Nemoka bendrauti

"XXI amžiuje tėvai nebemoka bendrauti su vaikais", – liūdnai konstatavo Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos logopedė Rita Nemčiauskienė.

Pasak specialistės, būtent dėl šios priežasties dažniausiai nustatomi vaikų kalbos sutrikimai. Kai tėvelių pasiteiraujama, ar vaikštinėdami lauke jie įvardija medžius, atsakymas būna neigiamas.

Ji taip pat pastebi, kad vaikai puikiai sudėlioja dėlionę, tačiau nežino, kas ant jos pavaizduota. Tėvai nesuvokia, kad su mažais vaikais nuo pat kūdikystės reikia kalbėti apie viską, ką jie mato ar girdi.

Mokslininkai pataria bendrauti su vaiku vos šiam gimus. Jei vaiko kalba vystosi gerai, jis imliai pagauna ne tik lietuvių kalbą, bet ir kitas. Problema, kad ne visi vaikai gali lengvai pradėti kalbėti – tam būtinas didžiulis tėvų indėlis.

Kokia pasakų nauda

"Vaiko kalba ikimokykliniame amžiuje pasižymi dideliu intensyvumu ir sudėtingumu. Didžiulė kalbos raidos pažanga padaroma per palyginti trumpą laikotarpį.

Kalbos raida – savaiminis reiškinys, vaikui nesukeliantis nei įtampos, nei baimės. Vaikas iš prigimties pasirengęs reaguoti į kalbą, girdėdamas suaugusiuosius jis nesąmoningai pagauna ir kalbos garsų tarimo formą, ir gramatines kalbos taisykles, ir žodžių vartojimo subtilybes. Normaliai kalbos raidai būtina turtinga natūrali kalbinė aplinka, palankūs aplinkinių santykiai su vaiku", – aiškino logopedė.

Paklausta, ar vaiko kalbos raidai padeda pasakų skaitymas, logopedė stebėjosi, kad tėvams reikia priminti tokius elementarius dalykus.

"Su vaikais reikia vartyti knygeles, dainuoti daineles. Šiuolaikiniai tėvai pamiršta, kad pasakų skaitymas itin naudingas: plečiasi žodynas, lavinama vaizduotė", – paaiškino ji.

Šiuolaikiniai tėvai pamiršta, kad pasakų skaitymas itin naudingas: plečiasi žodynas, lavinama vaizduotė", – paaiškino ji.

Pas logopedą – eilės

Pernai 44 proc. logopedų įvertintų ikimokyklinio amžiaus vaikų buvo nustatyti kalbos sutrikimai. Visuose uostamiesčio darželiuose dirba logopedai, tačiau ir į mokyklą atėję vaikai dar turi kalbos sutrikimų.

"Atrodo, vaikas sulaukia specialistų pagalbos ir problemos turėtų nebelikti, tačiau, pakalbėjus su mokyklos logopedais, akivaizdu, kad daugelis pirmokų dar nemoka tarti garsų", – pažymėjo R.Nemčiauskienė.

Gal logopedams pritrūksta laiko? Tarnybos atstovė paaiškino, kad logopedai dirba tiek, kiek numato įstatymas. Pastebima tendencija, kad logopedų poreikis kasmet didėja.

"Prieš 10 metų uostamiestyje mes turėjome tik vieną Vaiko raidos ankstyvosios reabilitacijos centrą, vėliau įsteigta daug tokių privačių ir valdiškų tarnybų, bet tėvai vis tiek priversti laukti eilėse po kelis mėnesius. Tai rodo, kad problema iš tiesų opi.

Prieš 10 metų uostamiestyje mes turėjome tik vieną Vaiko raidos ankstyvosios reabilitacijos centrą, vėliau įsteigta daug tokių privačių ir valdiškų tarnybų.

