Žinojo nuo vaikystės
Kauno klinikinės ligoninės Anesteziologijos I skyriaus slaugytoja Margarita Baubinienė sako niekada nepagalvojusi apie kitą profesiją, ir netgi nė karto rimčiau neplanavo keisti darbovietės.
"Kai mane priėmė į darbą, tuometis ligoninės vyr. gydytojas Stasys Stanionis pasakė: "Pažadėk, kad nepabėgsi iš ligoninės." Taip ir likau čia 50 metų", – plačiai šypsojosi tebetrykštanti optimizmu ir energija 68-erių slaugytoja.
Kai ji šalia, ligoniams apmalšta operacijos baimė, neverkia vaikai. Tiesa, savo darbui atsidavusiai slaugytojai šis rugsėjis visgi buvo paskutinis mėnuo ligoninėje – moteris nusprendė išeiti į pensiją, nors kolegos ir vadovai įkalbinėjo dar padirbėti.
Margarita užaugo Kėdainiuose su dar trimis seserimis.
"Su vyriausiąja labai anksti žinojome, kuo būsime. Vyresnėlė nuolat žaidė mokytoja, o aš rūpinausi lėlių sveikata. Ne tiek gydžiau, kiek globojau, leidau vaistus, taigi, jau tada neabejojau, kad būsiu seselė, o ne gydytoja", – pasakojo ji.
Baigus mokyklą merginai irgi nekilo jokių abejonių, kokį kelią rinktis. Ji išvyko į Panevėžį, kur buvo rengiamos slaugytojos, tada vadintos seselėmis.
Pacientai per pusšimtį metų nepasikeitė: dauguma jų operacijos bijo, kaip ir anksčiau, nors medicinos technologijos toli pažengusios ir yra daug saugesnės.
"Į medicinos mokyklą įstojau šešiolikos, nes dar būdama penkerių pradėjau lankyti pirmą klasę, – aiškino M.Baubinienė. – Labai norėjau mokytis kartu su vyresnėle toje pačioje klasėje. Tais laikais užteko padeklamuoti eilėraštuką, ir mokyklos vadovai neprieštaravo. Be to, jau šiek tiek ir rašiau, ir skaičiau", – vaikystės prisiminimais pasidalijo M.Baubinienė.
Neieškojo, kur lengviau
Į Kauną M.Baubinienė atvyko po studijų 1968 m., nes čia jau gyveno jos sesuo ir krikštasūnis sūnėnas.
"Draugė pasakė, kad naujai įkurtame Anesteziologijos skyriuje reikia medicinos seselių. Kitur įsidarbinti būtų buvę sudėtinga, nes nebuvau registruota Kaune. Taip ir atsidūriau čia", – M.Baubinienė dėkinga jaunystės draugei.
Nors svajonė tapti slaugytoja išsipildė, vos sulaukus aštuoniolikos, Margarita tuo metu visai nenorėjo dirbti operacinėje.
"Bet aplinkybės susiklostė kitaip, o aš laikiausi vyr. gydytojui duoto pažado nepabėgti. Ir po daugelio metų kažkas vis stabdydavo nuo minčių ieškoti lengvesnio darbo, pavyzdžiui, kur nors poliklinikoje", – atvirai prisipažino M.Baubinienė.
Nors ir būdama gabi mokslams, M.Baubinienė niekada nesusigundė studijuoti toliau ir tapti gydytoja. Jai patiko tai, ką darė.
Laiminga santuoka
Niekaip ji nepasinaudojo ir tuo, kad po kelerių metų ištekėjo už žymaus profesoriaus Petro Baubino, toje pačioje ligoninėje dirbusio Traumatologijos ortopedijos katedros vedėju.
"Nežinau, kodėl iš visų ligoninės sesučių būtent aš kritau jam į akį, – svarstė M.Baubinienė, paklausta apie savo šeimyninį gyvenimą. – Gal dėl to, kad buvau labai švelni vaikams. Tuometėje 1-ojoje tarybinėje (vėliau Raudonojo Kryžiaus klinikinėje, dabar – Kauno klinikinėje – aut. past.) ligoninėje buvo operuojami ir vaikai. Man sekdavosi juos nuraminti, jie su manimi nustodavo netgi verkti."
Vyro moteris neteko prieš 25 metus, paskui dar penkerius slaugė jo tėvą, kuris sulaukė 105-erių.
Baubinai užaugino dukrą Eglę ir sūnų Petrą. Moteris džiaugiasi dviem vaikaičiais – 16-mete Emile ir 13-mečiu Adomu.
Pacientai tokie patys
M.Baubinienė, prisimindama pirmuosius metus ligoninėje, minėjo, kad darbo metodai, lyginat su šių laikų naujomis technologijomis, labai pasikeitė.
"Nuo primityvių metodų pereinant prie šiuolaikinių reikėjo nuolat kelti kvalifikaciją, įgyti darbui reikalingą licenciją. Man atrodo, kad dirbant medicinos srityje nuolat reikia mokytis, o tai yra gyvenimo varomoji jėga, kuri suteikia žmogui sparnus ir neleidžia senti", – įsitikinusi M.Baubinienė.
O pacientai per pusšimtį metų nepasikeitė: dauguma jų operacijos bijo, kaip ir anksčiau, nors medicinos technologijos toli pažengusios ir yra daug saugesnės.
"Man atrodo, kad dabar žmonės dar labiau bailesni, – pastebėjimais dalijosi specialistė. – Mano pareiga ir yra juos nuraminti. Man visiškai nesvarbu, kas yra pacientas – turtingas, benamis, senas ar jaunas."
Per daugelį darbo metų operacinėje ji išsiugdė ir profesinę intuiciją. Gabenant pacientą į operacinę ji žvilgsniu įvertina jo būklę.
"Užtenka žvilgtelėti į ligonį, ir būnu rami, žinau, kad operacija bus sklandi", – tvirtino M.Baubinienė.
Ilgametė slaugytoja ne veltui sulaukia daug pacientų padėkų. Visi jie mini, kad šalia jos pajaučia ramybę, mažiau bijo būsimos operacijos.
Skaičių magija
M.Baubinienės išėjimą į pensiją lydį stebinanti skaičių sutapimų magija.
"Tik paskui, kai nusprendžiau išeiti poilsio, pastebėjau, kad šis sprendimas gimė praėjus ligoninėje lygiai 50 metų ir būtent tais metais, kurie baigiasi aštuoniais. Be to, išeinu į pensiją, sulaukusi 68 metų, o dirbti pradėjau 18-os", – kalbėjo ji.
Maža to, ligoninę M.Baubinienė palieka, praėjus aštuoneriems metams ir aštuoniems mėnesiams po to, kai sulaukė pensinio amžiaus. Paskutinė darbo diena – 28-oji mėnesio diena.
"Ir tai dar ne viskas, – nesiliauja stebinusi slaugytoja. – Mano abu vaikai gimę birželio aštuntą dieną, tik skirtingais metais!"
Išėjusi iš darbo M.Baubinienė sako pirmiausiai daug laiko skirs sau ir savo šeimai.
"O paskui, jei pritrūksiu veiklos, eisiu į labdaros organizacijas ir vėl realizuosiu save, padėdama kitiems", – planus atskleidė tiek daug savo gyvenimo metų Kauno klinikinės ligoninės pacientams atidavusi M.Baubinienė.
