„Varnų gaudytoja“

– Papasakokite apie save. Kas jums yra kūryba?

– Jau beveik dvejus metus visą savo laiką skiriu tik tapybai ir grafikai. Svetimoje šalyje nėra lengva būti menininke, tačiau iki šiol dar nesigailėjau nė sekundės. Neabejoju dėl savo pasirinkimo. Kūryba mano gyvenime yra transformuojanti jėga, vienintelė veikla, kuri suteikia prasmės kasdienybei. Su malonumu dirbu kiekvieną dieną, dėl kūrybos drįstu rizikuoti, jos įkvėpta nusipurtau dulkes ir keliuosi suklupusi. Išbandžiusi daugybę darbų ir gyvenimo scenarijų, suprantu, kad šio pasirinkimo nemainyčiau į jokius pinigus ar brangenybes. Kurdama jaučiuosi gyva. Tapyba man yra jungtis tarp vidinio ir išorinio pasaulio. Ja neapčiuopiamus, abstrakčius vaizdinius, jausmus ir įvykius transformuoju į realius scenarijus. Jie man padeda geriau suprasti save pačią ir aplink vykstančius reiškinius. Jaučiuosi namie ten, kur galiu kurti.

Tapau akrilu ant drobės, o grafikos darbus atlieku lino graviūros technika, kurios išmokau labai seniai, dar besimokydama Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje.

M.Reikalas. Iliuminacijos. Sirenos giesmė.

– Koks buvote vaikas?

– Vaikystėje buvau svajotoja ir „varnų gaudytoja“. Apskritai nuo mažų dienų daug laiko praleidžiu svajodama. Sapnuoju atmerktomis akimis ir keliauju po įvairiausius scenarijus, filmus, knygas, kurias skaitau, po vietas, kuriose neįmanoma keliauti realiai – po žvaigždes, debesis, vandenyno dugną. Kad realybė nebūtų pilka ir monotoniška, išgalvoju žmones, įvykius, kuriu naujus siužetus ir gyvenimus drobėse. Nežinau kodėl tai darau, turbūt tiesiog tokia yra mano prigimtis. Vaikystėje iš manęs bendraamžiai šaipydavosi: „Marija vėl varnas gaudo.“ Tuomet tai erzindavo, bet dabar galvoju, kad „varnų gaudymas“ yra vertingiausias mano sugebėjimas.

Poezija vaizdais

– Iš kur ateina jūsų paveikslų siužetai?

– Mano siužetus dažniausiai įkvepia gamta. Kartais tropinė – Portugalija, kurioje gyvenu, šilta šalis, čia visai kitokia nei Lietuvoje flora ir fauna. Kartais mane suvilioja šiaurietiški peizažai, o kartais visai išgalvoti – priklauso nuo to, kur tuo metu klajoja mano mintys. Labai daug laiko praleidžiu svajodama, mąstydama apie tikrus ar išgalvotus dalykus. Nesu poetė, nemoku minčių išreikšti eilėraščiais, bet aš rašau poeziją vaizdais. Esu kaip magnetas, kuris pritraukia įvairiausias monetas, nukaldintas iš skirtingų metalų, brangenybes, brangakmeniais inkrustuotus stebuklingus durklus, žvaigždes. Mano vidinis magnetas iš įvairiausių kontekstų ištraukia tik man vienai svarbiausias detales, ir iš jų gimsta mano siužetai.

Kūriniuose dominuoja egzotiniai augalai, susiliejantys į vieningą ornamentą, ir tobulas, plastiškas moters kūnas.

M.Reikalas. Iliuminacijos. Vienaragis ilsisi po granato medžiu.

Tapau moteris, nes jas geriausiai pažįstu. Pastaruoju metu man artima moterų draugija. Aš pati gyvenu savo moterystėje, jos stiprybėje ir lankstume, kovoje ir prisitaikyme, todėl mano personažai yra panašūs į mane, bet mūsų nereikia tapatinti. Tai savotiškas mano alter ego, metaforiška realybė, įvykių vaizdiniai, kurie skleidžiasi drobėje.