Kas bus dar po 10 metų? Kodėl toji kalba taip prastėja? Šiuolaikiniai vaikai labai imlūs naujoms technologijoms, puikiai žaidžia kompiuterinius žaidimus, bet kalbos dalykai jiems darosi sunkūs. Kaip pastebėjo viena gydytoja, vaikų smegenys modifikuojasi", – pasakojo logopedė.

Neišreiškia emocijų

Mokslininkai teigia, kad šiandienių penkiamečių kalbos lygis gerokai prastesnis nei tokio amžiaus vaikų prieš 20 metų. Didžioji dalis negeba taip aiškiai ir rišliai kalbėti kaip anksčiau.

Kalbos sutrikimai vėliau atsiliepia ne tik vaikų rezultatams mokykloje: dėl skurdaus žodyno jie sunkiai dėsto mintis, prastai sekasi rašyti. Kalbos sutrikimai turi įtakos vaikų emocijoms ir elgesiui: nemokant išreikšti jausmų, apima pyktis, nukenčia pažintiniai procesai.

Kai vaikas nesugeba išreikšti savo norų, tėvams būna sunkiau susikalbėti. Per užsiėmimus logopedai naudoja alternatyviąją komunikaciją, kad vaikas bent paveikslėliais išreikštų savo jausmus.

Vėluojanti kalba daug nerimo kelia ir patiems tėvams. Pasak R.Nemčiauskienės, dėl vėluojančios kalbos gali būti kaltos kelios priežastys. Viena jų – organinė, kai ne taip vystosi už kalbą atsakingi smegenų centrai. Taip gali nutikti, kai vaikas gimsta pridusęs, turi tam tikrų neurologinių problemų.

Tačiau viena iš versijų, kodėl normaliai besivystantis vaikas nekalba, – tėvai mažai bendrauja su vaikais. Specialistė pastebi dažną situaciją prie kabineto durų: užuot bendravę tarpusavyje laukiantys eilės vaikas ir tėvas būna įlindę į savo mobiliuosius telefonus.

Kai problemos "neišauga"

Specialistė patarė stebėti vaiką nuo 2 iki 3 metų. Šiuo laikotarpiu nepradėjus kalbėti, pagalbos reikėtų kreiptis į darželio logopedą arba vaiko raidos ankstyvosios reabilitacijos centrą. Ji atkreipė dėmesį, kad tam tikru laiku vaiko kalbos vystymasis gali sustoti, tačiau vaiko kalba vėliau tiesiog prasiveržia.

Vaiko kalbos raidai įtakos turi ir genetika. Jei abu tėvai pradėjo vėlai kalbėti, didelė tikimybė, jog taip nutiks ir jų atžalai.

Gydytojai kartais ramina tėvus, kad nekalbantis ar neaiškiai kalbantis vaikas tai išaugs. Specialistė atkreipė dėmesį, kad ne visada taip nutinka, tad geriau pasikonsultuoti su specialistais. Neišnaudojus kalbos raidos galimybių kuo anksčiau, vėliau kompensuoti kalbos raidos trūkumus būna vis sunkiau.

Neišnaudojus kalbos raidos galimybių kuo anksčiau, vėliau kompensuoti kalbos raidos trūkumus būna vis sunkiau.

Pasak R.Nemčiauskienės, vaiko kalba turi būti išlavinta iki 5–6 metų, tada jis labai greitai priima visą informaciją. Septynmečiui jau reikia labai didelės motyvacijos, kad jis pats norėtų išmokti taisyklingai tarti garsus ir gražiai kalbėti.

Kalba, bet savaip

Kartais vaikai kalba, tačiau sava kalba. Pasak R.Nemčiauskienės, kaip toliau vystysis tokių vaikų kalbos raida, priklauso nuo situacijos. Kai kurie jų pradeda visai gerai kalbėti, tačiau jei vaikas uždelsia pereiti prie normalios kalbos, reikėtų kreiptis į logopedą.

Darželiuose logopedai su vaikais pradeda dirbti nuo 4 metų. Kuo anksčiau pradedami koreguoti kalbos sutrikimai, tuo daugiau naudos galima gauti.

