Pakeliui į arbūzų karalystę

Šiandien vis daugiau lietuvių ryžtasi užsiauginti iš pusdykumių kilusių saldžių arbūzų. Prieš penkerius metus šie vaisiai mūsų šalies daržuose dar atrodė egzotika. Būtent tada L.Narvydienė ir susidomėjo jų auginimu.

„2017-ųjų žiemą su vyru jau žinojome, kad vasarą praleisime vienkiemyje, statydami sau namus. Pagalvojau, kad būtų smagu prie namų įkurti daržus, tačiau tradicinės daržovės ir vaisiai manęs nedomino. Socialiniuose tinkluose pamačiusi, kad lietuviai savo daržuose augina arbūzus, nusprendžiau ir pati pabandyti, – pasakoja pašnekovė. – Pasikalbėjus su vyru, paaiškėjo, kad jis dar moksleivis arbūzus augino tiesiog savo kieme. Vyras augino lietuvišką arbūzų veislę „Kiemintai“. Tuo metu šios veislės selekcininkui Konstantinui Nedzveckui buvo galima atsiųsti tuščią voką, į kurį jis įdėdavo arbūzų sėklų ir išsiųsdavo atgal. Taip mano vyras ir gavo savo pirmųjų arbūzų sėklų. Tais metais jam užaugo du nedideli vaisiai, visus nustebinę nepaprastu skoniu, saldumu ir kvapnumu.“

Išgirdusi apie sutuoktinio paauglystės pomėgį, L.Narvydienė dar labiau užsidegė arbūzų auginimo idėja. Vis dėlto pašnekovė pripažįsta, kad pirmasis blynas buvo prisvilęs – pirmaisiais metais Lina padarė turbūt visas įmanomas arbūzų auginimo klaidas.

„Savo pirmuosius arbūzus pasėjau į sunkų, šlapią molį, o tais metais kaip tik pasitaikė viena lietingiausių vasarų. Tad sausą dirvą mėgstantys arbūzai augo tikroje pelkėje, – prisimena ji. – Iš 30 daigų išgyveno tik šeši, o kitus suėdė kenkėjai. Tą vasarą man užaugo penki vaisiai, kurie svėrė nuo 2 iki 3,5 kg. Kitais metais, pabandžiusi antrą kartą, jau sulaukiau kitokio derliaus: užaugo apie 50 arbūzų po 6–8 kg. Tad pirmuosius metus laikau vertinga pamoka, padėjusia geriau suprasti arbūzų auginimo ypatybes.“

Pasak L.Narvydienės, Lietuvoje gali užaugti ir sunokti kone visų veislių arbūzai. Tačiau pradedančiajam augintojui ji siūlo rinktis trumpesnio vegetacijos laikotarpio arbūzus. Tikėtina, kad ankstyvieji arbūzai užaugs ir sunoks net šaltą vasarą. Pažengę augintojai jau gali išbandyti ir lepesnes, ilgesnės vegetacijos veisles.

„Patys populiariausi Lietuvoje auginami arbūzai yra lietuviškos veislės „Kiemintai“. Juos augina daugybė žmonių, nors augintojai yra pasidaliję į dvi stovyklas. Vieniems ši veislė labai patinka dėl atsparumo lietingai vasarai, kiti sako, kad tokie arbūzai yra neverti dėmesio, nes jie turi labai daug sėklų, – pasakoja Lina. – Antroje vietoje yra 'Sugar Baby' veislė, kurios sėklų lengvai galima įsigyti parduotuvėje. Šie arbūzai užauga nedideli, sveria apie 3–4 kg, bet yra labai gardūs ir saldūs. Populiarios ir hibridinės veislės, pavyzdžiui, hibridai „Red Star F1“ ar „Zloto Wolicy F1“, kuri išsiskiria geltona žieve.“

Kokių klaidų nedaryti?

L.Narvydienė pripažįsta Lietuvos asortimente neberandanti skanių arbūzų, nes savo skonį per penkerius metus yra labai išlepinusi. Todėl gero skonio veislių ji ieško užsienio prekybos taškuose.

