Dvi dienas įvyksiančiose intensyviose kūrybinėse dirbtuvėse „Out of the Box“ iš anksto užsiregistravę Telšių regiono jaunuoliai (15–19 m.) nemokamai galėjo mokytis vokalinės perkusijos (angl. beatbox) atlikimo technikos meistriškumo, scenos meno, judesio, viešo kalbėjimo, filosofijos, psichologijos ir kitų, atlikėjams būtinų įgūdžių.

Šių metų tarptautiniai profesionalūs vokalinės perkusijos (angl. beatbox) atlikėjai, muzikos prodiuseriai, edukatoriai Blady Kris iš Lenkijos ir Tim Slizzer iš Liuksemburgo. Prie jų prisijungė kūrėjai bei praktikai iš Lietuvos:  gerai žinomas šiuolaikinio šokio šokėjas, choreografas, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas Marius Pinigis, forumo teatro pradininkė Lietuvoje Rimanta Vaičekonytė ir psichologas Gediminas Krūmas.

Marius Pinigis. E. Tamošiūno nuotr. 

„Šiemet dalyvavo per trisdešimt jaunuolių, labai motyvuotų ir drąsių, kurie ne tik aktyviai dalyvavo lektorių veiklose, bet ir drąsiai lipo ant scenos baigiamajame renginyje, kuris visada skirtas visai Telšių bendruomenei. Buvo nepaprastai gera matyti, kad jaunoji karta turi tiek daug potencialo“, – sakė „Out of the Box“ projekto prodiuseris ir vokalinės perkusijos čempionatų Lietuvoje ir Europoje organizatorius Domas Dieliautas.

Kitokios varžybos

Olimpinių žaidynių dvasios įkvėptas spektaklis yra tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ dalis. Juo „Nuepiko“ trupės nariai: Adrianas Carlo Bibiano, Andrius Stakelė, Džiugas Kunsmanas ir Marius Pinigis klausia: kas, jei olimpinių žaidynių ašimi būtų ne sporto šakos, o šokis, cirkas, žaismingas ir kūrybiškas požiūris į judesį? Tad „4 Viktorai“ yra ne tik anonimiška ir abstrakti sporto fenomeno interpretacija per šokį ir cirką, bet kartu priminimas, kad kūrybiškumas kiekvienam padeda išskleisti savo unikalų potencialą.

„Šiuolaikiniame pasaulyje, kaip ir olimpinėse žaidynėse, mes konkuruojame, kovojame. Tačiau labai svarbu nepamiršti žaidynių aspekto – to, kad tai yra tik kūrybiškas žaidimas. Tad, nors mes varžomės, kartu turime palaikyti vienas kitą, – mintimis dalijosi M. Pinigis. – Kalbėdami apie pagarbaus varžymosi svarbą, taip pat norime paskatinti žmones nebijoti varžytis, siekti pergalės. Juk sveika konkurencija leidžia mums tobulėti ir judėti pirmyn. Nereikia bijoti ir pralaimėjimo – nors devynis kartus nepasiseks, dešimtą kartą sėkmė nusišypsos, tad svarbu nenustoti siekti savo tikslo.“

Pasak M. Pinigio, spektaklis „4 Viktorai“ kalba apie tai, kad varžymasis nebūtinai yra blogas, destruktyvus dalykas. Jis gali turėti įvairių spalvų ir teigiamų aspektų.

„Dažniausiai varžymąsi suprantame kaip konkuravimą vienam su kitu. Tačiau konkuruoti ir lenktyniauti galime ir su savimi. Man regis, didžiausias varžovas gyvena mūsų pačių viduje. Varžydamiesi su savimi, gauname galimybę peržengti savo ribas, tobulėti ir augti, – pastebi jis. – Varžymasis su kitu mums gali padėti pasiekti didesnį tikslą, drauge įveikti iššūkius ir galbūt netgi pradėti bendradarbiauti.“

A. Bekeraitytės-Popierės nuotr.

Įkvėpė mitai ir legendos

M. Pinigis pastebi, kad olimpinės žaidynės nuo pat jų egzistavimo pradžios turi labai aiškų konkuravimo ir varžybų komponentą. Tačiau spektaklio „4 Viktorai” kūrėjams pasirodė įdomūs keletas kitų su olimpinėmis žaidynėmis susietų atributų. Tai – olimpiniai žiedai, atidarymo / uždarymo ceremonija, vėliavos, sportininkų apranga. Taip spektaklis į olimpines žaidynes leidžia pažvelgti kaip į kūrybiškumo aktą, tam tikrą erdvę kūrybai skleistis. Jo metu galima pamatyti mums gerai žinomus olimpinių žaidynių atributus, tačiau kita forma, juos interpretuojant“, – pasakoja šokėjas.

Spektaklio įkvėpimo šaltiniu taip pat tapo olimpinių žaidynių atsiradimo istorija, mitai ir legendos. „Mitai ir legendos padeda spektakliui įgauti daugiau spalvų, o ne tik pabrėžti ir kartoti, kas ir taip akivaizdu – olimpinės žaidynės yra geriausių atletų varžymosi vieta, kuriose nugali stipriausias. Pasirinkome įvairias su olimpinėmis žaidynėmis susijusias istorijas – tikras ir mitologizuotas, kurios suteikė daug daugiau kūrybinės laisvės ir didesnį kūrybinį impulsą spektaklio choreografijai kurti", – atskleidė M. Pinigis.

Viena iš tokių legendų – manoma, kad pirmasis olimpinis čempionas buvo virėjas. „Kita legenda byloja, kad olimpines žaidynes sugalvojo Heraklis, pagerbdamas Dzeusą, arba tai buvo paties Dzeuso sumanymas, minint jo pergalę prieš Kroną“, – sakė menininkas.

Pasak pašnekovo, spektaklio kūrėjams buvo įdomu nagrinėti ir interpretuoti įvairias istorijas, kuriose realūs faktai maišosi su mitologija ir legendomis. Todėl spektaklyje verta tikėtis olimpinių žaidynių interpretacijos, o ne tiesioginės konkurencijos, varžymosi. Net jei žiūrovai spektaklyje išvys varžymąsi, jo scenarijai veikiausiai bus mažai nuspėjami.

Didžiausias varžovas gyvena mūsų pačių viduje. Varžydamiesi su savimi, gauname galimybę peržengti savo ribas, tobulėti ir augti.

Judėti kūrybiškai

Pašnekovo teigimu, „4 Viktorai“ yra edukacinis spektaklis, skirtas visiems, o ypač – jaunimui. M. Pinigis atkreipė dėmesį, kad nors šiandien turime daugybę galimybių užsiimti įvairiomis sporto šakomis ir fizine veikla, šiuolaikiniai žmonės yra kaip niekada sustingę, nejudrūs. Tad „Nuepiko“ komanda siekia jaunimą paskatinti daugiau kūrybiškai judėti.

„Ne visi nori žaisti krepšinį ar futbolą, tad siūlome paieškoti įvairesnių judėjimo galimybių. Kad ir kaip būtų, gyvename kūne, tad turime būti ne pasyvūs jo stebėtojai, o aktyvūs ir kūrybingi individai, kurie nebijo per kūną išreikšti save, – akcentavo jis. – Paauglystėje jaunuoliai labai linkę užsiverti savyje, tad kūrybiškas judesys galėtų jiems padėti pakelti savo savivertę, lengviau priimti brendimo metu vykstančius kūno pokyčius. Todėl, pasibaigus festivaliui, spektaklį planuojame pristatyti ir mokyklų sporto salėse. Jaunuoliai šiandien vis mažiau juda ir vengia dalyvauti kūno kultūros pamokose. Tad tikimės savo pavyzdžiu moksleivius paskatinti ieškoti jiems priimtinų judėjimo būdų.“

Siekia užkrėsti šokiu

Spektakliu trupė taip pat tikisi įkvėpti jaunuolius šokti. Politologijos mokslus baigęs M. Pinigis pasakoja pats į šokį atkeliavęs gana vingiuotu keliu, tad pašnekovas su jaunais žmonėmis nori pasidalyti savo patirtimi.

„Jaunuoliai iš mažesnių miestų ne visada turi galimybių atrasti šiuolaikinį šokį, tad norisi būti ta žiežirba, kuri jauną žmogų paskatins siekti savo tikslų, būti kūrybingam. Kadangi mūsų trupėje šoka keturi vyrai, taip pat siekiame į šiuolaikinį šokį atkreipti berniukų dėmesį, kuriems plastiški judesiai kartais atrodo ne visai vyriški, ir paneigti šį mitą, – atskleidė šokėjas. – Nors šio spektaklio prioritetas yra jaunimas, taip pat norime skleisti žinią, kad pradėti judėti kūrybiškai niekada nevėlu. Nesvarbu, kokio amžiaus žmogus, koks jo fizinis pasirengimas, tikrai galima atrasti sau tinkamą judėjimo būdą. Judėjimas žmogui visada buvo labai svarbus, fiziniai žaidimai turbūt egzistuoja net seniau nei kalba.“

M. Pinigis pasakoja, kad šokio spektaklyje trupės nariai ieško atsakymo, kaip būtų galima išardyti mums pažįstamą varžymosi algoritmą ir sukurti kūrybiškus judėjimo būdus. „Spektakliu kalbame apie savęs nugalėjimą, savo ribų ir galimybių išplėtimą. Gilinamės į bendražmogiškas patirtis, kartu pristatydami asmenines savo istorijas. Juk žodis „Viktoras“ – nugalėtojas, kiekvienam mūsų gali turėti skirtingas reikšmes“, – sako jis.

Kas? Festivalis „ConTempo“. Spektaklis „4 Viktorai“.

Kur ir kada? liepos 30 d. Domeikavos laisvalaikio salėje ir rugpjūčio 3 d. Garliavos sporto ir kultūros centre.

Per 2022-uosius drauge su trupės „Nuepiko“ komanda jis pristatė dvi premjeras. Su bendražygiu Adrianu Carlo Bibiano Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre sukūrė spektaklį „Kūnai“, kuriame šoka dešimt dramos teatro aktorių, o su trupe „Nuepiko“, padedami Manto Stabačinsko ir Vilmos Pitrinaitės, parengė darbą „Niekur, bet ne čia“. Abu spektakliai savo abstraktumu ir vizualumu labai imlūs interpretacijoms, rodosi, vedantys tiesiai per šiandienio pasaulio krizių arterijas, čiupinėjantys žmogaus sutrikimą, žmonijos mindžikavimą vietoje, santykio paiešką, žvilgsnį į vidinę tamsą. Vis dėlto M. Pinigis atviras: kurdamas mėgsta kliautis intuicija, pritildyti racionalų protą, ne kurti simbolius, o atrasti juos, jau tūnančius kūne. Interpretacijų dažnai pasiūlo laikmetis, nuotaikos, visuomenės atmosfera.

