Pagarba mokyklos bičiuliui

Parodą gimnazijos bendruomenei pristačiusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus vyriausioji muziejininkė Vega Ribikauskienė papasakojo legendinio Lietuvos partizano Antano Lukšos gyvenimo ir kovos istoriją.

Ją puikiai iliustruoja paties A. Lukšos žodžiai: „Lageryje liko jaunystės metai, buvo palaužta sveikata, teko iškentėti didžiausią pažeminimą ir panieką, kančias ir nuovargį, tačiau mieliau atsimenu tas dienas, kai susipažinau su įvairių tautybių kaliniais, kurie nepasidavė smurtui ir kovojo, atrodytų, visai neįmanomomis sąlygomis.“

Rengiant parodą naudotasi gimnazijos, Veiverių muziejaus ir Lukšų šeimos narių suteiktomis nuotraukomis, bendradarbiauta su Lietuvos ypatinguoju archyvu, Lietuvos centriniu valstybės archyvu, Kauno technologijos universiteto muziejumi.

Gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas pasidalijo prisiminimais apie bendravimą su A. Lukša, kuris joje ne tik lankydavęsis, bet ir savo vardu pavadintomis stipendijomis skatinęs geriausiai besimokančius gimnazistus, rūpinęsis savo brolių atminimo įamžinimu.

Simboliška, kad paroda pristatyta rugsėjo 4-ąją, kai tądien 1951 m. dvigubo agento išduotas žuvo legendinis partizanų vadas, o žūties vietoje, Kauno rajone, Pabartupio kaime, prie paminklo J. Lukšai-Daumantui, vyko jo atminimui skirtas renginys.

Gimęs patriotu

A. Lukša gimė Veiverių valsčiaus Juodbūdžio kaime, ūkininkų Simano ir Onos Lukšų šeimoje, kurioje augo dar keturi broliai: trys būsimi partizanai Jurgis (1920–1947), Juozas (1921–1951) ir Stasys (1926–1947), žuvę kovose, ir būsimas partizanų ryšininkas-rėmėjas Vincentas (iš pirmosios tėvo santuokos, 1905–1993), kalėjęs Vorkutoje. Visi šeimos nariai įsitraukė į partizaninį karą ir dėl to skaudžiai nukentėjo.

Ūkininkai Lukšos diegė savo vaikams patriotizmą, paskatino įsijungti į religines pavasarininkų, ateitininkų organizacijas. Kai Antanas buvo dešimties, Lietuvos švietimo ministerija uždraudė ateitininkų kuopas mokyklose, tad dalyvavimas ateitininkų veikloje tapo pirmąja jo pogrindinės veiklos mokykla.

Pasimokęs metus Kauno berniukų gimnazijoje, Antanas ieškojo savo pašaukimo. Pabaigė Kauno mokytojų seminarijos paskutinį kursą, buvo įstojęs į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Fizinio lavinimo skyrių, studijavo Kauno universiteto Statybos fakulteto Geodezijos skyriuje. Jis kartu su broliais padėjo Juozui, antinacinės pogrindinės organizacijos – Lietuvių fronto nariui, platinti pogrindinę spaudą. 1943 m. kovą nacistinės Vokietijos kareiviams užėmus Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rūmus, jaunesniųjų kursų studentams teko mokslus nutraukti.

Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, kai frontas kiek sustojo ant Nemuno krantų, Lukšų šeima apsisprendė pasilikti, nors turėjo galimybių pasitraukti į Vakarus.

Organizatorių nuotr.

Iškalbingi dokumentai

1944 m. vasarą Antanas, kaip daugelis jaunuolių, patyrė, kaip vyko masinis neteisėtas šauktinių gaudymas į Raudonąją armiją, priminęs vergų medžioklę. Košdamas apylinkes NKVD dalinys šaudė į bėgantį iš tėviškės A. Lukšą. Tais pačiais metais jis gavo mokytojo darbą Veiveriuose. Mokytojai nebuvo šaukiami į kariuomenę, tačiau jis gavo tris kvietimus mokytis Leningrado karo mokykloje – teko palikti mokytojo vietą.

