Dievo navigacija padeda eiti tiesos keliu

Kęstutis Ignatavičius, ilgametis Kauno rotušės ceremonimeistras

Šventų Velykų laukimas skatina susitvarkyti ne tik savo aplinką, namus, bet ir savo vidų, jausmus. Didysis Prisikėlimo stebuklas jau daugiau nei 2 tūkst. metų skatina fizinį ir dvasinį žmogaus egzistencijos atsigręžimą į Dievą. Jei esi ant tvirto tikėjimo pagrindo, jei vadovaujiesi gyvybės ir meilės evangelija, Velykos – tavo šventė. Kiekvienas mes turime autentišką tikėjimo istoriją.

"Ad Deum qui laetificat juventutem meam" – štai tokiais žodžiais prasidėdavo mano ankstyvas paauglystės rytas Kauno arkikatedroje, kur buvau ministrantas, patarnautojas. Šie žodžiai ("Prie Dievo, kuris linksmina mano jaunystę") mane augino. Tie patys žodžiai gyvenimo saulėlydyje veda ir dabar. Jei suklystu, išmintingoji Dieviškoji navigacija kviečia mane sugrįžti į tiesos kelią.

Mane įkvepia nuostabūs Bernardo Brazdžionio žodžiai: "Iš Tavo rankų, Dieve, gaunu savo rytą, / Iš Tavo rankos ir šviesi darbų diena / Iš Tavo rankos man ir laimė mano krito / Ir praeitis, ir dabartis, ir rytdiena... ("Iš Tavo rankų"). Gyvenimo permąstymu, vidiniu nusiteikimu, susitaikinimo dvasia ruošiuosi švęsti Kristaus prisikėlimo šventę, laukiu prasmingo Velyknakčio krikšto pažadų atnaujinimo, bendruomenės žvakučių šviesos jūros, kad ankstų Velykų rytą vėl galėčiau cituoti savo mylimą poetą: "Ir kaip gaudžia aleliuja Kauno Katedros varpai..."

Beje, varpo simbolika mane lydi nuo pat tų dienų, kai buvau ministrantu Kauno katedroje. Dar vaikas, pradėjęs skambinti šv.Mišiose mažu varpeliu, suaugęs ir jau dirbdamas vyriausiuoju Kauno rotušės ceremonimeistru, nuo vieno nežinomo žmogaus gavau dovanų varpą. Pakabinau jį virš Kauno rotušės durų, pro kurias išeina jaunavedžiai į šurmuliuojančią sveikintojų aikštę. Taip netikėtai Kauno miesto rotušėje užgimė graži tradicija vedybų faktą įprasminti varpo skambesiu – tarsi paskelbti visiems gerąją naujieną. Jei jau kalbėt visai atvirai, po kiek laiko originalųjį varpą nukabinau – išsigandau, kad toji istorinė vertybė netyčia nedingtų. Jo vietoje geras žinias iš pačios Kauno širdies dabar skelbia kitas.

Scenos žmogui tikėjimas ypač svarbus

Liudas Mikalauskas, operos solistas

Visokių etapų gyvenime esu praėjęs. Mano šeima nebuvo labai religinga, veikiau – tradiciškai eina į bažnyčią per didžiąsias metų šventes. Vaikystę praleidau Tauragėje, kuri nuo senų laikų garsėja kaip liuteroniškas kraštas. Tuo metu protestantai evangelikai stipriai dirbdavo su jaunimu. Pamenu, Dievas tuomet nėmaž nerūpėjo, bet man su bičiuliais būdavo labai smagu važinėti į tas stovyklas. Palapinės, dainos prie laužo, gitaros...

Pamenu, buvo sekmadienis, vyko naktinės atsisveikinimo pamaldos. Bažnyčioje giedojome, šlovinome, bendravome per visą naktį. Keletas iš mūsų ten ir pasilikome nakvoti. Sugulėme ant suolų. Taip gera, ramu, žvakių liepsnos plevena. Nepatikėsite – tąnakt įvyko... stebuklas! Po tos nakties Liudas Mikalauskas atsikėlė visiškai persimainęs ir įtikėjęs. Gal dėl to ir šiandien be galo mėgstu naktines adoracijas. Realiai tai yra laikas, kurį galiu be jokio blaškymosi skirti savo tikėjimui.

