Teks keisti pavadinimą

Užvakar desovietizacijos komisija, remdamasi istorikų pažyma, nusprendė, kad Klaipėdoje S. Nėries vardo gatvė turi būti pervadinta.

Anot komisijos pirmininko Vito Karčiausko, argumentų tokiai išvadai daugiau nei pakankama.

Ir po to, kai savivaldybė gaus Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido tyrimų centro vadovo raštą, per tris mėnesius turės apsispręsti, kaip uostamiestyje bus vadinama S. Nėries gatvė.

S. Nėries politinio bendražygio L. Giros gatvės pavadinimas turėjo būti pakeistas dar pernai gruodį.

Tačiau Klaipėdos politikai klausimo svarstymą dėl šio sovietinio veikėjo atidėjo.

Esą šioje gatvėje gyvenantiems žmonėms (dienraščio žiniomis, raštą pasirašė apie 10 žmonių) netiko siūlomas istorinis Ernsto Vicherto (Ernst Wiechert) vardas, nors taip ši gatvė buvo vadinama prieškariu.

Tuomet miestiečių tribūnoje prieš tarybos posėdį išstojusi veikėja pareiškė nesutinkanti, kad L. Giros gatvei, kurioje yra vos septyni namai, būtų sugrąžintas istorinis E. Vicherto vardas.

Anot oratorės, pats prūsiškojo laikotarpio Klaipėdos teisėjas ir rašytojas E. Wiechertas tarnavo diktatoriui Otto von Bismarckui.

Ir po tokio pareiškimo miesto politikai šį klausimą atidėjo neribotam laikui.

Dabar jiems teks spręsti klausimą ne tik dėl L. Giros, bet ir dėl S. Nėries gatvės pervadinimo.

Nuostata: anot istorijos mokslų daktaro, klaipėdiečio D. Elerto, asmenys, kurie iš viešos tribūnos postringauja, kad E. Wiechertas buvo žmogus, tarnavęs „diktatoriui“ O. von Bismarckui, tiesiog neturi jokio supratimo ir nesidomi praeitimi. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Prūsiška žalgiriečių drąsa

Sunku pasakyti, ar Klaipėdos tarybą staiga išgąsdino XIX a. Prūsijos ir Vokietijos politiko pavardė ir jo neapibrėžtos sąsajos su E. Wiechertu,  ar dėl kokių nors kitų priežasčių nenorėta skubėti.

O, pasirodo, Šilutės rajone, Žalgirių kaime, tą, kurį nuolat užlieja vanduo, ir iš viso yra tik keturios gatvės, viena jų pavadinta būtent O. Bismarko vardu.

Vietiniams tai nieko neįprasta, tačiau visai kitai Lietuvai šis faktas į paviršių išplaukė gana tragiškomis aplinkybėmis, kai lygiai prieš mėnesį, sausio 29-ąją, buvo rastas nuskendęs O. Bismarko gatvės gyventojas.

Pasigirdo kai kurių klaipėdiečių svarstymų, ar Žalgirių kaimo gyventojai už mus drąsesni: jie turi O. Bismarcko vardu pavadintą gatvę, o mes ne.

„Nežinau, ar O. Bismarko gatvės Klaipėdoje reikėtų, bet Moltkės liepas būtų galima pasodinti. Otto von Moltke buvo prisidėjęs prie Prūsijos tapsmo Vokietijos imperija. Kažkada Klaipėdoje buvo jo vardu pavadinta gatvė. Tai buvo žinomas žmogus krašte. Be to, ano meto miestiečiai ir kitaip pagerbdavo tą savo herojų, puoselėjo būtent jo vardu pavadintas liepas. Tokia yra istorija. Be abejo, su dabartiniais klaipėdiečiais jokių sąsajų nėra, bet tai rodo tam tikrą istorinį tęstinumą“, – kalbėjo istorikas Dainius Elertas.

Pasak jo, Prūsijos laikų klaipėdiečių sąmonė niekada negrįš, viską pakeitė istorinės, socialinės, kultūrinės aplinkybės, bet esą kodėl gi jų neįtraukus į miesto istorinę atmintį?

„Tai leistų mums suprasti, kad esame didesnio pasaulio dalis. Nes bet koks atsiribojimas, užsidarymas veda prie to, kad mes vieną dieną atsidursime prieš veidrodį ir kalbėsime patys su savimi“, – įsitikinęs D. Elertas.

Kodėl bijoma E. Wiecherto?

Kodėl Klaipėdoje baiminamasi L. Giros gatvę pervadinti į E. Vicherto? Istorikas išskyrė kelis aspektus.

Pirmiausia, nebuvo platesnio šio klausimo pristatymo miestiečiams.

