Daug kas priklauso nuo aplinkos, kas joje vyksta, kiek svarbus tampa žmogaus likimas. Žodį perduoda motinos su savo švelnumu ir meile, todėl jis kvepia vaikystės sodais ir jaunystės romantika, o vėliau ant lūpų jaučiamas medaus skonis, kaip pasakytų Mažvydas, pagrindinis J. Marcinkevičiaus dramos „Mažvydas“ veikėjas, istorinė asmenybė, pirmosios lietuviškos knygos autorius. Knyga nuėjo ilgą kelią. Šią temą nagrinėjo Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos mokiniai, dalyvaudami konferencijoje, skirtoje Spaudos ir knygos dienai paminėti (organizatorės: Marija Gustainienė, Ramunė Jarocka, Rasa Zigmantavičienė, Aurelija Inokaitienė, Rasa Krėpštienė).

Renginį pradėjo 5 a klasės mokinė Elena Laurinavičiūtė (fortepijono mokytoja Rasa Krėpštienė), atlikusi muzikinį kūrinį fortepijonu (E. McDowell „Laukinei rožei“). Literatūrinę kompoziciją pagal gimnazijos mokytojos, dailininkės, poetės Aurelijos Inokaitienės poemą „Knygos kelias“ parengė 5 a klasės mokiniai su mokytoja Ramune Jarocka. Raiškus žodis padėjo apžvelgti rašto atsiradimo istoriją ir knygos kelią iki mūsų dienų.

Pranešimus apie gimtosios kalbos svarbą šiuolaikinėje visuomenėje parengė devintokai Linas Jasinskas ir Taja Sokaitė (mokyt. Rasa Zigmantavičienė). Jie atskleidė lietuvių kalbos pranašumą tarp kitų kalbų, perteikdami jos žaismingumą, sinonimų gausumą, melodingumą, tarmių grožį ir išskirtinumą. Juoko žiūrovams sukėlė Tajos Sokaitės pašmaikštavimai apie aukštaičių ir žemaičių nesusikalbėjimą (kas aukštaičiui smagu, žemaičiui reiškia sunku). Konferencijoje skaitytas dvyliktokės Marijos Vaitkutės rašinys „Kodėl svarbu išsaugoti gimtąją kalbą?“ ( mokyt. Marija Gustainienė). Jis buvo apdovanotas Prienų rajono savivaldybės padėkos raštu, o Juozo Naujalio muzikos gimnazijos mokiniai norėjo kartu pasidžiaugti šiuo laimėjimu.

Vienuoliktokės Augustė Blažėnaitė ir Paulina Banaitytė, Gabrielė Santockytė ir Karolina Stonytė (mokyt. Marija Gustainienė) domėjosi kalbos klaidomis žiniasklaidoje ir atliko tyrimą, išnagrinėjusios įvairaus pobūdžio klaidas ir atskleidusios priežastis, kodėl tų klaidų vis dar pasitaiko. Pastebima ne tik linksnių vartojimo klaidų, bet ir netaisyklingai pateikiamų prielinksninių konstrukcijų. Taikant ilgus sudėtinius sakinius, mintis neretai atrodo paini ir sunkiai suprantama, kai kuriais atvejais galima įžvelgti ir dviprasmybių. Mokinės akcentavo, kad ir pasitaiko klaidų, svarbu jas matyti ir taisyti, gražinti kalbą, turtinti žodyną.

Genovaitė Navickaitė. / M. Gustainienės nuotr.

