– Kaip tavo gyvenime atsirado skulptūra?

– Kaip ir viskas – netyčia. Iš tikrųjų tai skulptūra mano gyvenime atsirado labai paprastai. Visada žinojau, kad studijuosiu menus, tik nebuvau iki galo nusprendęs, kokius. Turėjau visai kitokių planų, bet paklausiau poros žmonių ir jie sakė, kad skulptūra man tiktų. Kadangi buvau toks be vietos – norėjau kurti, bet dar nežinojau, kokia forma, tai su patarimu, postūmiu iš šono pasirinkau skulptūros studijas. Pradėjęs mokytis supratau, kad man patinka ir esu gerame kelyje.

– Savo darbais reflektuoji aplinką, kartais sarkastiškai atkreipi dėmesį į tam tikrus masinės kultūros niuansus. Kokią matai šiuolaikinę visuomenę, kultūrą? Kas tave labiausiai žavi arba, priešingai, erzina?

– Iš esmės esu optimistas ir žinau, kad stebuklų nėra. Visuomenė susideda iš skirtingų žmonių, vyrauja skirtingi interesai. Tuo pačiu metu vyksta ir dekadansas, ir pakilimas. Man atrodo, jog nereikia įsivaizduoti, kad esame labai ypatingi. Mano mėgstamas rašytojas, ispanų filosofas José Ortega y Gassetas savo knygoje „Masių sukilimas“ rašo apie visuomenę. Knyga parašyta daugiau nei prieš 100 metų, tačiau kai ją skaitai, supranti, kad tai puikiai mūsų dienoms tinkantis leidinys. Taigi visuomenė taip stipriai nekinta, tik klausimas, kaip į tokią visuomenę asmeniškai, kaip kūrėjas, įsilieji. Mano kūriniai ne tiek kritikuoja ar moko, jie daugiau yra apie tai, kaip aš matau save santykyje su aplinka. Bet tai turbūt visų menininkų problema.

– Kaip vyksta kūrybos procesas? Kaip nusprendi, ką kursi, kas nulemia kūrinio formatą?

– Labai mėgstu sakyti, kad skulptūra – tai kažkokios problemos arba temos sprendinys. Gerą kūrinį, dydį, temą pasufleruoja gera problema, kuri atsiranda natūraliai arba yra padiktuojama gyvenimo: kartais tai padaro užsakovas, kartais – kažkokia tema arba ore tvyranti nuotaika, kurią reikia įamžinti. Kūrybos procesas prasideda nuo to, kad susirandi problemą, kuri iš pradžių atrodo svetima, ir padarai taip, kad ji tampa tavo. O tada dydis, tema, forma atsiranda savaime. Esu tikras, kad menininkas negali sėdėti užsidaręs dramblio kaulo bokšte, virškinti tik save, visą meną kurti tik apie save, sau, o paskui vis tiek jį pristatyti viešai ir tikėtis pripažinimo.

Mes visi esame gyvūnai, pasiduodame tam tikriems psichologiniams poveikiams ir būna tam tikras kabliukas – nesakau, kad šokas ar stiprus sukrėtimas – bet kažkoks cinkelis, noras domėtis labiau, prieiti arčiau, pasižiūrėti iš kito kampo.

– Ką labiausiai vertini visame procese? Kas tau, kaip menininkui, teikia daugiausia džiaugsmo?

– Yra keli momentai. Pirmiausia, įvyksta, kaip aš vadinu, impresija, kai dar tik kažkokią užuominą turiu galvoje. Tai tarsi nuojauta, koks darbas turėtų būti arba kaip jis turėtų atrodyti. Visą kūrybos laiką tiesiog bandai prie jo artėti ir nuo jo per daug nepabėgti. Tai tas pirmas įspūdis labai malonus. O vėliau labai džiugi dalis yra maždaug pusė valandos po to, kai pabaigi darbą (juokiasi). Pavyzdžiui, kai pastatai kūrinį mieste. Sumontuoji, pasidžiaugi, suvirškini aplinkoje. O jau kitą dieną tas objektas būna kaip į laisvę paleistas vaikas, turintis savo gyvenimą.

– Skulptūra – vienareikšmiškai labai vizuali meno forma. Kokia svarbiausia skulptūros detalė? Į ką daugiausia įdedi širdies?

– Man tikrai labai svarbu, kad darbai būtų vizualiai turtingi ir sudomintų žmogų. Dabar labai paplitusi antiestetikos banga, bet aš vis tiek žiūriu į žiūrovą, į meno vartotoją kaip į klientą, kurį reikia šiek tiek sugundyti, bet neduoti jam per daug. Kūrinys turi išlaikyti paslaptį, tačiau privalo užkabinti. Man skulptūroje labai svarbu pirmas įspūdis, kai akis užkliūva už objekto. Mes visi esame gyvūnai, pasiduodame tam tikriems psichologiniams poveikiams ir būna tam tikras kabliukas – nesakau, kad šokas ar stiprus sukrėtimas – bet kažkoks cinkelis, noras domėtis labiau, prieiti arčiau, pasižiūrėti iš kito kampo.

– Ką pats pirmiausia pastebi kitų autorių kūriniuose?

– Tai baisus dalykas ir profesinė liga, bet pradedu kabinėtis prie tų dalykų, prie kurių nereikia kibti. Tačiau, kalbant vien apie skulptūrą ir kolegų skulptorių darbus, tai universalus dalykas yra tas, kad skulptūra turi tam tikrą siluetą. Man įdomu, kaip jis įsiterpia į aplinką, ar atrodo savo vietoje, ar yra tarsi pleištas, svetimkūnis. Nesigilindamas į detales ir kitas smulkmenas, tiesiog pasižiūriu į jo santykį su aplinka. Ir nesvarbu, ar tai parodų erdvė, ar kažkokia miesto aikštė, svarbu pažiūrėti, ar pamačius tą didįjį siluetą jis atrodo natūraliai.

– Skulptūra – labai imlus laikui procesas. Kiek vidutiniškai dirbi prie vieno kūrinio?