Svarstymai, anot D. Elerto, vyko už uždarų durų, visuomenė nuo pat pradžių į tai įtraukta nebuvo ir apie rezultatą išgirdo iš antrų lūpų, galiausiai viską nubraukė vienas profaniškas pakalbėjimas iš miestiečių tribūnos.

„Jei E. Wiechertas būtų buvęs pristatytas plačiau, jei būtų išversti jo darbai, tarp jų ir skirtas Klaipėdai, pamatytume, kas buvo rašoma apie kraštą iki Ievos Simonaitytės. Be to, jis parašė ne vieną detektyvinio žanro romaną, kuriuos kūrė, remdamasis savo, kaip teisėjo, patirtimi, medžiagomis iš konkrečių klaipėdiečių bylų. Vokietijoje jo romanai priskiriami psichologinio detektyvo žanrui, kurio pradininkas jis faktiškai ir yra“, – teigė D. Elertas.

Pasak istoriko, kad perteiktų psichologinius nusikaltimo motyvus, jis smulkiai aprašė aplinką, analizavo, kodėl taip atsitiko.

Vienas jo romanas, kuriame aprašyti įvykiai Klaipėdoje ir Priekulėje, yra išverstas į lietuvių kalbą ir, D. Elerto teigimu, visai nedėkingai pamirštas.

„Kiek mes dar turime mūsų krašto žmonių, kurie paliko platesnį ano laikmečio miesto vaizdo aprašymą. O tie, kurie iš viešos tribūnos postringauja, esą E. Wiechertas yra žmogus, tarnavęs „diktatoriui“ O. von Bismarckui, tiesiog neturi supratimo ir nesidomi praeitimi. Pradėkime nuo to, kad tuomet Klaipėda buvo Prūsijos karalystės, vėliau – Vokietijos imperijos dalis, natūralu, kad visi tarnautojai tarnavo tai imperijai. Galime prisiminti ir Joną Polovinską-Budrį, kuris tarnavo ir karjeros siekė Rusijos imperijoje. Ir ką? Bet jam grįžus jau į Nepriklausomą Lietuvą, jo nuopelnai nenuginčijami“, – dėstė istorikas.

Anaiptol ne diktatorius

E. Wiecherto atvejis esą panašus, tai yra žmogus, kurio vaikystė prabėgo Prūsijos karalystėje, o gyvenimas baigėsi Vokietijos imperijoje, valdant O. von Bismarckui.

„Galiausiai, kalbant apie kanclerį, O. von Bismarckui yra priskiriama socialinio draudimo idėja. Iki to visame pasaulyje socialinio draudimo nebuvo. O. von Bismarckas pasistengė, kad atsirastų aštuonių valandų darbo diena, kad būtų mažinamas vaikų, paauglių ir moterų darbas. Be abejo, jis siekė stabilumo, norėjo, kad socialinės įtampos būtų mažesnės. Tad yra dalykų, kurie verčia jį minėti ir geru žodžiu“, – pabrėžė D. Elertas.

Istorikas neslėpė, kad kancleris siekė unifikuoti imperijos gyventojus, tačiau joje gyvenantys lietuviai galėjo rinkti savo deputatus, siųsti peticijas, ginti savo teises, galėjo dalyvauti municipaliniuose rinkimuose, rengti savo šventes, statyti operas lietuvių kalba.

„Prisiminkime kitą imperiją (Rusijos – A. D.), kur lietuviai viso to negalėjo. Todėl kalbėjimai apie O. von Bismarcką, kaip diktatorių, rodo, kad žmogus net nebuvo atsivertęs enciklopedijos ir pasiskaitęs bendrojo pobūdžio informacijos, jau nekalbant apie istorijos išmanymą“, – pabrėžė istorijos mokslų daktaras D. Elertas.

Krašte – labiau įvertintas

E. Wiechertas (1831–1902) buvo teisininkas, rašytojas, dramaturgas, visuomenės veikėjas, 1859–1860 m. dirbo Klaipėdos teismo asesoriumi.

Viena žymiausių jo apysakų – „Šaktarpis“ (lietuvių kalba išleista 1929 m., pakartotas leidimas – 1981 m.), jos pagrindu 2000 m. sukurtas meninis filmas „Elzė iš Gilijos“ (rež. Algimantas Puipa).

E. Wiechertas rašė apie lietuvininkus ir propagavo jų gyvenimo būdą Klaipėdoje.

Bet vadovaujantis nelabai aiškia logika, jis buvo susietas su Antrojo reicho „režimu“ ir ketinimai jo vardu pavadinti gatvę sustabdyti.

O, pavyzdžiui, Priekulėje veikia E. Vicherto teatras.