– Žinau, kad tau labai svarbi šokio edukacija. Su tuo susijęs ir naujausias trupės „Nuepiko“ projektas „Keturi Viktorai“. Ar galėtum plačiau apie jį papasakoti?

– Dirbti į mokyklą ėjau norėdamas pamatyti, kuo jaunimas gyvena. Tai, ką pamačiau, mane nuleido ant žemės. Jie labai mažai juda ir prastai jaučia kūną, o ką kalbėti apie tai, kad neatskiria kairės rankos nuo dešinės: jei pasakai, pakelkime dešinę ranką, jie klausia – tai čia šitą? Galūnė įvardijama štai taip paprastai – žodžiu „šita“. Man tai – jau signalas.

Matau tendenciją, kad judesys, šokis ar net apskritai fizinis veiksmas pamažu yra eliminuojami iš švietimo sistemos. Prieš porą metų nuskambėjo idėja visą meninį ugdymą perkelti į neformalų švietimą. Nors idėja, ačiūdie, nebuvo įgyvendinta, vien jau pats sumanymas buvo visuotinė tragedija. Tokios idėjos rodo, kaip valstybė mato meninį ugdymą ir apskritai meną, kultūrą, – tai tėra nežymus priedas prie to, kaip mes funkcionuojame visuomenėje. Nors iš tikrųjų be kultūros, be meno esame primatai, primityvūs žmonės. Per tokias valdžios vizijas šis suvokimas nori nenori perduodamas platesnei visuomenei.

Man ši situacija prieš pusantrų metų tapo dirgikliu. Supratau, kad noriu spektaklio, kurį galėtume rodyti mokyklose, sporto salėse. Matau jį kaip manifestą: jeigu tu negali ateiti, mes ateisime pas tave. Kodėl „Keturi Viktorai“? Todėl, kad Viktoras asocijuojasi su sėkme, o mums norisi komunikuoti žinutę, kad šokis, judesio praktikos žmoguje ugdo kūrybiškumą, laisvę, drąsą. Šokyje tu gali būti lyderis; šokis nėra tik žingsneliai – iš jo galima išmokti daug daugiau, svarbiausia – geriau bendrauti su aplinka.

Taigi „Keturi Viktorai“ – tai edukacinis-kūrybinis projektas apie šokio, judesio ir kūrybiškumo svarbą mokykloje. Šiemet pradėjome rengti dirbtuves. Jose norėjome išnaudoti faktą, kad esame keturi šokėjai vyrai, o tai mokykloje taip pat neįprasta. Kai ateini į mokyklą vesti pamokų, ir vaikai staiga pamato šokėją-vyrą-mokytoją, jiems kyla nuostaba. Tai kažkokia stigma, nestandartinė situacija. Tada dažniausiai klausia: čia tavo pomėgis tikriausiai? Per šį pusmetį vaikai pamatė, kad ne aš vienas esu ufonautas, – mes visi keturi tą šokį taip mylime ir matome jį ne kaip žingsnelius. Dirbtuvėse kiekvienas iš mūsų – aš, Adrianas Carlo Bibiano, Andrius Stakelė ir Džiugas Kunsmanas – pristatėme šokį per savo matymo prizmę.

Šiuo metu esame pririnkę iš jaunimo daug informacijos, žinome, kas vyksta. Todėl „Keturi Viktorai“ nebus tik fizinės formos – spektaklio – sukūrimas: manau, tai bus projektas, kurio tikslas – teikti ir švietimo sistemai, ir Kultūros tarybai naudingą informaciją, kurią suvoki tik realiai dirbdamas mokyklose ir matydamas, ko iš tikrųjų reikia mokymo sistemoje. Neužtenka užauginti statistinio vieneto rinkai: tik mokykloje pamatai, kad šis mechanizmas neveikia, reikia jį permąstyti fundamentaliai.

– Ne kartą esu pastebėjusi, kad „Nuepiko“ nuolat artikuliuoja kvietimą ateiti į spektaklius, nebijant jų nesuprasti, kaip ir savo spektaklių atvirumą įvairioms interpretacijoms. Kodėl jums taip svarbu pabrėžti stebėjimo laisvę ir atpalaiduoti žiūrovą nuo recepcijos įtampos, nuo apsikrovimo prasmių paieškomis?

– Tikriausiai aš pats esu toks žmogus nuo mažumės – visada buvau kinestetinis vaikas ir ne visada buvau suprastas. Dažniausiai gyvename labai racionaliame, logiškame pasaulyje, kur viskas tarsi turi būti pagrįsta mintimis. Man ir darželyje dėl to buvo labai sunku, nes daug judėdavau – savo būsenas, mintis, nuotaikas, emocijas reikšdavau judesiu. Dabar įprasta sakyti, kad vaikas hiperaktyvus, tačiau aš manau, kad nei hiperaktyvus, nei ką: reikia galiausiai suprasti vieną dalyką – pasaulį galima reflektuoti, suprasti, pajausti labai skirtingai. Su Carlo šia prasme esame viename puslapyje: fantastiška, kad gyvenimas mudu suvedė į krūvą, nes jis irgi yra visiškai kinestetinis žmogus, net man kartais sunku su juo susikalbėti – jis mąsto dar neracionaliau nei aš.

Dėl polinkio viską racionalizuoti egzistuoja ir baimė nesuprasti, todėl dalis žiūrovų neateina žiūrėti šokio spektaklių būtent todėl, kad šokio bijo. Čia vėl viskas susiveda į tą patį: mes esame atitolę nuo savo kūno, tad natūralu, kad neskaitome ir kito kūno kalbos. Tikriausiai, kol numirsiu, tol atkakliai įrodinėsiu, ar tai būtų mokykla, ar scena: taip, spektaklį galima žiūrėti, jo nebandant suprasti protu! Galima nepasitelkti racionalaus intelekto, tačiau galima ir teisinga suprasti jį kinestetiniu intelektu. Suvokti šią mintį labai svarbu.

Žinoma, iš kūrėjų tai neatima atsakomybės „sukalti“ spektaklio dramaturgiją, nes kitaip scenoje galėtume šokti bet ką. Tačiau turime suprasti, kad mumyse yra daug daugiau neracionalumo negu racionalumo. Mūsų mintys vaikšto srautais, šuorais, sūkuriais ir išlaikyti linijinį mąstymą labai sudėtinga. Todėl ir spektaklyje tikrai ne visada tai reikia daryti. Galima stebėti, atsipalaiduoti, leisti sau priimti informaciją ir virškinti ją ne iškart, nebūtinai tą pačią dieną. Tačiau kažkodėl išeiname iš spektaklio ir, žiūrėk, jau tą pačią sekundę turime atsakyti: tai kaip? Patiko? Ne? Dėl to aš, pavyzdžiui, po spektaklio dažniausiai noriu bėgte bėgti lauk, su niekuo nekalbėti. Noriu ramiai suprasti ir pamėginti sau susidėlioti galvoje, kūne, kas su manimi įvyko ar neįvyko, ir nevertinti per prizmę patiko ar nepatiko, nes tai labai subjektyvu ir priklauso nuo patirties, būsenos, lūkesčių, nuo to, ką perskaičiau ir ko neperskaičiau. Arba su kokia judesio patirtimi atėjau. Ateis žmogus, kuris galbūt mažiau išprusęs, nežinantis ir nematęs tiek, kiek teatro kritikas, bet daugiau judėjęs, ir jį spektaklis paveiks kitaip. Ar jisai mažiau vertingas žiūrovas negu teatro kritikas? Juk ne.

Tikriausiai, kol numirsiu, tol atkakliai įrodinėsiu, ar tai būtų mokykla, ar scena: taip, spektaklį galima žiūrėti, jo nebandant suprasti protu!

Man pačiam būna visaip – kartais dalį scenų suprantu racionaliai, dalį tiesiog jaučiu. Užtenka paprasčiausiai stebėti ir pasikliauti intuicija. Intuicija yra tarpinis trapus dalykas tarp racionalumo ir kūniško pojūčio.

– Racionalizavimas dažnai sutampa su bandymu patirtį įžodinti. Tačiau kartais žodis gali tapti žingsniu atgal, ypač kai bandai apibūdinti, ką patyrei fiziniu lygmeniu. Galbūt dėl to šokio spektakliuose į žodį reaguoju ypač jautriai. Koks tavo santykis su žodžiu? Kaip spektaklyje „Niekur, bet ne čia“ atsirado tekstas?

– Labai gerai pasakei – tikrai būna tokių situacijų, kada pradėjęs aiškinti situaciją žodžiu, kažką tarsi atimi, apvagi, dingsta akimirkos magija. Nors ir klišinis, vis dėlto man svarbus pasakymas, kad pirma žodžio buvo kūnas. Žodis dažną fenomeną supaprastina, uždaro į stalčiuką. Kai atsirado žodis „medis“, mes tuo žodžiu jau atėmėme dalį prasmės, koks tai objektas, nes sukūrus žodį objektas automatiškai įgauna epitetų. Tada jau prasideda diskusija – o kiek medžių tu pažįsti? Žodis tarsi apvagia unikalaus objekto egzistenciją – juk objektai egzistuoja ir be pavadinimų.

Spektaklyje „Niekur, bet ne čia“ vienas iš esminių kūrybinių postulatų mums patiems buvo pastebėjimas, kad dažnai, būdami toje pačioje erdvėje ir kalbėdami ta pačia tema, vis tiek galime suvokti situaciją absoliučiai kitaip. Komiška, kad mes kartais kalbame aukštomis materijomis, tačiau tuo pačiu metu mintyse galvojame apie kokį sušį ar baltąją mešką. Dažnai mūsų išorė su vidumi nesutampa. Tas „randomness“ momentas – kai staiga į galvą kažkas iš niekur nieko šauna, įsimaišo į tą begalinį minčių srautą – mus labai domina.

Scena, kurioje atsiranda V. Pitrinaitės balsas, kartojantis mažareikšmius žodžius (kas, kur, kodėl, bet labai gal), tokia ir buvo – iki jos mes sofistikuoti, kostiumuoti arba pliki lemiame savo likimus, bet tiesa ta, kad kartais už viso to slypi absurdas, neracionalumas, palaida žaismė. Pavadinome tai „artificial intelligence“: štai keturi vyrai sprendžia pasaulio likimą, bet iš tikrųjų už viso to slypi „artificial intelligence“ moterišku balsu. Žinutė tokia, kad pasaulyje yra labai daug neracionalumo: tarp to, kas vyksta, to, ką matai, ir to, ką supranti, visuomet yra tarpas. Tai, ką matai, ne visada yra tikra, kažkas gali turėti perkeltinę prasmę, kažkas būna paslėpta. Dėl to šįkart atsirado tas vidinis balsas, kuris yra moteriškas, nes, kaip juokavome, buvo jau laikas pakeisti modelį „vėl spektaklis, vėl vyrai“: reikia įtraukti moterį. Tačiau esmė – būtent tas nesuderinamumas: jeigu iš tikrųjų klausytume savo minčių ir į jas reaguotume kūnais, jie tokie ir būtų – konvulsiniai, neaiškūs, nelinijinio judesio, be krypties, linkę į savidestrukciją. Kaip Francis’o Bacono tapyboje – kūnai kaip sulinkę kumpiai, įvairių, labai keistų formų, persukti. Tai tas vidinis veidrodis, kuris neatspindi tų keturių kostiumuotų vyrų įvaizdžio, kurį mes nuo pat pradžių pateikiame. Juk jų vidus galbūt yra labai susuktas ir neracionalus.

