje scenoje pastatė režisierė Lera Surkova, dailininkė Giedrė Brazytė, kompozitorė ir garso menininkė Olia Krikova, choreografas Gytis Ivanauskas, videoprojekcijų dailininkas Džiugas Katinas.

„Mūsų spektaklis atspindi šiuolaikinį gyvenimą, bet nėra veidrodis. Mes kuriame naują realybę, ne dokumentinę, o mūsų pačių, spektaklio kūrėjų, sukonstruotą remiantis tuo, ką matome aplink, ir tuo, kaip mąstome apie šio pasaulio ateitį“, – sako režisierė L. Surkova.

Pjesės veiksmo laikas ir vieta režisierei nėra svarbūs. „Tai, kas įvyksta pjesėje, gali įvykti bet kurioje šalyje, visuomenėje ar darbo vietoje. Svarsčiau galimybę veiksmą susieti su gyvenimo realijomis Vilniuje. Bet atrenkant aktorius ir per pirmas repeticijas tapo aišku, kad Rusija iš užsienio matoma ne visai tokia, kokia yra realybėje. Ji tapo lyg ir mitine šalimi, sakme su teigiamu ar neigiamu ženklu priklausomai nuo pradinių nuostatų ir stereotipų, net ir vietiniams rusams. Mudvi su dailininke nusprendėme veiksmo vietą palikti Rusijoje, Sibire, vaikų darželyje „Sibiriačok“ („Mažasis sibirietis“). Taigi tai, kas yra tolima, priartės, o artima taps labiau suprantama per tai, kas yra tolima“, – teigia L. Surkova.

Pasak dailininkės Giedrės Brazytės, pjesėje ją sukrėtė žmonių tarpusavio santykiai, bendravimas tarp šeimos narių, su bendradarbiais, viršininko ir pavaldinio santykis. „Visi mes vienaip ar kitaip susiduriame su darbdaviu, su vienais santykis yra pagarbus ir šiltas, bet kai kam tenka patirti nepagarbą, pažeminimą ir netgi psichologinį smurtą. Nors menininkai linkę sutirštinti, išdidinti reiškinius, tačiau jie atsispiria nuo tikrovės. Mūsų manymu, šis spektaklis – savotiškas siurrealistinis sapnas. Scenografijoje, kostiumuose, vaidyboje viskas hiperbolizuota, išdidinta. Siekiame sukurti tam tikrą sapnavimo atmerktomis akimis įspūdį, kur atstumas tarp vaizduotės ir realybės praranda ribą, o personažų santykiai tampa siurrealistiški“, – atskleidžia G. Brazytė.

Pagrindinį auklėtojos Nastios vaidmenį kurianti aktorė Juliana Volodko sako, kad spektaklio repeticijoms persikėlus į Didžiąją sceną, atsivėrė gilesni pjesės sluoksniai, prasminės potekstės. „Spektaklio premjera – tai ne pabaiga, o tik didelio darbo pradžia. Nastios vaidmenį scenoje auginu laipsniškai kartu su pjesės įvykiais, ir tą įtemptą nervą turiu išlaikyti per visą spektaklį. Labai nesinorėtų, kad į mano personažą būtų žiūrima kaip į heroję, nes ji man atrodo paprastas žmogus, kurį galime sutikti kasdien. Nastia nepritampa prie senosios sistemos ir nori iš jos ištrūkti, nors kitiems yra geriau prie tos sistemos prisitaikyti, negu sukurti naują“, – sako J. Volodko.

Spektaklyje taip pat vaidina LRDT aktoriai Aleksandras Kanajevas, Anžela Bizunovič, Jekaterina Makarova, Jurijus Ščiuckij, Jevgenija Rusakova, Maksimas Tuchvatulinas, Arturas Svorobovičius, Jelena Orlova, Jevgenija Karpikova, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos II vaidybos kurso studentai.