1946 m. pradžioje Juozas ir Stasys Lukšos įstojo į Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės aktyvių partizanų gretas, jie su bendražygiais leido laikraščius „Kovos keliu“, „Laisvės žvalgas“. Antanas tapo rinktinės spaudos platintoju, ryšininku ir sėsliuoju partizanu Arūnu. 1946 m. gegužės ir birželio sandūroje jam teko dalyvauti kautynėse Suvalkijoje. Parodoje šios kautynės lakoniškai dokumentuotos legendinio Tauro apygardos partizano Kazimiero Pyplio-Mažyčio Tėvynei pareigų ėjimo lape.

Tauro apygardos partizanų vadovybė, siekdama užtikrinti ryšių palaikymą tarp Vyriausiojo Lietuvos atkūrimo komiteto (VLAK) Vilniuje ir Kauno pogrindžio, 1946 m. rudenį A. Lukšą nusiuntė dirbti į strategiškai tinkamas vietas: Kaišiadorių, vėliau – Žaslių mokyklas.

Parodoje eksponuojama nepublikuota MGB (Valstybės saugumo ministerijos) sudaryta slapta „Apygardų, štabų išsidėstymo ir banditų grupių formavimosi Lietuvos TSR schema“, iš kurios matyti, ką tuo metu žinojo apie ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą Lietuvą apraizgiusio sovietinio saugumo darbuotojų tinklas, apytikslės tuometės partizanų apygardų ribos.

Antanas turėjo palaikyti ryšius tarp brolių Vilniuje, Tauro ir Didžiosios kovos apygardų štabų.

1946 m. pabaigoje, išaiškėjus J. Markulio-Erelio išdavystei, Antanui teko palikti pamėgtą pedagoginį darbą, pasitraukti į pogrindį. Taigi jis tapo aktyviuoju Tauro apygardos laisvės kovotoju.

Kova ir pasala

Jaunesnieji broliai Lukšos – Stasys, Juozas ir Antanas, prieš tapdami partizanais, neturėjo karinės patirties, tačiau buvo gana išsilavinę, imlūs, tad partizanų vadovybė paskyrė jiems atlikti atsakingas pareigas ir šį pasitikėjimą jie pateisino.

Per trumpą laiką Antanas-Arūnas tapo Geležinio Vilko rinktinės žvalgybos skyriaus viršininku, balandį prisiekė kaip Tauro apygardos štabo Ryšių poskyrio viršininkas. Dalyvavo kuriant Birutės rinktinę Kaune, priklausė rinktinės štabui. Jo pareigos buvo palaikyti ryšius tarp apygardos štabo padalinių vadų.

1947 m. pavasarį į Tauro apygardą buvo perkelta Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo būstinė, iš šios apygardos susisiekti su Vakarais buvo siunčiami įgaliotiniai. Parodoje matyti Jono Dainiaus šeimos namai Veiverių gatvėje, Aleksote, kur buvo vienas iš daugelio Kauno partizanų konspiracinių ryšių punktų, ir Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčios nuotrauka – už jos tvoros susitikdavo Birutės rinktinės partizanų kuopų vadai.

Antanas buvo įpareigotas 1947 m. birželio 12 d. surengti Tauro apygardos vado Baltūsio-Žvejo ir Jono Žemaičio atstovų susitikimą. Deja, dėl didelio masto karinės čekistų operacijos, saugumo darbuotojai jau žinojo daugumą pogrindininkų konspiracinių butų Kaune. Iš pradžių Antanui pavyko išvengti penkių į susitikimą atėjusių MGB darbuotojų ir agentų smogikų kulkų, bet jis pakliuvo į antrąją pasalą Jono Poškos-Rolando bute Kauno senamiestyje ir buvo suimtas.

Nepalaužta dvasia

1947 m. gegužę SSRS buvo laikinai atšaukta mirties bausmė. Politinių kalinių sušaudymą pakeitė kiti marinimo būdai. A. Lukšai teko iškentėti baudėjų įtūžį už nesuimtus brolius partizanus, ištisinį mušimą ir kankinimus. Tokios košmariškos būklės, su atsilupusia nuo kankinimų oda, jis susitiko į tardymą atvestą savo motiną.