– Tokio kostiumuotų vyrų susuktumo, neracionalumo šių laikų geopolitinėje situacijoje matome daug. Kaip visą pastarųjų metų kūrybą veikė masyvūs ir agresyvūs išorės procesai?

– Šokis, kaip ir dailė, vizualus ir abstraktus. Dėl to jis visada kaip chameleonas įgaus tuo metu esančio konteksto mėsos. Kartais žavu ne viską žinoti, net ir apie savo darbą. Aišku, tai neatleidžia nuo atsakomybės, bet norisi palikti ir kvėpavimo, leisti kalbėti pačiam kūnui, jausti intuityviai ir taip spektakliuose tarsi suteikti erdvės netikėtai pasireikšti išorės įtakoms.

„Niekur, bet ne čia“ procesas buvo prasidėjęs 2021 m., tačiau dėl pandemijos, dėl to, kad visa komanda susirgo kovidu, premjerą perkėlėme į 2022-uosius. Kai prasidėjo karas, buvo likęs mėnuo iki premjeros. Kaip ir visi kiti, mes jautėmės sudaužyti ir atrodė neprasminga tęsti tai, ką darome. Tačiau paskui viską pergalvojome, ir kaip tik šitas darbas įgavo šimteriopai daugiau spalvų ir prasmės, nes būtent tada ir išlindo žiaurioji Francis’o Bacono pusė. Spektaklis nori nenori įgavo šį atspalvį: pikti, perkreipti, nuogi kūnai, kurie kaip košė malasi, tarpusavyje kovoja dėl statuso.

Vis dėlto „Niekur, bet ne čia“ stipriau paveikė pandeminės patirtys: tai buvo tarsi persvarstymas tos tuščios erdvės, kurioje štai sustojome, iš kurios reikia judėti toliau, tik nežinia, kur toliau. Kurdami spektaklį pandemijos metu, tiesiog pradėjome reflektuoti save. Koridoriai, kuriais ėjome, buvo ne išoriniai, o vidiniai. Juk mes, žmonės, dažnai daug daugiau keliaujame viduje. Pandemija sudarė sąlygas išryškėti vidiniams veidrodžiams. Kartais jie nepatogūs, tie mūsų vidiniai „aš“ ne visada malonūs, ir refleksijos su savimi – ne visada malonios. Priverstinis sustojimas irgi nepatogus, nes jis išprovokuoja nerimą, kad nieko nedarai, ima pulti vidiniai graužaties demonai. Tai buvo mūsų atspirties taškas. Ne veltui šiame spektaklyje atsirado ir F. Baconas – juk jis giliai analizavo tą kitą, žiauriąją, žmogaus pusę. Jis žmogų įrėmindavo ir tarsi perspėdavo, kad štai dabar tai yra apie tave, tu stovi nuogas tame stačiakampyje. Ar nori pažiūrėti, kas už jo? Tas vidinis tu, tas vidinis tavo pasaulis?

– Spektaklis „Kūnai“, regis, atvirkščiai: žvelgia į išorinį žmogaus pasaulį – buvimą bendruomenėje?

– „Kūnų“ išeities taškas buvo kūniška komunikacija. Mes dirbome su aktoriais, kurių raiška absoliučiai kita – tai žodis, visagalis žodis, psichologinis pateisinimas ir nuolatinis gilinimasis, ką mes norime pasakyti. Čia staiga sąmoningai nenaudoji kalbėjimo, dirbi su somatika ir iš tikrųjų bandai žmones įtikinti klausytis kūno ir juo pasitikėti.

Pastaruoju metu kūniška komunikacija man yra labai aktuali tema. Ne tik kaip aš bendrauju su savo kūnu, bet ir tai, kaip mes gestais, kūnais bendraujame ir būname vieni su kitais. Kartais tas buvimas neturi jokio racionalaus pagrindo, išskyrus būtent pasąmoninį buvimą. Daugeliu atvejų jis paremtas pojūčiu.

Kūnai. Arvydo Gudo nuotr.

„Kūnus“ kūrėme su aktoriais, kurie, tiesą pasakius, nėra labai sugadinti judesio. Todėl jiems tai buvo didelis atradimas, daug nežinios, daug sąmyšio, nes turi ne tiek permąstyti, kiek perjausti save iš naujo, sukonstruoti kitokį save, ieškoti naujų išraiškos būdų. Scenoje yra dešimt aktorių, t. y. kiekybiškai daug, taip kiekvienas pasidaro didelės grupės dalimi. Kai matai bėgančių laukinių žirgų grupę, nelabai žiūri, kas ten kaip koją dėlioja: žavi laukinė energija ir sinergija, kuri lemia, kad visi kažkodėl bėga viena kryptimi. Arba žuvys vandenyne – jos kažkodėl pasisuka vienu metu, jas jungia kažkokie nematomi ryšiai. Egzistuoja ir žmonijos vidinis gebėjimas klausyti kūnais, bet galbūt dėl to, kad mes linkę viską racionalizuoti, racionalizuojame net ir santykį. Todėl mažai vieni kitų klausomės kūnais.

Komiška, kad mes kartais kalbame aukštomis materijomis, tačiau tuo pačiu metu mintyse galvojame apie kokį sušį ar baltąją mešką.

Kūno nenorėčiau atskirti nuo minties. Man atrodo, kad kūnas ir mintis yra neatskiriami. Mes negalime sau iš galvos išimti smegenų, padėti ant stalo ir laukti, kol jos toliau už mus mąstys. Jos yra veiksmingos tik tada, kai mes veikiame kaip darni visuma.

Man šita tema pasirodė labai įdomi – ta pereinama, tarpinė, erdvė iš vieno į kitą. Mes pagalvojome, kad jeigu norime, jog aktoriai iš tikrųjų pradėtų savo kūną patirti, suvokti kaip komunikacijos mediatorių, jie turi pereiti per ritualą. Ritualai ir vyksta liminalioje erdvėje, į kurią ateini kaip viščiukas, ten patiri tam tikrą transformaciją ir tampi kaimo gaidžiu. Dažniausiai ritualai yra fiziniai: man atrodo, fizinis nuovargis išprovokuoja tikrąjį mūsų pavidalą, parodo ir mūsų stiprybes, ir silpnybes. Štai todėl pasirinkome nuovargį kaip temą. Spektaklis trunka 1 valandą ir 8 minutes, aktoriai iš tikrųjų daug juda, ir jau repeticijų metu matėme, kad jų protai kartais aptemdavo, žmonės pradėdavo daryti klaidų. Bet  kiekvienąkart jie vis stiprėjo, vadinasi, kūnai ėmė vis geriau tarnauti. Būtent taip pradedi blaiviau mąstyti pačiu kūnu, labiau juo pasitiki, pasidarai tikresnis.

Man atrodo, „Kūnai“ yra refleksija apie tai, kaip ir kur mes kaip žmonija judame. Man regis, turime vienas kito labiau ir intuityviau klausytis, mums turėtų rūpėti smulkesni dalykai, ne statusas, ne pinigai, bet elementarus santykis. Tiesą pasakius, svarbiausia grįžti vienam prie kito, nes civilizaciją išgelbės tikrai ne grandioziniai mokslo atradimai, o žmogaus ryšys su žmogumi.

– Ką tau šiame grįžimo prie paprasto santykio kontekste reiškia nuogas šokėjo kūnas?

– Man nuogumas yra ir tvirtumas, ir tuo pat metu kūno trapumas. Ir būtent karo fone tai yra labai svarbu – juk mes neretai virstame statistiniais vienetais, nors giliai viduje kiekvienas esame kaip visata. Tačiau jau kitą akimirką galime tapti mėsos gabalu. Ir tiek. Mūsų istorija pasibaigia. Vadinasi, vienu metu esi ir savo paties karalius, puoselėjantis savo kūną, ir kartu kaip ta skruzdė, ant kurios tiesiog užmynei, ir nebeliko. Mes esame taip pat pažeidžiami, dėl to man visą laiką norisi akcentuoti ir rodyti kūną. Mes ne turime kūnus, mes juose tiesiog gyvename. Būti ar nebūti – štai kur klausimas, bet jeigu būti, tai būti kūne, fizinėje materijoje.

Spektaklyje „Kūnai“ veikia ne tik jauni, bet ir vyresni kūnai, taip pabrėžiant, kad šokis ir judesys nėra jauno žmogaus atributas. Mūsų spektaklyje susilieja skirtingos kartos: aktoriai, kuriems virš 20, aktoriai, kuriems virš 30, kuriems virš 40, 50 ir virš 60. Matyti scenoje žmogų, kuris realiai savo kūną tam tikra prasme buvo pamiršęs, sugrąžinti jį į tą kūną mums, kaip choreografams, aišku, irgi buvo džiaugsmas, bet ir jiems patiems sugrįžti į save, suprasti, kad kūnas – tai ne vien tik transporto priemonė iš taško A į tašką B, bet ir raiškos priemonė – manau, labai vertinga patirtis.

Kitas momentas – kai regi apnuogintą kūną, man atrodo, jis savaime įgauna panašumo su skulptūros menu ar tapyba, be to, šokėjo kūnas yra fiziškai išlavintas, natūraliai skulptūriškas, tad ir žiūrovas jame pradeda matyti šiek tiek daugiau. Vis dėlto siekio kažką savo kūnu išreikšti paprastai neturime – kai šokame, tai daugiau yra būsenos. Taip pat tenka daug galvoti apie techniką, pavyzdžiui, kaip neišlįsti į šešėlį. „Niekur, bet ne čia“ atveju net norėjome anapus spektaklyje naudojamos sienos pastatyti kamerą, kad žiūrovai pamatytų, kaip skiriasi tai, ką jie mato priekyje, ir kas dedasi už sienos. Vienoje rankoje laikai kito ranką, kita ranka kitam kelnes perduodi, tada pats velkiesi švarką... Viskas vyksta labai greitai, ir staiga lėtas, rimtas ir susikaupęs išlendi iš už tos sienos, kuri grožį. Dėl to ir atsirado jau minėta Vilmos žodžių scena – norint parodyti, kad mes kartais viską priimame pernelyg rimtai. Juk mes irgi tą sieną glostome, 20 minučių aplink ją vaikštome, o iš tikrųjų už tos sienos esame paprasti žmonės su savo trūkumais, silpnybėmis, savo nežinojimu, neišprusimu, visomis savo ydomis. Kas, kaip, kur, kodėl, bet, gal – tokie ir esame. Čia matau daug fantasmagorijos, juoko, absurdo.

