Valdžios bandymai nustatyti, kada ir kokio amžiaus vaikai gali likti namuose vieni, sukėlė tėvų pasipiktinimo bangą. Naujos redakcijos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projekte siūloma, kad atžalos iki 7 metų neliktų be suaugusiųjų ar vyresnių nei 14 metų asmenų priežiūros, o nuo 22 iki 6 val. 7–14 metų vaikai negalėtų būti palikti be pilnamečių priežiūros. Ar reikėtų nepilnamečiams uždrausti namuose likti vieniems?

Už

Aušra Kurienė, Paramos vaikams centro vadovė:

– Norimos priimti pataisos yra sugalvotos ne šiaip sau. Matome, kad nemažai Lietuvos vaikų namuose vieni būna ilgą laiką. Tokie ribojimai sugalvoti tam, kad būtų užtikrintas vaiko saugumas ir reikiama priežiūra. Kai atžala be suaugusiųjų būna viena, jam gali kilti daug pavojų: vaikas gali patirti įvairių traumų, namuose yra daug technikos, kuri gali būti pavojinga. Vaikas, esantis vienas ar su kiek vyresnio amžiaus broliu ar seserimi, daugelyje situacijų tiesiog gali nežinoti, kaip elgtis. Neretai patys tėvai pervertina savo mažylio galimybes bei brandą ir per daug jais pasitiki. Dėl šios priežasties mažamečiams būtina nuolatinė suaugusiųjų globa. Į svarstomą pataisą tėvai reaguoja jautriai, tačiau ji neliečia pareigingų tėvų, kurie penkioms ar dešimčiai minučių palieka sūnų ar dukrą, kad nubėgtų pas kaimynę. Kalba čia apie tas šeimas, kuriose vaikai ilgą laiką lieka be jiems būtinos suaugusiųjų priežiūros. Pataisos turėtų pagelbėti tėvams jausti didesnę atsakomybę.

Prieš

Liudmila Tautkevičienė, Klaipėdos gausių šeimų bendrijos "Šeimyna" pirmininkė:

– Manau, jog tokios pataisos dar kartą įrodo, kad politikai, vykdydami šeimos politiką, problemas spręsti pradeda ne nuo to galo. Žmonės, siūlantys tokias išeitis, pirmiausia turėtų užtikrinti šeimų gerovę, o tik tada kištis į jų gyvenimą. Politikai šeimas, o ypač tas, kurios gyvena sunkiau, turėtų paremti ir joms padėti. Žinau, kad Anglijoje į vaikų priežiūros klausimą taip pat žiūrima griežtai, tačiau tėvai sulaukia ir daug didesnės finansinės valstybės paramos. Lietuvoje tėvai ne visada gali nusamdyti aukles, kad jos galėtų prižiūrėti atžalas. Gal ši pataisa neatrodytų graudžiai juokinga, jei valstybė kitaip žiūrėtų į šeimos instituciją. Dabar viskas atrodo taip, kad nieko neduodami valdžios pareigūnai nori dar labiau apsunkinti ir taip dažnai nelengvą padėtį. Galų gale vaikas vaikui nelygu: neretai šešiamečiai gali drąsiai namuose būti vieni. Esu įsitikinusi, kad kiekviena šeima, atsižvelgdama į tradicijas, auklėjimą, savo vaikų brandą, pati turi nustatyti taisykles, kuriomis vadovaujasi. Jei valdžia nori, kad šeimos vykdytų joms primestą valią, turi ir pati materialiai prisidėti prie jų gerovės.

Vyriausybei panaikinus mokesčių lengvatas už darželius, uostamiesčio politikams siūloma jas "apkarpyti" ir palikti tik studentų bei moksleivių ir netikėtai į labai sunkią materialinę padėtį patekusioms šeimoms. Jos turėtų mokėti pusę sumos, o visiškai nuo mokesčio būtų atleidžiamos tik socialiai remtinos šeimos. Anksčiau lengvatomis galėjo naudotis ir vaikus auginantys vieniši asmenys, kariškių ir daugiavaikės šeimos. Ar reikėtų mažinti socialinių grupių skaičių, kurioms anksčiau buvo taikomos mokesčio už darželį lengvatos?

Už
Nijolė Laužikienė, Klaipėdos miesto savivaldybės Ugdymo ir kultūros departamento direktorė:

– Manau, kad iki šiol lengvatų buvo per daug ir ketinimai palikti tik dvi socialines grupes, kurioms būtų taikoma 50 proc. nuolaida darželiuose, pagrįsti. Man nelabai suprantama lengvatos forma, kuri buvo suteikiama kariškių vaikams. Juk jie dirba ir gauna atlyginimą. Dabar šeima, kaip institucijos forma, yra pasikeitusi. Daug santuokų nėra registruojama, todėl įrodyti, jog mama tikrai viena augina vaiką, tampa sudėtinga. Ne socialinis statusas, o finansinė padėtis turėtų būti kriterijus. Daugiavaikėms šeimoms nuolaidos turėtų likti, jei šeimoje auga du ikimokyklinio amžiaus vaikai, nes jiems skiriama valstybinė pašalpa, tikiu, nepakankama. Naikindama lengvatų sistemas valstybė siekia, kad parama būtų tik iš vieno šaltinio ir jos turėtų pakakti visoms reikiamoms paslaugoms apmokėti. Kitas klausimas, ar ji nėra per maža. Įdiegiant vieningą socialinės paramos sistemą, manau, teisinga siekti tik vieno paramos šaltinio, užtikrinančio vaiko pragyvenimą.

Prieš
Liudmila Tautkevičienė, Klaipėdos miesto gausių šeimų bendrijos "Šeimyna" pirmininkė:

– Su tokiu siūlymu nesutinku, nes, pavyzdžiui, gausios šeimos apskritai nėra remiamos valstybės. Galima sakyti, kad darželyje taikomos nuolaidos ir buvo vienintelės, kurias įmanoma gauti. Dabar ir jas norima atimti. Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad gausios šeimos yra remiamos, tačiau tai nėra tiesa. Dažniausiai padedama tik socialiai remtinoms šeimoms, o tai nėra tas pats. Norėtųsi šviesti mūsų visuomenę, nes kol kas šeima, kaip visuomenės ląstelė, nėra gerbiama ir vertinama. Žmonės turėtų suprasti, kad bet koks asmuo, augindamas vaiką, auklėja būsimą mokesčių mokėtoją ir ateities valstybės kūrėją. Manau, jog Lietuvos valdžia per mažai investuoja į vaikus. Politikai, užuot siaurinę grupes, kurioms taikomos kompensacijos, turėtų stengtis padėti šeimoms – nesvarbu, ar kalbėsime apie daugiavaikes šeimas, ar vienišus žmones, auginančius atžalas. Jei šeimos lengvatų gautų daugiau, galbūt žmonės taip masiškai neemigruotų į užsienį.