„Pernai mane sužavėjo arbūzas geltona žieve ir geltonu minkštimu, kuris vadinasi 'Lemon Drop'. Tai – labai skanus ir ankstyvas arbūzas. Taip pat atradau arbūzus baltu minkštimu: veisles 'Silver Yamato' ir 'Cream Saskatchewan'. Ypatingai mėgstu gana vėlyvą 'Charleston Grey' veislę, kurios arbūzai užauga labai dideli, yra puikaus skonio ir malonios minkštimo tekstūros. Pernai pavyko užauginti net 13 kg sveriantį šios veislės vaisių“, – pasakoja Lina.

Pradedantiesiems arbūzų augintojams ji pataria nedaryti kelių pagrindinių klaidų. Viena dažniausiai pasitaikančių – netinkamas sėjos laikas.

„Arbūzų sėjos laikas yra balandžio antroji pusė, geriausia juos sėti nuo balandžio 20 d. iki gegužės 1-osios. Iš bėdos sėją galima nukelti pirmajai gegužės savaitei. Tačiau jokiu būdu nesėkite šių vaisių per anksti. Dažnai matau, kad žmonės sėja arbūzus kovo pabaigoje ar balandžio pirmosiomis dienomis. Tačiau paruoštas, sudaigintas arbūzo daigas dirvoje turi atsidurti tuo metu, kai nėra šalnų. Kuo ilgiau arbūzas auga vazonėlyje, tuo jis labiau nuvargsta. Todėl vazonėlyje daigas gali praleisti ne daugiau kaip 30 dienų, – pastebi arbūzų augintoja. – Jei mes daigelį pradedame daiginti kovo pabaigoje, kol jis iškeliauja į lauką, jau būna praėję du mėnesiai. Daigai tokiu metu būna žydintys, suvargę, jau su vaisiais. Toks daigas gero, kokybiško derliaus nebeduos.“

Kita dažnai pasitaikanti klaida, pasak Linos, yra netinkamas laistymo režimas. Kadangi arbūzas yra labai sultingas, vandeningas, kartais įsivaizduojama, kad jį reikia labai gausiai laistyti. Tačiau iš tikrųjų šie vaisiai yra kilę iš pusdykumės, todėl prisitaikę augti sausose vietose, kuriose beveik nelyja. Tad arbūzai turėtų būti laistomi saikingai, kitaip galite jiems sukelti grybelinių ligų.

„Pamatę, kad arbūzo vaisiai jau užsimezgė, žmonės neretai iš džiaugsmo pradeda juos kelti nuo žemės, čiupinėti, imti į delną. Tai – dar viena klaida, nes augantis arbūzas mėgsta ramybę. Todėl jei ravite arbūzus, geriausia tai daryti labai atsargiai, nekilnojant nei šakų, nei vaisių, nes toks veiksmas gali visiškai sustabdyti jų augimą. Taip pat svarbu arbūzus sodinti tinkamoje vietoje. Kadangi jie yra šiltų kraštų augalai, reikia šiltos vietos, kurioje visą dieną šviestų saulė. Nei medžiai, nei pastatai arbūzams negali mesti šešėlio, nes kitaip vaisiai gali būti ne tokie saldūs“, – pataria pašnekovė.

Galiūnas: su 13,7 kg sveriančiu „Charleston Grey“ veislės vaisiumi / L. Narvydienės asmeninio archyvo nuotr.

Gyvenimas šiaudiniame name

L.Narvydienė džiaugiasi prieš kelerius metus su vyru Gintautu priėmusi sprendimą išsikelti į vienkiemį Kauno rajone. Čia pasistatė ekologišką šiaudinį namą. Mažeikiuose augusi ir Kaune ilgą laiką gyvenusi pašnekovė save laikė miesto vaiku, tačiau gamta ją taip pat traukė ir viliojo.