Keista klausytis savo draugų, kurie į tikėjimo dalykus žvelgia iš pašaipių ateistinių pozicijų – o kur tas Dievas, kodėl aš jo negaliu pačiupinėti, o kaip jis galėjo sukurti pasaulį ir t.t. Tuomet aš visada prisimenu Michailo Bulgakovo "Meistras ir Margarita" romane nuskambėjusią mintį, kad kiekvienam bus atseikėta pagal jo tikėjimą. Kaip ateistas Volandas po mirties gauna akliną tamsą, kurią skleidė, taip aš, Liudas, priešingai, noriu turėti vilties, noriu tikėti prisikėlimo šviesa, noriu jausti man ant peties uždėtą Jo ranką, kuri stiprintų. Scenos žmogui tikėjimas ypač svarbus: sunku stovėti priešais minią ir jaustis vienišam.

Jei žmogus nesustos bėgdamas, neatras vidinio savęs valdytojo, kuris vienintelis gali įjungti Velykų laukimo mygtuką, tai... nieko ir nebus – jokių subtilių pasaulio skambesių, vibracijų girdėjimo.

Normalu, kad vertybinis Velykų laukimas nėra masinis. Juk ir vadinamąja popkultūra naudojasi kur kas didesnė žmonių dalis nei profesionaliąja. Būtų naivu tikėtis, kad ir Velykų prasmingai lauktų didžioji dalis lietuvių. Vieniems užtenka šokolado, kitiems reikia kažko kitko. Mėgstu gavėnią, tą keletą savaičių gražaus laukimo, kai imi save ruošti didžiajam Prisikėlimo Stebuklui. Gali sustoti nuo bėgimo, pagalvoti, koks galėtų būti mano gyvenimo pasninkas… Prisipažinsiu, šiaip mėgstu vakarais, grįžęs po darbo, išlenkti ramiai sau bokalą alaus. Bet po Užgavėnių prasideda mano pasninkas, t.y. aš visiškai nevartoju alkoholio iki pat Velykų.

Dar stengiuosi prieiti velykiniu laikotarpiu nuoširdžios, sukauptos išpažinties. Man kur kas svarbesnis išsivalymo, išsigryninimo laikas prieš Velykas nei pati šventė. Juk koks lengvumas aplanko širdį, kai atlieki gerą išpažintį, o paskui priimi šv.Komuniją. Giliai širdyje net pravirksti nuo tos emocinės iškrovos, kurią tenka patirti.

Per šv.Mišias mes visada palinkime vieni kitiems ramybės. Tik širdyje dažnai pamąstau, kad nei tos ramybės turėsime, nei ką – kaip bėgome, taip ir bėgsime… Tad linkėčiau dažniau stabtelėti ir išmokti daugiau laiko skirti sau, savo šeimai, savo bažnyčiai!

Gavau ramybę, užuovėją ir apsaugą

Austra Skujytė, lengvaatletė

Sakoma, kad Dievas visada beldžiasi į mūsų širdis, tik per savo garsius ir viską užgožiančius kasdienybės rūpesčius mes tiesiog jo negirdime. Taip... Šventa teisybė. Būtent rūpesčiai, nesibaigiantys darbai, rutina, koncentruotas veržimasis savos svajonės link neleidžia mums pakelti akių į Dievą. Gaila, bet dažnai žmogus atsisuka į Jį tik tada, kai reikia pagalbos, kai patį arba artimuosius užklumpa liga ar nelaimė.

Aš, turiu prisipažinti, negirdėjau Dievo, beldžiančio į mano širdį, kol nesutikau žmonių, mylinčių Dievą. Tai nebuvo vienuoliai ar kunigai. Jais tapo tokie patys studentai, kokia tuo metu buvau aš pati. Šių žmonių – krikščionių – kasdienybėje pamačiau mylintį Dievą ir į rūpestingas Jo rankas atidaviau savo gyvenimą. Mainais gavau ramybę, užuovėją, apsaugą. Dar – garsiai kalbantį sąžinės balsą! Manau, ne veltui sakoma, kad Dievas kalba mums per sąžinę...