Geriausia Rusijos teatro sezono pjese 2018 metais tituluotas dramaturgo Aleksejaus Žitkovskio „Kalniukas“ prisiliečia prie ypač jautrios „mažų“ žmonių, pakliuvusių tarp sunkiasvorės sistemos girnų, temos. Spektaklį Didžiojoje scenoje stato režisierė Lera Surkova, dailininkė Giedrė Brazytė, kompozitorė ir garso menininkė Olia Krikova, choreografas Gytis Ivanauskas, videoprojekcijų dailininkas Džiugas Katinas.

„Mūsų spektaklis atspindi šiuolaikinį gyvenimą, bet nėra veidrodis. Mes kuriame naują realybę, ne dokumentinę, o mūsų pačių, spektaklio kūrėjų, sukonstruotą remiantis tuo, ką matome aplink, ir tuo, kaip mąstome apie šio pasaulio ateitį. Menas – tai visuomet siekis žvilgtelėti iš ateities į šią dieną, bandymas pranašauti“, – sako režisierė L. Surkova.

– Esate žinoma režisierė, jūsų naujausią spektaklį „Karas dar neprasidėjo“ neseniai matėme ir Lietuvoje. Ar pirmą kartą kuriate Lietuvos teatre? 

– Pirmą kartą statau spektaklį Lietuvoje, tačiau mano pažintis su lietuvių aktoriais prasidėjo žymiai anksčiau – nuo susitikimo su puikiu aktoriumi Gyčiu Ivanausku. Jis vaidina mano spektaklyje pagal Michailo Durnenkovo pjesę „Karas dar neprasidėjo“, kurį pastačiau Rygoje, o pernai rodėme Vilniuje ir Klaipėdoje. Šios pjesės esmė – vartotojų visuomenė renkasi materialines vertybes ir pamiršta apie moralines. Žmonės nebesupranta savo artimo ir užgriūva nelaimės – mažos, didelės, milžiniškos... O dabar štai pjesė „Kalniukas“, parašyta puikaus autoriaus Aleksejaus Žitkovskio.

Mūsų spektaklis atspindi šiuolaikinį gyvenimą, bet nėra veidrodis. Mes kuriame naują realybę, ne dokumentinę, o mūsų pačių, spektaklio kūrėjų, sukonstruotą remiantis tuo, ką matome aplink, ir tuo, kaip mąstome apie šio pasaulio ateitį.

– Esate kilusi iš Latvijos, režisuojate garsiuose teatruose. Renkatės statyti išskirtinai šiuolaikinę dramaturgiją. Kokia, jūsų nuomone, dabartinė dramaturgijos situacija, kryptys, susidomėjimas ja ir ateities perspektyvos?

– Gimiau Jūrmaloje ir daug laiko praleidžiu Latvijoje, bet daugiausia dirbu Maskvoje. Mano spektaklius rodo Tagankos teatras, V. Mejerholdo centras, teatras „Dok“, sukūriau ir ilgo metražo filmą, įvertintą įvairiuose kino festivaliuose. Visi mano spektakliai ir filmas sukurti pagal šiuolaikinius tekstus. Maskvos Gogolio centre režisavau spektaklį „Persona“ Ingmaro Bergmano filmo pagrindu, bet jo tekstą perdirbo šiuolaikinis dramaturgas Jevgenijus Kazačkovas. Taip išeina, kad kol kas dirbu tik su šiuolaikine dramaturgija. Beveik visi mano pastatymų autoriai yra ne tik mano bendraamžiai, bet ir man artimi žmonės. Tai labai patogu. Galima susitikti su dramaturgu ir paprašyti jo ką nors prirašyti arba sutrumpinti, arba tiesiog pasitarti. Esama garsių šiuolaikinių dramaturgų, kurie rašo apie tai, kas rūpi man, apie ką noriu kalbėtis, dalintis su žiūrovais.

Dramaturgija gyvena šiuolaikinį gyvenimą, atsiranda pjesių – mūsų gyvenimo atspindžių. Man nėra žanrų – yra ši diena. Ibsenas, Čechovas, Gorkis buvo šiuolaikiniai dramaturgai-novatoriai, beje, kaip ir Ostrovskis. Bus nauja diena – atsiras ir naujų pjesių. Svarbiausia, kad turėtume ateitį. Ką darome ar nedarome, kad ji būtų, – tai ir yra šiuolaikinė dramaturgija ir mano teatras.