2011 m. buvo įsteigta Priekulės kultūros centro E. Vicherto premija „Jaunasis talentas“, kurios tikslas yra pagerbti ir įamžinti šio žymaus Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo, krašto rašytojo, teisėjo, teatro įkūrėjo atminimą.

„Priekulėje bendruomenė yra labiau homogeniška, vientisesnė, nepaisant to, kad jie irgi labai skirtingi. Tų aktyvių žmonių ratas gal ir mažas, bet jie turi platesnį valdžios palaikymą ir jie atitinkamai gali priimti sprendimus. Klaipėdoje yra žymiai daugiau socialinių ir kultūrinių bendruomenių, bet tai nereiškia, kad Klaipėdoje valdžiai nėra galimybių dirbti su atskiromis suinteresuotomis žmonių grupėmis. Bėda ta, kad savo mieste mes turime valdininkus, kurie linkę valdyti, o tarnautojų nelabai yra“, – apgailestavo klaipėdietis.

Kiek mes dar turime mūsų krašto žmonių, kurie paliko platesnį ano laikmečio miesto vaizdo aprašymą.

Nemokame išnaudoti galimybių?

Pasak istoriko, per stebuklą, Vokietijos piliečio lietuviška pavarde Heinzo Radwillo (kuriam už nuopelnus Klaipėdai 1991 m. suteiktas miesto garbės piliečio vardas) dėka Teatro aikštėje sugrąžinta Anikės skulptūra, paskui atsirado Simono Dacho namai ir mokykla, tačiau apie šį iškilų poetą klaipėdiečiai nelabai daug ką žino, nes per mažai sklaidos.

„Mes turime reikšmingą barokinę figūrą – S. Dachą, bet nemokame jos išnaudoti. Tokių asmenybių Klaipėdoje buvo ir daugiau, tik jie nepelnytai užmiršti. Pavyzdžiui, iškilus Prūsijos istorikas Matas Pretorijus, kuris visą gyvenimą pabrėždavo, kad yra „memelensis“ (klaipėdietis), ir mes jam Klaipėdoje neskiriame jokio dėmesio. Tad, nepaisant, kas būtų miesto valdžioje ar taryboje, vis brukami kažkokie herojai, susiję su sovietine praeitimi arba netolima vakarykšte diena, tačiau tos figūros, kurios mus pakylėtų iki europinio konteksto, kažkodėl nutylimos“, – stebėjosi D. Elertas.

Anot istoriko, jeigu miestiečiams E. Wiechertas būtų deramai pristatytas, net nekiltų klausimo dėl jo vardo gatvės sugrąžinimo.

„O dabar jis pristatomas tarsi koks antiherojus. Žinoma, mums sveika žinoti ir antiherojus, tiesa, jie nėra sektini pavyzdžiai. Bet juos irgi reikia žinoti, nes nežinojimas gimdo nesusipratimus, žinojimas veikia kiek kitaip. Reikėtų kuo daugiau į panašias diskusijas įtraukti visuomenę, gaila, kad mūsų mieste nesusiformavo tradicija kalbėtis su žmonėmis. Bandymų buvo, bet nepavyko“, – apgailestavo D. Elertas.

„Tikrai pervadinsime, nes komisija išaiškino, tai savivaldybė laikysis galiojančių įstatymų ir judėsime su tuo pervadinimu. Tik dėl būsimo pavadinimo tarsimės su gyventojais jiems siūlydami galimus variantus, tai juos siūlysime kitą posėdį vasario mėnesį“, – Eltai teigė K. Šeraitė-Gogelienė.

„Dėl P. Cvirkos skvero galvosime, ką daryti, nes neturime kol kas matymo, kas jame bus ir kaip jis atrodys. Turbūt norėtųsi ir pavadinimą sieti su jau atnaujintu skveru“, – pridūrė ji.

Dėl P. Cvirkos skvero galvosime, ką daryti, nes neturime kol kas matymo, kas jame bus ir kaip jis atrodys.

ELTA primena, kad pirmadienį posėdžiavusi Desovietizacijos komisija nusprendė, jog Vilniuje esančios Petro Cvirkos aikštė ir Liudo Giros gatvė propaguoja totalitarinį režimą bei turi būti pervadintos.

Nuo 2023 metų gegužės 1-osios Lietuvoje įsigaliojo dekomunizacijos įstatymas. Jis taikomas bet kokia forma įamžintiems ar atvaizduojamiems asmenims, simboliams, informacijai, propaguojančiai totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.

2022 metų gruodį Seimo priimtas įstatymas taip pat sudaro prielaidas pašalinti iš viešųjų erdvių totalitarizmo ir autoritarizmo simbolius – paminklus, kitus memorialinius objektus, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimus.

Viešųjų objektų pripažinimą tokiais, kuriais propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos, numatyta atlikti LGGRTC ir savivaldybių institucijoms.