Žinau, ką tai reiškia. Yra buvę situacijų, kai logika ir savisauga šnibždėjo, jog geriau kai ką nutylėti, nepasakyti tiesos, bet Dievas veikė taip stipriai ir nepaliaujamai. Tada supratau, kad vienintelis teisingas kelias – nusižeminti, prisipažinti, atsiprašyti.

Taip, Velykos – ypatinga šventė. Labai gili, labai prasminga, tačiau aš nesiruošiu jai kažkaip ypatingai. Manau, kad malda, Dievo žodis, pagalba ir dėmesys kitam neturėtų būti įsprausti į tam tikrą laikotarpį tik prieš Velykas ar Kalėdas. Toks elgesys turėtų būti mūsų kasdienybė. Visada.

Tiesiog klausysiuosi bažnyčių varpų skambėjimo

Marius Abramavičius, dailininkas, fotomenininkas, poetas ir Užupio respublikos ambasadorius Santus Spiritus

Belaukiant Velykų visa Vilniaus miesto erdvė skamba. Ji tarsi atsiveria. Tą atsivėrimą tikintis žmogus įvardys vienaip, netikintis – kitaip. Sunku žodžiais nupasakoti tą jausmą. Tai tas pats, kaip pažiūrėti į paveikslą ir pasakyti apie jį kelis sakinius. Iš tiesų jis talpina savyje kur kas daugiau prasmių, sluoksnių.

Toks tas mano Velykų laukimas. Aš tikiuosi stebuklo. Taip. Tik jei žmogus nesustos bėgdamas, neatras vidinio savęs valdytojo, kuris vienintelis gali įjungti Velykų laukimo mygtuką, tai... nieko ir nebus – jokių subtilių pasaulio skambesių, vibracijų girdėjimo. Tik tokiame fone, manau, galima sulaukti Velykų stebuklo!

Kadangi esu keliautojas, ne sykį teko šią šventę sutikti ir kitame krašte. Pavyzdžiui, Maltoje turėjau labai subtilių patyrimų. Mat Malta – stipriai religingas katalikų kraštas. Ten daugybė bažnyčių ir daugybė procesijų. Teko vieną tokią matyti. Žmonės be galo lėtai nešė Mergelės Marijos skulptūrą ant specialaus postamento, paskui sustojo, perdavė savo nešulį kitiems, iš pažiūros labai sportiško sudėjimo vyrams, kurie pasileido su ta skulptūra bėgti į kalną. Toks keistas ir netikėtas iššūkis! Tarsi analogija su Kristaus kryžiaus keliu į Golgotos kalną.

O lankantis Ispanijoje, Granados mieste, taip pat teko dalyvauti panašiose eitynėse – žmonės lėtai keliavo siauromis senamiesčio gatvelėmis ir meldėsi, giedojo. Aš su vietiniu draugu sekiau iš paskos. Kadangi toji procesija judėjo vėžlio žingsniu, tai mes spėdavome dar ir į kavinukę užlėkti, kavytės išgerti… Drabužiai, fakelai, baltos smailais galais kepurės, apsiaustai – buvo stebuklingai gražu!

Per šias Velykas tikrai neplanuoju niekur pabėgti, nes Vilniuje, Bernardinų bažnyčioje, atidarau savo tapybos parodą "Archangelai ir kiti atsivėrimai". Eksponuosiu savo naujausius darbus, kuriuos paišiau Kijeve. Beje, tie angelai atėjo į mano suvokimą, mano drobes po labai keisto negalavimo, per kurį vos neatsidūriau ligoninėje. Ir tik pasveikęs gavau įkvėpimą, kurio veikiamas nupaišiau arkangelą Gabrielių ir arkangelą Mykolą. Tokiais bizantiškais veidais, visiškai kitokiais nei piešdavau angelus anksčiau.