– „Niekur, bet ne čia“ apskritai labai daug žaismės, iliuzijos, magijos – tarsi optinės apgaulės, noro pažaisti su žiūrovo fantazija, bandymo apgauti, pailginti kūną, ištempti ranką, nueiti per orą, slapčia susikeisti vietomis. Ką tau reiškia galimybė išsaugoti kūrybos kaip žaidimo jausmą?

– Žaidimas yra kūrybos variklis. Kad ir kokia rimta tema, stengiuosi į viską žiūrėti žaismingai. Būtent noro žaisti vedami į „Niekur, bet ne čia“ repeticijas pasikvietėme V. Pitrinaitę, nes aš žinau, kad kas jau kas, bet Vilma išmuš iš po kojų viską, lieps žaisti arba apnuogins, mes sutriksime, nežinosime, nemokėsime, pyksime kaip maži vaikai. Taip ir buvo. Buvo tokių repeticijų, kurios man labai nepatiko ir tikrai jaučiausi kaip mažas vaikas, kuris pyksta. Ir kampe sėdėjau, ir nekalbėjau, ir niekas manęs nejudino. Šitame procese aš pirmąkart gyvenime iš repeticijos išėjau. Vilma mane sunervino! Bet būtent per žaismingumą ji atsuko į mus veidrodį, ir labai nevienareikšmį: tiktai atrodo, kad žaisti labai linksma. Jeigu žaidi gerą žaidimą, žaisti gali būti neįtikėtinai sudėtinga. Tada žaidimas tave augina, moko, žinoma, jeigu esi gana atviras. Jeigu nesi stiprių nervų arba neturi stipraus pasiryžimo, tiesiog išeisi iš repeticijos ir nebegrįši. Bet aš kažkodėl kitą repeticiją grįžau, ir ne todėl, kad reikia projektą įgyvendinti, bet tiesiog supratau, kad tai yra labai svarbi proceso dalis. Svarbi, jeigu analizuojamoje temoje nori atrasti kažką naujo, jei nori pats kaip šokėjas-kūrėjas paleisti būdingas, įsigalėjusias išraiškos priemones ir pasiduoti žmogui, kuris ateina ir provokuoja tave žaisti pagal jo primestas taisykles. Ir ne tas patogias taisykles – patogumas ne visada duoda gerą rezultatą.

Žaidimas mums primena, kad be žaismės nebūtų pažangos – ne technologinės, bet vidinės. Turi žaisti, perkonstruoti, nebijoti paleisti dalykų. Žaismė iš esmės reiškia, kad mes įvedame į savo aplinką chaosą, tačiau darome tai sąmoningai. Kodėl šiandien būdinga kviesti žmones iš kūrybinės-meninės aplinkos į įvairaus profilio įmones vesti dirbtuvių? Todėl, kad atėję išraukiame juos iš kasdienybės ir suteikiame pretekstą žaisti saugioje aplinkoje. Visi grįžta į darbus atsigavę, prisiminę, kad žaidimas slypi mumyse, mums būdinga žaisti.

– Praėjusį kartą su tavimi kalbėjomės apie poreikį atkalbėti visuomenę nuo linijinio mąstymo. Kokios nuostatos šiandien yra leitmotyvas tau kaip kūrėjui, žvelgiant į visuomenę? Ką tu nori jai duoti?

– Šiandien man visų svarbiausias dalykas yra komunikacija. Man atrodo, kuo skirtingesniais būdais gebame kurti ryšį, tuo labiau priartėjame prie visiško išsipildymo. Šokis yra lygiai toks pat bendravimas kaip kalbėjimasis žodžiais. Šiais laikais, turint tiek šokėjų ir tiek įvairių judesio praktikų, šokis pasidarė velniškai prieinamas – visur ir visada, kiekvieną dieną.

Bendrauti galima visaip, kaip ir pasaulį suprasti, pajausti, išjausti galima visaip, ne tik racionaliai. Čia kaip su pelke, kaip su stovinčiu vandeniu – jis užpelkėja ir pradeda smirdėti. Taip ir mes – jeigu pernelyg sustingstame, imame pelkėti. Bet jei pernelyg sulendame net ir į tą patį kūną, jei nebandome suprasti, kaip jis komunikuoja, irgi nieko gero. Žmogus pavargsta nuo kūniškos / fizinės veiklos; būčiau melagis, jeigu sakyčiau, kad nepavargstu nuo šokio, nuo judesio. Būtent tai yra sizifiškas darbas – mokėti klausytis ženklų, kaip šią akimirką kurti ryšį su pasauliu. Ar manęs dabar reikia labiau kaip proto, ar kaip kūno, ar manęs gal išvis dabar nereikia ir aš galiu medituoti, būti su savimi?

Ta visapusė komunikacija – su savimi, su pasauliu – ir yra labiausiai rūpima tema. Visi matome, kas vyksta pasaulyje, tai taip pat yra ryšio stokos išdava. Mes galime kalbėti apie tą patį objektą, šiuo atveju karą, galime kalbėti apie karo priežastis, ir, priklausomai nuo informacijos, kurią gauni ar kurioje sienos pusėje esi, kaltas ar nekaltas, gali tą informaciją traktuoti visiškai skirtingai ir dėl to labai skirtingai vertinti patį karą. Svarbu ir kaip tą informaciją atsirenki, ar išvis turi galimybę kažką atsirinkti, kur veda tavo intuicija? Ar esi tik tas informacinis statistas, vartojantis informaciją iš televizijos ir interneto ir bukai viskuo tikintis? Ar tavyje egzistuoja nuovoka ir žmogiškumas? Kai mes ne tik sekame informaciją, kai daugiau laiko leidžiame gamtoje, intuicija atbunda. 

Šokėjas primena, kad kūnas gali būti ne tik kūrybiškas, bet ir statiškas. Jis gali būti labai sąmoningas (ir tai nereikš nekūrybiškumo) arba, priešingai, – pamirštas (kai kūnas nelabai suvokiamas ar į jį nekreipiame dėmesio). „Įsivaizduokite, ryte atsikeliate ir valandą šokate. Šokate ne šiaip judėdami, o atlikdami tam tikras užduotis, galvojate, kaip sujungti koją su ranka, naudojate visus pojūčius. Per valandą savo kūnui suteikiate tiek informacijos, kad kūnas stipriai patobulėja!“ – apie tai, kad kūną, kaip ir smegenis, svarbu maitinti žiniomis ir įgūdžiais, aiškina menininkas. Pasak jo, taip lavinamas ir kūrybiškumas.

Genialumas vos gimus

Kaip geriausią kūrybiško kūno pavyzdį menininkas pateikia kūdikius. Jie negali atlikti tam tikrų judesių, kol jų galvoje ir kūne nesusiformavę tam tikri procesai, tačiau, po truputį atrasdami savo kūno dalis, jomis tyrinėja aplinką. O vėliau – augdami ir suaugę, dėl to, kaip organizuojame pasaulį ir civilizaciją, savo kūno išsižadame ir tarsi gyvename savo galvoje.

„Kūdikio kūnas pats modeliuojasi ir labai žavu stebėti, kaip kūdikiai atranda savo koją ir ką gali su ja daryti. Dažnai per dirbtuves paprašau dalyvių artikuliuoti kojomis atkėlus pėdas nuo žemės ir jiems tai keista, nes įprasta įsivaizduoti tik tai, kaip jomis einame nuo taško A į tašką B. Esame pamiršę, kad pėdomis galime judėti ore ar atsigulę ant žemės ir tyrinėti erdvę. Tai puikiai daro kūdikiai, jie yra tiesiog genialūs kūrybiški kūnai, instrumentai. Pokytis atsiranda septintaisiais gyvenimo metais, kai pradedama žengti į akademinį pasaulį. Mokytis yra puiku, tačiau kartu nubraukiamas mažiau susistemintas pasaulio suvokimas, jis tampa racionalizuotas, visus reiškinius bandome paaiškinti loginėmis sekomis, ir kūnas natūraliai praranda tą kūrybiškumą...“ – sako M.Pinigis. Jis priduria, kad kūrybiškumas persikelia į kitas platformas, tačiau kūnas nebebūna mūsų išraiškos priemone, nebent tampama sportininkais, šokėjais ar aktoriais: „Mes visi esame kūrybiški, tačiau dėl to, kaip mes organizuojame savo pasaulį ir civilizaciją, tiesą pasakius, po kažkurio laiko paneigiame savo kūną... Svarbu, kad netaptume tik gyventojais savo galvoje, o kūnas – tik transporto priemone.“

Marius Pinigis

Pasitikėti kūnu – pasitikėti savimi

Žvelgdamas į žmonijos istoriją pašnekovas pastebi, kad šokis – tai neatsiejama kultūros dalis. Jis tarnauja ne tik kaip scenos menas, kuriuo yra pavirtęs, bet ir kaip komunikacijos priemonė, būdas pasakoti istorijas. Puikus pavyzdys – Afrikos genčių tradicijos, kur šokis toks pat įprastas kaip pasakos prieš miegą vaikams.

Kūrybiškiau, geriau, sąmoningiau judėti gali ir netgi privalo visi. Sakau „privalo“, nes tai yra kaip vaistas.

Menininkas teigia, kad, nepriklausomai nuo amžiaus, judėti gali visi: „Kūrybiškiau, geriau, sąmoningiau judėti gali ir netgi privalo visi. Sakau „privalo“, nes tai yra kaip vaistas.“

Jis pastebi, kad šokį dažnas įsivaizduoja kaip suskaičiuotus žingsnelius ir judesius, tačiau išties tai kūrybiškoji žmogaus pusė, kuri egzistuoja kiekviename: „Mes visi esame kūrybiški, kai gimstame, ir vienodai kūrybiški ir gyvybingi galime būti prieš pat numirdami.“ Kalbėdamas apie kūrybiškumą M.Pinigis pastebi, kad dažnai savimi ar savo kūnu nepasitikima, tai ypač būdinga paaugliams: „Dažniausiai keičiasi jų kūnas ir judinti klubus ar dubenį jiems yra keista – smagu ir linksma, bet kartu ir juokinga ar net gėda. Savęs priėmimo klausimas yra labai svarbus, todėl dirbdamas skleidžiu žinutę – nebijokime atrodyti kvailai ar kitaip, nei įpratę. Atlikdami judesį dirbtuvių dalyviai kartais sako: „Kokią nesąmonę čia darau“, tačiau nesąmonė šiame kontekste yra gerai, nes sąmonės išoriniame pasaulyje yra labai daug. Suprasti ir priimti dalykus mes įpratę racionaliai, per protą, būtinai juos paaiškinti. Kartu mes bandome paaiškinti ir sau patiems bei atrasti pretekstą, kodėl mes judame... Tačiau kartais vyksta ir labai pasąmoningi ar nesąmoningi dalykai. Filosofas Albert‘as Camus yra pasakęs, kad gyvenime prasmės gal ir nėra, bet ją sukurti turime mes patys, manau, taip yra ir šokyje“, – samprotauja menininkas.