Tačiau nepakanka tik specialistų darbo – būtinas darželio auklėtojų ir tėvų indėlis: aiškiau tarti žodžius, pataisyti vaiko kalbą. Šeimos nariai taip pat turėtų pradėti kalbėtis, aiškiau tarti žodžius – kalbos sutrikimų turintis vaikas pats savaime nieko neišmoks.

Kalba išduoda sutrikimą

"Mano vaikas nekalba" – toks dažniausiai būna tėvų skundas, kai šie kreipiasi pagalbos į Pedagoginę psichologinė tarnybą. Pradėjus dirbti su vaiku, paaiškėja, kad ši bėda – tik ledkalnio viršūnė.

Kartais už kalbos raidos sutrikimo slepiasi kitos problemos: autizmo spektro sutrikimai, klausos, intelekto negalios.

"Tokiais atvejais kalba būna kaip antrinis sutrikimas. Šie vaikai ne tik nekalba, bet ir nebendrauja, nemoka žaisti, nežino, kaip elgtis su paduotu daiktu. Būna sunku pramušti jų šarvą. Kartais tenka laukti valandą, kol vaikas pradeda bendrauti", – pasakojo R.Nemčiauskienė.

Tėvai prisipažįsta nujautę, kad vaikas turi bėdų ne tik dėl kalbos raidos.

"Dabar vis garsiau kalbama apie autizmo spektro sutrikimą, tėvai turi daugiau informacijos. Per savaitę sulaukiame 2–3 atvejų, kai tenka dirbti su vaikais, kuriems nediagnozuotas sutrikimas. Patys neturime teisės diagnozuoti, tačiau pastebėję siunčiame psichiatro konsultacijai arba patariame kreiptis į raidos centrus Vilniuje ar Kaune. Vėliau tėvai sugrįžta su patvirtinta diagnoze. Nemažai tokių vaikų mokosi bendrojo lavinimo mokyklose, kur sugeba prisitaikyti", – aiškino specialistė.

Bijo diagnozės

Pasak logopedės, ne visiems tėvams lengva pripažinti vaiko raidos sutrikimus, tačiau situacija keičiasi.

"Dažnai tėvai neigia iki mokyklos, tikėdamiesi, kad dar išaugs. Deja, mokykloje susiduria su realybe: vaikas nei skaito, nei rašo, turi elgesio problemų. Tėvų požiūris keičiasi ir jie vis anksčiau priima vaiko diagnozę.

Mokslininkai teigia, kad vaikui su autizmo spektro sutrikimu labiau galima padėti iki dvejų metų. Tuomet suteikiama kompleksinė pagalba ir pasiekiama geresnių rezultatų", – pasakojo specialistė.

Mokslininkai autizmo spektro sutrikimą geba nustatyti jau motinos įsčiose, pastebėjus, kad tam tikri smegenų centrai kitaip formuojasi.

Užduotys būsimajam pirmokui

Vertinant vaiko sveikatą tikrinamas regėjimas, klausa, laikysena, dantų būklė.

Ne mažiau svarbu apsilankyti ir pas logopedą. Tik jis gali įvertinti vaiko tartį, kalbą – visus kalbėjimo gebėjimus. Nuo šių dalykų priklauso ne tik emocinė vaiko sveikata, bet ir tai, ar jis fiziškai gerai jausis naujoje mokyklos aplinkoje, ar įsilies į naujų draugų būrį, ar užteks gebėjimų mokytis skaityti ir rašyti.

Vaikas, kuris rengiasi pradėti lankyti mokyklą, turi žinoti ir mokėti kai kuriuos dalykus. Visų pirma, tai taisyklingas visų gimtosios kalbos garsų tarimas. Priešmokyklinio amžiaus vaikas turi mokėti atlikti trumpų žodžių garsinę analizę – gebėti juos visus žodyje išvardyti iš eilės, nustatyti garso vietą žodyje – pasakyti, garsas yra žodžio pradžioje, viduryje ar gale, nustatyti pirmą ir paskutinį žodžio garsą.

