K.Navako "Lyrika plius" – tai klausimas publikai: kaip mes skaitome poeziją? Atsakymų variantų galimi bent keli: vartodami, greituoju būdu versdami knygų puslapius; poezijos tomus į rankas pasiimdami tik retkarčiais ir nekeldami sunkių klausimų sau, tiesiog atidėdami laikams, kai nebūsime tokie užimti; kaip romaną, prie kurio epizodų nesustojama, todėl susidarome tik bendrą įspūdį apie knygą. Vis dėlto pats tikriausias atsakymas, kurio prašyte prašo K.Navako kolektyvinis kūrinys yra tas, kad ne eilėraščių knyga yra kūrinys, o kiekvienas jos tekstas yra ypatingo dėmesio, sustojimo ir atidumo reikalaujantis artefaktas. Žinant "Lyrikos plius" sukūrimo aplinkybes, kurias pats autorius knygos pradžioje paaiškina, logiška manyti, kad, norint dėmesingai perskaityti šią poezijos rinktinę, reikėtų skirti itin daug laiko. Tai būtų maksimalus, tačiau atitinkantis realybę K.Navako prašymas skaitytojui, todėl visi dabartiniai knygos vertinimai neišvengiamai yra kiek skuboti ir palieka galimybę, šiai knygai gyvenant savąjį tolimesnį kelią, bręsti. Metaforiškai K.Navako "Lyriką plius" galima būtų lyginti su teatro spektakliu, kuriame vaidinantys aktoriai yra savųjų vaidmenų meistrai, tačiau publiką spektaklis stebina ir verčia mąstyti nevienadienėje perspektyvoje.

Kauniečio poeto sumanymas ir jo virsmas apčiuopiama knyga tvirtina, kad į realybę vis dar galima ir įmanoma žvelgti nesuinteresuotu žvilgsniu, ne vien dėl praktinės naudos, o kartais vien tik tam, kad ta realybė taptų užrašyta.

K.Navako "Lyrika plius" paradoksaliai teikia galimybę ir istoriškai svarstyti apie lietuvių poezijos ištakas, tradicijas: juk ne veltui T.Venclova yra parašęs esė, pavadintą "Laimei, Maironis". Žvelgiant labai apibendrintai, K.Navako užmojis poezijoje primena profesorės literatūrologės Viktorijos Daujotytės sumanymą lietuvių literatūros istoriją rašyti ne viena knyga, o monografijų, skirtų svarbiausiems autoriams, serija. K.Navakas, sudarydamas "Lyriką plius", iš tiesų sukūrė lietuvių poezijos istoriją. Ši eilėraščių rinktinė yra ta knyga, kuri puikiai suderina diachroninį (taigi, nukreiptą laike atgal) ir sinchroninį mąstymą. Tai reiškia, kad į poeziją žvelgiama ir tam tikro laikotarpio, šiuo atveju, mūsų laikų kryptimi. Keista ir nuostabu yra pastebėti, kad nuo XX a. antrosios pusės vėlyvojo sovietmečio iki mūsų dienų lietuvių poezija yra įvairi ir tuo pat metu išlaiko tam tikras konstantas, kurios apibrėžiamos jau ne racionaliais dėsniais, o tiesiog intuityvaus mąstymo diktuojama skirtimi, sprendžiant, kas yra poezija, o kas – ne. "Lyrika plius" yra ir paguodos knyga tiems skaitytojams, kritikams, taip pat ir šio komentaro autoriui, kartais sakantiems, kad lietuvių poezija nyksta, praranda žanrinę apibrėžtį, gali virsti eseistika, publicistika – tiesiog geras poetinis tekstas šiuos kaimyninius rašymo būdus įsavina ir vis dar dažniausiai nepraranda poezijos žymės.