Kalbėdamas apie kūrybiškumą pedagogas kviečia priimti chaosą, nes, kai leidi skleistis kūrybiškumui, šis pasireiškia labai įvairiomis formomis. „Išmokus judesių – vienas, du ir trys – visi atkartoja ir padaro, viskas tyliai ir gražiai. O kai užduotys kūrybiškos, žmogus į jas reaguoja labai įvairiai – ir juokiasi, ir pyksta, vadina nesąmone ar panašiai...“ – aiškina M.Pinigis ir priduria, kad šokio dirbtuvės galėtų būti puikia praktika ir mokytojams, kaip akademines žinias galima pateikti kitaip nei įprasta, naujomis formomis, kai šiandieniame pasaulyje moksleiviams itin trūksta judėjimo.

Profesionalaus šokio meno sklaidos projektas „PROmetėjas“ iki spalio 30 d. Kauno regione.

Mariaus Pinigio rezidencija-seminaras „Kūrybiško kūno anatomija“ spalio 18–29 d. Domeikavos laisvalaikio salėje.

Prieš keletą metų su bendraminčiais Mariumi Paplausku ir Andriumi Stakele jis įkūrė "Nuepiko" (Marius Pinigis, Andrius Stakelė, Adrianas Carlo Bibiano, Arūnas Mozūraitis) šokio trupę, jau spėjusią pagarsėti kaip drąsią ir eksperimentų nesibodinčią dabar jau keturių vyrų šokėjų kompaniją. Būtent šioje trupėje pastaruoju metu skleidžiasi kūrybinė M.Pinigio mąstysena.

Apie ją, trupės filosofiją, pastarųjų metų pokyčius ir iššūkius, keliones po Lietuvos regionus ir ateities planus – pokalbis su M.Pinigiu.

– Šiuo metu "Nuepiko" vardas skamba kone visur. Kuo gyvenate ir kvėpuojate šį rudenį?

– Dabar kvėpuojame ne vienu, o keliais kontekstais. Bene svarbiausia šiuo metu yra šokio spektaklio "Perdegimas" sklaida Lietuvoje. Ją finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Pamažu rengiame naują spektaklį –  "Niekur, bet ne čia", kuriame per judesį kalbame apie savotišką limbo būseną. Šio spektaklio kūrybinė komanda bus kiek didesnė, nei mums įprasta. Spektaklyje šokame drauge su "Nuepiko" senbuviais A.Stakele ir A.C.Bibiano bei nauju trupės nariu A.Mozūraičiu. Bet to, spektaklio idėjas plėtoti mums padeda gerai žinomi šokėjai Mantas Stabačinskas ir Vilma Pitrinaitė. O scenografas Aistis Lansbergas kuria scenografiją. Spektaklio premjera turėtų įvykti gruodį.

Nebūtina kurti lengvos pramogos norint, kad susirinktų daugiau žiūrovų. Tuomet neįvyksta tikroji meno sklaida.

Greta viso to dirbame ir prie kiek mažesnių projektų. Aš su Andriumi dirbu prie būsimo solinio spektaklio "Per kūną". Tai darbinis pavadinimas, kuris dar gali keistis. Nuolat kinta ir pati spektaklio tema. Spektaklyje kalbu apie norą įsikūnyti į save, kuris kartais tampa sizifišku darbu. Spektaklio fragmentą neseniai pristatėme Naujojo Baltijos šokio festivalyje. Tačiau dar labai daug eksperimentuojame. Spektaklis tikrai kis. O Carlo su Arūnu neseniai dalyvavo Kauno miesto kamerinio teatro rengiamame konkurse sukurti spektaklį jaunimui. Savo darbo vaisius pristatė festivalyje "Išeities taškas". Galbūt atsirasiančio spektaklio pavadinimas – "Pakankamas atstumas". Aš su Arūnu neseniai grįžome iš Klaipėdos, kur dalyvavome vieno kur kas didesnio projekto kūrybiniuose procesuose. Kalbu apie spektaklį "Mikado". Jį rengia "Kaunas 2022", Šeiko šokio teatras, "Nuepiko" ir choreografai iš Italijos Vittoria de Ferrari Sapetto bei Andrea Valfrè. Projekte iš viso dalyvauja šešiolika šokėjų. Dalis jų – užsieniečiai. Šis projektas kitąmet bus pristatytas kaip "Kaunas 2022" programos dalis. Scenoje kažkuriuo momentu pasirodys ir bendruomenių atstovai.

Misija: Lvove kurtu šokio projektu M.Pinigis sako norėjęs padėti ukrainiečiams prisijaukinti modernizmo architektūrą, patirti jos estetinį grožį. / N. Parkhomyk nuotr.

Be to, turime keletą idėjų naujiems, nebūtinai scenos, spektakliams. Norėtume sukurti spektaklį berniukams. Ne paslaptis, kad šokis dažnai suprantamas kaip mergaitiška, nevyriška profesija, arba kaip profesija, iš kurios negalima užsidirbti pragyvenimui. Mūsų trupė išskirtinai vyriška. Kai prie trupės prisijungė ketvirtas narys – Arūnas, neišvengiamai sulaukėme klausimų, ar specialiai buriame vyrišką trupę. Tiesa tokia, kad taip tiesiog susiklostė. Tačiau mums tai pasirodė įdomu. Norėtume parodyti berniukams pavyzdį ir šokį pristatyti kaip profesijos galimybę. Be to, šiuolaikinio jaunimo fizinis aktyvumas drastiškai sumažėjęs ir labai primityvus, dažnai apsiriboja kūno kultūros pamokomis, kurios ne visada atliepia šiuolaikinio žmogaus poreikius. Mąstome pastatyti šokio spektaklį mokiniams, šokti jį mokyklų sporto salėse. Nė neabejoju, kad tai būtų įdomu daugeliui.

– Pastarieji pora metų trupei buvo kupini pokyčių. Trupę paliko M.Paplauskas, su kuriuo vėliau sukūrėte šokio filmą "Perdegimas", prisijungė šokėjas A.C.Bibiano, o dabar ir A.Mozūraitis. Ką jūsų vyriškai komandai suteikia visi šie pokyčiai?

– Šie pokyčiai nutiko palankiu metu – per pandemiją. Galėjome reflektuoti, kur kiekvienas esame kaip žmogus ir kaip kūrėjas. Marių, nusprendusį palikti trupę ir toliau keliauti pasirinktu kūrybiniu keliu, pasveikinome. Pastaruosius porą metų buvo akivaizdu, kad videomenas yra jo sritis, kad ir kaip jam svarbus šokis. Nors Marių išlydėjome, mūsų bendradarbiavimas nenutrūko: į ekranus perkėlėme šokio spektaklį "Perdegimas", kurį prieš porą metų statėme kartu su  Mariumi. Turim ir daugiau idėjų kūrybiškai bendradarbiauti. O ir kaip šokėjui, "Nuepiko" durys jam visada atviros.

Išėjus Mariui, kaita buvo natūrali. Carlo jau seniai norėjome pakviesti prisijungti prie trupės. Jautėme poreikį į komandą įnešti šiek tiek ugnies, nes prieš pandemiją buvome kiek įsispeitę į kampą. Marius daug laiko skirdavo filmavimams, Andrius – muzikai. Vien šokiu gyvenau tik aš. Buvo sunku įgyvendinti idėjas. Kadangi Carlo, kaip ir aš, dirba tik su šokiu, kaip trupė, dabar galime daugiau dėmesio skirti šokio dirbtuvėms, judesio edukacijoms. Carlo puikiai įsiliejo ir į "Perdegimą", įnešė į spektaklį naujų spalvų.

O Arūnas pastarąjį sezoną šoko Kauno šokio teatre "Aura", tačiau iki tol geriau buvo žinomas kaip gatvės šokio kovų šokėjas, daug dirbo gatvės šokio bendruomenės labui, siekdamas kelti jos lygį ir tarptautiškumą. "Auroje" jis tapo scenos žmogumi, veda šokio dirbtuves, daug dirba su bendruomenėmis. Atsitiktinai susipažinome su juo vienoje šokio stovykloje. Labai natūraliai pasiūlėme prisijungti prie mūsų trupės. Pamažu tai jis ir daro.

– Jūsų trupėje labai gražus horizantalumas. Nėra visa apimančio hierarchinio balso, kuris nuspręstų, kokias idėjas tyrinėsite ar koks bus judesys. Kaip atsirenkate idėjas, kurias įgyvendinate kaip trupė?

– Horizontalumas – pagrindinė mūsų vertybė. Tačiau ją puoselėti nepaprasta, nes tenka tolygiai pasidalyti atsakomybę. Mes visi nemažai veikiame ne tik trupės ribose, todėl kartais reikia to vieno viską suvienijančio balso. Vis tai sau primename. Esame ir šokėjai, ir vadybininkai. Tai nelengva, bet mums visiems vienodai rūpi, kokia yra mūsų trupė.

Temos, kurias plėtojame, kūryboje atsiranda natūraliai, būnant kartu: diskutuojant ar juokaujant. Apskritai buvimą kartu pradėjome nuo spektaklio "(g)round zero". Tuomet dar nė nebuvo trupės. Idėja kilo mums su Mariumi (Paplausku – aut.past.). Kasdien kėlėme vienas kitam iššūkius, kuriuos vėliau perkeldavome į sceną. "(g)round zero" labai natūraliai įkvėpė "Perdegimą". Jautėme, kad norime kalbėti apie nuolatinį bėgimą, nuovargį, nors pradžioje nė nežinojome, kaip tai pavadinti. 2018 m., kai pradėjome dirbti prie šios temos, pats terminas "perdegimas" dar nebuvo plačiai paplitęs. Ir staiga, 2019 m., apie perdegimą pradėta kalbėti labai plačiai: leidžiamos knygos, tinklalaidės, rašomi straipsniai.

Mažesniuose miestuose labai svarbus pasitikėjimas. Pažinus spektaklyje šokančius šokėjus, žiūrovams paprasčiau susitapatinti su tuo, kas vyksta scenoje.