Priešingai, negu tikėjosi kalėjimo budeliai, Ona Lukšienė alpėjančio sūnaus neskatino dėl savos gyvybės išduoti kitų, per akistatą ji buvo nepalaužiama. Nors Antaną tardė net pats LSSR vidaus reikalų ministras Josifas Bartašiūnas, jis nieko neįskundė, liko ištikimas savo priesaikos žodžiams „Šventai laikysiu visas man patikėtas paslaptis, niekada su Lietuvos priešais nesitarsiu“.

1947 m. rugsėjį A. Lukša buvo nuteistas 25 metams lagerio ir penkeriems metams tremties. Nuo 1948 m. jis kalėjo lageriuose Komijos ASSR. Kaliniai buvo verčiami šaltyje badaudami užsiimti beprasmišku darbu, – už poliarinio rato turėjo statyti geležinkelį, kuris taip ir nebuvo panaudotas (lageryje „501 strojka“). Susirgęs vidurių šiltine jis atsidūrė arti mirties, tesvėrė vos 37 kg. Kartu su grupe kalinių, nebepakėlusių pragariško darbo ir gyvenimo sąlygų, 1949 m. sukilo. Sukilimą nuslopinus, jo organizatoriai leisgyviai buvo suvaryti į baudos lagerį, kur teko gulėti ant šlapios žemės, tad kaliniai vienas po kito atsisveikino su šiuo pasauliu.

1946 m. pabaigoje, išaiškėjus J. Markulio-Erelio išdavystei, Antanui teko palikti pamėgtą pedagoginį darbą, pasitraukti į pogrindį.

1950 m. Antanas dirbo Taišeto lageryje, vėliau buvo nusiųstas į Magadano srities lagerius, kur pogrindininkai jį įgaliojo sekti žinias, klausytis, kas vyksta pasaulyje ir pasidalyti radijo naujienomis su kaliniais.

Sulaukė laisvės

1956 m. A. Lukša grįžo į tėvynę, susitiko motiną, mėnesiu anksčiau sugrįžusį iš tremties brolį Vincą, vedė savo bendradarbę, sovietų represuotų tėvų dukterį Eugeniją Ireną Savickaitę. Sovietų saugumas Lukšų nepaliko ramybėje, bandė nušluoti nuo žemės paviršiaus gimtąją sodybą, šeima buvo akylai stebima.

1988 m., prasidėjus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai susibūrė į „Tremtinio“ klubą, vėliau perorganizuotą į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą (LPKTS). A. Lukša buvo ilgametis šios organizacijos pirmininkas, valdybos pirmininkas. Vėliau – garbės pirmininkas.

1990 m. su grupe organizacijos narių jis dalyvavo Laisvės kovotojų kongrese Vengrijoje, taip praskindamas kelią LPKTS tapti tarptautinės organizacijos „Inter Asso“ nare, Varšuvoje atidarė Laisvės kovotojų nuotraukų parodą, nuolat organizuodavo tarptautinį kasmetį buvusių tremtinių, politinių kalinių ir partizanų sąskrydį Ariogaloje.

A. Lukša su sūnumi Kęstučiu pastatė pirmąjį kryžių Veiverių Skausmo kalnelyje, paminklinę kompoziciją broliams partizanams Jurgiui-Piršliui, Juozui-Skirmantui, Stasiui-Juodvarniui. Jis inicijavo paminklo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadui Juozui Stravinskui-Žiedui ir kartu žuvusiems septyniems partizanams sukūrimą, kryžiumi įamžino savo tėvų ir brolių atminimą tėviškėje Juodbūdžio kaime; Veiveriuose, prie buvusios Mokytojų seminarijos, pastatė obeliską. Šilavoto bažnyčios šventoriuje inicijavo memorialo statybą Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės kovotojams atminti  – jame įamžinta 530 žuvusių partizanų.