– Geriausia kalbėti pavyzdžiais. Neseniai pastačiau skulptūrą „Ikaras“, kuri yra nedidelio formato, daryta privačiam užsakovui. Nuo bendravimo pradžios iki galutinio rezultato praėjo metai: susirašymas, susitikimas, pokalbis, eskizavimas, gamyba, montavimas – viskas truko 12 mėnesių. Tai skulptūrai gana suprantamas laikotarpis. Pavyzdžiui, „ZenTriušio“ pirmi eskizai bloknote atsirado 2013 m., o pastatytas jis buvo tik 2018 m. Kartais sunku tą kūrybos procesą įvertinti. Tačiau pastebiu, kad laikas, per kurį idėjos nuo pirmų pamąstymų, eskizų bloknote įgauna materialią išraišką, skaičiuojamas metais.

– Kaip per visą laiką kinta pradinė idėja?

– Labai geras pavyzdys yra mastelio problematika skulptūroje. Kai padarai mažą eskizą bloknote, tada nusilipdai mažą pavyzdį, jis atrodo vienaip, tačiau pradėjus didinti mastelį atsiranda visai kitos problemos ir detalės. Kūrinys, didinant mastelį, gali net iš esmės persikurti. Kiekviename etape įvyksta kažkokios didesnės ar mažesnės korekcijos: nuo modelio, metalo liejinio, iki apdirbimo, spalvų.

– Vienu metu dirbi prie vieno kūrinio ar iškart prie kelių?

– Vienu metu dirbti prie vieno kūrinio būtų pats geriausias variantas, tačiau taip niekada nebūna, todėl vienu metu dažniausiai stengiuosi turėti du tris projektus: vieną, artėjantį prie pabaigos, vieną naują ir vieną įpusėtą. Deja, dažniausias ir blogiausias atvejis, kai visų trijų projektų deadline ištinka tuo pačiu metu. Tada vyksta absoliuti tragedija, bet toks gyvenimas ir realybė.

– Užsiminei apie dėmesio koncentraciją. Gyvename informacinio triukšmo laikais, atakuojami vaizdų iš aplinkos, interneto, socialinių tinklų. Kaip tai veikia tave ir tavo kūrybą?

– Kūrėjas negali būti visiškai užsidaręs, jis iš aplinkos turi jausti kažkokius dirgiklius, stimuliacijas įkvėpimui arba tiesiog pasižiūrėjimui, žinoti, ką veikia kiti kūrėjai, nes savo pasaulėlyje gali labai greitai užrūgti ir užpelyti. Tai šiuo atžvilgiu tas triukšmas yra gerai. Aš kiekvieną dieną gaunu labai daug tiek vizualaus, tiek informacinio triukšmo, bet kalbant apie skulptūrą tai yra laikui imlus procesas, todėl reikia mokėti šiek tiek atsijungti. Skulptūra man patinka tuo, kad susideda iš labai skirtingų etapų – eskizavimo, lipdymo, virinimo arba metalo apdirbimo, tad viename etape negali labai ilgai užtrukti. Keiti veiklą, tada keičiasi problemos ir darbas niekada neatsibosta, nes jame labai daug skirtingų, kintančių elementų. Skulptūroje nėra monotonijos.

– Kaip atsipalaiduoji, atsiriboji nuo darbų? Kokių sąlygų ir aplinkos reikia, kad kiltų idėjos ir aplankytų įkvėpimas?

– Turiu antrą pusę, kuri labai mėgsta keliauti ir kai aš užrūgstu dirbtuvėse ar dar kur nors, turiu labai gerą akstiną šiek tiek atsitraukti, kažkur išvykti, pakeliauti. Tai yra pats geriausias atsiribojimas, nes, būdamas toli nuo darbų, dirbtuvių ir skulptūros, turi bloknotą, eskizuoji, atsitrauki, prigeneruoji labai gerų idėjų, kuriomis gali gyventi metus ar dvejus.

– Mėgsti keliaudamas žiūrėti kitų kūrėjų darbus?

– Labai. Praktiškai visos mūsų kelionės susideda iš muziejų, aikščių, skulptūrų, kultūrinių taškų lankymo. Tačiau keliaudamas vis tiek įsijauti į turisto vaidmenį, tad šiek tiek užmerki tą priekabaus menininko ar skulptoriaus akį, pradedi liberaliau žiūrėti ir vertinti.

Skulptūros ribos yra labai plačios, tačiau pas mus, Lietuvoje, didžiausia problema yra ta, kad esame kompleksuoti žmonės, ir jei kūrėjai arba kūrybinės institucijos priklauso arba atstovauja vienai sričiai, tai bando engti visas kitas.

– Yra tokių turistų, kurie, atvykę į naują miestą ir pamatę skulptūrą, ypač žmogaus, net nežinodami, kas jis, prie jo fotografuojasi. Kaip vertini tokį dėmesį skulptūrai?

– Pasakei labai konkretų pavyzdį: nors žmogaus nežino, bet vis tiek fotografuojasi. Aš kaip koks savimyla galiu pasakyti, kad skulptoriui tai yra pats geriausias įvertinimas. Ernestas Parulskis yra suformavęs labai gerą terminą instagraminė skulptūra, kuri dabar ypač populiari. Puikiai suprantu, kad mieste stovinčios mano skulptūros irgi patenka į tą kategoriją. Bet aš čia nematau nieko blogo. Galiu pasakyti, kokį geriausią komplimentą apie savo skulptūrą esu išgirdęs. Kaip tik neseniai Santakos parke buvau pastatęs „Žmogų kankorėžį“ ir nuėjau patikrinti, kaip jis atrodo, kaip akmenukai, ar niekas nesutepė. Priėjau prie jo, valau, o šalia stovi sporto inventorius ir ten sportuoja viena senjorė. Ji manęs paklausia, ar aš skulptūros autorius. Patvirtinu, kad taip. Tada ji sako: „Aš visiškai nesuprantu, kas čia yra, bet man labai patinka.“ Tai yra man, kaip skulptoriui, pats geriausias įvertinimas: žmogus nežino, kas tai yra, kam skirta, bet intuityviai tas objektas jį traukia, intriguoja, galbūt atrodo keistai, nematytai, bet maloniai.