„Vaikystės vasaras leidau pas senelius Kartenoje, Kretingos rajone. Seneliai gyveno privačiame name, labai gražioje vietoje ant upės kranto ir, aišku, turėjo didelius daržus. Čia prabėgo gražiausios mano vaikystės akimirkos, nes seneliai man suteikė didelę laisvę – galėjau eiti pasivaikščioti į pievas ir miškus, kada tik noriu maudytis prie pat namų tekančioje upėje. Tad kiek tik save atsimenu, gamta mane visada traukė ir lydėjo. Būtent senelių sodyboje įvyko ir mano pirmoji pažintis su augalais, daržais, nes močiutei padėjau prižiūrėti gėlynus, ravėti, sodinti, – prisimena pašnekovė. – Studijų metais išvykau į Kauną, kur pragyvenau aštuonerius metus. Šiuo laikotarpiu gamta buvo kiek pasitraukusi iš mano gyvenimo. Tačiau galiausiai su vyru nusprendėme, kad mums reikia savo namo, o mūsų vaikams – didelės erdvės, nuosavo kiemo. Tad išsikrausčius į Kauno rajoną, vėl patekau į gamtos užuovėją.“

L.Narvydienė pasakoja būtent Kartenoje, vasarojant pas senelius, susipažinusi su savo būsimu vyru Gintautu. Šiame miestelyje užaugęs G.Narvydas svajojo gyventi tik nuosavame name, už miesto esančioje sodyboje, pageidautina – vienkiemyje. Susilaukus vaikų ir pamačius, kad miesto gyvenime atžaloms trūksta erdvės ir gamtos, Lina pritarė vyro svajonei. Tad pora ėmė kurti planus apie būsimus namus. Ekologiško namo tarp laukų idėja kilo neatsitiktinai. G.Narvydas šiaudiniais būstais domėjosi jau beveik dešimtmetį.

„2009-aisiais Gintautas pradėjo keliauti po Lietuvą ir lankyti žmones, kurie statosi šiaudinius namus arba tokiuose jau gyvena. Septynerius metus jis važinėdavo į talkas statantiems tokius namus – padėjo lieti pamatą, į karkasą sudėti šiaudus, užtepti pirminį molio tinką. Taip jis norėjo pasimatuoti, ar toks namas jam tinka, taip pat siekė sužinoti visas galimas tokių būstų statybos klaidas. Vyras taip pat lankėsi jau pastatytuose šiaudiniuose namuose, kuriuose žmonės gyvena trejus, penkerius ar daugiau metų. Jis siekė išsiaiškinti, ar gyventojai patenkinti savo pasirinkimu, ar šiaudinis namas išties šiltas ir patogus“, – pasakoja Lina.

Įsitikinus, kad ekologiškas šiaudinis namas tinka Narvydų šeimai, 2017 m. vasarą prasidėjo jo statybos. Pasak pašnekovės, tokio tipo namas turi išties nemažai privalumų. Visų pirma, yra labai šiltas.

Pamėgti: Lina užsienio prekybos taškuose ieško vis naujų arbūzų veislių sėklų. Ji atrado geltono minkštimo „Lemon Drop“, baltos spalvos „Silver Yamato“ ir didžiulius, puikaus skonio „Charleston Grey“ veislių arbūzus / L. Narvydienės asmeninio archyvo nuotr.

„Mūsų namas turi maždaug 50–60 cm storio sienas, kuriose yra šiaudai, iš abiejų pusių padengti molio tinku. Tad šilumos tikrai netrūksta. Taip pat svarbu tai, kad tokio tipo name laikosi puikus drėgmės pusiausvyra. Gyvendama mieste, jausdavau, kad tai elektrinasi plaukai, tai žiemą sausėja oda. O šiaudinis namas yra natūraliai kvėpuojantis, tad jame visą laiką laikosi optimali drėgmė, tinkama žmogui gyventi. Perteklinė drėgmė per sienas pasišalina į lauką, o jei jos trūksta, pats namas atkuria pusiausvyrą“, – atskleidžia Lina.

Tiesa, pašnekovė pastebi, kad šiaudinis namas turi savybę izoliuoti visas bangas. Tad interneto ryšį pagauti gerokai sunku. Modemą tenka statyti antrame aukšte, kuo arčiau lango.

Nerūpestinga vaikystė gamtoje

Kalbėdama apie gyvenimą ekologiškame name viduryje laukų, L.Narvydienė įvardija ir dar vieną privalumą. Narvydų šeimai gera žinoti, kad vieną dieną, kai namo gyventojų jau nebebus, visos sienos tiesiog natūraliai suirs ir taps gamtos dalimi. Namo statybai nenaudoti jokie cheminiai priedai, viskas apšiltinta natūraliomis medžiagomis, tad namą galima vadinti ekologišku.