Vaikas turėtų mokėti žodį skirstyti į skiemenis, sugebėti palyginti žodžius pagal ilgumą – pasakyti, kad šitas žodis yra trumpas, o šitas – ilgas. Turi žinoti sąvokų "žodis", "sakinys" esmę, mokėti sudaryti naujus žodžius naudodamas priesagas, priešdėlius, teisingai vartoti prielinksnius.

Pradžia – nuo gimimo

Būsimo pirmoko žodynas jau turėtų būti artimas suaugusiojo žodynui. Vaikai vartoja vis daugiau ir įvairesnių žodžių. Labai sparčiai lavėja komunikacijos įgūdžiai – vaikas noriai atsako į klausimus, pasakoja, vartoja daug naujų žodžių. Vis sudėtingesnės darosi sakinių konstrukcijos.

Priešmokyklinukas turėtų žinoti apibendrinančius žodžius. Pavyzdžiui, kaip vadiname vienu žodžiu žvirblį, varną, balandį? Kaip apbendrintai vadiname suknelę, sijoną, kelnes?

Dėl įvairiausių priežasčių vaikai ne visada moka, žino, geba visa tai. Neretai prireikia logopedo pagalbos. Jis įvertins vaiką visapusiškai, nustatys problemos priežastį. Tai gali būti ankstyvoje vaikystėje persirgtos ligos, čiulpimo, rijimo sutrikimai kūdikystėje. O galbūt vėlavo fizinis vystymasis, ir vaikas vėliau nei bendraamžiai išmoko sėdėti, pradėjo ropoti, stovėti, vaikščioti. Logopedas pasidomės, gal vaikas dažnai perklausia ar tiesiog neatsako į jūsų klausimus.

Labai svarbu žinoti, kada vaikas pradėjo čiauškėti, tarti pirmuosius žodžius, formuluoti sakinius. Kuri vaiko ranka dominuojanti? Koks artimųjų požiūris į vaiko kalbos trūkumus?

Nelaukti, nes neišaugs

Tėveliai turėtų susirūpinti ir net sunerimti, jei jų būsimasis pirmokas praleidžia žodyje garsus, pavyzdžiui, taria "kyga" vietoj "knyga", vienus garsus keičia kitais, iš viso neištaria kurio nors garso ar jis įgauna nebūdingą skambėjimą, šnypštimą, minkštumą ir panašiai.

Blogai, jei vaikas nesudaro sakinio iš trijų keturių žodžių, nesugeba apibendrinti, kalbėdamas mikčioja.

Logopedas tikrina iš pažiūros su kalba nesusijusius dalykus: regos, klausos suvokimą, motoriką. Pavyzdžiui, išsiaiškina, ar vaikas skiria figūras pagal dydį, spalvą, išdėstymą lape, ar geba brėžti liniją, ar nustato garso kryptį, stiprumą, ar garsus diferencijuoja, skiria juos nuo skiemenų, žodžių sraute.  Bendroji, rankų, pirštų, artikuliacinio aparato motorika, kvėpavimas ir, žinoma, pati tartis, žodynas, garsinė analizė yra kriterijai, pagal kuriuos logopedai vertina vaiką.

Esant problemų, nereikėtų numoti ranka ir manyti, kad vaikas išaugs. Neteisūs tėvai, kurie lygina savo atžalas su kitais ir guodžiasi, kad jie kalba dar prasčiau arba sako: "Ir aš taip kalbėjau."

Visi žmonės nuo vaikystės yra skirtingi ir nevalia jų lyginti. Mes visi esame unikalūs, o ypač – vaikai. Suaugusiųjų pareiga yra užtikrinti jų saugumą, gerą fizinę ir emocinę būseną naujoje aplinkoje – mokykloje.