K.Navako "Lyrika plius" yra tokia knyga, kuri skatina ne tik klausti, kas yra jos skaitytojai, bet ir bent bandyti įminti mįslę – kas yra poetas? Žinoma, vientiso ir vienareikšmio apibrėžimo būti negali, tačiau aptariama knyga tikrai sako – poetus reikia branginti ir saugoti, nes, be jų, tikrovė turėtų tik tiesioginį matmenį, netektų tos dimensijos, kurią kai kurie žmonės įgali nujausti ir užrašyti. Kauniečio poeto sumanymas ir jo virsmas apčiuopiama knyga tvirtina, kad į realybę vis dar galima ir įmanoma žvelgti nesuinteresuotu žvilgsniu, ne vien dėl praktinės naudos, o kartais vien tik tam, kad ta realybė taptų užrašyta. "Lyrika plius" ir pačius poetus, ir skaitytojus verčia gilintis į tai, kas yra grožis, ne jį pakeičiančia etine reikšme, o savąja formų, idėjų ir žaidimo galia. K.Navakas šia knyga tarsi kalbasi su vokiečių filosofu Hansu Georgu Gadameriu, kuris yra rašęs apie meną kaip simbolį ir žaidimą: "Lyrika plius" ir pačius poetus, ir publiką kreipia beveik beprasmių daugelio mūsų kasdieniuose gyvenimuose fenomenų link – reikšmės perkėlimo ir nepraktiškos veiklos. Tam, kad visa tai vyktų, tiesiog būtini žmonės, kurie savuoju kūrybingumu lyg ant kortų stalo dostojevskiškai stato savo gyvenimą. Jis, geriau kuo vėliau, bus praloštas (kaip ir visų kitų žmonių), nepamirštant, kad visa buvo net metafora ir net žaidimas – tai, ką teikia tik poezija.

Knygoje "Lyrika plius" nėra prastų eilėraščių, todėl pagrįsta manyti, kad jie bus paliudiję paradoksalų poezijos patį rimčiausią nerimtumą, poetinio buvimo būdo efemerišką tikrumą, poezijos besąlygiškumą istoriniame laike, bet kartu ir kūrinių unikalumą, leidžiantį kalbėti apie kiekvieno autoriaus individualybę.

Tarp sapno ir realybės

Internete pasirodžius nuotraukoms, kuriose matyti, kad K.Navakas skaito poeziją, sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje, skaitytojai sunerimo: kas atsitiko kauniečių taip mėgstamam rašytojui? Sutikęs papasakoti apie naująją knygą, poetas atsisakė atvirauti apie sveikatą. Tačiau pažadėjo: greitu metu jo šeštadieninis komentaras (poeto vadinamas stulpeliu) "Kauno dienoje" bus.

Knygos "Lyrika plius" sumanymo gimimą poetas vadina šiek tiek mistiniu. "Būna tokia būsena: toks įdomus laikas tarp miego ir būdravimo. Tada šauna pačios keisčiausios mintys. Jos iš kažkur ateina – ne pats jas sugalvoji. Kartais tai būna visiškai kvailos mintys, bet kartais iš jų ką nors pavyksta išspausti. Ir štai vieną naktį aš pajutau, kad man reikia sudaryti štai tokią antologiją, kurioje būtų visų geriausių šiuolaikinių lietuvių poetų poezija su komentarais, – pasak Nacionalinės premijos laureato, tokios tarpinės būsenos metu jis pamatęs visą knygos vaizdą. – Kitą dieną aš – jau budrus, žvalus, prisimenu naktį matytą kūrybinę viziją. Ir suprantu, kad esu visiškas beprotis: juk tai yra viso literatūros instituto darbas, ir dar labai ilgas. Tai supratęs, numojau ranka. Bet, pasirodo, kad aš beveik miegodamas kompiuteriu išsiuntinėjau kokiems 20 poetų užklausimus, ką jie galvoja apie tokią idėją. Ir pradėjo eiti atsakymai: ojezaukokiapuikiidėja, būtinai darom, tuoj atsiųsiu tekstą, ir panašiai. Tada neliko man kur trauktis."

