-
Nemokamose LUX kino dienose – stiprūs filmai apie pasaulį gelbstinčias moteris 1
Sausio 11–13 dienomis Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje vyksiančiose nemokamose LUX kino dienose „Kariaujanti moteris“ bus rodoma su kitais dviem konkursinės LUX programos filmais: „Kitoje durų pusėje“ ir „Stiksas“.
Ryžtingai rūpinasi aplinkosauga
Pasak EP pirmininko Antonio Tajani, šių metų LUX finalininkai atskleidžia pagrindines Europos ateities temas: riziką dėl kraštutinio nacionalizmo, būtinybę kuo skubiau susirūpinti aplinkosauga ir rasti būdų migracijos problemai spręsti. Nors trys filmai skiriasi žanru ir tema, visi jie pasakoja apie stiprias moteris, kurios siekia pakeisti dabartinę situaciją pasaulyje.
Ne išimtis ir 2018 metais geriausiu LUX filmu išrinkta juosta „Kariaujanti moteris“ („Woman at War“), kurios centre – 50-metė aistringa aplinkos saugotoja Halla, originaliais ir drąsiais būdais neduodanti ramybės aliuminio bendrovei.
„B. Erlingssonas kuria šiuolaikinę legendą apie Dovydą moters pavidalu, kovojančią su Galijotu, kurį įkūnija šalies vyriausybė ir pramonė“, – įžvalgą pateikia leidinys „Hollywood Reporter“.
Filmo režisieriaus teigimu, šiomis dienomis pasaulį reikia gelbėti, o kovojant už aplinką moterys dažnai stovi priešakinėse linijose.
Už vaidmenį filme „Kariaujanti moteris“ aktorė Halldóra Geirharðsdóttir buvo nominuota Europos kino apdovanojimuose.
Atveria kovos už demokratiją paslaptis
Antrasis LUX kino dienų filmas „Kitoje durų pusėje“ („The Other Side of Everything“) – praėjusiais metais „Kino pavasaryje“ rodyta intymi serbų režisierės Milos Turaljič dokumentika. Ji atveria Belgrade esančio buto duris ir pakviečia mamą pasikalbėti. Šeimos paslaptys atskleidžia visos serbų tautos kovą už savo ateitį.
„Per savo šeimos prizmę siekiau perteikti tam tikrą visos šalies istorijos laikotarpį. Žodis po žodžio, sakinys po sakinio pokalbis mus nuveda gilyn ir kelia dabar universalius migracijos, savo tapatybės išsaugojimo klausimus“, – pasakoja M. Turaljič. Pasak jos, šis filmas yra tarsi savotiškas palikimas mamos kartai, motyvuosiantis kovoti už savo ateitį ir kitas kartas.
„Kino pavasario“ programos sudarytojos Mantės Valiūnaitės teigimu, tai jaudinantis, intelektualus ir nuoširdus filmas. „Motinos ir dukros dialogai dabartiniame Europos kontekste atrodo ypač aktualūs ir svarbūs. Šis filmas tikrai nepaliks abejingų“, – neabejoja kino kritikė.
Gelbėja pabėgėlių gyvybes
Ne mažiau ryžtingas moters portretas piešiamas austro Wolfgango Fischerio dramoje „Stiksas“ („Styx“), kurioje iškeliamas pagalbos migrantams klausimas.
Juostoje pasakojama apie savimi pasitikinčią Rikę, kuri išvyksta viena atostogauti į Gibraltarą. Ten ji nusprendžia jachta pasiekti salą. Per kelionę užklumpa audra, po kurios moteris susiduria su apdužusiu migrantų laivu. Nemažai filmo scenų buvo filmuojama atviruose vandenyse.
„Tai dokumentinė tikrovė, tuo pat metu funkcionuojanti kaip dvilypės Vakarų laikysenos pabėgėlių krizės akivaizdoje alegorija“, – pastebima „Hollywood Reporter“ recenzijoje.
Pasak W. Fischerio, šis filmas apie egzistenciją ir ES ateitį – kas mes esame, kas norime būti ir turėtume būti. „Migracija mus palies per artimiausius dešimtmečius, tad tai jautri tema, apie kurią turime kalbėti“, – neabejoja režisierius. Filmo žiūrovus jis kviečia persikelti į pagrindinės herojės vietą ir kiekvienam išspręsti pasirinkimo dilemą.
Filmai „Kariaujanti moteris“, „Kitoje durų pusėje“ ir „Stiksas“ bus rodomi sausio 11–13 dienomis nemokamose LUX kino dienose Vilniuje (kino teatre „Pasaka“), Kaune (kino teatre „Romuva“) ir Panevėžyje (kino teatre „Garsas“). Repertuarą rasite čia.
Žiūrovai iki 2019 metų sausio 31 dienos gali balsuoti ir rinkti labiausiai patikusį filmą adresu https://luxprize.eu/audience-mention. Publikos prizą laimėjęs filmas bus paskelbtas 2019 metų liepą vyksiančiame Karlovi Varų kino festivalyje.
-
LUX kino apdovanojimas – apie kultūrų sankirtą Švedijoje pasakojančiai dramai
Apdovanojimą iš Europos Parlamento (EP) pirmininko Antonio Tajani rankų atsiėmė filme pagrindinius vaidmenis atlikusios aktorės Lene Cecilia ir Mia Erika Sparrok.