– Esi bene vienas produktyviausių jaunosios kartos skulptorių, nemažai tavo darbų galima pamatyti Kauno viešosiose erdvėse. Ar lengva jaunam kūrėjui Lietuvoje realizuoti savo idėjas?

– Realizuoti skulptūras viešojoje erdvėje tikrai nelengva. Nenoriu skųstis: kai kurie žmonės sako, kad Lietuvoje niekas nevyksta, niekas neįmanoma, viskas blogai, tai taip nėra. Tačiau skulptūra viešojoje erdvėje – ne parodinė, ne saloninė, yra velniškai sudėtinga sritis. Monumentaliąją skulptūrą, kuriose esu žengęs dar tik pirmus žingsnius, mano manymu, išvis ištiks krizė, nes tai labai sudėtingas ir ilgas procesas, o jauni žmonės nelabai nori vargti. Jie mato, kokia tai mėsmalė, kiek ten reikia skirti laiko, energijos, dėmesio, todėl protingi žmonės į tokius dalykus nesivelia – jie susiranda daug ramesnę, kūrybiškai paprastesnę sritį, kur yra mažiau kritikos, politikos, kažkokių kliūčių, kur gali daugiau laiko skirti kūrybai.

– Šiais laikais labai nyksta ribos tarp skirtingų meno šakų, jos persidengia, susipina. Kaip tai keičia skulptūrą?

– Negaliu sakyti, kad nekeičia – tikrai keičia. Tačiau pradėjęs studijuoti skulptūrą supratau (ir tuo skulptūra man labai patinka), kad ji yra nuo A iki Z: skulptūra apima bronzinį objektą, instaliaciją, ji gali būti ilgaamžio tūrio kūrinys arba laikina akcija. Skulptūros ribos yra labai plačios, tačiau pas mus, Lietuvoje, didžiausia problema yra ta, kad esame kompleksuoti žmonės, ir jei kūrėjai arba kūrybinės institucijos priklauso arba atstovauja vienai sričiai, tai bando engti visas kitas. Labai gerai tai pastebiu pats savo kūrybiniame kelyje: kadangi gaminu ilgaamžes skulptūras iš bronzos, į mane jau kreivai žiūri žmonės, kurie užsiima įvairiais performansais ir instaliacijomis. Aš matau tokį gentinį susiskaldymą, kuris man atrodo absurdiškai. Manau, kad jeigu yra problema, jai ieškai sprendimo, ir jeigu tas sprendimas yra ilgaamžės medžiagos, klasikinis vaizdavimas – viskas gerai. Jeigu yra kažkokia kitokia situacija, darome kitokią skulptūrą. Dabar daugelis labai dažnai laidoja klasikinę skulptūrą. Jau dešimt metų girdžiu, kaip tai daro, bet taip niekaip ir nepalaidoja: ateina ir užsakovų, atsiranda poreikis. Nuvažiuoji į užsienį – ten šiuolaikinėje skulptūroje pilna figūratyvų, klasikinio, tūrinio vaizdavimo. Aš kažkaip labai nusureikšminu, kur tos ribos dingsta. Turi užduotį ir ieškai jai formos – viskas.

– Paminėjai užsienį. Kaip keičiasi skulptūra, kokios skulptūros tendencijos Lietuvoje ir pasaulyje?

– Priklauso, apie kurią dalį kalbėsime: JAV ar Europą. Man atrodo, kad kiekvienam dalykui yra vieta ir laikas. Kaip per vestuves netieki sumuštinių, o per pusryčius paprastai nevalgai ikrų, taip ir skulptūroje: kiekvienai skulptūrai yra skirtinga vieta ir laikas. Pastebiu, kad kyla kūrinių kokybė: tiek idėjų, tiek atlikimo prasme. Menininkai dirba vis produktyviau, vienas kūrėjas per metus dėl techninių galimybių gali atlikti daug didesnio formato arba padaryti didesnį kiekį darbų. Kokybiškai ir kiekybiškai visko daugėja, o tai priverčia mus šiek tiek pasistiebti, domėtis naujomis technologijomis, medžiagomis, aktualiomis temomis, diskursais. Mano nuomone, viskas tik į gera.

„Buvo planuota, kad skulptūra kauniečių itin mylimai Bitei atsiras gegužės pabaigoje. Tačiau procesas užtruko. Šiandien keliavau į Žaliakalnio turgavietę ir pamačiau, kad šalia jos montuojamas meninis akcentas šuniui“, – susisiekęs su portalu kauno.diena.lt pasakojo Žaliakalnyje gyvenantis Romualdas.

Apsilankiau rekonstruotoje Zanavykų gatvėje, kurioje stovės skulptūra senbernarei. Turgaus prieigose jau buvo pradėti skulptūros montavimo darbai, tačiau ji dar uždengta polietilenu. Sutikau Bitės šeimininką, iškilusios skulptūros iniciatorių Algimantą Baką ir darbo autorių skulptorių Luką Šiupšinską. 

„Kryžiaus kelius nuėjome, kol pasiekėme tikslą. Valdininkai nelabai norėjo to projekto, padėjo žmonių daromas spaudimas. Pasaulyje tai bus trečias paminklas senbernarui ir pirmas – kalytei. Nuo Bitės kapo į  šią vietą atvežėme ir žemių“, – portalui kauno.diena.lt pasakojo A.Bakas.

„Šiandien iki darbo dienos pabaigos baigsime montuoti, įdėsime trinkeles. Šeštadienio rytą skulptūra bus pateikta žmonių dėmesiui“, – portalui aiškino L.Šiupšinskas.

„Ar nepavogs to šuns“, – svarstė pro šalį ėjęs vyras.

„Kas jį vogs“, – vyrui paprieštaravo stabtelėjusi moteris.