Net ir mano jau minėta idėja kurti spektaklį berniukams išsirutuliojo labai natūraliai, prie trupės prisijungus naujam nariui. O gal ir neseniai praūžusios olimpinės žaidynės tam turėjo įtakos. Galų gale fizinio aktyvumo tema tampa vis aktualesnė, todėl savaime vis dažniau visi apie ją šnekame. Kartais naujos idėjos atsiranda reaguojant į vieną ar kitą atvirą kvietimą. Svarbu būti atviriems, būti šiuo momentu ir nedaryti nieko priverstinai. Taip atsiranda išlauktos idėjos.

– Akivaizdu, kad "Nuepiko" veikloje svarbus edukacijos dėmuo. Ilgainiui šokio ir judesio edukaciją papildėte diskusijomis apie šokį prieš spektaklius. Be to, jau antrą rudenį su šokio spektakliu "Perdegimas" lankotės įvairiuose, ne tik didžiuosiuose, Lietuvos miestuose. Kodėl jums svarbi šokio edukacija? Ir ką atrandate užsiimdami ja Lietuvos regionuose?

– Vien didmiesčiuose spektaklio sklaida neapsimoka nei finansiškai, nei dėl pačios sklaidos. Kiekviename didžiajame Lietuvos mieste spektaklį galima parodyti po vieną du kartus, ir gastrolės  baigtos. Be to didmiesčiuose viskas kiek nuspėjama. Žiūrovų čia susirenka visuomet, belieka ateiti, parodyti spektaklį, nusilenkti ir išeiti. Auditorija čia daugiau ar mažiau pažįstama su šiuolaikiniu šokiu. Net jei dar nematę, tikrai yra bent girdėję, kas tai yra.

Mes galime prisidėti ugdant pilietinę, kritiškai mąstančią visuomenę, kuri geba įvairius reiškinius interpretuoti pati, ne tik priimti informaciją, gaunamą iš žinių laidų, kurios dažnai yra labai negatyvios. Kultūros, meno misija ir yra reflektuoti tam tikrus gyvenimo reiškinius, kartais juos gal kiek sutirštinant, tačiau estetiškai. Todėl žmonės, stebėdami meną, gali ir atsipalaiduoti, ir atsitraukti nuo savo žinojimo. Man tai atrodo svarbu, nepriklausomai, ar kalbėtume apie didmiesčius, ar apie mažesnius miestus. Pastaruoju metu vis dažniau nešu žinutę, kad mažesniuose miestuose nereikia rodyti tik tai, kas smagu, kaip dažnai manoma. Nebūtina kurti lengvos pramogos norint, kad susirinktų daugiau žiūrovų. Tuomet neįvyksta tikroji meno sklaida.

Prieš kelerius metus Lietuvos šokio informacijos centras ir Šiuolaikinio šokio asociacija inicijavo projektą, kurio metu aplankė kone visus Lietuvos kultūros centrus. Juose pasakojo apie save ir apie šiuolaikinio šokio bendruomenę, ieškojo partnerių, tyrinėjo erdves ir taip kūrė kūrybinį tinką, kad būtų galima į regionus atvežti kokybiško meninio turinio. Projekto metu aplankyta per 60 kultūros centrų. Vienur žmonės kraipė galvomis, kitur labai džiaugėsi naujomis galimybėmis. Taip gimė projektas "PROmetėjas", kurio ribose mažesniuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose vyksta šiuolaikinio šokio spektakliai, rezidencijos ir edukacijos. Menininkai pasakoja, ką veikia, kaip kuria. Mažesniuose miestuose labai svarbus pasitikėjimas. Štai kad ir "Perdegimas". Iš pirmo žvilgsnio atrodo sudėtingai. Tačiau, pažinus spektaklyje šokančius šokėjus, žiūrovams paprasčiau susitapatinti su tuo, kas vyksta scenoje. Dėl to ir svarbios diskusijos prieš spektaklius. Diskutuodami galime pasigilinti į tam tikras problemas.

Norėjosi sukurti duetą su sienomis ir laiptais. Šokį padaryti vertėju, ne okupantu.

Mažesniuose miestuose reikia kur kas daugiau įdirbio. Ir logistiškai tai nepaprasta, juolab kad esame nepriklausoma trupė. Kaskart sėdame į porą automobilių ir leidžiamės į kelią. Patys rūpinamės įvairiomis techninėmis smulkmenomis. Tačiau tai grąžina prie tikrųjų, moljeriško teatro, ištakų.

– Minėjai, kad soliniame spektaklyje, kurį dabar statai, kalbi apie sizifišką žmogaus prigimtį. Prancūzų egzistencialistas Albert'as Camus kvietė Sizifą įsivaizduoti laimingą. Kaip Sizifą matai tu?

– Panašiai, kaip ir kuriant "Perdegimą", klaidžioju kažkur aplink tai, ką šiame spektaklyje noriu pasakyti. Lyg ir žinau, apie ką kuriu, bet dar negebu to įvardyti. Dirbu lėtai. Nusprendžiau spektaklį kurti dalimis. Vis atsitraukdamas ir iš naujo permąstydamas tai, kas jau sukurta. Kartais, praėjus šiek tiek laiko, aiškiai matyti, ko reikia atsisakyti.

Pandemijos pradžioje turėjau daugiau laiko atsigręžti į save, pamėginti suprasti, kas esu, kokie jausmai gyvena mano viduje, kodėl kartais jaučiu kažkokį erzelį arba kad kažko trūksta. Žmogus vis kažko ieško. Man, pavyzdžiui, visada labai svarbios buvo vidinio herojaus paieškos. Todėl pradėjau gilintis į daugelį dalykų: vaikystę, santykius su tėvais ir kitais žmonėmis. Aš esu kinestetinis žmogus, todėl atsakymų į man rūpimus klausimus ieškau per judesį. Ilgainiui man pradėjo atrodyti, kad aš pats kaip Sizifas. Vis ridenu, ridenu tą savo akmenį. Ir vis grįžtu į pradžios tašką. Man tai pasirodė įdomi tema. Pamaniau, kad mes visi savyje turime tam tikro sizifiškumo.

Įdomu, kad beveik visą karantino laikotarpį automobilyje su savimi vežiojausi vieną šokio dangos ritinį, nes galėdavau jį pasitiesti bet kur, bet kada ir šokti. Ta danga man pasirodė it koks akmuo. Taigi galvoje nusėdo metafora. Šokis man vienu metu yra ir saviraiškos forma, ir akmuo, kurį nepaliaujamai ridenu į kalną.

Prigimtis: žinomas šokėjas save vadina kinestetiniu žmogumi, atsakymų į gyvenimo klausimus ieškančiu per judesį. / N. Parkhomyk nuotr.

Dar nežinau, ar tai, ką ruošiu, tikrai taps sceniniu spektakliu. Mokausi būti šiuo momentu, matau tai kaip asmeninę praktiką. Bet tikiuosi, kad ir spektaklis iš to išeis. Niekada nesu šokęs solinio spektaklio. Tai tam tikra akistata su savimi. Tame daug sizifiškumo. Reikia nuolat rasti vidinės motyvacijos ir stiprybės su savimi dirbti.

– Trupėje vis randate būdų kalbėti kiekvienam jūsų asmeniškai rūpimais klausimais, tačiau kartu nesiliaujate gvildenę ir labai universalių temų. Vasarą dalyvavote rezidencijoje Lvove, Ukrainoje, kur su vietiniais šokėjais per judesį tyrinėjote modernistinės architektūros paveldą. Papasakok apie tenykštes patirtis.

– Mums, kaip trupei, tai buvo žingsnis į priekį. Lietuvoje apie modernistinę architektūrą meninėmis priemonėmis kalbama daug. Tačiau dažniausiai iš tiesų kalbama apie save ir savo santykį su aplinka, o ne apie architektūrą. Todėl aplinka dažnai tampa tik fonu. Rezidencijos Lvove metu stengėmės elgtis priešingai – labiau susitelkti į pačią architektūrą, jos laikmetį ir principus, mažiau galvoti apie save. Dirbome Lvovo profsąjungos rūmuose. Svarstėme, kaip galime padėti pastato architektūrai atsiskleisti vietinių žmonių akyse.

Modernizmo laikotarpiu dizaino srityje įvyko daug lūžių, už kurių glūdi ištisa pasaulėžiūra. Kadaise Kaune priimta kaip pernelyg šiuolaikiškas svetimkūnis, dabar modernistinė architektūra yra svarbi mūsų tapatybės dalis. Jai skiriame daug dėmesio, puoselėjame ją. Lvoviečių santykis su modernizmu kitoks. Modernistinę architektūrą į Ukrainą atnešė lenkai. Lvovas Ukrainos ir Lenkijos kontekste yra kaip Vilnius Lietuvos ir Lenkijos kontekste. Todėl lvoviečiai natūraliai jaučia šiokią tokią atmetimo reakciją. Norėjome parodyti jiems modernizmą iš architektūrinės pusės.

Dirbome labai ribotoje erdvėje, aštuonių devynių aukštų laiptinėje. Tuos laiptus reikėjo kažkaip įdarbinti. Tam turėjome savaitę. Dažnai susitikdavome su vietos kultūros žmonėmis ir modernizmo specialistais, tačiau bandėme atsiriboti nuo žinių ir, kaip menininkai, pajausti erdvės fiziškumą. Norėjosi sukurti duetą su sienomis ir laiptais. Šokį padaryti vertėju, ne okupantu. Atkreipti dėmesį į planavimo sprendimus, pakelti akis į viršų. Kadangi modernizmo laikotarpiu liftai buvo rengiami laiptinių viduryje (iš jų perkelti kitur tik sovietmečiu), norėjome išgauti nuolat tarp laiptų kylančio ir besileidžiančio lifto jausmą. Andrius sukūrė tobulai prie erdvių derančią muzikinę atmosferą.

Scenoje jautiesi saugus, nes yra elementų už kurių gali pasislėpti, pavyzdžiui, už šviesų ir dekoracijų. O kai viso to neturi, tenka mąstyti, ką gali padaryti iš savęs.

Šokome su trimis vietiniais šokėjais iš Ukrainos. Suteikėme jiems įkvėpimo šokti ne tik ant scenos. Lvovo šokio bendruomenė kol kas dar nėra taip labai linkusi eksperimentuoti, kaip mes Lietuvoje. Pas mus visko vyksta daugiau, esame ragavę visokių tarpdisciplininių dalykų. Lvove viskas kiek kitaip. Mes iš scenos persikeliame į alternatyvias erdves, žinoma, ne vien eksperimentuodami, bet kartais tiesiog dėl to, kad neturime galimybės šokti scenoje, ypač kai kalbame apie nevyriausybinį sektorių. Tačiau, peržengus savo nežinojimą, scena pasidaro tik viena iš galimybių. Šiuolaikinis menas apskritai pasidarė chameleonu. Yra konvencinė pusė, bet kuo toliau, tuo labiau veiksmas vyksta visur. Vakarų Europoje tai nenaujas reiškinys. Šių galimybių nereikėtų praleisti.