Šis projektas naujas tuo, kad mokiniai ruošėsi iš anksto (rašė pranešimus, atliko tiriamuosius darbus), pakviesta viešnia vienuolė Genovaitė Navickaitė, savanoriaujanti Šv. Gertrūdos bažnyčios Maldos pagalbos tarnyboje, kongregacijos „Šventoji Šeima“ apaštalė. Ji papasakojo apie „Kronikos“ leidybą sovietiniais metais, patirtus sunkumus, kovą už laisvą žodį, aukojimąsi spausdinant ir platinant šį leidinį, slėpimą ir net areštą, net beveik dvejus metus, praleistus Panevėžio moterų kalėjime. Šiemet minimas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 50 – metis (ji leista nuo 1972 m. iki 1988 m.). Mokiniai turėjo galimybę pagilinti istorijos žinias, atskleisti savo kūrybinius ir tiriamuosius gebėjimus bei įprasminti meilę gimtajai kalbai bei knygai. Ypač patraukliai atrodė pasirinktas vienuolės pašaukimo kelias, kuriam atiduota daugiau kaip penkiasdešimt metų. Tai išbandymų ir iššūkių kelias, tačiau vienuolė Genovaitė Navickaitė, papasakojusi ir apie savo šeimos suformuotas vertybes, teigė, kad daug galios turėjo šeima, ją palaikiusi sunkiomis valandomis ir teikusi didelę dvasinę bei moralinę pagalbą. Net moterų kalėjime, kai teko išbūti tarp degradavusiujų, sako, išmoko gerumo. Kaip didingai pasakyta. Ar įmanoma išmokti gerumo? Tai didelės dvasinės stiprybės žmogus gali pastebėti gėrį visur, net menkiausiuose kasdieniuose reikaluose ir suprasti, kad kiekvieno žmogaus sieloje yra tas gėrio deimantas, jis žėri, tik gyvenimo kryžkelės kartais žmonėms pasidaro labai painios ir nepavyksta išlikti stipriems. Palūžusiems visada yra proga atsikelti.

Meninės pakraipos mokiniams nesvetimi tautos istorijos vingiai. Jie domėjosi „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidyba, sužinojo, kad tai buvo populiarus pogrindinis leidinys to meto visuomenėje. Kardinolas Sigitas Tamkevičius, SJ, Kauno arkivyskupas emeritas, tuo metu buvo pirmasis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktorius, jos leidimo Simne ir vėliau Kybartuose organizatorius. Vienuolė Genovaitė Navickaitė, dirbusi ligoninėje, mokėjo spausdinti rašomąja mašinėle, todėl ji uoliai ėmėsi spausdinimo darbų. „Kronikoje“ buvo rašoma apie Bažnyčios veiklos varžymą, tikinčiųjų persekiojimą ir žmogaus teisių pažeidimus. Norėta visuomenei ir pasauliui skelbti, kas vyko tuometėje Lietuvoje, kaip gimtasis žodis sunkiai skynėsi kelią per tamsą.

Konferencija baigta mielos pavaduotojos Jurgitos Jablonskienės padėkos žodžiais ir palaikymu viskam, kas gražaus daroma gimnazijoje. Dalyviams smagu buvo įsiamžinti su vienuole, dalyvavusia tokioje sudėtingoje pogrindinėje veikloje, spausdinant ir platinant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. Jaunoji karta tegali būti vėl naujai įkvėpta branginti gimtosios kalbos turtus, juos puoselėti ir kas dieną džiaugtis naujai pavartotu žodžiu, plečiant savo žodyną. Kas gali padėti tą daryti? „Knygos. Jas reikia skaityti“,- taip atsakoma Aurelijos Inokaitienės poemoje „Knygos kelias“.

Supratome – mums gali pagelbėti tik viešumas, apie sovietinių pareigūnų nusikalstamą veiklą garsiai kalbant ne tik Lietuvoje, bet ir Vakaruose, tačiau kaip surinkti iš visų Lietuvos kampelių faktus, liudijančius žmonių diskriminavimą ir persekiojimą vien už bandymus gyventi pagal savo įsitikinimus? Dar sunkesnė užduotis – prasiskverbti pro geležinę uždangą, kad tiesos žodis pasiektų laisvąjį pasaulį. Tai buvo dideli iššūkiai ir nežinojome, kaip į juos atsiliepti.