Linija ir spalva

– Kodėl gyvendama tokioje egzotiškoje šalyje, kur visada šilta ir žalia, renkatės monochrominę tapybą arba nespalvotą grafiką?

– Mano santykis su spalvų pasauliu visada buvo komplikuotas. Tonai, pustoniai, jų tarpusavio ryšiai mane įvelia į nesibaigiantį žaidimą ir eksperimentavimą. Esu jautri spalvų derėjimui, o linija yra riba tarp dermės ir chaoso, tarp gyvybingumo ir nuobodumo. Tapydama spalvomis turbūt niekada nebaigčiau savo darbų, pasimesčiau galimybių begalybėje. Juoda ir balta spalvos palengvina procesą ir padeda susikoncentruoti į siužetą. Mėgstu galvoti, kad veiksmas, kuriamas mano tapybos ir grafikos darbuose, vyksta naktį, o žmonių, gyvūnų figūros ir augalų siluetai atspindi baltą mėnesienos šviesą tamsoje.

Tos pačios linijos atsikartoja ir grafikos, ir tapybos darbuose. Mano tapyba yra grafikos pratęsimas. Savo kryptį ir išraiškos kalbą atradau grafikoje, galėjau joje ir likti, bet visada norėjau išbandyti didesnius formatus, todėl ėmiausi tapybos ant drobės ir ant didelių sienų.

M.Reikalas. Saulės dukra.

– Ar esate išbandžiusi spalvotą, ryškią tapybą?

– Esu, bet spalvota tapyba neatspindi mano esaties taip gerai kaip monochrominė. Pasiklystu spalvų pasaulyje.

Kūrybos misija

– Jūsų darbuose juntama ramybė ir harmonija. Pasaulyje tiek daug triukšmo ir chaoso, ir visa tai atsispindi kitų menininkų darbuose. O jūsų kūryboje laikas tarsi ištirpęs, jo nėra, kaip nėra ir jokios įtampos. Kaip pavyksta išlaikyti tokią ramybę savyje, į kūrybą neįsileisti savo demonų, skaudulių?

– Pasaulis pilnas skausmo ir chaoso, ir mes visi kiekvieną dieną patiriame išbandymų, aš – ne išimtis. Nesu religinga, nesu ištekėjusi, dirbu pati sau, gyvenime stoviu viena, tad niekas nei finansų, nei karjeros, nei buities, nei biurokratijos, nei dvasinių reikalų už mane netvarko, taigi įtampos ir adrenalino mano gyvenime netrūksta. Visada maniau, kad svarbiausia teisingai sudėlioti prioritetus. Mane įkvepia pirmapradžiai jausmai, sparnai, skrydis, laisvės pojūtis, ryški mėnesiena, medžių šešėliai naktyje, šalta rasa, draugystė, seserystė, bendrystė.

Skurdas, pandemija, kaip virusas plintantis fizinis ir moralinis smurtas, nepakantumas kitokiems nei tu pats, rasizmas, homofobija, empatijos trūkumas – visa tai mane neramina ir liūdina. Dalyvauju socialiniame gyvenime, esu už žmogaus ir gyvūnų teises, tačiau tiesioginis konfliktas – ne man, konfrontacija nėra mano stipriausia savybė.

– Kaip apibūdintumėte savo kūrybos misiją?

– Savo kūryba stengiuosi įkvėpti. Vilties, polėkio ir gyvybės jėga yra nepažabojama, ji nuverčia kalnus. Kartais pagalvoju, jeigu žmogus, žiūrėdamas į mano paveikslą, bent kelioms sekundėms pajunta pirmapradę ramybę, buvimą čia ir dabar, ryškų mėnesienos spindulį ant savo odos, netikėtą paukščio sparno brūkštelėjimą, ulbančio naktinio miško virpulį, universalios bendrystės pojūtį, nuotykių alkį, jei bent sekundei jo širdyje atbunda laukinis smalsumas, troškimai, įkvėpimas, – mano meno misija atlikta.