– Ar šitas pesimizmas yra išskirtinis?
– Jis nėra išskirtinis, nes pastaruoju metu bent jau keletą mėnesių žmonių vertinimai buvo panašūs – 86-89 proc. Dabar – 90 proc.. Prieš metus buvo irgi panašiai. Dar blogesnis vertinimas buvo per 2008 – 2009 m. krizę. Ne pirmas kartas, ne pirmas toks „pabangavimas“. Tik tiek, kad šiuo metu mes turbūt per 30 metų pirmą kartą turime tokią situaciją, kad yra ne viena krizė (tik finansinė), bet susiduriame bent jau trimis: vis dar sveikatos (pandemijos) sektoriaus, karas ir kainos (energetika ir netikrumas dėl ateities). Krūva faktorių, kurie neleidžia šypsotis.
– Devyni iš dešimties yra pesimistai. Kiek įprastai sveikoje visuomenėje to pesimizmo turėtų būti?
– Priklauso nuo šalies, politinės situacijos ir nuo tų veiksnių, kurie daro įtaką. Sakykim, Ukrainoje šiuo metu tai, kad šalis krypsta į gerąją pusę, mano daugiau kaip septyni iš dešimties. Nes tai yra tikėjimas pergale, kiti veiksniai. Nors situacija visomis prasmėmis yra žymiai sunkesnė bei blogesnė nei pas mus. Lietuvoje dabar kalbama apie tai, kad žmonės sunerimę ir jaučia pasekmes dėl bazinių, pirminių poreikių: saugumas, būstas, maistas ir jo kainos. Netikrumas – dėl bazinių poreikių. Jei situacija su šita gyvenimo dalimi yra nuspėjama ar kiek geresnė, tuomet daugiau nei pusė žmonių mano, kad kryptis yra teisinga. Taip buvo prieš dvejus metus Lietuvoje.
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
– Ar tai jau yra ekonominė krizė? Ar ekonomika taip pat turi savo optimizmą, pesimizmą, mąstymą? Ar žmonių nuotaikos ir pesimizmas daro įtaką tam, ką matysime ateityje – visam ekonomikos varikliui?
Mes elgiamės pagal tai, kaip matome pasaulį.
– Žinoma, daro. Mes elgiamės pagal tai, kaip matome pasaulį. Nebūtinai esame objektyviais skaičiais teisūs. Ir jūs ir aš manome, kad prekės brangsta. Kartais su ekonomistais ginčijamės, jie sako, kad žmonių suvokimas apie tai, kad kainos pakilo daugiau negu trečdaliu, yra neteisingas, nes skaičiai rodo, kad pakilo ketvirtadaliu. Koks skirtumas žmogui, ką rodo statistikos skaičiai? Jis jaučia taip ir pagal savo pojūtį ir elgiasi. Ekonomikoje socialinės psichologijos veiksnys tikrai ne paskutinės svarbos. Jeigu aš manysiu, kad viskas brangs ir ateityje bus dar sunkiau pragyventi ir nuspręsiu taupyti ir kažko nepirksiu, tai gamintojas negalės parduoti. Mažės gamyba, kils kainos ir t.t. – ratas užsisuka. Taip kad elgesys, baimės, nerimas provokuoja ir krizes.
– Politikai visur yra vienodi. Visais laikais ir visuomet sakys, kad ne jie yra kalti, ne jie atsakingi – aplinkybės yra kaltos. Bet tie žmones, kuriuos jūs apklausėte, ką jie laiko atsakingais už šią situaciją?
Požiūris į dabartinius politikus dažnai labai neigiamas, nes pastarieji bando sakyti, kad dėl kai kurių energetinių dalykų kalta buvusi vyriausybė.