Lėšas – 26 tūkst. 500 eurų –  A.Bako idėjai „Senbernarės Bitės skulptūra“ skyrė Kauno miesto savivaldybė.

Šeštadienio rytą skulptūra bus pateikta žmonių dėmesiui.

L.Šiupšinskas teigė, kad „popierizmas“ ir kūrybinis procesas prasidėjo 2018 metų vasario mėnesį, o pati skulptūros gamyba truko pusmetį.

Senbernarė Bitė išgyveno 12 metų – nuo 2004 m. gegužės 31 d. Iki 2016 m. gegužės 31 d. Kauniečių mylimas šuo nugaišo nuo širdies ligos.

Buvo planuota, kad skulptūra atsiras gegužės 31 d. Vis dėlto tai įvyko truputį vėliau.

Projekte buvo numatyta Bitės skulptūrą statyti Laisvės alėjoje, netoli Kauno valstybinio lėlių teatro, todėl Bitės šeimininkas nenudžiugo sužinojęs, kad senbernarų veislės keturkojės skulptūra atsidurs Žaliakalnio turgaus prieigose. Jis pageidavo, kad skulptūra senbernarei atsirastų ne šalia Žaliakalnio turgavietės, o kultūra dvelkiančioje aplinkoje – prie Kauno valstybinio lėlių teatro. To norėjo ir nemažai kauniečių.

Miestiečiai ir Kauno svečiai Bitę prisimena kaip puikiai dresuotą šunį, vaikščiojantį po gatves su krepšeliu dantyse. Bitė pragyveno be pavadėlio, ji buvo labai paklusni ir sumani, lengvai bendraujanti. Senbernarė yra išgelbėjusi kelis vaikus, nemažai kačių.

„Bitė išgelbėjo net 14 kačių“, – patikslino A. Bakas. Senbernarė, pamačiusi išmestus kačiukus, įsikąsdavo juos į dantis ir parnešdavo namo.

„Dėl Bitės pasikeitė gyvūnų laikymo taisyklės – jos tapo palankesnės“, – priminė jos šeimininkas.   

L. Šiupšinskas teigė, kad skulptūrai pasirinko Zanavykų gatvę, nes  Bitė su šeimininku gyveno Žaliakalnyje ir buvo nuolat matoma Žaliakalnio gatvėse, taip pat ir prie šio turgaus, bėganti su krepšeliu, pilnu pirkinių.

Jaunas bohemos atstovas be žalingų įpročių. Menininkas, ką tik baigęs Dailės akademiją, o gimtąjį Kauną jau puošia ne viena jo skulptūra, nugalėjusi ne viename šalies konkurse. Ir tik kai jauno skulptoriaus dirbtuvėje visą parą negęsta šviesa, nes jis užsibrėžęs pabaigti darbą, prie menininkams būdingų priklausomybių galima priskirti nebent darboholizmą ir perfekcionizmą.

Išties jo nesustabdė net traumos, kai prieš dvejus metus, besirengdamas pirmai personalinei parodai, per vieną savaitę susižalojo net du kartus. Smarkiai, naudodamasis medžio pjovimo staklėmis.

Kalbu apie 29-erių kaunietį Luką Šiupšinską. Jį perspėju, kad daugiau nei apie jo mūzą skulptūrą kalbėsime apie sveikatą, nors jauni žmonės apie tai net negalvoja. Lukas sutinka pasidalyti mintimis ir prisipažįsta, kad tuomet, prieš dvejus metus, patyręs sunkių traumų, tai suprato kaip likimo užuominą: reikia šiek tiek pristabdyti darbų tempą, mažiau skubėti ir pasirūpinti sveikata. Vis dėlto tąsyk užbaigė darbus viena ranka, paroda įvyko. Nesunku suprasti, koks darbštus ir atsakingas šis žmogus. Po parodos įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą ir netrukus buvo išrinktas Kauno skyriaus Skulptūros sekcijos pirmininku.

– Sveikas, – sakau Lukui ir klausiu jo nuomonės, kodėl jauni žmonės dažniausiai taip sveikinasi, kas slypi šiame žodyje?

– Manau, tai ne tik pasisveikinimas, bet ir užkoduotas sveikatos linkėjimas.

– O kas yra sveikata?

– Mano nuomone, sveikata yra žmogaus būsena, kai jis savo kasdienybėje nejaučia trinties tarp darbų ir savijautos. Kai fizinė ir psichologinė būsena nėra našta nei sau, nei kitiems. Manau, jauni žmonės sveikatos nevertina todėl, kad jos semiasi iš ateities, tarsi avansu, skolon. Jaunas kūnas greitai atsigauna ir išgydo save, o riba, kai lazda buvo perlenkta, paaiškėja dažniausiai per vėlai. Puikiai suprantu, kad mano fizinė sveikata sušlubavo, nors ir nedaug, ne per vieną dieną, ir tai yra mano praeities padarinys.

– Kalbi apie sužalojimus ir traumas?

– Patyriau labai daug streso, supratau, kad gyvenimas ir visi jo planai yra labai trapūs. Mėgstu posakį: "Kai žmogus planuoja – Dievas juokiasi." Verta juo vadovautis, išmokti prisitaikyti prie besikeičiančios situacijos. Per tas priverstines atostogas, kai negalėjau aktyviai dirbti, supratau, kad nemoku nuobodžiauti: jeigu dešinė ranka sugipsuota, galima pasitelkti kairę, užsiimti protine veikla.

Žmogus turi rasti laiko tiesiog pasėdėti, pabūti vienas su savo mintimis, užsiimti emocine, psichologine higiena.

– Skulptoriaus darbas – visų pirma kūryba, idėjos ir vaizdinio subrandinimas, o tik paskui jo realizavimas?

– Kurti skulptūrą yra tikrai nenuobodus procesas. Tiems, kurie vertina stabilumą ir rutiną, tai nebūtų priimtina. Man skulptoriaus gyvenimo būdas patinka dėl to, kad niekada nesustoji galvoti ir kurti, šiame darbe yra tiek daug skirtingų veiklų ir interesų, kad niekada nepaskęsi rutinoje. Kone kasdien tenka bendrauti su žmonėmis, sėdėti prie kompiuterio rašant straipsnius ar projektus, eskizuoti naujus sumanymus ir juos realizuoti dirbtuvėje kuriant skulptūras. Skulptoriaus darbas yra kūryba, vadyba ir gamyba kartu.