Kaip pasitiksiu šį Velykų sekmadienį? Na... priklausys nuo nuotaikos. Gal tiesiog eisiu per Vilnių ir klausysiuos bažnyčių varpų skambėjimo, angelų balsų, o gal važiuosiu į gamtą ir kažką paišysiu. Antrą Velykų dieną visus sostinės svečius kviečiu į Užupio respubliką. Turime labai gražią tradiciją – Baltų staltiesių dieną. Tai reiškia šventę, kurią gali atsinešti kartu su savimi. Atsikeli, pasiimi tai, ką po gausių sekmadienio pusryčių sudėjai į šaldytuvą, ir ateini į "Užupio kavinę". Jos stalai iš tolo šviečia apdengti baltomis staltiesėmis. Tada daliniesi maistu, mintimis, šventine nuotaika. Skamba muzika. Vaikai ridena margučius, suaugusieji maloniai bendrauja. Žmonės tai priima kaip pačią nuostabiausią šventę.

Trispalvės skrydžiu siekiama inovatyviai ir interaktyviai priminti Baltijos kelio datą ir mūsų laisvės vertę.

Anot vieno iš renginio organizatorių – aitvarų meistro ir menininko Mariaus Abramavičiaus, projektas „Trispalvės skrydis” akcentuoja aitvarą ir skrendančią vėliavą – kaip laisvės polėkį.

Renginio metu Kauno santakoje nuo 18 val. bus organizuojamos ir kūrybinės dirbtuvės visiems norintiems – ir vaikams, ir suaugusiems. Aitvarų meistrai ir menininkai kartu su renginio dalyviais dalysis laisvės vėjo ir svajonių gaudymo paslaptimis – konstruos vėjagaudes tūbas ir mokys pasigauti vėją.

Projektas „Trispalvės skrydis”, remiamas Kauno savivaldybės, skirtas šeimoms, jaunimui, vaikams – taip aitvarų meistrai ir menininkai siekia ugdyti jaunosios kartos pilietinį sąmoningumą. Pilietiškumo, patriotiškumo skatinimas yra ypatingai svarbus dabartiniame pasaulio įvykių kontekste.

Ryškiausi mūsų šalies simboliai yra trispalvė ir Vytis.

„Šventė, naudojant valstybinius simbolius – viena iš progų priminti šalies gyventojams mūsų valstybės istoriją ir skatinti didžiavimąsi savo šalimi, – sako menininkas M.Abramavičius. – Ryškiausi mūsų šalies simboliai yra trispalvė ir Vytis. Dažnam vien pamačius valstybingumo ženklus, pavyzdžiui, ant pilies bokšto ar danguje plevėsuojančią trispalvę arba Vytį, nesąmoningai kyla tautinės emocijos. Trispalvės skrydis Kaune – Nemuno ir Neries santakoje – valstybės atkūrimo šimtmečio paminėjimui skirtas kūrybinis projektas. Rugpjūčio 23-ioji – Baltijos kelio data pasirinkta simboliškai – anuomet laisvės sąjūdžio banga it vėjo nešamas aitvaras nuvilnijo nuo Lietuvos iki Latvijos ir Estijos.”

Aitvarų meistrai puikiai žino, kad smagiausia ne tik žiūrėti, kaip po dangų skraido margi aitvarai, bet ir patiems pasidaryti aitvarą ar vėjagaudę tūbą. Kūrybinėse dirbtuvėse menininkai visiems entuziastams padės konstruoti vėjagaudes tūbas ir leisti joms plaikstytis vėjyje.

Pasak M.Abramavičiaus, kiekvienas atėjęs galės pagauti savo svajonę ir ją realizuoti, pajusti akimirkos laimę ir joje būti.

Projekto organizatoriai išdalys visas būtinas priemones, konsultuos vaikus ir suaugusius tiek meniniais, tiek aerodinamikos klausimais. Renginys nemokamas – jame gali dalyvauti ir konstruoti visi norintys.

Kūrybinės dirbtuvės bus matomos iš toli – Kauno santakoje, kur vyks renginys, aitvarai į apie 100 m aukštį iškels didžiulę Lietuvos vėliavą. Danguje plevenanti trispalvė – traukos objektas, skatinanantis ateiti ir įsitraukti į kūrybinę veiklą dar daugiau žmonių. Didžioji Lietuvos trispalvė vėliava ir kūrybinių dirbtuvių metu sukurtos vėjagaudės sukurs puikią šventinę atmosferą.