– Turbūt neatsitiktinai pasirinkote A. Žitkovskio pjesę, pagal kurią eskizą pristatėte pavasarį Vilniuje vykusioje režisierių laboratorijoje? Ar anksčiau esate stačiusi jo kūrybos? Kuo jus sudomino pjesė „Kalniukas“, pernai pelniusi ir metų geriausios rusiškos pjesės titulą?

– Mano santykis su „Kalniuku“ labai įdomus. Kai pirmą kartą perskaičiau šią pjesę, daugelyje Rusijos teatrų jau buvo pradėti statyti spektakliai pagal ją. Anksčiau nežinojau šio autoriaus. Visi labai gyrė pjesę. Man ją rekomendavo žmonės, kuriais pasitikiu. Mėgstu dirbti su tekstais, kuriuose pagrindinė veikėja – moteris. Na gerai, perskaičiau... ir nesupratau visuotinio susižavėjimo. Atidėjau pjesės tekstą. Turbūt ne tas laikas buvo, ne ta vieta, o gal suveikė atmetimo reakcija dėl visuotinės euforijos. Nežinau. Bet esu dėkinga praėjusį pavasarį LRDT įvykusios režisūrinės laboratorijos rengėjams ir asmeniškai teatro vadovei Olgai Polevikovai, pakvietusiai mane. Tada vėl perskaičiau pjesę ir... ją įsimylėjau. Nuo tol apie ją mąstau, įsisavinu, materializuoju ir statau spektaklį. Nuostabi pjesė. Joje yra kai kas virš žodžių, būtent „virš“, kažkur danguje ir aukščiau.

– Ar tikrai ši pjesė yra šiuolaikinės komedijos žanro ir kokia, jūsų manymu, šiuolaikinė komedija yra dabar, ar ji atspindi šį laiką, ar yra įdomi teatro žiūrovams?

– Pasak Aristotelio, komedija – tai blogiausių žmonių vaizdavimas, tik ne jų ydų, bet juokingų išraiškų. Ar tai reiškia, kad „Vyšnių sodo“ ar „Žuvėdros“ personažai yra niekšai, nes Čechovas savo dramas juk vadino komedijomis? Priskirdami griežtus žanrinius apibūdinimus, atimame iš savęs kūrybos laisvę. Ne, tai ne komedija, nors vietomis juokinga, kaip ir viskas mūsų dienomis, netgi labai juokinga. Vietomis absurdiška, kai kur nepadoru, buka ir kvaila, vietomis graudžiai jaudina. Šiuolaikiniame teatre negali būti grynojo žanro. Viskas susimaišę – visi žanrai ir meno rūšys. Kaip ir gyvenime. Ir tai domina žiūrovą. Žinoma, mūsų spektaklis atspindi šiuolaikinį gyvenimą, bet nėra veidrodis. Mes kuriame naują realybę, ne dokumentinę, o mūsų pačių, spektaklio kūrėjų, sukonstruotą remiantis tuo, ką matome aplink, ir tuo, kaip mąstome apie šio pasaulio ateitį. Menas – tai visuomet siekis žvilgtelėti iš ateities į šią dieną, bandymas pranašauti, jei norite.

– Trumpa, paprasta kalba parašyta pjesė „Kalniukas“ aprėpia daug aktualių temų ir tinka ne tik šiuolaikinei Rusijai vaizduoti. Pjesės laikas ir vieta – čia ir dabar, skaitant pjesę viskas gerai atpažįstama, nors veiksmas vyksta kažkur Urale. Pristatydama eskizą, esat sakiusi, kad nei pjesės veiksmo vieta, nei šalis, nei darbo vieta – vaikų darželis – nėra svarbi, nes tai yra tam tikra sistema, kurioje dirbantis žmogus nėra tos sistemos dalis. Ir tos sistemos apraiškų dar esama ne tik Rusijoje, bet ir mūsų geografinėse platumose. O kaip jums atrodo dabar, repetuojant spektaklį?