Šių svarstymų išdava buvo 1972 m. kovą dienos šviesą išvydęs pirmasis "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" (toliau – "Kronikos") numeris. Labai kuklus, rašomąja mašinėle atspausdintas pogrindžio leidinys. "Kronikos" leidėjai buvo užsibrėžę tikslą kruopščiai surinkti faktinę medžiagą apie Lietuvos žmonių, ypač tikinčiųjų diskriminavimą bei persekiojimą, ir šią medžiagą sudėti į pogrindžio leidinio puslapius. Paruoštas numeris rašomosiomis mašinėlėmis ir kitomis anuo metu nelengvai prieinamomis dauginimo priemonėmis turėjo būti tiražuojamas ir slapta platinamas. "Kronikos" leidėjai siekė, kad jų leidinys pasiektų Vakarų pasaulį ir kad tai, ką sovietinė valdžia darė pavergtose šalyse, būtų plačiai žinoma laisvojo pasaulio žmonėms.

Greitai, kai į sovietinio saugumo (KGB) rankas pakliuvo pirmasis "Kronikos" numeris, buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 345. Šį leidinį ne tik platinti, bet ir turėti tapo labai pavojinga. "Kronikos" leidėjai, bendradarbiai, platintojai už savo darbą negaudavo jokio atlyginimo, bet kiekvienu metu galėjo būti už tai suimti, persekiojami, tardomi, teisiami ir kalinami.

Žmonių atsidavimas prisiimti riziką ir leisti "Kroniką", o sovietinės valdžios didžiules pastangas "Kroniką" likviduoti reikėtų laikyti įspūdingiausiu įrodymu, kokia svarbi ji buvo. Jei tai būtų buvęs nereikšmingas darbas, ar žmonės būtų statę save į tokius pavojus, ar būtų reikėję prieš "Kroniką" naudoti visą valstybės galią, bandant ją sunaikinti?

Jau 1975 m. įtakingas ir gerai informuotas šveicarų žurnalas „Glaube in der 2. Welt“ paskelbė plačią ir dokumentuotą studiją apie Lietuvos Bažnyčią, ištisai remdamasis "Kronikos" medžiaga, kurią jis vadina „mozaikos akmenėliais“, vaizduojančiais nūdienį Lietuvos katalikų gyvenimą.

Anglijoje veikusio Religijos ir komunizmo studijų centro vedėjas kun. Michaelis Bourdeaux rašė apie "LKB Kronikos" svarbą ir ragino savo ir kitų kraštų spaudą kuo plačiausiai paskleisti jos skelbiamas žinias dėl to, kad "Kronika" skelbia tikslius, kruopščiai patikrintus ir dokumentuotus faktus, pranešdama tai, ką nutyli oficialioji režimo spauda.

"Kronika" ėjo, ir ėjo net septyniolika metų, ir skelbė pasauliui apie nežmoniškos santvarkos piktus darbus.

JAV leidžiamas lietuvių žurnalas „Aidai“ jau 1976 m. rašė: „Jei kas šiandien surinktų austrų, šveicarų, italų, prancūzų, vokiečių, anglų, brazilų spaudos iškarpas, kuriose atpasakojami "Kronikos" skelbiami faktai, tai jau dabar susidarytų visa eilė storų tomų, prieš kuriuos pats šaltinis – graudžiai kuklūs „LKB Kronikos“ pluošteliai – atrodytų kaip nykštukas prieš milžiną.“

Kronikos leidėjai gerai suvokė, kokio pavojingo darbo ėmėsi, todėl planavo, kad, Dievui laiminant, gal pavyks šį pogrindžio leidinį leisti bent trejus ketverius metus. Visi žinojo, koks galingas buvo KGB aparatas su tūkstančiais oficialių pareigūnų ir dešimtimis tūkstančių kolaborantų, perduodančių šeimininkams bet kokią nugirstą informaciją.

Vienas po kito buvo suimami ir teisiami "Kronikos" platintojai – Petras Plumpa, sesuo Nijolė Sadūnaitė, Vladas Lapienis ir daugelis kitų. Bet "Kronika" ėjo, ir ėjo net septyniolika metų, ir skelbė pasauliui apie nežmoniškos santvarkos piktus darbus.

Su dideliu dėkingumu prisimename mūsų tautiečius – kun. Kazimierą Pugevičių, kun. Kazimierą Kuzminską ir kitus, kurie "Kroniką" vertė į anglų, ispanų, vokiečių ir kitas kalbas bei Lietuvos žmonių vargus viešino plačiajame pasaulyje. Jei ne jų pagalba, "Kronikos" žinia nebūtų pasiekusi plačiosios pasaulio visuomenės.