Kalbėti raiškiai ir suprantamai, taisyklingai ištarti visus garsus, prabilti net tada, kai pavėluota – tokį atsakingą darbą ilgus metus dirba logopedė Stasė Vilkienė. Už tai moteriai dėkingi tūkstančiai klaipėdiečių. Ji nebijo pasidalyti sukaupta patirtimi, todėl paraginta išleido knygą apie savo profesijos subtilybes.

Apie darbą

Rašytojo Sauliaus Šaltenio tėvas Rapolas Šaltenis – mylimiausias lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas – S.Vilkienę pastūmėjo stoti į Pedagoginį institutą. Koją pakišo Lenino biografija. Partijos istorijos egzamino mergina tąkart neišlaikė, o po dienos jai pasiūlė stoti į lietuvių kalbos ir logopedijos specialybę. Kas ta logopedija, tada ji nelabai suprato, bet apsidžiaugė, kad įgis dvi specialybes. Netruko paaiškėti, kad darbas su kalbos defektą turinčiais žmonėmis yra S.Vilkienės pašaukimas.

„Mane pirmiausiai patraukė be galo įdomios studijos. Dar mokydamasi labai norėjau dirbti poliklinikoje, – savo studijų metus prisiminė logopedė. – Į mus kreipiasi ne tik kažkokių garsų neištariantys vaikai. Ateina ir visai nekalbantieji. Yra daugybė tokio sutrikimo priežasčių. Būna žmonių, kurie labai išgyvena dėl to, kad neištaria vieno garso, bet yra ir tokių, kurie negali pasakyti kokių penkiolikos. Pagalba vaikui prasideda nuo darbo su tėvais, mes turime būti viena komanda. Tik drauge galime įveikti bėdą.“

S.Vilkienė dirba logopede 52 metus. Paradoksalu, bet pastaruoju metu daugėja vaikų, kurių tėvai tiesiog nemoko kalbėti, manydami, kad mažylis prabils savaime. Nors visi darželiai turi logopedus, poliklinikose dirbantys šios srities specialistai neatsigina pacientų, susidaro nemažos eilės.

„Didžiausią džiaugsmą teikia pagaliau teisingai ištartas garsas, vaiko noras išmokti ir juos kartoti. Tikrasis rezultatas yra pirmoji pažanga, svarbiausia – tuo pasidžiaugti. Tai vaiką verčia dar labiau stengtis“, – atviravo S.Vilkienė.

Vaikai ją vadina įvairiai: lopede Stasele, laukopede, motopede, kalbos sesele, mokytoja, daktare. Klaipėdoje S.Vilkienė dirba nuo 1967 m., neretai jos prieš kelis dešimtmečius išmokyti taisyklingai kalbėti vaikai atveda savo anūkus.

Moteris dirba logopede darželyje „Eglutė“ ir poliklinikoje logoterapeute.

„Man yra tekę dirbti ir su vyresniais. 33 metus dėsčiau studentams specialiąją pedagogiką. Pasitaikydavo, kai studentai kalbėdavo netaisyklingai. Viena mergina, kuriai padėjau išmokti tarti „R“, dabar gyvena Lenkijoje ir puikiai dainuoja. Jei nebūtų to išmokusi, daugelis dalykų jai būtų neprieinami. Esu labai laiminga dirbdama šį darbą“, – pasakojo S.Vilkienė.

Moteris yra parengusi ir išleidusi labai svarbią daugeliui logopedų metodinę darbo knygą. Klaipėdoje ji padėjo organizuoti darbą su kurčiaisiais, talkino kuriant specialiąją mokyklą – daugiafunkcį centrą „Svetliačiok“. 2010 m. S.Vilkienė buvo nominuota Metų mokytoja.

Apie šeimą

„Gimiau nuostabioje vietoje – Utenos rajone, Jaurelių kaime. Mama buvo puiki audėja, tėtis mokėjo viską, pradedant namo statymu ir baigiant daiktų buičiai gamyba. Užaugau labai darbščioje šeimoje“, – pagarbiai kalbėjo moteris.