– Mes apklausiame Lietuvos gyventojų „modelį“, kitaip sakant – darant kraujo tyrimą neišsiurbiama penki litrai kraujo, ima lašą. Tai tas lašas, modelis savo požymiais atitinka Lietuvos gyventojų sudėtį pagal amžių, lytį, gyvenamąją vietą. Tai mikromodelis. Jie ne tiek kalba, kas kaltas dėl tų krizių šiuo laiku, bet jie kalba apie tai, kas atsakingas, kad jos būtų sprendžiamos. Jiems mažiau svarbi praeitis (kas, ko pridarė), daugiau svarbu, kaip dabartiniai politikai (ne)sugeba tvarkytis su tomis krizėmis. Dėl to visas požiūris į dabartinius politikus dažnai labai neigiamas, nes pastarieji bando sakyti, kad dėl kai kurių energetinių dalykų kalta buvusi Vyriausybė arba dar ankstesnės. Žmogui yra svarbu, kad tas, už ką jis balsavo arba nebalsavo, kas užima ministro postą, išspręstų problemas.
– Jūs taip pat matote, kaip situaciją vertina už dabartines valdančiąsias partijas balsavę žmonės (liberalus, Laisvės partiją, konservatorius), jie taip pat yra pesimistai?
– Jie taip pat yra pesimistai. Tik mažesni nei opozicinių partijų rėmėjai. Jei valdančiųjų partijų šalininkų maždaug septyni iš dešimt mano, kad kryptis neteisinga, tai opozicinių – 95-100 proc. Skaičiai truputį skiriasi, bet pati nuotaika nėra gera nei ten, nei ten. Tik galbūt formuojančiųjų partijų yra šiek tiek jaunesnis elektoratas. Jiems truputį lengviau ir su tomis krizėmis, ir jie mažiau reaguoja negu socialdemokratų, valstiečių rinkėjai, kurie dažnai yra vyresni, turi mažesnes pajamas. Jiems dar sunkiau gyventi šitoje krizėje.
– Ką atsakytumėte tiems, kurie sako, kad gal tai situacija nebūtų tokia tragiška, jei žmonių klaustumėte daug platesnių klausimų, ne tik „taip“ arba „ne“?
– Mūsų „Barometro“ klausimyną sudaro maždaug 60-70 klausimų, tai nėra tas vienas klausimas. Tiesiog dažniausiai jeigu jis paskelbiamas, tai ir politologai, ir ekspertai būtent tą vieną klausimą ir komentuoja, toks „juoda-balta“. O mes jį analizuojame atsižvelgdami ir į kitus žmonių atsakymus apie tai ar ekonominė padėtis šalyje gerėja ar blogėja. Kaip žmonės jaučia, ar jų šeimoje pajamų daugiau/mažiau? Jaučia jie augančias kainas ar ne? Ar vyriausybė skiria pakankamai dėmesio Lietuvos žmonių problemoms, ne tik tarptautiniams klausimams? Visą šitą klausimų kupetą analizuojame ir tada galime paaiškinti, kodėl žmonės mano, kad šalis rieda ne ten, kur jie norėtų.
– Ar yra šviesa tunelio gale? Juk pesimizmas svyruoja bangomis?
– Pesimizmas svyruoja. Kitas dalykas – būtent tokios nuotaikos daro įtaką ir rinkimų rezultatams. Turėsime savivaldos rinkimus. Žinoma, tai atsilieps. Tada gyventojai sudės dideles viltis į naujus kandidatus arba savo naujai pasirenkamas partijas, po pusės metų nusvils. Vėl bus pesimistiški. Ir vėl ratas bus užsisukęs. Kitaip sakant, didelių naujienų čia nėra. Kol emociniai dalykai nepavirsta destruktyviais veiksmais, didelės problemos nėra. Bet yra galbūt viena problema, kurią jau dabar matome – kaip tik praeitą savaitę buvo (skelbti) skaičiai apie vėl didėjančią emigraciją. Dažnai lietuviai renkasi problemos šalyje sprendimus ir ekonominius, ir saugumo klausimus, susipakuodami lagaminus.