„Pasiūlymas tikrai turi argumentų, logikos nemažai. Juolab, kad Vilniuje neturime tokios gatvės. Šiuo atveju, kaip alternatyva tikrai gali būti svarstoma“, – Eltai teigė V. Benkunskas.

„Tvirtinti, kad tai yra vienintelis galimas variantas ir jis tikrai bus patvirtintas – dar anksti“, – pridūrė jis.

ELTA primena, kad šią savaitę Desovietizacijos komisijai įpareigojus Vilniaus savivaldybę keisti Liudo Giros gatvės pavadinimą, sostinės socialdemokratai kreipėsi į miesto merą Valdą Benkunską. Jie ragina šią gatvę bei joje esančią to paties pavadinimo viešojo transporto stotelę pervadinti Nepriklausomybės Akto signataro bei vieno ryškiausių tarpukario socialdemokratų Stepono Kairio vardu.

Tvirtinti, kad tai yra vienintelis galimas variantas ir jis tikrai bus patvirtintas – dar anksti.

Jų teigimu, suteikus L. Giros gatvei signataro vardą, būtų įprasmintas Lietuvos valstybingumui ir Vilniaus miestui nuveikusio S. Kairio atminimas.

„Kai turime tokį priimtą sprendimą, atsiranda ir galimybė pagaliau tinkamai pagerbti išties didelius ir prasmingus darbus Lietuvai nuveikusio Stepono Kairio atminimą. Deja, bet tenka konstatuoti, kad ši istorinė asmenybė iki šiol Vilniuje nebuvo deramai pagerbta“, – sakė Vilniaus miesto savivaldybės Socialdemokratų frakcijos seniūnas Povilas Pinelis.

Nuo šių metų gegužės 1-osios Lietuvoje įsigaliojo Dekomunizacijos įstatymas. Jis taikomas bet kokia forma įamžintiems ar atvaizduojamiems asmenims, simboliams, informacijai, propaguojančiai totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.

Praėjusių metų gruodį Seimo priimtas įstatymas taip pat sudaro prielaidas pašalinti iš viešųjų erdvių totalitarizmo ir autoritarizmo simbolius – paminklus, kitus memorialinius objektus, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimus.

Viešųjų objektų pripažinimą tokiais, kuriais propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos, numatyta atlikti LGGRTC ir savivaldybių institucijoms.

„P. Cvirkos aikštės ir L. Giros gatvės pavadinimus – pakeisti, o dėl S. Nėries gatvės dar palauksime“, – pirmadienį po komisijos posėdžio BNS sakė jos pirmininkas Vitas Karčiauskas.

L. Gira, S. Nėris ir P. Cvirka buvo rašytojai, be kita ko, kūrę sovietų valdžią šlovinančią poeziją ir prozą, 1940 metais kaip Liaudies Seimo delegatai vyko į Maskvą su prašymu priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą.

Pasak V. Karčiausko, dėl S. Nėries veiklos vertinimo užprašyta ekspertų išvados. Jos sulaukus, bus priimtas sprendimas ir dėl poetės vardo naudojimo viešose užrašuose.

Pervadinti P. Cvirkos ir L. Giros gatves komisija anksčiau yra nurodžiusi ir kitoms savivaldybėms.

2021 metais Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu buvo nukeltas P. Cvirkos paminklas.

Pirmadienį taip pat nuspręsta, kad sostinėje turi būti pakeistas ir Broniaus Grigo gatvės pavadinimas.

„Tai buvo komunistinis veikėjas, atitinka (įstatyme apibrėžtus – BNS) reikalavimus ir turi būti pakeistas pavadinimas“, – sakė V. Karčiauskas.

Anot jo, pirmadienį daugiausia diskusijų sukėlė prašymai įvertinti rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus namo-muziejaus Varėnos rajone Subartonių kaime ir jo memorialinio buto-muziejaus Tauro gatvėje Vilniuje pavadinimus.

„Labai sunkus klausimas yra dėl V. Krėvės, ilgai diskutavome, šiandien jokio sprendimo nepriėmėme, nes reikalinga pažyma apie V. Krėvę. Vieni akcentavo vienus jo biografijos faktus, kiti – kitus“, – BNS sakė komisijos pirmininkas.

„Priėmėme sprendimą kreiptis į Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, kad būtų užsakyta pažyma, kurioje išsamiai būtų atskleista V. Krėvės veikla įvairiais gyvenimo laikotarpiais“, – pridūrė jis.

Pasak V. Karčiausko, tas pats nuspręsta ir dėl paminklo gamtininkui Tadui Ivanauskui Kaune.