Prienų rajono Skriaudžių kaime, prie Ruseckų sodybos, A. Lukšai rūpinantis, iškilo kryžius Pietų Lietuvos srities vadui Sergijui Staniškiui atminti, Kauno Ramybės parke – paminklas „Žuvusių už Lietuvos laisvę Motinai“. Taip pat LPKTS ir Lietuvos laisvės kovų sąjūdis įamžino žuvusių už Lietuvos laisvę motinos atminamą – specialiais ženklais „Čia ilsisi partizano motina“ paženklino partizanų motinų kapus.

A. Lukša užsiėmė Lietuvos partizanų kovų istorija, knygų leidyba ir kartografija. Visoje Lietuvoje be atlygio dirbo jo suburta komanda.

Dainuodamas Kauno politinių kalinių ir tremtinių chore „Ilgesys“, vėliau partizanų ansamblyje „Girių aidas“, A. Lukša savo skambiu balsu džiugino ne tik Lietuvos, bet ir JAV, Kanados, Australijos klausytojus. 1999 m. jam suteiktas dimisijos kapitono laipsnis, apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000), Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2001), Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (2003). Mirė A. Lukša 2016-ųjų sausį.

Kas? Paroda apie A. Lukšą „Laikom frontą!“

Kur? Garliavos Juozo Lukšos gimnazijoje.

Kada? Veikia iki spalio 14 d., darbo dienomis nuo 9 iki 17 val.

Pirmojo ir paskutinio tomų pasirodymą skiria keli dešimtmečiai, iš viso leidinį sudaro vienuolika knygų. Nuo minties įgarsinimo iki paskutinio tomo pasirodymo praėjo 35 metai – daugiau nei vienos kartos gyvenimas. Per tą laiką įvyko milžiniškų pokyčių ne tik Lietuvoje, jos žmonių gyvenime, bet ir informacinių technologijų srityje. Tušinuką pakeitė kompiuteriai: lankstieji diskai, kompaktiniai diskai, kietieji diskai dabar jau duomenų bazės debesijose.

1988 m. prof. Julius Juzeliūnas inicijavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti steigimą, kuri pradėjo rinkti ir sisteminti informaciją apie represijas patyrusius Lietuvos gyventojus. Šios komisijos darbą tęsė ir plėtojo jos pagrindu 1991 m. įkurtas Represijų Lietuvoje tyrimo centras prie Lietuvos mokslų akademijos Sociologijos, filosofijos ir teisės instituto, parengęs ir 1992 m. išleidęs leidinių serijos „Lietuvos gyventojų genocidas“ pirmąjį tomą. 1997 m. šis centras buvo prijungtas prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC), tačiau darbus tęsė.

Šios vienuolika knygų talpina šimtus tūkstančių dramų, tragedijų, trilerių, detektyvinių istorijų – šimtus tūkstančių Lietuvos žmonių likimų.

Lietuvos gyventojai skaudžiai nukentėjo nuo okupacinių režimų. XX a. patirtys lėmė, kad mūsų valstybės istorija ir žmonių likimai yra pasakojami fragmentuotai. „Mes galime tik stebėtis kitų valstybių gyventojų privilegija – lengvai atsekti šeimos ir giminės istoriją kelis šimtmečius atgal. Mums šią galimybę atima ne vienos okupacijos nulemti trėmimai ir dokumentų naikinimai“, – teigia LGGRTC.

Šis leidinys nėra lengvas skaitinys, tai ne grožinė literatūra, tačiau šios vienuolika knygų talpina šimtus tūkstančių dramų, tragedijų, trilerių, detektyvinių istorijų – šimtus tūkstančių Lietuvos žmonių likimų.

Genocid.lt nuotr. 

„Lietuvos gyventojų genocidas“ yra nuostabus paminklas savanorystės idėjai. Lietuvos žmonės atsiliepė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti kvietimą pildyti represuotų asmenų anketas. Gausėjačią medžiagą ėmė tvarkyti be atlygio, laisvomis nuo darbo valandomis dirbęs būrys savanorių. dėl jų atsidavimo buvo garantuotas trapios organizacijos tęstinumas ir sėkmingai kauptas ir pildytas jau anuomet pradėtas formuoti skaitmeninis duomenų bankas", – akcentuoja LGGRTC.

