Dvasinis ryšys

Nors buvo žinoma ir populiari, R. Staliliūnaitė (1938–2011) nemėgo jai skiriamo dėmesio. „Man labai patikdavo dalyvauti kitų jubiliejuose ir jiems patarnauti. Savo sukaktis švęsdavau tyliai ir uždarai, nes manydavau, kad mano sukaktis nėra viešas įvykis“, – aktorė kalbėjo 70-mečiui skirtame interviu. Dėmesį ji stengdavosi skirti kitiems asmenims. Viena tokių asmenybių – gydytoja, tremtinė, knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ autorė Dalia Grinkevičiūte (1927–1987). R. Staliliūnaitė visą gyvenimą skyrė teatrui, o D. Grinkevičūtė labai mylėjo teatrą, – keturiolikmetė, tremiama su šeima į Sibirą, pasiėmė teatro programėles – brangiausią savo turtą.

Aktorė buvo parengusi dvi programas gydytojos atminimui: 1998 m. „Dalia Grinkevičiūtė. „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ir 2002 m. „Sofoklis ir lietuviškoji Antigonė“, skirtą D. Grinkevičiūtės 75-mečiui.

Pagerbimo vakaras neatsitiktinai pavadintas „Lietuviškoji Antigonė“, jį vainikuos Justino Lingio dokumentinio filmo „Daktarė Dalia Grinkevičiūtė“ peržiūra.

Tragiškas Antigonės charakteris artimas abiem tvirto charakterio moterims – D. Grinkevičiūtė gyvenimo žiaurumus aprašė realistiškai, be pagražinimų ar nutylėjimų, o R. Staliliūnaitė tą rūsčią realybę įkūnijo scenoje genialiai, su tokia įtaiga, kad buvo sunku atskirti, kur baigiasi Rūta ir prasideda personažas.

Vidinis švytėjimas

Renginyje žodį tars teatro generalinis direktorius, geras aktorės bičiulis Egidijus Stancikas. Apie dvi Lietuvos Antigones mintimis pasidalys aktorės R. Staliliūnaitės bičiulė profesorė Delija Valiukėnas (JAV), į anglų kalbą išvertusi D. Grinkevičiūtės knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“.

Gretindama dvi iškilias asmenybes, profesorė D. Valiukėnas teigia: „Sofoklio ir Anouillh'o dramų heroję Antigonę aš suvokiu pagal šią sampratą – tragizmo persmelktas personažas sugeba gyventi be iliuzijų, be vilčių, be rožinių akinių. Gyventi lyg ant bedugnės krašto, atviru žvilgsniu ir su brandaus žmogaus suvokimu apie gyvenimą. Tragiškasis herojus nemeluoja sau, neapgaudinėja savęs, mato realybę tokią, kokia ji yra.“

Drama: Eleonora spektaklyje „Ričardas II“ (1995). / NKDT archyvo nuotr.

Panašiai ir Sizifas, graikų mitologijos personažas, kurį Alberas Camus laiko tragizmo įsikūnijimu. „Sizifas pasmerktas risti didžiulį akmenį į kalną net ir žinodamas, kad, pasiekęs viršūnę, akmuo vėl nuriedės žemyn. Jis rodo stiprų ryžtą ir sugeba gyventi toliau su ta beviltiška žinia. Tai skiria Antigonės tragiškąjį charakterį nuo kitų. Dauguma žmonių linkę palaikyti viltį. Antigonė sugeba jausti, mylėti, neužgniaužti savo dvasinio gyvenimo, nesmukti į apatiją, netapti cinike, nepaisant aplinkos. Ji ištikima savo idealams, ištikima žmonėms, ar tai būtų jos žuvęs brolis ar mylimasis Haimonas. Ji supranta, kad jos pasirinktas kelias veda į pražūtį. Tas supratimas ją ir iškelia į heroizmo aukštumas. Tuo ji pranoksta savo likimą“, – sako profesorė.