– Papasakok, kokia tavo dienotvarkė?

– Negaliu, nes dienos planai, deja, nuolat kinta, ir tai priklauso nuo daugybės faktorių. Dėl to stengiuosi susidaryti ne dienotvarkę, o savaitės ar mėnesio planą ir numatyti, kad būtų pakankamai laiko kūrybai ir jėgų skulptūrų gamybai. Dar turi likti laiko asmeninei veiklai.

Žinoma, didžiausias skirtumas nuo įprastai dirbančio žmogaus yra darbo valandos. Kai darai tai, kas patinka, darbo valandų neskaičiuoji, jos priklauso tik nuo tavęs. Dirbu tikrai nemažai, bet visiškai nepavydžiu tiems, kurie pradeda aštuntą ryto ir baigia penktą popiet, o po to skuba nuveikti kažką malonaus. Skulptoriaus darbas man kartu yra ir hobis.

– Ir vis dėlto, ar nepersidirbi?

– Deja, bemiegių naktų pasitaiko nemažai, ypač baigiant skulptūrą. Niekas kitas negali pasakyti, kada ji iš tiesų baigta, tad stengiesi kūrinį tobulinti iki paskutinės akimirkos, kai jį reikia parodyti visuomenei.

– Grįžkime prie sveikatos: ar tai jai nekenkia?

– Skulptoriaus veikla tikrai nėra palanki sveikatai. Tai liudija faktas, kad ją draudžiant esame priskirti didesnės rizikos grupei. Didelio svorio kilnojimas kenkia stuburui, ne tik aš, bet ir ne vienas mano kolega esame susižaloję su darbo įrankiais. Deja, dažniausiai žmogus pasimoko tik iš savo klaidų.

Užsakovas ar žiūrovas, matydamas baigtą skulptūrą, tikrai negali žinoti, kiek skirtingų medžiagų naudojama ir procesų taikoma vienam kūriniui. Pavyzdžiui, bronzinė ar aliumininė skulptūra yra baigtinis rezultatas, bet ji gaminama, modeliuojama iš minkštų medžiagų, nuo jų yra nuimamos negatyvinės formos metalo liejiniui. Per visus šiuos procesus tenka naudoti specialius silikonus, poliesterines dervas, gipsą ir karščiui atsparius mišinius, kurie tikrai nėra vitaminai žmogaus organizmui. Dirbame užsidėję respiratorius, tačiau vis tiek esame sveikatai žalingų medžiagų apsuptyje. O ką ir kalbėti apie metalo apdirbimą, virinimą, pjovimą, šveitimą ar paviršiaus apdirbimą su cheminiais tirpalais! Baigus skulptūrą viso to nesimato.

– Ir tai visai nepanašu į bohemišką menininko gyvenimą.

– Džiaugiuosi, kad galiu pasisakyti šiuo klausimu. Apie bohemą dar labai gajus senas mitas, tarsi alkoholis, cigaretės ar kitos narkotinės medžiagos padeda kūrybai. Iš tiesų yra absoliučiai priešingai. Dar būdamas studentu pats tuo tikėjau ir su bendramoksliais išbandžiau ir alkoholį, ir cigaretes. Du jų pakeliai per dieną buvo norma. Baigęs studijas ir pradėjęs savo, kaip nepriklausomo skulptoriaus, kelią, supratau, kad vartoti svaigalus ir būti skulptoriumi – tai tas pats, kas būti lenktynininku ir vairuoti automobilį, įjungus rankinį stabdį. Jau ne vieni metai esu visiškas abstinentas iš didelės pagarbos savo profesijai. Pastebėjau, kad produktyvumas ir kūrybingumas nuo to labai padidėjo. Šiuo metu didžiausia mano priklausomybė – juoda kava, per dieną jos išgeriu tikrai nemažai.

– Ar naršymas internete, socialiniuose tinkluose, kompiuteriniai žaidimai nėra užvaldę kaip daugumą jaunų žmonių?

– Kalbant apie šiuolaikines technologijas ir priklausomybes, manau, kad tai yra vienas didžiausių išbandymų. Galėčiau mažiau laiko praleisti prie kompiuterio ar telefono, nepavydžiu tiems žmonėms, kurių darbas yra su kompiuteriu. Man balansą padeda išlaikyti fizinis darbas su skulptūra, kai nori nenori, bet turi atsijungti nuo technologijų ir užsidaryti dirbtuvėje. Jaunajai kartai tikrai nepavydžiu. Jie nebelavina labai svarbaus įgūdžio, rašytojo Hermanno Hesse's taikliai pavadinto dykinėjimo menu. Žmogus turi rasti laiko tiesiog pasėdėti, pabūti vienas su savo mintimis, užsiimti emocine, psichologine higiena.

– Kaip L.Šiupšinsko buvo sumąstytas "Kankorežis" su žmogaus kojomis, "Zen triušis" keistu pavadinimu ir kiti kūriniai?

– Nesiekiu savęs apriboti, dėl to nemanau, kad turiu kurti viena tema ar tik viena kryptimi. Jau ankstyvoje vaikystėje buvo aišku, kad būsiu menininkas, tik nežinojau konkrečios srities. Dėl daugybės laimingų atsitiktinumų radau savo kelią į skulptūrą ir juo einu. Skulptoriaus specialybė labai daug aprėpia: tenka pasitelkti ir grafiką, ir interjero, gaminių dizainą, nuolat bendrauti ir su architektais, ir su gamybininkais. Nežinau kitos specialybės, kurioje būtų didesnė raiškos ir interesų laisvė, o tai mane ir pakerėjo.

– Vieną dieną kuri monumentalią paminklinę skulptūrą, o kitą – jau jaukų namų interjerą ir jo detales? Išbandai save labai įvairiame darbe?