V. Krėvė (1882–1954) laikomas Lietuvos literatūros klasiku, tačiau 1940 metų vasarą jis buvo vadinamosios Liaudies vyriausybės ministro pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras, vyko į Maskvą derėtis su Sovietų Sąjunga. Per Antrąjį pasaulinį karą, naciams okupavus Lietuvą, 1942 metais V. Krėvė paskelbė viešą atsišaukimą, kuriuo pasmerkė Sovietų Sąjungos veiksmus Lietuvoje 1940 metais.

T. Ivanauskas (1882–1970) – lietuvių gamtininkas zoologas, gamtosaugos pradininkas, buvo vienas iš Lietuvos universiteto kūrėjų, įsteigė pirmąją kailinių žvėrelių fermą, Ornitologijos stotį Ventės rage, jo iniciatyva įsteigtas Žuvinto rezervatas, Kauno zoologijos sodas.

Pasak V. Karčiausko, esama duomenų apie jo galimus ryšius su sovietų valdžia, tačiau sprendimui būtina ekspertų išvada.

Desovietizacijos komisija taip pat konstatavo, kad Kaišiadorių rajone, Žiežmariuose, turi būti pervadinta Jurijaus Gagarino, Kauno rajone, Garliavoje, – Vytauto Montvilos gatvės.

Molėtų rajono savivaldybė prašė išvados dėl Novosiolkos kaimo pavadinimo, tačiau ir dėl jos komisija sprendimo kol kas nepriėmė.

„1905 metų kaimų suvestinėje tas kaimas yra paminėtas, tačiau galimas dalykas, kad tas pavadinimas yra atsiradęs iš kito okupacinio režimo – carinio. Pamanėme, kad teisinga būtų vis dėlto atlikti istorinį tyrimą ir gauti informaciją, kada tas pavadinimas pirmą kartą pavartotas ir kokiame kontekste. Jeigu tai grynai carinės administracijos sukurtas pavadinimas, jis tikrai turėtų būti pakeistas“, – BNS sakė V. Karčiauskas.

Totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimas Lietuvoje galioja nuo praėjusių metų gegužės.

Pagal jį, iš viešųjų erdvių turi būti pašalinti totalitarizmo ir autoritarizmo simboliai – paminklai, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimai, kitokie simboliai.

Man jau seniai kilo abejonių dėl daugumos mūsų dabartinės tarybos narių politinių pažiūrų, tačiau dabar norėčiau jų atvirai paklausti: „Ar jūs esate „vatnikai“, ar lojalūs Lietuvos valstybei? O gal esate paprasčiausi nesusipratėliai? Kokie čia buitiniai bandymai išsaugoti Sovietų Sąjungos šiukšles ir taip padėti Vladimirui Putinui? Kodėl mieste beveik visur pašalintos Ukrainos vėliavos?“

Šios už savo laisvę kovojančios šalies vėliavos buvo iškabintos tam, kad būtų išreikštas palaikymas Ukrainos žmonėms, kovojantiems su Kremliaus išsigimėliais.

Žmonės, kuriems patinka V. Putinas, verkia dėl SSRS žlugimo arba atvirai palaiko Kremlių, arba gudriai verkšlena, kad juos traumuoja žiaurūs vaizdai iš karo.

Jiems nepatinka dabartinės Lietuvos užimta pozicija ir jiems nepatiko, kad yra iškabintos Ukrainos vėliavos. Jie zyzė ir inkštė viešoje erdvėje ir vėliavos dingo.

Kodėl?

Ar ir jūs esate tarp Kremliaus pakalikų ar tiesiog tikitės, kad pataikavimas degeneratams padės ilgiau išsilaikyti valdžioje?

Nepamirškite, kad Lietuvoje yra daugybė žmonių, kurie nenori sugrįžtančios Sovietų Sąjungos.

Nepamirškite, kad Lietuvoje yra daugybė žmonių, kurie nenori sugrįžtančios Sovietų Sąjungos. Jie palaiko Ukrainą, Jungtines Amerikos Valstijas, Europos Sąjungą bei dabartinę konservatorių ir liberalų daugumą Seime, ignoruodami visas jos ydas, ir kai ateis laikas, jie taip pat gali parodyti savo valią, kurios išraiška jums nepatiks.

Iš kur ta poza, kad antisemitizmas (kalbu apie jūsų koalicijos partnerių poziciją) yra „privatus žmogaus apsisprendimas“? Gal dar pasakysite, kad 6 mln. nužudytų žydų yra Vokietijos nacių „kitokios nuomonės“ išraiška, kurią būtina toleruoti, nes tai – „demokratija, žodžio laisvė“ ir t. t.?

Kodėl jūs lig šiol dėl viso to gudriai tylite?

O gal jūs giliai širdyje tikitės, kad kitais metais nacionalinius rinkimus laimės visokie šeimų maršai ir kiti „suverenai“ ir jūs galėsite tada parodyti savo tikrąjį veidą?