„Gyvenimas vienkiemyje, žinoma, duoda didžiulį privatumą. Mūsų šeimai nebereikia prie nieko derinti savo poilsio ir darbo laiko. Pjauname žolę ir atliekame statybos darbus tada, kada norime. Ir atvirkščiai – kai norisi poilsio ir ramybės, jos ir turime, – tikina pašnekovė. – Be abejonės, vaikams labai naudinga augti kaime, nes jie čia turi laisvę kurti ir būti laisvi. Atžaloms suteikiame labai daug laisvės saviraiškai, taip pat kiekvienas turi savo daržą, kuriame gali auginti norimas daržoves. Pastebiu, kad, augdami kaime, jie kur kas mieliau renkasi laiką gamtoje nei sėdėjimą prie kompiuterio ar telefono.“

Vyriausiai Narvydų dukrai Rimgailei – dešimt. Pora taip pat augina aštuonerių Rimgaudą, šešerių Radmantą ir trejų Mingailę. Lina pripažįsta, kad visos atžalos yra tikri gamtos vaikai.

„Rimgailė – tikra visų gyvų padarėlių mylėtoja. Ji stato namelius vorams, pina lizdelius paukščiams. O Mingailė yra mano palydovė į daržus. Jei aš kažką sėju ar sodinu, ir jaunėlė man iš paskos. Vaikinai yra labiau tėčio pagalbininkai, nors padeda ir man palaistyti ir prižiūrėti daržus“, – džiaugiasi gausios šeimos mama.

Laimingo daržo ABC

Mano pagrindinė taisyklė – darže auginti tai, ką valgo mano šeima ir kam mano daržo sąlygos yra tinkamiausios.

Savo kasdienybės akimirkomis vienkiemyje ir patarimais apie daržininkystę L.Narvdydienė dalijasi „Instagram“ paskyroje ,„Laimingas daržas“. Savo paskyrą taip pavadino, nes darže praleistas laikas jai ir yra didžiausia laimė. Be širdį jau pavergusių arbūzų, savo darže Lina augina ir tradicinių daržovių ir vaisių.

Įvairovė: pasak L. Narvydienės, Lietuvoje gali užaugti ir sunokti kone visų veislių arbūzai / L. Narvydienės asmeninio archyvo nuotr.

„Mano pagrindinė taisyklė – darže auginti tai, ką valgo mano šeima ir kam mano daržo sąlygos yra tinkamiausios, – atskleidžia pašnekovė. – Arbūzai yra mano hobis, tačiau taip pat šiltnamyje auginu melionus, darže auga žirniai, braškės, svogūnai, morkos. Dėl vaikų puoselėju ir sodą, kuriame turime uogakrūmių, vaismedžių. Visada, kai žmogus į mane kreipiasi su klausimu, kaip savo daržą padaryti laimingą, akcentuoju kelias pagrindines taisykles. Visų pirma, atkreipkite dėmesį į savo šeimos poreikius ir auginkite tik tai, ką jūs patys mėgstate ir valgote. Aklai nesekite madomis ir neauginkite kažko vien dėl to, kad taip elgiasi kaimynas.“

Savo darže L.Narvydienė rekomenduoja auginti tai, ką užsiauginti yra pigu, o pirkti – brangu. Pašnekovė pastebi, kad krapai turguje ir prekybos centre kainuoja brangiai, o ir švieži išsilaiko trumpai. Auginami darže jie visada bus švieži, ranka pasiekiami ir kvapnūs.

„Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į savo daržo dirvožemį. Jei jis yra sunkus, greičiausiai jame gerai augs kopūstinės daržovės. Jei labai lengvas, smėlėtas, tai – puiki vieta nokti arbūzams, morkoms, svogūnams. Prisiminkite, kad mes neužauginsime gražių morkų ar svogūnų, jei savo darže turime labai sunkų molį“, – pataria Lina.

Pasak jos, laimingas daržas yra toks, kuriame geriausiai jaučiasi jo šeimininkai. Tad svarbiausia įsiklausyti į save ir savo poreikius.