– Mano tikslas – skulptūra perteikti abstrakčias idėjas ir savo įžvalgas žiūrovui.

– O ką norėjai pasakyti, tiksliau, ką sako "Zen triušis" ir "Kankorėžis", jau rymantys Kauno senamiestyje?

Jau ne vieni metai esu visiškas abstinentas iš didelės pagarbos savo profesijai.

– Kurdamas juos siekiau, kad tai būtų lyg rebusas, sukeltų žiūrovui klausimų ir paliktų daug vietos interpretacijoms. Tai antropomorfiniai personažai, arba vadinamieji lietuviški kaukai, žmogaus ir gamtos junginys. "Zen triušį" sukūriau kaip netikėtą miesto personažą, kuris tęstų legendą apie save. Noriu žmonėms priminti, kad nereikia kasdien skubėti, lėkti ir kad juokingai atrodome, kai būname baikštūs ir nuo visko bėgame kaip triušiai. Juk verta kartais prisėsti ir pamedituoti.

– Ką dabar kuri?

– Ateinančiais metais turėtų atsirasti dar pora darbų Kauno viešojoje erdvėje, bet apie juos kol kas kalbėti nenorėčiau, kol jie dar nesukurti.

– Lietuvos bankas šiemet išleido ir iškilmingai pristatė progines monetas su tavo sukurtais reversais, skirtas Vydūnui ir Lietuvos mokslui, nes jos buvo pripažintos geriausiomis. Be to, dalyvauji įvairiuose konkursuose, visuomeninėje Dailininkų sąjungos veikloje?

– Visuomeninė veikla yra geriausias būdas neužsidaryti tarp savo interesų ir darbų. Tai būdas nuolat sekti šios dienos pulsą, kolegų ir kultūrinės bendruomenės darbus, nuotaikas. Sveika pamatyti platesnį vaizdą ir tai, kokiu keliu eina jaunoji karta, pabendrauti su vyresniais ir daugiau patirties turinčiais kūrėjais.

– Kuo būtų L.Šiupšinskas, jei nebūtų skulptoriumi?

– Juokais sakydavau, kad jeigu nebūčiau skulptoriumi, būčiau tapęs kulinaru. Maisto gamyba man arčiausiai to, ką pavadinčiau hobiu, nors gaila, kad tam laiko lieka vis mažiau. Dažnai kalbėdamas apie meną naudoju palyginimus su maisto gamyba, abi sritys turi daug panašumo.

– Koks tavo mėgstamiausias patiekalas?

– Mėgstamiausio neturiu, viskas skanu, kas yra gaminama ir valgoma su gera draugų kompanija ar su antrąja mano puse Gintare.

– Kas gyvenime svarbiausia?

– Svarbiausia vertybė, manau, yra supratimas, kad niekas nieko tau šiame pasaulyje nėra skolingas, viskas yra sukuriama ir pasiekiama tik darbu. Kai tai įsisąmonini, nelauki, kol aplinka pasikeis savaime, ir pats viską darai.

– Autoportretas – tai kopija, atspindys ar akcentuota mentalinės, dvasinės jausenos išraiška?

– Tai mentalinės būsenos, savitos pasaulėjautos ar kitų pajautų išraiška. Kopija ar atspindys gali būti paso nuotrauka arba asmenukė, bet net ir už jų dažnai slypi sociokultūriniai komentarai. Kitaip tariant, jeigu pasirenkama sudėtingesnė medija: tapyba, grafika ar, mano atveju skulptūra, tai natūraliai sufleruoja, kad kalbama nebe apie paviršinius dalykus.

– Kas tampa lemiamu faktoriumi pasirenkant autoportreto atlikimo techniką?

– Techniką padiktavo noras panaudoti bareljefą, kaip nuorodą į ikonas, šventųjų paveikslus, bažnytinį meną. Tai buvo reikalinga kūrinio idėjai atskleisti, bet ne autoportretui pataikauti. Kūriniui reikėjo statistinio, mano kartos atstovo bareljefinio portreto, todėl nusprendžiau kaip statistą panaudoti pats save.

– Kūrimo procesas vyksta remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Nei natūra, nei fotografija, tik impresijos ir įsivaizdavimai šiuo atveju duoda rezultatą. Galima atsiriboti nuo paviršinių vaizdų, naudoti tik tai, kas naudinga, reikalinga. Tarsi uogaujant – pasiimi tam tikrus bruožus ar detales reikalingas kūriniui.

Užbaigtas kūrinys jau išeksponuotas galerijoje, todėl aš – jau kitas žmogus.

– Kuo remiatės ieškodamas autoportreto spalvinės išraiškos?

– Nemėgstu, kai spalva konkuruoja su forma, dėl to kūryboje naudoju juodus, baltus arba labai ryškius monochrominius spalvinius elementus. Atliedinau kelis vienspalviu taip pat margus šio bareljefo variantus iš gipso, betono, tačiau nenorėjau kūrinio perkrauti, todėl likau prie balto varianto.

– Ką kūriniui reiškia fonas?

– Šiame darbe nėra fono – viskas yra visuma ir vienas planas.

– Kūrinio formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Formatas tikrai turi santykį tarp to, kiek laiko žadama praleisti dirbant / kuriant ir žiūrint į save. Nemanau, kad tam skirti daug laiko būtų sveika. Šiuo konkrečiu atveju formatą padiktavo optimalus dydis tarp to, kiek vietos turi užimti kūrinys, kad pradėtų veikti (ties šia riba ir sustojau).

– Kuo žvilgsnis į save, lipdant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Lipdydamas autoportretą išskiriu kelis momentus ir juos hiperbolizuoju, kaip ir piešdamas šaržą: atrandama tik tai, kas reikalinga ir autentiška, o visa kita yra detalės ir triukšmas.

– Kur fokusuojamas autoportreto žvilgsnis?

– Žvilgsnis fokusuojamas tarsi į nepažįstamąjį, kaip į statistą, kuris daugiau iliustruoja savo aplinką negu pats save.

– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Tai yra to periodo, kuriame kūriau, fiksavimas: baigtas kūrinys jau išeksponuotas galerijoje, todėl aš – jau kitas žmogus. Tai ypač ryšku skulptūros žanre, kuriame procesas yra ypač imlus laikui.

– Kiek seansų truko nulipdyti šį autoportretą? Ar jų metu kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Procesas truko apie keturis mėnesius, kartais grįžtant prie kūrinio. Nuotaikos ir jausenos gyvenime gali kisti, tačiau prie darbo grįžti tik su jam tinkančiu nusiteikimu. Kaip niekada nesumaišai paletėje esančių dažų į vieną spalvą, lygiai taip pat elgiesi ir su jausenomis bei nuotaikomis kūrybiniame procese.

– Ar kuriant autoportretą atsiranda baimių?

– Baimių – ne, atradimų – visada. Dar pradedu ir raukšlių rasti naujų, bet to baime nepavadinčiau.

– Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Jame nesiekiau realistinio savęs atvaizdavimo. Su didele saviironijos doze norėjau reflektuoti eilinį savo kartos atstovą.

Medžiaginiai kodai

Autorius skulptūros ir fotografijos medijomis įveikė laiko distanciją ir grįžo atgal į praeitį – surinkti prisiminimus atkuriančių artefaktų ir esamojo laiko kontekste perkurti jų naratyvus.

Dėmuo, jungiantis visus ekspozicijoje pristatomus kūrinius, – vaikystė, praleista lakstant tarp monolitinės miegamųjų rajonų architektūros, stebint uždarą bendruomenę, nugirstant kasdienybės aktualijas. Pasirinkęs betoną pagrindine kūrybos vizualizavimo medžiaga, L.Šiupšinskas ironiškai perteikė daugiabučių rajonų specifiškumą.

"Betonas jaunosios kartos sąmonėje atkuria kolektyvinius vaizdinius, kuriuos miegamųjų rajonuose užaugusi karta bando išartikuliuoti, išpasakoti. Kaip seniau liaudies meistrai dirbdavo su tomis medžiagomis, kurios jiems būdavo po ranka, lygiai taip pat dabar mano kartos menininkai pasinaudoja armatūra, betono monolitais, nes tai jiems lengvai pasiekiama ir artima medžiaga. Esame laimingi, nes turime ir miegamųjų rajonų, ir žaliųjų plotų, ir sutvarkytų viešųjų erdvių, todėl į betoną žvelgiame kritiškai, objektyviai", – sako autorius.

Tarp masyvių, tūrinių betoninių skulptūrų, kurios jungiamos su degintu medžiu, geležimi, plastiku, išsiskyrė vienintelis bronzinis autoriaus darbas pavadinimu "Kiškis".

"Bronzinę skulptūrą traktuoju kaip jungtį, kuriai pavaldi visa parodos architektūra. Ji – duoklė tradicijoms, skulptoriaus amatui", – prisipažįsta menininkas.

Ekspozicijoje taip pat išsiskiria kūriniai iš aliuminio: reljefas, skirtas "Mažajam princui‘, skulptūra "Vienaragis" ir kt. L.Šiupšinskas pasakoja, aliuminį pasirinkęs dėl to, kad pajuto jo jautrius spalvinius sąskambius su betonu. Nepaisant to, kad skulptūroje aliuminis nėra dažnai naudojamas kūriniams realizuoti, autoriaus darbai personalinėje parodoje leidžia publikai pastebėti šios medžiagos universalumą prisitaikyti prie įvairialypės ekspozicijos.

Fotografiniai rebusai

Ne tik skirtinga medžiagine raiška autorius ieško prasminių ryšių tarp kolektyvinių prisiminimų ir individualios patirties. L.Šiupšinsko tyrimų laukas, kurio išeities taškas – Šilainių mikrorajonas, prasiplėtė ne tik iki Vilijampolės, Raudondvario, tačiau nepaisydamas atstumų – aprėpė Kiprą, JAV. Dėl plačios parodos geografijos, greta skulptūrų eksponuojami fotografijų diptikai ir triptikai.

"Keliaudamas pajuntu, kad man kažko trūksta – nei steko, nei pjūklo šalia nėra, todėl į rankas paimu fotoaparatą ir fiksuoju akiratyje atsirandančias impresijas, – apie fotografijos prisijaukinimą pasakoja autorius.

"Geografinių vietovių nuotraukose sąmoningai nesieju – tai labiau vizualinių ieškojimų padarinys. Man patinka fiksuoti, kaupti medžiagą, nežinant galutinio rezultato. Žiūriu į vaizdų dėlionę, kaip į tam tikrą alfabetą ir dėlioju vizualinius rebusus, kurie papildo skulptūrą", – pratęsia L.Šiupšinskas.

Žvelgdama į fotografijas, pasklidusias visoje erdvėje, tiesioginių sąsajų tarp jų publika neatras. Kiekviena nuotraukų grupė turi atskirą pasakojimą, į kurį užuominą menininkas pasako pavadinime. "Svarbu, kad į mano parodą atėjusi publika susidarytų savo nuomonę apie darbus. Ne mažiau svarbu, kad kūriniai sukeltų emocijas, kurios neturi sutapti su manosiomis, tuomet pavadinimas taps atsakymu, sudarytu iš raktinių žodžių, padedančių išspręsti kūrinio rebusą", – paaiškina skulptorius.

Numanomos istorijos

Naratyvas koduojamas ir L.Šiupšinsko skulptūrose. "Kuriu abstrakčią skulptūrinę plastiką, kuri leidžia publikai nuspėti siužetą, tačiau neatskleidžia pagrindinės pasakojimo linijos. Darbas privalo turėti pasakojimą, antraip negalėčiau jo išbaigti, nesuvokdamas, apie ką jis, tačiau publikos ir mano istorijų prie  darbų variantai neprivalo būti tapatūs", – atvirauja autorius.