O toji puiki idėja – tai principas, kaip sudaryta knyga. Joje ne tik spausdinama po vieną 66, poeto nuomone, svarbiausių šiuolaikinių lietuvių poetų eilėraštį, bet ir po tų poetų parašytą komentarą-eseistinį tekstą apie savo kelius į poeziją ir poezijoje. "Ir prasidėjo pusantrų metų trukusi katorga (nors knygoje rašau, kad tik pusmetį, bet iš tiesų tai buvo pusantrų). Tai atnešė man ir daugybę dienų, ir naktų kruvino darbo, ir džiaugsmo gavus gerus tekstus. Arba apskritai juos gavus. Žinojau, kad Lietuvoje daug gerų poetų, bet nemaniau, kad jie tokie genijai, iš kurių išmušti tekstą – nors tu jiems alebarda užpakalį badyk. Buvo tokių, kurie tekstus atsiuntė tada, kai knyga jau buvo leidykloje", – apgailestavo knygos sudarytojas. Ir pripažino, kad šis darbas jam kainavo daug nervų.

Sunegalavo: keletą mėnesių viešumoje nesirodęs K.Navakas Poetinio Druskininkų rudens renginiuose eiles skaitė sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje. Vlado Braziūno nuotr.

Beveik necenzūriniais žodžiais

Dirbdamas prie šios knygos, K.Navakas pastebėjo vieną akivaizdų skirtumą tarp vyresniosios ir jaunesniosios kartos poetų: "Vyresnioji karta, pradedant Tomu Venclova, viską atsiuntė laiku. O kuo jaunesnė publika, tuo labiau savivaliavo. Arba neatsiunčia, arba atsiunčia tokį tekstą, kad aš jau beveik necenzūriniais žodžiais su jais bendraudavau, aprėkdavau, reikalaudamas atsiųsti tinkamą tokiam leidiniui tekstą. Tai štai. Tai buvo tekstų laukimas, tekstų redagavimas, tekstų traukimas. Todėl apibūdinimas "sudarytojas" čia nelabai tinka. Sudarytojas yra tas, kuris paima tekstus iš kažkur ir sudaro leidinį. Aš esu visavertis knygos bendraautoris ir neabejoju – daugiausiai padėjęs pastangų, kad ši knyga atsirastų."

Įdėjus daug pastangų, anot poeto, iš lietuvių poezijos genijų pavyko ištraukti labai gerus tekstus. Vis dėlto paties K.Navako pavardė tarp svarbiausių šiuolaikinių poetų knygoje nesipuikuoja. Kodėl K.Navakas-sudarytojas neįtraukė į knygą K.Navako-poeto? "Mano pavardė ir taip šioje knygoje yra, aš įvadą parašiau. To ir užtenka", – kuklinosi vienas ryškiausių šiuolaikinių lietuvių poetų.

Pasak sudarytojo, "Lyrika plius" – ir tam tikras sociologinis pjūvis, parodantis, kokie geriausi poetai kūrė atkurtos Lietuvos šimtmečio metais. "Ši knyga – tam tikras paminklas šimtmečiui ir minėtiems poetams. Deja, trys iš jų, patys atsiuntę man tekstus, jau mirę. Tai – Jonas Juškaitis, Stasys Jonauskas ir Auris Radzevičius-Radzius", – apgailestavo pašnekovas.

Jo įsitikinimu, "Lyrika plius" tiesiog būtina visų lygių švietimo įstaigų bibliotekoms: "Čia apstu medžiagos tiek gimnazistų rašiniams, tiek studentų magistriniams, tiek mokytojų ir dėstytojų pamąstymams. O ir bet kuriam skaitytojui ji suteiks atradimų džiaugsmo."

Aš negyvenu pasaulyje, gyvenu pasakoje, kurią kasdien pats sau kuriuosi.

Nekeičia kūrybinių sumanymų

Fiziškai mažiau aktyvus tapęs K.Navakas dėl to neredaguoja kūrybinių sumanymų. "Per mėnesį turiu parašyti knygą vaikams, be to, dar yra nebaigta poezijos knyga. Kol kas dar tik daugiau kaip pusė jos parašyta. Ir yra keista prozos knyga – žiūrėsim, kaip jai seksis iki vasaros, kada galvoju ją pateikti leidyklai. Taip, kad nemiegu ant erškėčių vainiko", – tvirtino rašytojas.