Jų šeimą kartą apibūdino sutuoktinis Elimanas, žiūrėdamas į paveikslą, kuriame nutapytos keturios pušys. Jos – lyg ir kartu, bet ir kiekviena atskirai.

Pora turi sūnų Mindaugą ir dukrą Eglę. Sūnus vadovauja sporto klubui, dukra visose srityse seka mamą, taip pat dirba logopede.

„Esame graži šeima, visi suprantame, kas yra menas. Mus labai daug kas vienija. Anūkas Adomas Anglijoje baigė architektūros studijas, anūkė Kotryna yra Vydūno mokyklos aštuntokė. Vyras mokėsi ir draugavo su grafiku Vytautu Valiumi. Sutuoktinis svajojo apie menus, bet buvo toks laikas, kai daugelis ne patys sprendė savo likimus“, – saviškius apibūdino S.Vilkienė.

Apie pomėgius

Moteris yra ne tik pripažinta ir itin profesionali logopedė, bet ir menininkė, tiksliau – karpinių meistrė. S.Vilkienė prisipažino, kad iki 40-ies nebuvo net bandžiusi karpyti ar piešti.

„Kaip ir daugelis moterų, mezgiau. Esu darboholikė, pati gamindavausi darbo priemones, todėl laisvo laiko nelikdavo, – atviravo pašnekovė. – Nemoku piešti, bet galiu kurti ornamentiką. Vėliau atsirado aistra kirpti siluetus. Palaipsniui taip išsimiklinau tai daryti, kad dabar esu kviečiama į vakarėlius kirpti drauge švenčiančių žmonių profilius. Beje, tai darome abi su dukra. Pamenu, kartą turėjau labai įdomaus veido studentę, paprašiau leisti atvaizduoti ją karpinyje. Pavyko. Tada visa grupė ėmė prašyti. Vėliau universiteto pastato fojė surengiau siluetų parodą. Tokia buvo šio pomėgio pradžia.“

Moteris įsitikinusi, kad jai, kaip ir daugeliui žmonių, postūmį kūrybai davė tam tikri išgyvenimai, kurių kitais būdais išreikšti ji negalėjo. S.Vilkienė dėkinga likimui, kad gyvenimo skirtus išbandymus ji įveikė būtent tokiu būdu.

Paskatinta vienos dailininkės S.Vilkienė surengė parodą ir įstojo į Žemaitijos tautodailininkų sąjungą. Abi su dukra turi meno kūrėjo statusą.

Moteris yra dalyvavusi keturiose pasaulio karpinių parodose, jos darbai pateko į parodų katalogus. Klaipėdietė prasitarė, jog kartais eiliuoja. Atnaujintame leidinyje logopedams yra daug jos eilėraščių.

„Aš – ne poetė, galiu tik eiliuotai išreikšti savo mintis. Esu išleidusi karpinių ir poezijos knygelę“, – kukliai kalbėjo apie savo gebėjimus.

Apie Klaipėdą

S.Vilkienė pirmą kartą į Klaipėdą atvažiavo 1959 m. – į varžybas, kurios vyko Sporto rūmuose šalia dabartinės S.Dariaus ir S.Girėno gatvės. Tada ji pirmą kartą pamatė jūrą. Klaipėda jai pasirodė murzina, nejauki, šalta, vėjuota, audringa, lietinga. Kai moteris atvažiavo čia gyventi 1967-aisiais, miestas baigėsi ties Kauno gatve.

