„Tai, kad Žemė egzistuoja su viskuo, kas būtina gyvybei palaikyti, yra labai retų, beveik neįmanomų sutapimų derinys“, – teigia instaliacijos autoriai – menininkas Luke’as Jerramas (L. J.) ir BAFTA apdovanojimu įvertintas kompozitorius Danas Jonesas (D. J.). Bendradarbiaudami daugiau nei dešimt metų, kūrėjai siekia atkreipti visuomenės dėmesį į mūsų planetos trapumą ir būtinybę ja rūpintis.
„Daugumai žmonių tai bus intymiausias, asmeniškiausias ir artimiausias susitikimas su mūsų planeta“, – tikina idėjos autorius L. Jerramas. Žvelgiant į ne vieną žemyną apkeliavusį 6 m skersmens kūrinį, abejonių dėl to nelieka. Minint Tarptautinę laimės dieną, milijonus žmonių sužavėjusią instaliaciją iki pat balandžio 17 d. bus galima išvysti Kauno „Akropolyje“. Projektą kuruoja „Salto Agency".
– Pradėkime nuo pradžių – kokia instaliacijos „Gaia“ ir šio kūrinio muzikinės kompozicijos atsiradimo istorija?
L. J.: „Gaia“ yra kito mano kūrinio – „Mėnulio muziejaus“ – tęsinys. Ar kada pagalvojote, kad žmonija į Mėnulį žvelgia daugiau kaip 200 tūkst. metų: šis vaizdinys danguje įvairias kultūras įkvėpė svajoti. Žemę pamatyti galėjome tik prieš 50 metų, kai NASA pirmą kartą paviešino mūsų planetos nuotrauką. Tuomet išvydome mėlyną, gyvybe alsuojantį marmurinį rutulį, plūduriuojantį kažkur kosmoso juodumoje.
D. J.: Luke’ą ir mane labai įkvėpė astronautų patiriami jausmai, tas įspūdis, kai jie pirmą kartą pamato Žemę – tolimą gyvybės salą, skęstančią visiškoje tuštumoje. Perspektyva, kurioje astronautas Billas Andersas užfiksavo žemę 1968-aisiais, padėjo suvokti, kad turime kuo skubiau rūpintis gyvybe – net tada, kai tos pačios planetos paviršiuje susiduriame su chaosu ir nesibaigiančiais iššūkiais.
– Kokią žinutę siunčiate instaliacijos lankytojams?
D. J.: Manau, kad esminis projekto aspektas – suteikti žmonėms erdvės apmąstyti tai, ką mes pernelyg dažnai laikome savaime suprantamu dalyku: kokie stebuklingi yra mūsų namai. Juk moksliniu požiūriu tai, kad Žemė egzistuoja su viskuo, kas būtina gyvybei palaikyti, yra labai retų, beveik neįmanomų sutapimų derinys.
L. J.: Instaliacija siekiu padėti suvokti mūsų planetos trapumą. Tikiuosi, kad žmonės, apžiūrėję kūrinį, planetą išvys kaip nepaprastai gražią ir brangią vietą, vienintelius mūsų namus, taip pat kaip ekosistemą, kuria turime rūpintis. Privalome kuo skubiau užkirsti kelią klimato kaitai, nes planetos B neturime.
– „Gaia“ kone visuomet pristatoma viešose erdvėse. Ne išimtis ir šįkart pasirinkta vieta – Kauno „Akropolis“. Tai atsitiktinumas ar svarbi kūrinio pristatymo dalis?
L. J.: Mėgstu savo kūrinius rodyti viešose erdvėse – taip žinau, kad juos išvys plati ir labai skirtinga publika, o instaliacija bus atvira visiems. Man patinka, kad nuo to, ar kūrinys bus rodomas meno muziejuje, mokslo centre, parke, judrioje gatvėje ar katedroje, kūrinio interpretacijos keisis.