– Galimybių, atsirandančių iš negalimybių ir vis didėjančios drąsos?

– Taip. Scenoje jautiesi saugus, nes yra elementų, už kurių gali pasislėpti, pavyzdžiui, šviesų ir dekoracijų. O kai viso to neturi, tenka mąstyti, ką gali padaryti iš savęs. Be to, rodant spektaklį atviroje erdvėje, atsiranda daugybė faktorių, kuriuos sunku kontroliuoti. Todėl natūralu, kad žiūrovų dėmesys bus mažiau koncentruotas, spektaklį lydės kitokia estetika, bus sunku pasislėpti nuo gamtos stichijų. Tačiau taip gali atsirasti labai gražių dalykų. Kai kurie menininkai ilgainiui pradeda kurti tik atvirose erdvėse, susikuria tam tikrą algoritmą. Kartais tai pasitvirtina, kartais – ne. Tačiau bet kuriuo atveju, turi būti pasiruošęs sudegti.

ŠŠA pirmininkė Agnietė Lisičkinaitė, paklausta apie būtinybę švęsti ir apdovanoti kūrėjus bet kokiomis sąlygomis, teigė, kad šiuo ypač sudėtingu metu daugybė menininkų jaučiasi atsidūrę finansiniame ir moraliniame užribyje, todėl būtina priminti, koks svarbus ir reikšmingas jų darbas ne tik šokio bendruomenei, bet visuomenei apskritai. "Apdovanojimai kūrėjams yra tarsi vitaminai, suteikiantys jėgų ir energijos dirbti toliau", – sakė ji.

Įvertinimas suteikia jėgos

Choreografas, šokėjas, kultūrinių ir pedagoginių iniciatyvų autorius M.Pinigis meninę karjerą pradėjo Kauno šokio teatre "Aura". Šiandien jis pats yra subūręs šokio trupę "Nuepiko", su kuria vykdo savitos raiškos, sveikos ironijos, socialines temas kvestionuojančius šokio projektus.

"2019-ieji kūrybine prasme buvo derlingi, itin įvairūs: šokau "Dansemos", "Šeiko šokio teatro" ir "Nuepiko" premjerose. Pastaroji, regis, netiesiogiai išpranašavo sergančią, degančią visuomenę", – pastebėjo M.Pinigis.

Gautas įvertinimas jam – pastangų, indėlio, kurį kasdien palieka repeticijų salėje, kūrybinių ieškojimų ir atradimų pripažinimas. "Labai džiaugiuosi ir tuo, kad šis, kaip ir ankstesni apdovanojimai stiprina šokio pozicijas Kaune, suteikia daugiau jėgų palaikyti šokį visose struktūrose", – teigia įsimintiniausiu metų šokėju išrinktas kūrėjas.

Karantinas menininko pernelyg neišmušė iš vėžių. Daugelį metų, nepriklausomai nuo vietos ar aplinkybių, kas rytą jis praktikuoja savo judėjimo metodus, eksperimentuoja. Tik pradžioje buvo sunku apsiprasti su staiga sustojusiu profesiniu ritmu, tačiau kai ką atpirko naujos patirtys.

"Pavyzdžiui, "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" iniciatyvos šokti po daugiabučių langais įgyvendinimas. Pamatęs mano šokį stebėjusių žmonių veidus, pajutau jų kultūros, meno alkį, supratau, kaip tai džiugina laikotarpiu, kai beveik visa pasiekianti informacija apsiriboja viruso tema", – sakė šokėjas.

Iškovota ramybė

Įsimintiniausia choreografe komisija išrinko Klaipėdoje kuriančią menininkę A.Šeiko, pripildžiusią šiuolaikinio šokio visas uostamiesčio erdves – aikštes, bažnyčias, autobusus.

Pastarieji metai A.Šeiko ypatingi – šįmet ji tapo viena iš "Metų klaipėdietės" konkurso finalininkių ir buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui (ceremonija vis dar laukia leidimo įvykti) už spektaklį "Oneiro".

Pati menininkė svarbiausiu pasiekimu vadina strateginio projektinio finansavimo suteiktą galimybę išlaikyti nuolatinę šokėjų trupę. "Tai tarsi pagaliau išsikovotas gabalėlis ramybės po mano ir bendražygės Godos Giedraitytės 15 metų sunkaus darbo periferijoje, kai ne kartą viskas atrodė beviltiška ir nereikalinga, bet visuomet nugalėdavo fanatiškas tikėjimas menu ir noras kažką pakeisti, – sako menininkė. – Tokios sąlygos nuolat vertė save moblizuoti, būti pasiruošusioms ieškoti išeičių, išlaikyti lankstų požiūrį." Ji mano, kad būtent dėl šios priežasties nuo karantino ypač kenčiantis nevyriausybinis kūltūros sektorius nepristinga idėjų, kaip palaikyti menininkus, kaip prasmingai perkelti sąlygų netekusiems projektams gautus pinigus į naujas, naudingas, eksperimentines veiklas.

Į apdovanojimus A.Šeiko teigia reaguojanti atsargiai: "Savos bendruomenės pripažinimas yra be galo svarbus – jis nėra atsitiktinis, nes vertina viską matantys, sekantys ir žinantys žmonės, prieš kuriuos neapsimesi ir nepasislėpsi. Drauge į viską žiūriu atsargiai – kad ir kaip džiugintų pripažinimas, žinau, kad atsipalaidavusi ir nusprendusi, kad kažką jau pasiekiau, pateksiu į spąstus. Labai svarbu nuolat laikyti pulsą ir neatsipalaiduoti netgi patekus į plėsti veiklą leidžiančias sąlygas."

Laurai už novatorystę

Trečiasis kasmetinis apdovanojimas – Vitos Mozūraitės premija, pavadinta šviesaus atminimo ryškiausios Lietuvos šokio kritikės vardu – skiriamas už naujus požiūrio kampus siūlančią, ribas perbraižančią veiklą.

Anot premiją teikiančios komisijos (Lietuvos šokio informacijos centro, Šiuolaikinio šokio asociacijos, Scenos meno kritikų asociacijos ir paskirų profesionalų), V.Mozūraitė niekuomet neapsiribojo viena sritimi ir stengėsi Lietuvos kultūroje pastebėti kuo daugiau šviesos blyksnių, todėl apdovanojimu siekiama pagerbti reiškinius ir žmones, kurių dėka šokis praauga patį šokį.

Šįmet premija atiteko kūrėjai, pripažintai ir įsimintiniausia choreografe – A.Šeiko. Įvertintas jos nenuilstantis darbas palaikant šiuolaikinio šokio bendruomenės pulsą Klaipėdoje, tęstiniai tarpdisciplininiai projektai, dėmesys socialinės atskirties grupėms ir, kaip minėta, visiškas tradicinių erdvių nepaisymas, suvokiant šiuolaikinį šokį kaip meną, pirmiau gimstantį ne scenos dėžutėje, bet bendruomenėje.

"Vita mano kūrybiniame kelyje yra vienas kertinių žmonių. Nepaisant jos aštrumo ir atvirumo, pastebimų ir recenzijose, ji visuomet sugebėjo palaikyti jaunus kūrėjus, padrąsinti juos perlipti per savo klaidas ir eiti toliau. Ji mylėjo mus visus, sirgo už šokio lauką ir norėjo, kad kartu tobulėtume. Pati šiandien girdžiu savo kolegas, neatsistebinčius mano noru palaikyti jaunus žmones ir skatinti juos kurti – manau, prie to stipriai prisidėjo Vitos pavyzdys", – šokio kritikę prisimena A.Šeiko.

Dar ankstyvą vasarą pradėtas kurti ir ne sykį viešoje miesto erdvėje trumpai pristatytas pasirodymas, kaip iš dalies baigtinis variantas, toje pačioje Rūtos salėje buvo parodytas rudenį. Tąsyk spektaklis, nors ir sulaukė audringos žiūrovų reakcijos, sudarė chaotiškumo ir neišbaigtumo įspūdį. Nuo to laiko sustiprėjo ir šokėjų kūnai, ir pati spektaklio koncepcija. Išliko pirmykštis šou efektas, tačiau šį sykį labiau priartėta prie to, ką būtų galima įvardyti meno kūriniu, ne tik linksminančiu akis, bet ir duodančiu peno sielai (tiesa, pastaruoju aspektu darbą dar būtų galima tobulinti).

Nuo rudens kiek labiau išsigrynino projekto tematika, kurią glaustai būtų galima įvardyti vienu žodžiu – kova. Pastaroji vyksta tarp šokėjų bei tarp jų ir trečiojo šio pasirodymo dalyvio – taip pat puikiai iš praktinės pusės pažįstančio šiuolaikinio šokio meną kompozitoriaus Andriaus Stakelės.

Nulis – atskaitos taškas

Arba gerai, arba nieko – taip tarsi nuteikia kalbėti pats pasirodymas. Jis veikia kaip vitaminai – žvelgdamas į šokėjų ištreniruotus, raumeningus, apnuogintus kūnus ir judesius, pajunti, kad būsi kažką praleidęs ir apleidęs. Prasideda vidinis dialogas su savimi: "Viskas. Nuo rytojaus jau tikrai pradėsiu sportuoti." Spektaklis spinduliuoja fizinę ir emocinę energiją, pozityvumą, žadina susidomėjimą šokiu apskritai. Būtų visai logiška, jei kuris nors jaunesnis žiūrovas po šio pasirodymo užsirašytų į kuriuos nors šokių užsiėmimus, net ir pas tuos pačius šokėjus.

Scenose regimas ištreniruoto kūno triumfas neatsiejamas nuo šokėjų vidinio aktyvumo, žvalumo ir, svarbiausia, laisvės pojūčio. Vaikinai scenoje daro tai, ką nori daryti, nesiekdami pataikauti kuriai nors tikslinei publikos grupei ar egzistuojančiam šokio kanonui. Ir tai daro profesionaliai. Jie laužo įprastas šokio spektaklio kūrimo ir jo suvokimo taisykles, siekdami sukurti kažką naujo, nematyto ir nepatirto.

Tai simbolizuoja ir pats spektaklio pavadinimas, bylojantis apie kažkieno pradžią nulinėje zonoje – esant sudėtingoms sąlygoms šokėjui Kauno mieste, kur iki šiol itin trūksta erdvių kurti ir pristatyti savuosius darbus, todėl paprastai šokėjai čia ilgai neužsibūna.

Patirties suvienyti

Grįžkime prie kovos koncepcijos. Kodėl scenoje kovojama? Atsakymas pateikiamas aiškiai: scenoje, it kovos ringe, išėję iš savo saugios zonos, susitinka dviem skirtingoms šokių kryptims atstovaujantys šokėjai – ką tik praėjusių metų Kauno miesto Menininkų menininko titulą pelnęs buvęs "Auros" šokėjas Marius Pinigis su savąja šiuolaikinio šokio patirtimi ir gatvės šokiui atstovaujantis Marius Paplauskas, vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjęs šokti hauso stiliumi.