Anot prof. D. Valiukėnas, D. Grinkevičiūtės bedugnė – arktinis šaltis, badas, kruvinas darbas, nuovargis, utėlės, pažeminimas, nužmoginimas, be jokios vilties, kad toks košmaras kada nors baigsis. „Kalbant apie R. Staliliūnaitę, norisi pacituoti Joną Jurašą, kuris pagerbė ją savo straipsnyje „In memoriam Rūtai Staliliūnaitei“. Ten jis aprašo tuos Rūtos charakterio bruožus, kurie susiję su tragizmo sąvoka: „Rūta išlaikė aristokratišką dvasios orumą, kurį grūdino legendomis tapę jos įkūnyti tragiškieji personažai... Jie buvo Rūtos kūdikiai, gimdomi jos kraujo, intelekto, įgimto tikrumo ir aukščiausio nervinio voltažo kaina.“ Tas jos dvasios švarumas ir tikrumas, jos transcendentinė dvasinė energija yra kaip atspindys to vidinio švytėjimo, kurį randame tragiškuose personažuose“, – sako prof. D. Valiukėnas.

Tame tragiškame plane susikerta šių dviejų moterų likimai. „Lietuviškoji Antigonė, ir viena, ir kita, gyveno atviromis akimis ir, nuostabiausia, abi išvengė ciniškos nuotaikos, kaip ir Sizifas, matydamos gyvenimo prarajas, neatsisakė gyventi tikrąja to žodžio prasme, mokėjo atskirti ir atpažinti, kas tikra, kas netikra, kas gera ir kas bloga, sugebėjo džiaugtis tuo, kas iš tiesų džiaugsmingiausia gyvenime, – meile, draugyste, bendravimu, juoku, ir širdies lengvumu“, – akcentuoja profesorė.

Tas jos dvasios švarumas ir tikrumas yra kaip atspindys to vidinio švytėjimo, kurį randame tragiškuose personažuose.

Kūrybinis palikimas

Savo tragizmą R. Staliliūnaitė per 30 kūrybos metų atskleidė spektakliuose kurdama vaidmenis: Kleopatra (W. Shakespeare'o „Antonijus ir Kleopatra“, rež. H. Vancevičius, 1966), Jurga (K. Borutos „Baltaragio malūnas“, rež. S. Motiejūnas, 1966), Barbora Radvilaitė (J. Grušo „Barbora Radvilaitė“, rež. J. Jurašas, 1972), Nora (H. Ibseno „Nora“, rež. L. Kutuzova, 1972), Ūbienė (A. Jarry „Karalius Ūbas“, rež. J. Vaitkus, 1977), Fru Solnes (H. Ibseno „Statytojas Solnesas“, rež. J. Vaitkus, 1980), Eleonora (W. Shakespeare'o „Ričardas II“, rež. J. Vaitkus, 1985), Ulijona (A. M. Sluckaitės „Smėlio klavyrai“, rež. J. Jurašas, 1990) ir kituose.

Aktorės atminimui išleista knygų. „Rūta Staliliūnaitė. Aš esu Barbora“. Svajūno Sabaliausko surinkti atsiminimai apie legendinę scenos karalienę ir CD su istoriniais įrašais (2014). „Nejaugi tai buvo: straipsniai, pokalbiai, laiškai“ (sudarytoja Dainuolė Kazlauskienė, 2017).

Aktorės 80-mečio proga (2018) pasirodė poeto ir dramaturgo Petro Palilionio knyga „Meilės ieškotojai“, skirta aktorės kūrybai ir gyvenimo temai. Knyga suskirstyta į dvi dalis: pirmoje – kamerinė pjesė dviem veikėjams „Meilės ieškotojai“ , antroje – prisiminimų esė „Ir vienąkart...“.

Kas? Atminimo renginys „Lietuviškoji Antigonė“.

Kur? Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje.

Kada? Sausio 31 d. 18 val.