„Gaia“ taip pat veikia kaip erdvė, leidžianti vietos šeimininkams kurti savo renginių programą – organizuoti kosmoso, aplinkosaugos tematikos mokslo paskaitas, muzikos ar performanso meno pasirodymus. Mėgstu palikti vietos kitų kūrybingumui – neretai tai duoda netikėtų rezultatų.
D. J.: Šis konceptas atspindi tai, kaip norėčiau dirbti. Visuomet stengiausi palaikyti idėją, kad muzika ir garso dizainas neturėtų apsiriboti vien koncertų erdvėmis. Didžiausias iššūkis man – rasti būdą, kaip garso dizaino niuansus išlaikyti triukšmingoje aplinkoje.
Man patinka galvoti, kad garso dizaineriai ir kompozitoriai ne tik kuria papildomus garsus, bet ir padeda šiame triukšmo pasaulyje išvalyti garsinę erdvę, atrasti ryšį ne tik su supančiomis idėjomis ar jausmais, bet ir vienam su kitu.
– Instaliacija remiasi tiksliais NASA užfiksuotais planetos vaizdais. Kodėl buvo svarbus toks detalumas?
L. J.: Norėjau, kad instaliacijos lankytojai Žemę išvystų tokią, kokia ji matyti iš kosmoso, todėl stengiausi, kad kūrinys būtų kuo autentiškesnis ir realistiškesnis. Daugumai žmonių „Gaia“ bus intymiausias, asmeniškiausias ir artimiausias susitikimas su mūsų planeta.
Šis meno kūrinys taip pat veikia kaip svarbių visuomenės įvykių veidrodis. Prisimenant neseniai siautusią COVID-19 pandemiją, „Gaia“ siūlo iš naujo apsvarstyti mūsų vietą planetoje, dovanoja supratimą, kad ne tik esame tarpusavyje susiję, bet ir atsakingi vieni už kitus.
– Kokį vaidmenį vaidina garsinė kompozicija? Ar ji buvo kuriama kartu su instaliacija?
D. J.: Kompoziciją pradėjau dar prieš išvystant pačią instaliaciją – jau buvau sukūręs muzikinį takelį Luke’o minėtam „Mėnulio muziejui“, todėl žinojau, ko galima tikėtis. Vis dėlto Mėnulis turi daugybę poetinių rezonansų ir nuorodų, kurios gali įkvėpti. Žemėje yra viskas, ką jaučiame ir matome kasdien, tad nuspręsti, ką į kompoziciją verta įtraukti, o ko – ne, buvo žymiai sudėtingiau.
L. J.: Garsinė kompozicija sujungia instaliaciją su aplink esančia erdve ir architektūra. Garsas užpildo patalpą, sukuria tinkamą atmosferą ir aplinką, veikia ir lankytojų interpretacijas.
– Kaip instaliacija sutinkama įvairiose pasaulio vietose? Ar stipriai skiriasi žmonių reakcijos? Gal instaliacijos žinutę dėl jos universalumo lankytojai sutinka panašiai, kad ir kur būtų?
L. J.: Priklausomai nuo to, kurioje pasaulio vietoje meno kūrinys patiriamas ir kokios kultūrinės tendencijos ten, iš visuomenės galima sulaukti daugiau mokslinio, aplinkosaugos, religinio, kūrybinio ar emocinio atsako. Tačiau mes visi esame žmonės, gyvenantys toje pačioje planetoje, todėl iš tiesų neabejoju šios patirties universalumu.
– „Gaia“ Kaune bus pristatoma minint Tarptautinę laimės dieną. Ką apie laimę pasakoja šis kūrinys?
L. J.: Tikiu, kad „Gaia“ perduos svarbią žinutę apie mūsų planetos tvarumą ir įgalins ateities kartas ja rūpintis. Matant visos apimties Žemės planetą, išnyksta barjerai ir sienos. Tikiu, kad mūsų visų jaučiamas tarpusavio ryšys įkvėps vilties, stiprybės ir laimės. Daugelis mano kūrinių siekia skleisti džiaugsmą ir leidžia visuomenei išreikšti savo kūrybiškumą. Man pačiam tai teikia daug laimės.