"Kronika" ne tik informavo pasaulio visuomenę apie sovietinės valdžios daromus nusikaltimus, bet atliko kitą labai svarbų uždavinį – drąsino tautiečius nebijoti persekiojimų ir ginti savo teises. "Kronika" lėmė, kad vienas po kito pasirodė kiti pogrindžio leidiniai: „Aušra“, „Dievas ir Tėvynė“, „Rūpintojėlis“, „Tiesos kelias“, „Perspektyvos bei kt. Galinga represinė valdžios mašina pradėjo buksuoti, ir mes visi pamažu ėjome į Kovo 11-ąją.

Šiandien, minint "Kronikos" pasirodymo 50-ąsias metines, dėkoju Dievui už tuos kunigus, seseris vienuoles, Eucharistijos bičiulius ir daugybę pasauliečių, kurie savo laiku rinko "Kronikai" medžiagą, talpino ją į eilinius "Kronikos" numerius ir juos platino. Jei ne šitie tik Dievu pasitikėję ir laisve rizikavę žmonės, mes "Kronikos" stebuklo nebūtume matę. Malda prisiminkime iškeliavusius pas Viešpatį "Kronikos" bendradarbius: kunigus Alfonsą Svarinską, Juozą Zdebskį, Virgilijų Jaugelį, seseris vienuoles Juliją Kuodytę, Oną Vitkauskaitę, pasauliečius Vladą Lapienį, Povilą Buzą ir kt., o "Kronikos" bendradarbiams, sulaukusiems "Kronikos" 50 metų jubiliejaus, linkiu visokeriopos Dievo palaimos.

Jūsų kardinolas Sigitas Tamkevičius,

„LKB Kronikos“ steigėjas ir redaktorius,

2021 m., gruodžio 30 d.

2022-uosius Seimas yra paskelbęs „LKB Kronikos“ metais.

Priimti tokį nutarimo projektą ji siūlo, vadovaudamasi Laisvės premijos įstatymu ir Laisvės premijų komisijos šių metų lapkričio 15 d. sprendimu.

2021 metų Laisvės premiją „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ bendradarbiams tradiciškai planuojama įteikti Laisvės gynėjų dieną – 2022 m. sausio 13-ąją.

Po pateikimo projektas sulaukė parlamentarų pritarimo, už balsavo 83 Seimo nariai, prieš buvo  1. Preliminariai planuojama šį klausimą svarstyti Seimo posėdyje gruodžio 7 d.

„Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ – reikšmingiausias pogrindinis leidinys, leistas Lietuvoje 1972–1989 m. Pirmasis numeris pasirodė 1972 m. kovo 19 d.

Laisvės premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.

2020 m. Laisvės premija buvo skirta Baltarusijos demokratinei opozicijai.

Tokį nutarimo projektą P. Saudargas registravo remdamasis, kad 2022 metais, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ minės 50-ties metų jubiliejų.

Sovietmečiu pogrindinis leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ buvo pradėtas leisti 1972 metų kovo 19 dieną.

Nutarimo projekte pažymima, kad „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ griežtos cenzūros, propagandos bei laisvos spaudos draudimo sąlygomis buvo platinta net 17 metų.

„Jai pavyko „pralaužti „geležinę uždangą“ ir skelbti pasauliui apie tikrąją situaciją Lietuvoje“, – rašoma projekte.

„Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ buvo pogrindinis leidinys, leistas Lietuvoje 19721–989 metais. Jį leido „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui“ artimi kunigai, vienuolės, pasauliečiai katalikai.

Leidinys rašė apie katalikų persekiojimus ir diskriminaciją Lietuvoje, tikinčiųjų gyvenimą kitose sovietinėse respublikose, informavo pasaulio visuomenę apie Bažnyčios ir tikinčiųjų padėtį Lietuvoje.

Per 17 metų išėjo apie 81 „LKB kronikos“ numeris. „LKB kronika“ buvo verčiama į anglų, ispanų ir kitas kalbas bei platinama daugelyje katalikiškų kraštų.