Gal tikitės, kad naujoji valdžia jums leis tvarkytis mieste it savo kieme? Žiūrint dar plačiau – bus nuverstas Ukrainoje Volodymyras Zelenskis, Donaldas Trumpas vėl taps JAV prezidentu, ir bus išvis fantastika?

Neabejoju, kad dalis jūsų rinkėjų to labai nori ir nekantriai laukia. O ką darote jūs ir visi kiti panašūs, kol tenka laukti? Prisidengę abejotinais formalumais, sabotuojate dabartinės Lietuvos valdžios antisovietinius įstatymus ir kitaip kenkiate, ar esate tiesiog nesusipratėliai?

Taip, taip, taip: „Gyventojai prieštarauja. Naujas pavadinimas jiems netinka.“ Net neabejoju, kad jeigu pasiūlytumėte Liudo Giros gatvę pervadinti Filipo Kirkorovo arba Olego Gazmanovo vardais, tie mistiniai gyventojai kaipmat sutiktų.

O gal jūs nežinote vieno elementaraus fakto?

Lietuva nėra federacija, kad kiekvienas kiemas apsistatytų leninais ir dzeržinskiais, priklausomai nuo gyventojų skonio. Lietuvoje galioja kitokia santvarka ir sprendimai, kurie priimami sostinėje, galioja visur.

Dabartinė valdžia nusprendė, kad visas cvirkas, nėris, venclovas, giras ir kitus žmogaus pavidalo padarėlius, atvežusius ir įtvirtinusius stalinizmo saulę, garbinantys atminimo ženklai, visi kūjai su pjautuvais ir kitas SSRS šlovinantis „paveldas“ būtų likviduotas, nepriklausomai nuo to, kad tai įskaudins dalį suklaidintų gyventojų, ir nepriklausomai nuo to, ką dėl to los peskovai su lavrovais ir zacharovomis.

To reikalauja geopolitinė padėtis. Toks yra priimtas sprendimas ir jūs, kaip žemesnės pakopos išrinktieji, privalote tai vykdyti, nepriklausomai nuo to, ką pažadėjote per rinkimų kampaniją vadinamiesiems vatnikams ir runkeliams.

Nei jūs, nei panašūs į jus nesate savų miestų karaliukai ir jūs negalite daryti tai, ką norite mieste savo ar už jus balsavusiųjų nuožiūra. Aš už jus nebalsavau ir kitą kartą to nedarysiu. Bet yra įstatymai ir jūs privalote jų laikytis.

L. Giros gatvės pavadinimas – vienas iš kelių šalintinų sovietinių ženklų Klaipėdoje.

Vadinamoji desovietizacijos komisija nusprendė, kad uostamiestyje neturėtų likti ir atminimo lentos su bareljefu A. Venclovai ant pastato Vilties gatvėje.

Tai turėtų būti padaryta iki šių metų pabaigos, tačiau vakar posėdžiavusi Klaipėdos miesto taryba nusprendė klausimo dėl L. Giros gatvės pavadinimo pakeitimo nesvarstyti ir atidėti kitam posėdžiui.

Motyvas – prieš pastarąjį posėdį gautas gyventojų prašymas, kuriame nurodoma, kad jie esą nenorėtų, jog L. Giros gatvei, kurioje yra vos septyni namai, būtų sugrąžintas istorinis E. Vicherto vardas.

Dienraščio žiniomis, raštą pasirašė apie 10 žmonių.

E. Vichertas (1831–1902) buvo teisininkas, rašytojas, dramaturgas, visuomenės veikėjas, 1859–1860 m. dirbo Klaipėdos teismo asesoriumi.

Viena žymiausių jo apysakų – „Šaktarpis“ (lietuvių kalba išleista 1929 m., pakartotas leidimas – 1981 m.), jos pagrindu 2000 m. sukurtas meninis filmas „Elzė iš Gilijos“ (rež. Algimantas Puipa).

E. Vichertas rašė apie lietuvininkus ir propagavo jų gyvenimo būdą, tačiau kai kurie dabartiniai veikėjai, vadovaudamiesi nelabai aiškia logika, jį susiejo su Antrojo reicho režimu.

Tarybos nariai pritarė, kad būtų pasitarta su gyventojais, kaip turėtų būtų vadinama L. Giros gatvė, ir klausimą atidėjo kitiems metams.

Savivaldybės Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisija jau apsvarstė šį klausimą dar lapkritį ir pasiūlė L. Giros gatvės pavadinimą pakeisti į Ernsto Vicherto gatvės pavadinimą.

Pakeitus Liudo Giros gatvės pavadinimą, bus įvykdytas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro reikalavimas laikytis Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymo nuostatų.