Projekto organizatoriai VšĮ „Užantis” jau yra organizavę panašaus pobūdžio renginius ir kūrybines dirbtuves. Tarp įdomiausių projektų galima paminėti lazerių projekciją ant 800 kv.m aitvaro Vilniuje, Dakaro bienalėje „Dak‘Art” aitvarais skraidinta 260 kv.m festivalio vėliava, o vienas sudėtingiausių meninių projektų – su aitvaru iškelti į padangę dainuojančią dainininkę Skaidrą Jančaitę.

Čia, šalia planetariumo žvaigždėto dangaus, atsiveria kosminė paveikslų begalybė .„Moteris – kaip kosmosas, kaip visata – ji yra begalybė”, – sako menininkas, kurio parodą inspiravo kelionės po Senegalą, Iraną, Gruziją ir kitas šalis.

M. Abramavičius-Neboisia – dailininkas, poetas, fotografas, keliautojas, rašytojas, skulptorius, videomenininkas, aitvarų meistras iš Užupio Respublikos. Ryškių, šiltų – visai nelietuviškų spalvų jo tapybos darbai dažniausiai atkeliauja iš kitų pasaulių, juose skleidžiasi neregėtos gėlės, dunkso kalnai, kunkuliuoja upės… Šįkart Mariaus paveiksluose sukasi laiko spiralės, nukeliančios į visatos begalybę bei moters sielos ir akių gelmes.

„Kodėl moteris? Moteris dailininkui yra mūza, įkvėpimo šaltinis, Nors, mano manymu, moters socializacija būna net keturių rūšių: būna moteris šeimininkė, būna – karys, būna – prizas, o moteris-mūza būna labai retai, vis tik tokia duotybė yra unikumas, ir čia jau kaip kam pasiseks…” – samprotauja M. Abramavičius.

„Moteris – tai ugnis, šiluma, aistra, gyybė, o begalybė – kosmosas ar visata – nors yra visai kas kita, bet ir pačioje moteryje yra ta begalybė… Tad begalybės fone moteris tikrai gerai žiūrisi, – šypsosi menininkas. – Moteris man yra kitas pasaulis, veikiantis visai kitais principais – kitaip girdinti ir matanti šį pasaulį. Tai nežinoma žemė, tai visai kita visata, kurioje keliaudamas kaskart atrandi kažką naujo. Tai stichijų pasaulis, kur čia audros čia cunamiai, čia ramus lietus ir čia pat saulė, kur metų laikai keičia vienas kitą kartais greičiau nei bėga dienos…”

Tyrinėjant M.Abramavičiaus paveikslus kartais galima matyti tik figūrą, neatkreipiant dėmesio į foną. O kartais galima įsižiūrėti į foną, kuriame yra moteris. Ir nė kiek nenuostabu, kad toji moteris-mūza menininką nuskraidino link begalybės.

„O kas yra begalybė? Begalybė tai būsena – tai tokia kokybinė būsena, į kurią geriausia įkristi žiūrint žvaigždėtą naktį į dangų… - užsisvajoja M.Abramavičius. – Tą būseną galima pajusti ir žiūrint į mano paveikslus iš ciklo „Pasaulio sutvėrimas” arba mėlynojo periodo kūrinius, jie atspindi tą nežemišką plevenimą, kuris mane tuomet aplankė. Tai toks begalybės priartėjimas, kai net kasdienybėje matai, jauti girdi taip, tarsi fone visuomet suvoki esant begalybę ir jauti save kaip kosmoso, visatos realią dalį…”

Menininko kūrybą inspiruoja daugybė kelionių, šalių, įspūdžių, potyrių, spalvų. „Kelionių impresija – tai „Afrikos portretas”, nutapytas po kelionės į Senegalą, keli paveikslai tapyti Gruzijoje, „Laukianti prie jūros” – prie Kaspijos jūros ir netoli Batumio”, kiti – kitose šalyse, – pasakojo dailininkas. – Tačiau kūrybą inspiruoja ne tik kelionės, o ir realybė, ir mano vidinio pasaulio santykiai su realybe, ir tai, kas dabar rezonuoja, į ką atsiliepia, ką girdi, ką mato mano akys ir kaip jaučia mano širdis.”