– Pjesės veiksmo laikas ir vieta tikrai nesvarbūs. Teisingai pastebėjote – tai vyksta čia ir dabar. Tai, kas įvyksta pjesėje, gali įvykti bet kurioje šalyje, visuomenėje ar darbo vietoje. Svarsčiau galimybę veiksmą susieti su gyvenimo realijomis Vilniuje. Bet atrenkant aktorius ir per pirmas repeticijas tapo aišku, kad Rusija iš užsienio matoma ne visai tokia, kokia yra realybėje. Ji tapo lyg ir mitine šalimi, sakme su teigiamu ar neigiamu ženklu priklausomai nuo pradinių nuostatų ir stereotipų. Net ir vietiniams rusams. Taigi mudvi su dailininke nusprendėme veiksmo vietą palikti Rusijoje, Sibire, vaikų darželyje „Sibiriačok“ („Mažasis sibirietis“). Taigi tai, kas yra tolima, priartės, o artima taps labiau suprantama per tai, kas yra tolima.

– Kaip rinkotės aktorius spektakliui? Jų  ansamblis labai intriguoja...

– Visi aktoriai yra savo vietose – juos rinkausi ir bendroje atrankoje, ir per bendrą darbą pirmose repeticijose. Man buvo svarbu surinkti vienminčius, kurie būtų neabejingi atlikto darbo likimui. Mano supratimu, toks kolektyvas yra suburtas, visi „Kalniuko“ aktoriai dirba gerai, todėl nė vieno neišskiriu, kiekvieno savas kelias, o mes visi – vienas organizmas.

– Ar esate patenkinta kūrybinės grupės – dailininkės, kompozitorės, videoprojekcijų menininko – darbu?

– Įvyko nuostabi pažintis su spektaklio dailininke Giedre Brazyte. Nuo pirmojo susitikimo mudvi suvienijo vieningas būsimo spektaklio matymas! Labai noriu su Giedre tęsti bendradarbiavimą ir ateityje. Su G. Ivanausku visada mielai dirbu, jis yra ir „Kalniuko“ choreografas, ir netgi daugiau negu choreografas, nes spektaklyje pasirodys ir jo studentai iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos.

Su kompozitore ir garso menininke O. Krikova kartu dirbame seniai ir daugelyje projektų, kartu augam ir tobulėjam. Visą žmogaus gyvenimą užpildo realūs garsai ir tie, kurie gimsta vaizduotėje, visa ir kiekvienas turi savo ritmą, savitą melodiją, skambėjimą. Išgirsti, kartais nuspėti tuos garsus ir melodijas. po to atkurti ir sujungti juos gyvo spektaklio partitūroje – pagrindinė garso menininko užduotis. Olia yra menininkė, mano bendraautorė. Mūsų spektaklyje labai daug muzikos ir garsų.

Noriu būtinai pastebėti, kad LRDT gali pasigirti dideliu kūrybiniu potencialu: į teatrą atėjo stipri komanda, vadovaujama Olgos Polevikovos. Jai nelengva kuriant naują šiuolaikinį teatrą, o man malonu dalyvauti šiame istoriniame vyksme.

– Ko palinkėtumėte „Kalniuko“ žiūrovams, ateisiantiems į spektaklį su viltimi surasti kažką nauja ir suprasti apie mūsų gyvenimą su savimi ir kitais?

– Visada linkiu žiūrovams tik vieno – „gero žiūrėjimo“! Pamirškite apie tai, ką palikote už teatro sienų, atsiverkite įspūdžiui: jei linksma – juokitės, jei liūdna – užjauskite arba paverkite. Pažvelkite į aktorių akis, susitikite akimis vienas su kitu. Visa aplink mus – tai mūsų pačių atspindys. Visa, kas vyksta aplink, vyksta su mumis.

Ačiū už pokalbį.