Svarstant gatvės pavadinimo keitimo klausimą, Finansų ir ekonomikos komitete buvo aiškinama, kad siūlymas šiai gatvei suteikti E. Vicherto vardą atsirado ne šiaip sau.

Ši gatvė 1938 metais kaip tik ir turėjo tokį pavadinimą. Tik jis buvo panaikintas 1948 m.

E. Vichertas (1831–1902) buvo teisininkas, rašytojas, dramaturgas, visuomenės veikėjas, 1859–1860 m. dirbo Klaipėdos teismo asesoriumi.

Viena žymiausių jo apysakų – „Šaktarpis“ (lietuvių kalba išleista 1929 m., pakartotas leidimas 1981 m.), jos pagrindu 2000 m. sukurtas meninis filmas „Elzė iš Gilijos“ (rež. Algimantas Puipa).

E. Vichertas yra gyvenęs Klaipėdoje.

„Tai, kad jis yra gyvenęs, turbūt, nėra didžiausia privilegija, kad jo vardu būtų vadinamos gatvės“, – sureagavo į siūlymą komiteto pirmininkas Rimantas Taraškevičius.

Daugiausia diskusijų kilo dėl to, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras savo rašte savivaldybei parašė, kad siūlo naikinti L. Giros gatvės pavadinimą.

Politikai stebėjosi, kad tik uostamiesčio taryba sprendžia, ką ir kur šalinti.

„Tai šaliname?“ – kvietė politikus balsuoti už siūlymą R. Taraškevičius.

Dėl pokyčių keisis septynių pastatų adresai, kuriuose yra 39 patalpos.

Dviems gatvių lentelėms pagaminti, pastatų numerių lentelių, gatvių krypties nuorodų ir jų tvirtinimo darbams reikės 513 eurų.

Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinė komisija nusprendė, kad Klaipėdoje tikrai neturėtų būti L. Giros gatvės pavadinimo ir nuo pastato Vilties gatvėje būtų pašalinta atminimo lenta su bareljefu A. Venclovai.

Sprendimo dėl Salomėjos Nėries gatvės pavadinimo keitimo dar nėra, komisija laukia istorikų pažymos.

Iki gruodžio 14 dienos šiuos darbus atlikti įpareigojo tokį sprendimą priėmęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), vadovaudamasis įstatymo, draudžiančio viešose erdvėse propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas, nuostatomis.

Tokią rekomendaciją centrui pateikė vadinamoji desovietizacijos komisija, nurodžiusi, kad abu minimi asmenys aktyviai veikė okupacinėse politinėse struktūrose, dalyvavo propaguojant sovietų totalitarinį režimą.

LGGRTC įpareigojo Klaipėdos savivaldybę pakeisti L. Giros gatvės pavadinimą ir nuimti atminimo lentą A. Venclovai.

Anot Klaipėdos savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjo Vitalijaus Juškos, dėl L. Giros gatvės pavadinimo keitimo sprendimą turės priimti miesto taryba.

„Klaipėdos miesto savivaldybė ketina imtis proaktyvių veiksmų dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sprendimų įgyvendinimo iki nurodytos datos. Sprendimą dėl naujo pavadinimo suteikimo Liudo Giros gatvei turės priimti Klaipėdos miesto savivaldybės taryba“, – BNS sakė V. Juška.

Anot jo, kadangi lenta su bareljefu A. Venclovai nėra Klaipėdos savivaldybės turtas, dėl jos pašalinimo ketinama kreiptis į namo Vilties gatvėje 4 valdytojus.

Kaip skelbiama komisijos išvadoje, L. Gira kolaboravo su sovietų okupacine valdžia, 1940 metais buvo paskirtas TSRS okupuotos Lietuvos Liaudies seimo atstovu, kaip Įgaliotosios delegacijos narys, vyko į Maskvą prašyti, kad Lietuva būtų „priimta“ į Sovietų Sąjungos sudėtį, dalyvavo atitinkamoje TSRS parlamento sesijoje. 1940–1941 metais buvo LTSR švietimo komisaro pavaduotojas, o 1941-iais per Antrąjį pasaulinį karą pabėgo į Rusiją.

Anot komisijos, A. Venclova 1940 metų birželį buvo paskirtas Lietuvos TSR švietimo ministru jam būnant užsienyje. Liepą jis buvo išrinktas į Liaudies Seimą, rugpjūtį kaip Liaudies Seimo Įgaliotosios komisijos narys dalyvavo TSRS Aukščiausiosios Tarybos VII sesijoje, ratifikavusioje neteisėtą Lietuvos aneksiją, kaip „Lietuvos  priėmimą į TSRS sudėtį“.