Iš parodos konteksto menininkas išskiria tris skulptūras, sujungtas pavadinimu "Šilainių primaveros", – sukūrus šiuos darbus parodos rengimas įgavo pagreitį. "Prisimenu namuose turėtą storo stiklo dekoruotą krištolinę vazą. Lygiai taip pat ryškiai pamenu, kaip su draugais lakstydavome po Šilainių rajoną atrasdami įvairiausias vietas. Giliausiai į mano sąmonę įstrigo statybvietės, kurių šiame rajone netrūko: pastebėdavau iš žemės išlindusias armatūras, laidus, vamzdžius. Savo kūrinyje šiuos du skirtingus prisiminimus perdengiau vienas kitu ir sukūriau žydinčias "primaveras", kurias dedikuoju Šilainiams", – nuotaikiai pasakoja menininkas.

To paties mikrorajono veidas reflektuoja ir kitoje autoriaus skulptūroje – "Vatnikas". "Kiekvienas daugiabutis turi piktą močiutę, besibarantį dieduką ar girtuokliaujantį kaimyną, dienų dienas leidžiantį kieme, ieškant klausytojų, kuriems galėtų atpasakoti savo legendines jaunystės dienas. Skulptūra nėra realaus žmogaus prototipas. Tai charakteringų bruožų mišinys, kurie yra būdingi mano pasirinktam psichologiniam žmogaus tipažui", – vaizdingu pasakojimu savo kūrinį apipina menininkas.

Masyviausias parodos eksponatas "Slabotkė" – skulptoriaus ilgo tyrimo, prasidėjusio dar studijuojant magistrantūroje, rezultatas. "Vilijampolė – vienas seniausių Kauno rajonų, kuris buvo nuniokotas ir beveik visiškai sudegintas, tačiau medinės, suklypusios architektūros likučių vis dar esama. Žvelgiant iš šalies susidaro įspūdis, kad šis rajonas taip ir nebuvo atstatytas. Kūrinys perteikia mano metaforą, kad Vilijampolė yra tarsi sudegęs medienos gabaliukas, apipiltas betonu", – mintimis dalijasi kūrėjas.

Bendrai ekspozicijos nuotaikai pakelti ir atitraukti publikos akis nuo įsivyravusios pilkumos, L.Šiupšinskas ant "Kabineto" grindų numetė ryškiai rožinę "Kramtoškę". "Norėjau kūrinio, į kurį pasižiūrėjus būtų saldu. Jokio sudėtingo ar painaus pasakojimo nevysčiau. Sukūriau tūrinį darbą, kuris sukelia kikenimą", – šypsosi autorius.

Autobiografiška L.Šiupšinsko paroda nevaržo publikos faktų nenuginčijamumu, nepaisant jų monumentalios išorės. Autorius parodą įvardija kūrybiniais tirščiais, kurie nusėda mintyse mąstant apie kasdienybę, o kiekvienas parodą spėjęs aplankyti žiūrovas yra laisvas juose įžvelgti jo pasaulį atspindintį vaizdą.

Visą savaitę Kauno rajone vyko tarptautinis žemės meno festivalis „Land Art 2014 Raudondvaris”. Originalius kūrinius dvaro parkui padovanojo 11 komandų 22 menininkai iš Italijos, Ispanijos, Rusijos, Šveicarijos, Lietuvos, Lenkijos, Olandijos ir Prancūzijos. Festivalį parėmė 20 įmonių.

Gražiausius darbus išrinko dvaro lankytojai. Laureatais tapo Lietuvos komandos, Kęstučio Lanausko ir Luko Šiupšinsko, meno kūrinys. Antrą vietą užėmė lietuvės Aušros Kazemekaitės ir italo Riccardo Dressadore komanda. Trečia liko pirma Rusijos komanda - Romanas Steigaueris ir Vadimas Kazanckis.

„Raudondvaryje 2012 metais surengtas festivalis tampa tradiciniu. Ir nors Žemės menas Lietuvoje dar nėra toks populiarus kaip svečiose šalyse,  kaskart į rajoną susirinkę menininkai į šią meno šaką įneša naujovių, plečia gerbėjų ratą“ – pasakojo renginio globėjas Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

Pasak projekto vadovės, VšĮ „Raudondvario dvaras“ direktorės Snieguolės Navickienės, darbai puoš Raudondvario dvaro parką tol, kol leis gamta. Visuose darbuose buvo naudojamos gamtos medžiagos: medžiai, šakos, akmenys, samanos, žolės, gėlės.

„Šiuo metu parko lankytojus tebedžiugina 4 iš 12 meno kūrinių, padarytų pirmąjį festivalį. Vienas iš italų darbų šiemet ir sužaliavo. Prie kūrinių labai mėgsta fotografuotis dvaro lankytojai“, - tvirtino S. Navickienė.

Renginyje taip pat dalyvavo Žemės meno pradininkas ir puoselėtojas,  šveicaras Peteris Hessas. Jis į Žemės meno klubą priėmė merą ir dvaro direktorę – jiems įteikti oficialūs pažymėjimai.
P. Hessas 1999 m. Šveicarijoje suorganizavo pirmą pasaulyje Žemės meno festivalį „Grindelwald“, kuris tęsiasi kasmet.

Pasak festivalio idėjos autoriaus Lietuvoje floristo Marijaus Gvildžio, Žemės menas atsirado kaip protestas prieš urbanizaciją ir vartotojišką požiūrį į prekybą meno kūriniais.

„Žemės meno kūriniai kuriami ne galerijoms ar aukcionams, jie nekilnojami ir neparduodami. Šis menas turi kitus tikslus: skatinti ekologiją, kurti traukos vietas bendruomenėms ir svečiams“, – sakė jis.

Penktadienio vakarą buvo surengtas festivalio „Land Art Raudondvaris 2014“ uždarymas. Meras apdovanojo laureatus, įteikė padėkas rėmėjams ir dalyviams.

Renginio organizatoriai džiaugiasi, kad vienintelis tokio formato tarptautinis festivalis Lietuvoje tampa tradiciniu ir tiki, kad sulauks tokio pat populiarumo kaip kad Vakarų Europoje.