Parodoje Vilniaus universiteto planetariume eksponuojami per daugiau kaip dvidešimt metų sukurti M. Abramavičiaus tapybos darbai. Seniausias parodoje eksponuojamas paveikslas „Ieva Buda ir gėlės” tapytas 1993-iaisiais, naujausias – 2016 metais tapytas Afrikos portretas.

Paroda Vilniaus universiteto planetariume (Konstitucijos pr. 12A, Vilnius) veiks iki lapkričio 30 dienos.

Netrukus danguje virš dangoraižių plazdeno ir aitvarų arka, padaryta iš 60 aitvarėlių, nupleveno ir spalvotas aitvaras, kurį prieš keletą metų piešė Lietuvos vaikai kartu su prezidente Dalia Grybauskaite, bei dailininko ir aitvarų entuziasto Mariaus Abramavičiaus vėliava-aitvaras „Paslaptingai skrendantis tikėjimas”, sukurta praėjusiais metais Norvegijoje.

Į aitvarų šventę susirinko daugybė žmonių, šeimų su vaikais. Mažieji įsitraukė į čia pat, pievoje prie Baltojo tilto vykusias aitvarų kūrybines dirbtuves. Šįkart projektą rėmė Vilniaus savivaldybė, tad mažiesiems užteko ir dažų, ir teptukų, ir kitų aitvarams pagaminti reikalingų priemonių.

Daugybė vaikų norėjo nusipiešti ir pasidaryti aitvarus patys – kiekvienas gavo priemones ir aitvarėlių paruoštukus, dažų ir viso, ko reikia pasidaryti aitvarui. Į aitvarų kūrimo procesą mažieji įtraukė ir savo brolius, seseris, mamas, tėčius – tad kūrybos dirbtuvės vyko labai aktyviai. Vaikai išradingai kūrė – piešė, klijavo uodegas, dekoravo ir išmoko savo aitvarėlius pakelti į dangų.

„Visus norinčius mokėme pasidaryti ne tik aitvarus, bet ir vėjagaudes-tūbas, – pasakojo aitvarų entuziastas dailininkas Marius Abramavičius, renginyje aitvarus laidęs kartu su kolegomis Tadu Surkiu ir Donatu Dumskiu. – Aitvarų kūrybinėse dirbtuvėse-ateljė sudarydavome komandas iš dviejų, trijų ar keturių žmonių, visi kartu klijavo, lankstė ir tvirtino konstrukcijas, kol gaudavosi puikios vėjagaudės-tūbos. O tada jau bėk ir gaudyk vėją laukuose... Netrukus visa pieva buvo pilna didesnių už pačius vaikus tūbų ir aplink skardenančio džiaugsmingo krykštavimo. Norinčiųjų buvo tiek daug – tiesiog apgultis... Kitąkart reikės paruošti dar daugiau medžiagų, kad visi galėtų pasidaryti aitvarėlių ir vėjagaudžių.”

Vakare aitvarų šventė nuskriejo link Pilaitės, kur vyko tradicinis šviesų festivalis „Beepositiv”.

„Bendradarbiaujant su „Beepositiv” festivaliu „Vilniaus dangaus vėliavos” persikėlė į Pilaitę ir ten kartu su šviesų šou sužibo naktyje. Ten dar daugiau norinčių gamino aitvariukus ir su šviečiančiais kūriniais lakstė tamsoje. O vėjagaudės-tūbos buvo papuoštos diodų girliandomis ir plaikstėsi kaip fėjų plaukai”, – reginiu džiaugėsi M.Abramavičius.

Projektas „Vilniaus dangaus vėliavos” prasidėjo rugsėjo pradžioje, kai virš Gedimino aikštės į dangų pakilo Gedimino vėliava. Per 60 kv.m vėliava-aitvaras su Gedimino atvaizdu buvo sukurta ir skraidinta pilies papėdėje Gedimino 700 valdymo metinėms paminėti.