„Mes vis dar čia, mes dar egzistuojame. Kiekvieną dieną mes patiriame kolonijinio mąstymo ir politikos pasekmes, kurias galima pastebėti ir samių kraujyje. Taip pat ir tai, kam įtaką padarė rasistinis mąstymas, žemės grobimas ir klimato pokyčiai. Panašiai samiai gyvena ir Norvegijoje, kur šios šalies valdžia samių teritorijoje nutarė pastatyti didžiausią vėjo jėgainių parką. Mes vis dar jaučiame žmonių požiūrio ir išankstinio nusistatymo efektus. Mes dar kalbame kalba, kuri, kaip teigia Europos Sąjunga, beveik išnykusi. Bet mes vis dar čia“, – savo kalboje iškart po apdovanojimų paskelbimo sakė pagrindinį vaidmenį filme atlikusi L. C. Sparrok. Prieš tai į susirinkusiuosius Plenarinių posėdžių salėje Strasbūre pietų samių kalba kreipėsi jos jaunėlė sesutė Mia Erika. Jos kartu taip pat išreiškė viltį, kad „Europa nustos skirstyti žmones į „mus“ ir „juos“.
Mes vis dar čia, mes dar egzistuojame. Kiekvieną dieną mes patiriame kolonijinio mąstymo ir politikos pasekmes, kurias galima pastebėti ir samių kraujyje.
Filme rodoma į sesers laidotuves su sūnumi atvykusi 78-erių moteris. Vėl atsidūrusi gimtajame krašte Švedijos šiaurėje čia nenori ilgam užsilikti, mat nekenčia to, ką seniausiai čia paliko. Atvykusi į jaunystės kraštus, moterį atsiminimai nukelia į vaikystę, kai jai teko išgyventi vidinio ir išorinio pasaulio konfliktą.
Tuomet ši aplinkinių užgauliojimus patyrusi samių mergaitė bandė atsiskirti nuo savo bendruomenės ir pritapti prie kitos bei nusprendė išvykti gyventi į Upsalą. Tačiau, norėdama atsiskirti nuo vienos ir pritapti prie kitos, mergaitė lieka atstumta abiejų grupių. Galiausiai, išgyvenusi tapatybės krizę, ji suvokia, kad toks blaškymasis buvo nulemtas bėgimo nuo savęs.
Šį filmą apdovanojimui išrinko Europos Parlamento nariai. O tam, kad jis atsidurtų tarp trijų geriausiųjų, pasitarnavo 16 narių atrankos komisija, kuri visų pirma iš daugybės kandidatų atrinko dešimtį filmų oficialiai atrankai. Tik tuomet iš šių dešimties filmų buvo renkami trys geriausi. Jiems skirta parama tam, kad jie būtų subtitruoti visomis oficialiomis ES kalbomis. Nugalėjęs konkurse „Samių kraujas“ bus pritaikytas regos bei klausos sutrikimų turintiems žiūrovams.
Kitas konkurso finalininkas – Valeskos Grisebach režisuotas „Vesternas“, kuriame taip pat aktuali kultūrų susidūrimo tema. Ši istorija sukasi apie grupę darbininkų iš Vokietijos, kuri buvo nusiųsta į Bulgarijos pietus tam, kad ten įrengtų hidroelektrinės turbinas. Jiems įsikūrus šalia atokaus bulgarų kaimo, prasideda dviejų grupių susidūrimas dėl socialinių, ekonominių ir kultūrinių mentaliteto skirtumų – kai kurie atvykėlių poelgiai jiems netgi pasirodo provokuojantys.
Tačiau galiausiai atvykėliai tiesiogiai arba netiesiogiai suvokia tarpusavio pagarbos, atvirumo, būtinybės įveikti išankstinius nusistatymus svarbą.
Paskutinis nominantas – režisieriaus Robino Campillo filmas „120 dūžių per minutę“. Režisierius savo kūriniu nukelia į praėjusio amžiaus 10-to dešimtmečio Prancūziją. Tuomet, šalyje siaučiant ŽIV ir AIDS grėsmei, „Act Up“ aktyvistų grupelė pradėjo kovą už tai, kad šios ligos tyrimams, gydymui ir profilaktikai būtų skirta daugiau dėmesio.
Ši grupelė bandė parodyti, kad siaučianti mirtina epidemija kelia grėsmę ne tik, kaip visuomenė tuomet įsivaizdavo, homoseksualams, kaliniams ar narkomanams, bet ir šalies ateičiai – jaunimui. Režisierius Robinas Campillo būtent jį, susidūrusį su nežinoma liga, atskirtą nuo visuomenės ir kovojantį už savo gyvybę, ir bando parodyti.
Filme atskleidžiama, kaip „Act Up“ aktyvistai bando atkreipti pasyvios visuomenės bei abejingų politikų dėmesį į tuometinius šalies skaudulius įvairiomis protesto formomis, kurios neretai ir šokiruoja.
Tai, kad Europos kine ryškus ribų bei užribių motyvas, yra teigusi ir viena iš LUX kino apdovanojimo komisijos narių Greta Akcijonaitė.
„Komisijai svarbus kokybiškas autorinis kinas. Toks, kuriame matoma „autoriaus“ figūra, stipri režisūrinė vizija ir atsispindi vertybės. Į mūsų akiratį nepateko komercinis kinas, kokio pavyzdžių turime ir Lietuvoje. Šis kinas dažnai neturi išliekamosios vertės, retai iškeliauja už savo šalies ribų, lieka vietinis, nes vietinei publikai ir kuriamas“, – sakė viena iš komisijos narių.
LUX apdovanojimą laimėjęs „Samių kraujas“ ir kiti du nominantai lapkričio 24–26 dienomis bus rodomi Lietuvos kino teatruose.
Lux prizo nugalėtojus rasite čia.