„Paskui Klaipėda ėmė gražėti. Kai pamatydavau kažkurį kampą padailintą, kokį nors naują paminklą ar pastatą, rodėsi, glosčiau juos žvilgsniu ir labai džiaugiausi. Klaipėdiečiai man visada atrodė labiau palytėti romantikos, mažiau materialistai, juk iš čia kilo labai daug dainininkų ir menininkų, – prisiminė moteris. – Mano tėviškėje nepaprastai graži gamta. Kaskart pavasarį pasijuntu lyg atsidurianti ten, bet netrukus sugrįžtu čia. Vyras 50-mečio proga padovanojo man Klaipėdos krašto tautinius rūbus. Man jie – labai gražūs, jaučiuosi čia prigijusi.“

Gyvenimo credo

Mano gyvenimo tikslas – aplink kurti grožį, džiuginti kitus savo darbais, skleisti pozityvumą, dovanoti gražią, taisyklingą kalbą ir mažam, ir dideliam. Jei gyvenimą būtų galima pakartoti, aš vėl pasirinkčiau tą patį kelią. Iš savo auklėtojo R.Šaltenio išmokau džiaugtis mažais trupinėliais, nedideliais laimėjimais, nes iš jų išauga dideli pasiekimai.

Apie Metų klaipėdietę

„Yra labai daug gabių, reikšmingus darbus atliekančių, įdomia veikla užsiimančių moterų. Gaila, kad nemažai jų lieka nepastebėtos. Juk jos gyvena šalia mūsų. Mano įsitikinimu, Metų klaipėdietės konkursas atskleidžia labai daug pagarbos vertų moterų. Visuomenei reikia rodyti ir jaunus žmones, tada jie norės pasiekti dar daugiau, tobulėti“, – teigė S.Vilkienė.

Logopedė ekspertė Laureta Chankevič taisyklingai vaikus kalbėti moko jau 20 metų ir tvirtina, jog buvo laikas, kai Klaipėdoje dirbo viena logopedė Vaikų ligoninės konsultacinėje poliklinikoje ir esą to beveik pakako. Specialistai teigia, kad vaikų kalbos sutrikimų kasmet daugėja, maža to, jie yra vis sudėtingesni.

Pažeidžiamas kalbos centras?

Pasak L.Chankevič, dabar yra labai daug gabių vaikų, tačiau akivaizdžiai padaugėjo kalbos sutrikimų, kurie yra vis sudėtingesni. Esą seniau kalbos sutrikimą pavykdavo ištaisyti per 2–3 mėnesius, dabar kartais tai užtrunka net kelerius metus.

Anot logopedės, izoliuotą garsą ištaisyti pavyksta per kelis mėnesius, tačiau rišlios kalbos lavinimas be tėvų pagalbos dažniausiai užtrunka gana ilgą laiką.
Tas ilgas mokymasis vaikams pabosta, todėl tenka ieškoti kūrybiškų sprendimų, kad jie toliau norėtų mokytis.

Manoma, kad šiems sutrikimams didelę įtaką turi motinos stresas nėštumo metu, kuris neabejotinai veikia vaiko raidą, gali paveikti ir gimdymo trauma, esą gimdymo metu vos kelias sekundes be deguonies buvusių smegenų gali būti pažeistas kalbos centras ir vaikas blogai artikuliuos garsus.

Mokslininkai jau prabyla apie tai, kad vaiko kalbos vystymąsi veikia gimdymo metu naudojami skausmo malšinamieji bei skatinamieji vaistai. Esą siekiant išsiaiškinti, kodėl daugėja kalbos sutrikimų, reikia atlikti didelius mokslinius tyrimus.

Stulbina skaičiai

Su panašiomis problemomis susiduria ir Latvijos bei Kaliningrado srities logopedai, su kuriais bendradarbiauja logopedė L.Chankevič.

"Kai prieš 10 metų atėjau dirbti į lopšelį-darželį "Puriena", galvojau, kad neturėsiu ką veikti. Maniau, kad visi vaikai puikiai šneka ir jų kalbos nereikės taisyti. Tačiau susidūrusi su realybe, patyriau šoką. Nesitikėjau, kad rasiu 50, tai yra beveik pusę vaikų, kuriems reikia logopedo pagalbos. Dabar vidutiniškai yra 40 darželinukų kasmet, tai yra trečdalis visų įstaigą lankančių mažylių", – neslėpė L.Chankevič.

