Teroristinei kaimyninei valstybei atgrasyti nuo mūsų šalies užpuolimo yra trys pagrindinės dedamosios. Pirmiausia, mano požiūriu, tai visuomenės – tvirtos, laisvę mylinčios, nepakančios bet kokiam okupantui, pasiryžusios geriau mirti laisvėje nei vergauti, – formavimas.
Antra, sąjungininkų iš NATO bloko tvirtas ir vieningas pasiryžimas be jokių išlygų pritaikyti 5-ąjį sutarties straipsnį tiesioginės agresijos prieš mūsų valstybę atveju.
Na, ir svarbiausia, aišku, – parodyti sąjungininkams, kad mes ir patys suprantame laisvės kainą, didiname finansinius srautus šalies gynybai.
Pirmuoju klausimu mūsų Vyriausybė ne ką galėtų padaryti net ir turėdama daugiau laiko, nes, mano nuomone, žmonės tiesiog nemato Vyriausybės narių solidarumo ir konsolidacijos su tauta, o be asmeninio pavyzdžio šūkiai ir tezės yra tušti.
Gera žinia yra tai, kad per likusius vadovavimo valstybei metus ši Vyriausybė nespės galutinai sugadinti santykių su artimiausiomis mūsų sąjungininkėmis – Vokietija ir Lenkija. Tam tiesiog pritrūks laiko.
Gera žinia yra tai, kad per likusius vadovavimo valstybei metus ši Vyriausybė nespės galutinai sugadinti santykių su artimiausiomis mūsų sąjungininkėmis.
Kalbant apie finansavimo didinimą gynybai, žingsnis – 100 proc. teisingas, tačiau jo įgyvendinimo metodika, švelniai tariant, kelia abejonių.
Naujų mokesčių įvedimas arba senųjų didinimas (apie kurį pastaruoju metu diskutuojama Vyriausybėje) guls sunkia našta, o kai kam ir nepakeliama, ant verslininkų ir visų mokesčių mokėtojų pečių.
Aišku, galime padidinti juridinių asmenų pelno mokestį, dar padidinti GPM (gyventojų pajamų mokestis) ir PVM (pridėtinės vertės mokestis), galime įvesti naują – gynybos – mokestį, tačiau ar iš tikrųjų, norint apginti tėvynę, reikia smaugti jos piliečius?
Galbūt šiuo laikotarpiu tikslingiau skolintis pinigus gynybai sustiprinti tarptautinėse finansų rinkose arba (ir) vidaus finansų rinkoje, išleidžiant specialių obligacijų arba taupymo lakštų.
Skeptikai pasakys, kad valstybė ir taip praskolinta, ir iš dalies bus teisūs. Mūsų valstybės skola yra 37 proc. BVP (bendrasis vidaus produktas), galėtume racionaliau ir efektyviau leisti mūsų visų uždirbtus pinigus, tuomet skolintis reikėtų mažiau. Deja ekonomikos realybė šiandieniame pasaulyje yra tokia, kad visi gyvename skolon. Kitų valstybių skolos – netgi žymiai didesnės. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose viešoji skola sudaro 60 proc. BVP, Vokietijoje viršija 70 proc., Prancūzijoje – daugiau nei 80 proc.
Nereikėtų užmiršti, kad tiek FED (Amerikos federalinė rezervų sistema), tiek ECB (Europos centrinis bankas), įsukęs pinigų spausdinimo pasiutpolkę, ir reali (ne valstybinio banko nustatyta) diskonto norma vykdant verslo projektus skaičiuojama dviženkliais skaičiais, taigi skolos grąžinti reikės mažiau.