Paskutinysis leidinio tomas skirtas 697-iems 1954–1989 m. sovietų okupacinės valdžios represuotiems asmenims (įkalintiems, nužudytiems) ir 1991 m. nuo SSRS agresijos prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę vykdyto teroro aukoms.

Po Stalino mirties masinių Lietuvos gyventojų trėmimų nevyko, ginkluotas antisovietinis pasipriešinimas buvo nuslopintas, tačiau tauta nenustojo priešintis. Stiprėjo neginkluota antisovietinė ir įvairių formų kultūrinė rezistencija, vyko įvairių formų akcijos ir protestai dėl Bažnyčios persekiojimo ir tikinčiųjų diskriminavimo. Todėl represinių struktūrų dėmesys koncentravosi į potencialius sovietų valdžios priešus – Katalikų bažnyčią, akademinį jaunimą, kūrybinę inteligentiją.

Ši 576 puslapių apimties knyga – tai daugiau kaip 30 metų rengiamo tęstinio leidinio „Lietuvos gyventojų genocidas“ (vardynas) penkto tomo antroji dalis. Vardynui medžiaga pradėta rinkti dar 1989 m., kai buvo įsteigta Sąjūdžio komisija stalinizmo nusikaltimams tirti, visą šį laiką vardyno atsakingoji redaktorė yra Teresė Birutė Burauskaitė.

Vardyno penktas tomas, kaip nurodoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešime, skirtas 40-čiai tūkstančių 1950–1953 metais nuo sovietinio režimo represijų nukentėjusių Lietuvos gyventojų. Šiame tome pateikti duomenys apie 25,6 tūkst. ištremtųjų, kurie 1951 metais masinių trėmimų akcijos „Osen“ („Ruduo“) metu buvo sugauti besislapstantys nuo paskutinio masinio trėmimo. Čia pateko ir antihitlerinės koalicijos generolo V. Anderso armijos kariai, ištremti pagal atskirus Ypatingojo pasitarimo nuosprendžius, taip pat Jehovos liudytojų sektos nariai, 1951 metų rudenį „iškeldinti“ iš Lietuvos pagal LSSR Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 865. Be to, knygoje pateikti duomenys apie 1950–1953 metais kovose žuvusius, nužudytus ir įkalintus partizanus bei apie beveik 10 tūkst. politinių kalinių.

Vardyno pirmas tomas, skirtas 1939–1941 metais sovietinių okupantų ištremtiems, įkalintiems ir nužudytiems Lietuvos gyventojams, buvo išleistas 1992 m., papildytas ir patikslintas 1999 m. Jame pateikti duomenys apie 30,5 tūkst. Lietuvos gyventojų, nukentėjusių per pirmąją sovietinę okupaciją.

Vardyno antras tomas, kurį sudaro trys knygos, yra skirtas 1944–1947 metų žiauriausio teroro ir didžiausių netekčių laikotarpiui, kurio metu nukentėjo 85,3 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Vardyno trečiame tome, kurį sudaro dvi knygos, pateikti duomenys apie sovietų valdžios surengtą ir kartu su vietos komunistais kolaborantais 1948 m. gegužės 22–25 d. įvykdytą masinių trėmimų akciją „Vesna“ („Pavasaris“), kurios metu daugiau kaip 40,2 tūkst. žmonių buvo ištremta ir daugiau kaip 13 tūkst. tais pačiais metais nužudyta bei įkalinta.

Vardyno ketvirtame tome, taip pat sudarytame iš dviejų knygų, suregistruota 46,7 tūkst. 1949 metais sovietinio režimo represijas patyrusių Lietuvos gyventojų, tarp jų 38,1 tūkst. ištremtų per masinių trėmimų akciją „Priboj“ („Bangų mūša“).

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras praneša, kad dabar rengiamas VI tomas, apimsiantis nukentėjusius Lietuvos gyventojus nuo 1954 m. iki nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. kovo 11. Šioje knygoje, pasak centro atstovų, dominuos partizanai, politiniai kaliniai ir disidentai, ją tikimasi išleisti kitais metais. Šeštame tome taip pat bus visų šešių knygų pavardžių rodyklė ir buvusių knygų papildymai.