Kai kurių vaikų kalbos defektus ištaisyti pavyksta gana greitai, kiti pas logopedą lankosi gerokai ilgiau.
Klaipėdoje yra keli logopediniai darželiai. Teigiama, kad norint į juos pakliūti eilėje tenka laukti net dvejus metus. Ten su kalbos sutrikimų turinčiais vaikais logopedai dirba kasdien, o įprastame darželyje pamokėlės pas kalbos lavinimo specialistą vyksta 2–3 kartus per savaitę.

Dėmesys – pirštų lavinimui

Esą džiugu, kad dabar logopedai dirba kiekviename Klaipėdos darželyje. Tik bėda ta, kad jie pradeda dirbti su ketverių metų vaikais. O stebėti, kaip vystosi jų kalba, reikia pradėti nuo 2–3 metukų.

Pradžių pradžia – smulkiosios motorikos lavinimas. Japonijoje 2–3 mėnesių kūdikiams kasdien po 2–5 minutes atliekamas rankų pirštų masažas, nes smegenų centrai, reguliuojantys kalbą, ir centrai, reguliuojantys rankų pirštų judesius, yra visai šalia ir daro įtaką vieni kitų veiklai.

Būtent todėl labai svarbu vystyti vaiko smulkiąją motoriką, tai yra koncentruotus rankų pirštų judesius – gebėjimą užsisegti sagas, piešti, lipdyti, laikyti šaukštą ar pieštuką. Nes pradžioje išsivysto rankų pirštų judesiai, po to skiemenų artikuliacija, taigi tolesnis kalbos vystymasis priklauso nuo smulkiosios motorikos išsivystymo.

Kai vaiko motoriniai, savitarnos gebėjimai neatitinka amžiaus normų, tada ir kalbos vystymasis paprastai atsilieka. Tokie vaikai blogai piešia arba iš viso to daryti nemoka ar nemėgsta, nes silpniau išvystyta jų pirštų motorika.

Vaikai, kuriems ankstyvajame amžiuje sudarytos palankios sąlygos mankštinti pirštus, greičiau pradeda taisyklingai kalbėti, geriau artikuliuoja garsus.

Filosofas Imanuelis Kantas rašė, jog ranka – tai išorinės smegenys. Ir tai – didelė dalis tiesos, nes aktyvių taškų, turinčių ryšių su smegenimis, dirginimas padeda suaktyvinti smegenų veiklą, ugdo dėmesį, valią, atmintį.

Užkerta tolesnius sutrikimus

Kalbėti vaikai išmoksta bendraudami ir veikdami juos supančioje aplinkoje. Labai svarbu nuo pat kūdikystės kalbinti vaiką, skatinti jo kalbines, motorines ar emocines reakcijas į kalbą.

Pats reikšmingiausias ir tinkamiausias laikotarpis vaikų kalbai ugdyti, pasak logopedų, yra amžius nuo vienų iki trejų metų. Todėl lopšeliuose-darželiuose būtina sudaryti palankias sąlygas ankstyvajai vaikų kalbos sutrikimų prevencijai – sistemingai mankštinti vaikų pirštus, mokyti vaikus taisyklingai kvėpuoti, atlikti artikuliacinę mankštą, skatinti žodinę raišką, turtinti žodyną.

Didelę įtaką taisyklingai vaiko kalbai turi glaudus tėvų, pedagogų ir logopedo bendradarbiavimas. Norint padėti vaikui – būtinas teigiamas nusiteikimas ir meilė.

"Vaiko kalbą svarbu ištaisyti iki mokyklos lankymo pradžios, nes jei tai nebus padaryta, jam kils problemų mokantis rašyti. Mes užbėgame už akių tolesniems sutrikimams, nes vaikas, blogai tardamas garsus ar blogai girdėdamas, vėliau susidurs su mokymosi problemomis", – įsitikinusi L.Chankevič.