Vėliau Kaune įvyko LTSR Liaudies Seimo Nepaprastoji sesija, kurioje A. Venclova buvo išrinktas švietimo liaudies komisaru. 1941 metais buvo išrinktas TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu ir buvo renkamas iki pat 1962 metų.

Pirmadienį posėdžiavusi Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinė komisija taip pat rekomenduoja nukabinti atminimo lentą su bareljefu poetui ir sovietų veikėjui Antanui Venclovai Klaipėdoje, pervadinti Pionierių gatvę Raseiniuose, I. Mičiurino – Kuršėnuose.

Pasak komisijos pirmininko Vito Karčiausko, ekspertams nekilo abejonių dėl L. Giros ir A. Venclovos kolaboravimo su sovietų valdžia.

„Mums nekelia abejonių ir kad S. Nėris buvo kolaborantė, nors ir puiki, didelė poetė. Nenorėdami daryti apibendrinimų, mes vis dėlto paprašėme, kad Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pateiktų oficialią pažymą dėl jos kolaboravimo faktų. Padarėme pertrauką, gausime ekspertinę pažymą ir priimsime galutinį sprendimą, kurį galima nujausti“, – pirmadienį BNS sakė V. Karčiauskas.

Į komisiją dėl S. Nėries gatvės pavadinimo kreipėsi Klaipėdos miesto ir Raseinių rajono savivaldybės. Tačiau šios poetės garbei pavadintų gatvėse yra ir kitose savivaldybėse.

V. Karčiauskas pranešė, kad siūloma pervadinti ir Pionierių gatvę Viduklėje, Raseinių rajone.

„Aišku, pats žodis „pionieriai“ neturi nieko blogo, tačiau čia pirmiausia matome ideologinę komunistinę organizaciją, kurios vardu ir pavadinta gatvė, todėl pavadinimas turėtų būti pakeistas“, – sakė jis.

Anot komisijos pirmininko, rekomenduojama pakeisti ir rusų biologo, selekcininko Ivano Mičiurino vardu pavadintą gatvę Kuršėnuose, Šiaulių rajone.

„Sovietinis biologas neturi nieko bendro su Lietuva, jo pavardė naudota grynai ideologiniais sumetimais, todėl pasiūlyta pakeisti gatvės pavadinimą“, – aiškino V. Karčiauskas.

Galutinius sprendimus dėl šių vardų keitimo turi priimti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorius.

Ekspertų komisija kol kas atidėjo sprendimus dėl paminklo Juozui Barzdai Plungės rajono savivaldybėje ir dėl karininko J. Noreikos-generolo Vėtros atminimo lentos Šiauliuose.

„Juozas Barzda neabejotinai kolaboravo su fašistinės Vokietijos įvairiomis valdžios struktūromis, dalyvavo Lietuvos žydų naikinimo akcijose, kaltas dėl daugelio žydų nužudymų, tačiau mums trūksta duomenų, apie kokį paminklą kalbama. Nežinome, ar tai privati teritorija, ar viešoji erdvė, ar tai nėra jo palaidojimo vieta. Paprašėme Plungės savivaldybės papildyti informaciją“, – teigė V. Karčiauskas.

Anot jo, naują pažymą apie J. Noreiką turėtų pateikti Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Generolui Vėtrai skirta atminimo lenta prieš kelerius metus didelį rezonansą buvo sukėlusi Vilniuje. Tuometinio sostinės mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu J. Noreikai skirta lenta buvo nuimta nuo Vrublevskių bibliotekos, nes esama duomenų, kad Antrojo pasaulinio karo metais būdamas Šiaulių apskrities viršininku jis pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Generolo Vėtros įamžinimo gynėjai pabrėžia jo vėlesnę antinacinę ir antisovietinę veiklą. Vėliau ant bibliotekos pakabinta naujai pagaminta atminimo lenta.

Anksčiau komisija rekomendavo atsisakyti Petro Cvirkos gatvių. Tuo metu nerasta pagrindo pervadinti Kosmonautų, Juliaus Janonio, Butkų Juzės gatvių.

Gegužę įsigaliojo Seimo priimtas įstatymas, draudžiantis viešuose erdvėse propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.

Pagal įstatymą, šis draudimas taikomas bet kokia forma įamžinant ar atvaizduojant asmenis, simbolius, informaciją, propaguojančią totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.

Viešųjų objektų pripažinimą propaguojančiais totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijos, atlieka Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras bei savivaldybių institucijos. Šios atrinkusios tokius viešuosius objektus pateikia juos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrui, šis perduoda įvertinti ekspertų komisijai.

Gavęs komisijos išvadą Genocido centro direktorius turi priimti sprendimą pašalinti viešąjį objektą dėl neatitikties įstatymo reikalavimams arba jį palikti, pakeisti.