Kiekvienas turi savo kelio ir istorijos pradžią. M. Ulevičienė puikiai pamena, kaip prieš keturis dešimtmečius ji nusprendė, kad automobilis gali būti puikiu pagalbininku jos kasdienybėje.

„Pagalvojau, kad universitete baigiau labai gerą prekybos ekonomikos specialybę, mane paskyrė didelės ir gražios parduotuvės Klaipėdoje direktore. Tuo metu gaudavau geresnį atlyginimą nei vyrai, tai kodėl aš negaliu kaip ir vyrai vairuoti automobilio?

Juk tai didelis patogumas. Juo labiau, kad mūsų šeimoje augo du sūnūs ir pagalvojau, kad būtų labai patogu važiuojant į darbą pačiai juos nuvežti į mokyklą, darželį ir apsipirkinėti“, – prisimena M. Ulevičienė.

Be didelio vargo ji gali išvardinti ir to laikmečio populiariausius automobilius. Daugiausia gatvėmis riedėjo „Žiguliai“, „Maskvičiai“ ir „Zaporožiečiai“. Aukštesnio rango vadovai galėjo mėgautis „Volgomis“, o „Čaika“, kaip sako M. Ulevičienė, buvo lyg iš sapnų karalystės. Tuo metu jos pirmasis automobilis buvo „Žigulys“. Visgi ji pripažįsta, kad padarė vieną klaidą.

„Aš padariau vieną didelę mąstymo klaidą. Maniau, kad bus labai sunku perjunginėti pavaras, nes stebėjausi, kokiu stebuklingu būdu randama ir įjungiama teisinga pavara. Tačiau svarbiausia buvo „susidraugauti“ su sankaba.

Ir mokiniams dabar taip sakau, kad jei yra vienintelis sudėtingas dalykas, kurį jums priminsiu ir tai įkyrės, tai sankabos tolygus atleidinėjimas.

Kai yra įvaldoma sankaba, galima sakyti, kad pusė darbo jau yra padaryta. Automobilis klausys“, – LRT RADIJO laidai „10–12“ pasakoja M. Ulevičienė.

Merginos tampa agresyvesnės

Kalbant apie Lietuvos vairuotojų kultūrą, M. Ulevičienė džiaugiasi didesne tolerancija tiems, kurie valdyti automobilį dar tik mokosi.

„Kai pradėjau dirbti, mokomieji automobiliai buvo kaip koks miesto gumbas. Dabar reaguojama visiškai kitaip. Kadangi visi turime šeimas, pavyzdžiui, gal tavo dukra ar sūnus mokosi. Dėl to keičiasi požiūris.

Kartais, jei reikia išvažiuoti iš šalutinio kelio ar persirikiuoti į kitą juostą, nepatikėsite – tik parodome posūkį ir mus greitai praleidžia“, – teigiamais pokyčiais džiaugiasi vairavimo instruktorė.

Tačiau ne viskas keliuose džiugina. Daug metų vairuojanti ir kitus to mokanti instruktorė pastebi, kad merginos už automobilio vairo ne visada elgiasi adekvačiai.

„Sakyčiau, anksčiau agresyvūs buvo vaikinai su BMW, o dabar panelės. Automobilis ar geras, ar ne, jos vis tiek mano, kad kur aš važiuoju, ten pagrindinis kelias, mane visi mato, o aš nieko. Pas paneles tokios tendencijos, kad jos aršesnės nei vaikinai.

Tarkime, jei mane myli vaikinas, myli tėtis, o aš graži – viskas. Gerai, kad protingas žmogus pristabdo ir įleidžia. Bet atsiras kita tokia pati panelė, nepasižiūrės, kad irgi sėdi egoistė, tai jos gali susidurti ir automobilius apgadinti“, – pastebi M. Ulevičienė.

E. Genio/LRT nuotr.

Instruktorės reiklumas padeda persilaužti

Daugiau nei 18 metų vairavimo instruktore dirbanti M. Ulevičienė save laiko reiklia mokytoja. Tačiau ši savybė atsirado dėl noro gerai išmokyti ir padėti būsimiems vairuotojams. Ji pasakoja, kad per savo praktiką taiko tokią metodiką, kuri padeda įveikti tam tikras baimes.

„Pas mane kiekvieną pamoką yra vis kita tema, vis kita užduotis. Jei kas sekasi blogiau, „varau“ ratais, kol pavyksta. Pavyzdžiui, neseniai mokėmės žiedines sankryžas ir vienas vaikinas pasakė, kad jam žiedai baisūs, sunku ir jis jų bijo.

Tada, sakau, šiandien visą pamoką važinėsimem, kol nebijosi. Ir iš tikrųjų, viskas tampa labai aišku ir atsistoja į savo vietas“, – patirtimi dalijasi M. Ulevičienė.

Vairavimo mokytojai tenka dirbti su įvairiais žmonėmis. Kartais prie vairo sėda tokie, kurie turi blogų prisiminimų, susijusių su vairavimu ar automobiliais. Ji pripažįsta, kad su tokiais žmonėmis dirbti sunkiausia, nes jie visko bijo, tačiau galiausiai rezultatas džiugina.

„Sunkiausia su tais, kurie ateina po padarytų avarijų. Iš karto matyti, kai, pavyzdžiui, reikia išvažiuoti iš šalutinio į pagrindinį kelią – jau dreba. Kai reikia įvažiuoti į žiedinę, žmogus jau bijo. Vėliau, kai paklausi, gal jis turėjo avariją, išgirsti, kad taip.

Viena mokinė labai sunkiai mokėsi. Visko bijojo, net, kaip sakoma, nuo medžio krintančio lapo. Paklausiau, kas buvo? Ji papasakojo, kad kartą važiavo su draugu, padarė avariją, vertėsi kūliais ir abu atsibudo reanimacijoje.

Ji mokėsi ir išmoko, o savo dėkingumą išreiškė labai įdomiai. Atvirutėje parašė labai gražų laišką. Aš jį saugau ir dabar“, – pasakoja M. Ulevičienė.