Anksčiau feisbuko draugus jis periodiškai pamalonindavo ne tik poetiškais kasdienybės ir sapnų aprašymais, eilėraščiais, bet ir savo gaminamų gurmaniškų patiekalų receptais. Pastaruosius keletą mėnesių įrašų feisbuke sumažėjo, jie pasidarė lakoniškesni. "Mane vis aplanko ultima tristezza", – savo mėgstamą itališką frazę, reiškiančią didžiulį liūdesį, pakartojo poetas.

Vis dėlto ultima tristezza ir K.Navako kūryboje, ir feisbuko įrašuose, ir gyvenime vis figūruodavo ir anksčiau. Ar šis jausmas pastaruoju metu sustiprėjo? "Jis liko toks pats, tik gal šiek tiek pasitraukė šviesusis planas. Iš nuovargio, iš dar ko nors. Bet nieko. Kaip su klaida buvo parašyta Ukmergėje grafitininkų ant sienos: "Mes keti". Tai štai – mes irgi keti", – šyptelėjo pašnekovas.

Nauja: K.Navako sudarytoje knygoje "Lyrika plius" – pasak jo, 66 svarbiausių šiuolaikinių lietuvių poetų eilėraščiai ir jų pačių komentarai. Asmeninio archyvo nuotr.

Gyvenimo iliuzija

"Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu", – ši vieno ryškiausių išeivijos poetų Henriko Radausko eilutė, K.Navako teigimu, yra parašyta tarsi specialiai jam. "Aš negyvenu pasaulyje, gyvenu pasakoje, kurią kasdien pats sau kuriuosi. Šioje pasakoje telpa artimiausi mano žmonės ir dalykai, kuriais užsiimu. Tačiau tai nėra realybė, aš ją perkuriu ir permodeliuoju. Net įdomu, kaip viską įmanoma pakeisti vienu minties mostu. Gyventi pasakoje tik iš pažiūros yra paprasta, tai sunku ir kartais labai pavojinga. Bet taip jau man atsitiko", – yra sakęs rašytojas.

Jis yra užsiminęs ir apie savęs pateikimo feisbuke nerealumą: "Tai iliuzinis ir virtualus gyvenimo variantas. Iš esmės – irgi Radausko pasaka. Gyvenu vienas. Kai neapsilanko mano draugai, merginos arba tekstai, turėčiau tiesiog žvelgti į lubas, kurias mačiau jau daugybę kartų. O čia dar galimybė uždėti pirštus ant kompiuterio klavišų. Kartais tie klavišai manaisiais pirštais sėkmingai pasinaudoja. Esu ten prirašęs ir gerų, ir nevykusių dalykų, tegu jie ten ir lieka."

Pasak poeto, po šiais teiginiais jis pasirašytų ir šiandien. "Viskas, ką aš gyvenime nuveikiau ar gero, ar blogo – tegu taip ir lieka", – atsiduso K.Navakas.

Iš Kęstučio Navako įrašų feisbuke:

tai labai paprasta: tik čikšt ir nelieka. pistoleto kulka jau glūdi mūsų smilkiniuose ir kada ji pralauš kaukolės skliautą – jai vienai žinoma. tai kulka, o ne visi mūsų perskaityti, pamatyti ar patirti dalykai. tik akimirksnis, ir vertybių skalė išsiderina, pasislenka per penkias pozicijas. tokių draugų daug, kurių širdys ant tos pavojingos ribos, už kurios jau nebeplaks. pažiūri į gėles, kurių vakar priskynė mylimoji, parašai eilėraštį, lyg tai darytum paskutinį kartą, paglostai stalo įrankius, ilgai tyli. taip, mes stiprūs ir geriausias to įrodymas – kad ligi šiandienos išgyvenom. o išgyventi su kulka smilkiny yra daug.