Šokėjus suvienija vaikystėje regėti tie patys vakarietiški filmai ir popmuzika, puikiai atpažįstami ir daugumos spektaklyje apsilankiusių žiūrovų.

Popkultūra kūrėjus veikia kaip inspiracijos šaltinis ir tampa tarytum vienodu ginklu jų tarpusavio kovoje. Kūnai, balsai, charakterio savybės ir kūrybinė patirtis lemia tai, kas juos vieną nuo kito išskiria ir tai, kas lemia menamą pergalę. Tad scenoje kartu vyksta kova tarp to, kas yra vienoda ir kas individualu; tarp to, kas yra linksmas šou ir kas yra sielą suvirpinanti kūryba.

Kad ir kaip kritiškai bei skeptiškai būtų vertinama populiarioji kultūra, praėjusio amžiaus pabaigoje ji turėjo ypatingą reikšmę – sėkmingiausi jos kūrėjai ją pakėlė į aukštesnį lygį, suteikė rafinuotumo, taip diktuodami laisvės (ar laisvalaikio) estetiką visame pasaulyje. Ypač svarbi ji buvo ideologiškai nuo Vakarų pasaulio izoliuotose SSRS šalyse ir veikė netgi priešingai nei įprasta – kaip padrąsinimas išsiskirti iš tuometės minios. Kaip estetinė ir idėjinė provokacija. Kovinę drąsą ir naujumo paiešką ji sužadina ir spektaklio kūrėjuose.

Dviejų kultūrų dialogas

Filosofas Leonidas Donskis viename savo straipsnių apie aukštąją ir populiariąją kultūras yra pastebėjęs: "Neretai tai, kuo žavimės kaip klasikinės Europos kultūros savastimi, buvo kuriama kaip paprasčiausia pramoga aristokratams. Taip buvo kuriamos ne tik operos, bet ir daugelis kamerinės muzikos bei grožinės literatūros kūrinių. Vienos epochos pramoginė kultūra kitai epochai gali tapti klasika. Kad ir kaip būtų, Lietuvoje aukštoji ir populiarioji kultūros yra radikaliai atskirtos. Kartais net atrodo, kad aukštąją kultūrą mūsų šalyje yra ištikusi pati tikriausia izoliacija ir atskirtis."

Šios mintys susisieja ir su praėjusio amžiaus popkultūra, kaip jau tam tikrą klasiką (nors ir su kiek ironišku žvilgsniu), reflektuojančiu "(G)round zero". Spektaklio vertė slypi ne kiek pačiame reginyje – šokyje ir muzikoje, kiek pačioje jo idėjoje, siekiant šioje kovoje surasti kažką nepatirto tiek jų pačių, tiek Kauno miesto kontekste. Šokėjai ir kompozitorius peržengia jiems puikiai žinomų šokio ir muzikos rėmus, kuriuose jie dirba ir kuria visą savo gyvenimą. Parodydami tai, ką jau yra išmokę ir perimdami vienas kito patirtį. Šokėjai nemažai dėmesio skiria ir naujų judesių paieškai, kai kurias scenas šokdami vienoda nauja stilistika.

Taip pat šis darbas sumažina ir tą didelę šalyje tarp populiariosios ir aukštosios kultūrų egzistuojančią atskirtį, kurią minėtame tekste yra pabrėžęs L.Donskis. Paradoksalu, tačiau kiek daugiau nei prieš dešimtmetį profesoriaus publikuoto straipsnio pavadinimas buvo klausimas – "Aukštoji ir populiarioji kultūra: praraja ar dialogas?" Spektaklio kūrėjai savuoju darbu tarytum atsako, kad teisingas atsakymas yra antrasis variantas.

Pralaimėjusiųjų nėra

Dar vienas aspektas, kuo šis pasirodymas pasirodė įdomus, – šokėjai siekia praplėsti šokio meno ribas ne vien ieškodami naujų judesių ir tematikos įkvėpimo šaltinių, bet ir ardydami įprastą teatro poveikio sampratą, pasirodymą priartindami prie performanso meno.

Dažnai klasikinio teatro spektaklyje (taip pat – ir šokio) kuriama fikcija, aktoriai vaidina personažus, siekia pakeisti žiūrovą, pasidalyti su juo vertinga etine ir estetine informacija. Tad šiuo atveju poveikis yra nukreiptas į ateitį.

Performanso mene svarbesnis yra esamasis laikas ir pats procesas, neatsiejamas nuo realaus vyksmo čia ir dabar. Čia nyksta riba tarp to, kas yra realu ir fiktyvu. Neretai atrodo, kad šokėjai scenoje ne vaidina kurį nors filmų herojų, o tiesiog būna savimi ir kaip šokėjai, ir kaip asmenybės. Supranti, kad, pavyzdžiui, šokio kalba scenoje yra išreiškiamas Terminatorius, bet vis vien matai Marius, o ne šį personažą.

Mesdami patys sau kūrybinį iššūkį kūrėjai siekia keisti ne tik žiūrovą, bet ir patys save. Nors publikai daromas taip pat stiprus poveikis (įkvepia norą kartu keistis), jis nėra išreikštas tiesioginiu dalyvavimu – tai labiau natūrali reakcija. Publika tampa veikiau šios transformacijos liudytoja, o ne užkoduotų reikšmių, kurios sprogsta kitą ar dar kitą dieną po paties įvykio – spektaklio, interpretatorė.

"(G)round zero" (tri)kova baigiasi lygiosiomis, kūrėjai nevirsta nei blogais, nei gerais herojais, kaip yra įprasta filmuose, visi trys vienodai stipriai yra kūrybingi ir pasiruošę naujiems kūrybiniams iššūkiams. Vertinti tokį kūrinį, kurio tikslas yra bėgimas nuo estetinių teatro taisyklių, nauji dialogai ir procesas, kiek keblu. Juolab kad tas pats darbas, parodytas po kelių mėnesių, gali įgyti dar naujų atspalvių. Akivaizdu viena – šis šokio eksperimentas sudomina, įtraukia, taip plėsdamas šokio mėgėjų auditoriją ir griaudamas sienas, izoliuojančias šokio meną kaip atskirą pasaulį ir prieinamą dažnai tik tam tikrai publikai.

Įdomu, kaip šios eksperimentinės grumtynės (visas spektaklis) atrodytų ne teatro erdvėje, o šiltuoju metų laiku kokioje nors netikėtoje miesto erdvėje. Galbūt vieną dieną juos ten ir sutiksime, juk jie įrodė, kad šokėjai gali kurti ir Kaune.

Savo spektaklį duokle abiejų vaikystei, to meto herojams, jų laisvei ir drąsai vadinantys judesio meistrai tikina medžiagos turį tiek daug, kad spektaklis yra pasmerktas nuolatiniam tobulėjimui.

– Projekte "(G)round zero" jungiate šiuolaikinį ir gatvės šokius. Koks šių skirtingų šokio stilių santykis judviejų spektaklyje? Jie konkuruoja ir kovoja kaip spektaklio herojai ar eina išvien ieškodami bendros raiškos?

M.Pinigis: Esame skirtingų šokio stilių atstovai, tačiau, kai drauge pradėjome statyti spektaklį, nenorėjome vienas su kitu kovoti, konkuruoti ar bandyti parodyti stipriąsias savo puses, skirtingas stilistikas. Norėjome vienas iš kito mokytis ir dalytis patirtimi. Mūsų kūnų mechanika skirtinga, todėl kiekvienas turėjome ko pasimokyti iš kito. Ieškojome bendros raiškos, tačiau nebandėme vienas iš kito perimti stilistinių judesio ypatybių. Tam paprasčiausiai nebūtų užtekę laiko. Vis dėlto mūsų galimybės labai išsiplėtė, nes vienas galėjo tai, ko negalėjo kitas.

– Esate sakę, kad jums svarbiausias kūrybos procesas, o ne rezultatas, nes kurdami keliate vienas kitam įvairius kūrybinius iššūkius. Kokie jie ir ar kūrybinis procesas mėginant sujungti du skirtingus šokio stilius nebuvo pernelyg sudėtingas?

M.Pinigis: Spektaklyje kalbame apie pokyčius, savojo "aš" paieškas, atskleidimą ir keitimą. Pati tema reikalauja didelio dėmesio procesui ir sąžiningumo sau.

Pačioje pradžioje bandėme suprasti, kaip kiekvienas iš mūsų juda ir kaip galime vienas kitam padėti. Stebėjome, kaip mums sekasi vienam iš kito perimti tam tikras idėjas ar judesius. Toks buvo pirmasis etapas. Vėliau išsikėlėme iššūkį – judėjimą perkelti į idėjinį lygį. Šis, antrasis, etapas truko gan ilgai, nes mūsų darbo etika ir tam tikrų dalykų supratimas skiriasi.

Mūsų spektaklį prilyginu Frankenšteino sukurtam monstrui. Jis kvėpuoja, juda, bet jį dar reikia surišti stipresniais siūlais.

Žinoma, rezultatas mums buvo ne mažiau svarbus, nes spektaklį kūrėme žmonėms. Negana to, esame maksimalistai, viską norėjome daryti labai profesonaliai. Tik dabar, jau parodžius spektaklį kelis kartus, aš iš tiesų pradedu suprasti spektaklio esmę ir ką su juo turime daryti toliau. Sutinku su profesionalų ir kolegų, mačiusių spektaklį, nuomone, kad jame pritrūko mūsų su Mariumi. Žiūrovai matė mūsų kuriamus herojus, tačiau jiems norėjosi matyti mus, tikrus žmones. Spektaklis turi labai aiškią, stiprią, dinamišką formą, tačiau dabar atėjo metas savimi užpildyti turinį. Tai nelengvas uždavinys, nes mes, žmonės, dažnai linkę daug ką pasilaikyti sau. Todėl ir kiti mus dažnai mato tarsi per stiklą. Atskleisti save scenoje – daug pastangų reikalaujantis darbas, kurį mes su Mariumi dar tik pradedame. Spektaklis taps geras ir visavertis tada, kai mums pavyks tą įgyvendinti. Dabar tai pagrindinis mūsų iššūkis.

M.Paplauskas: Sujungti du skirtingus šokio stilius buvo sunku jau vien dėl to, kad šokdami mes vadovaujamės skirtingomis filosofijomis. Kaip jau minėjo Marius, turėjome daug ko vienas iš kito mokytis. Man trūko disciplinos, bandžiau ją sau įskiepyti. Tačiau būtent dėl sunkumų, su kuriais susidūrėme, kūrybinis procesas ir buvo įdomus.

– Kaip pavyko atrasti bendrą judesio kalbą? Kas jus jungia?

M.Pinigis: Proceso pradžioje vienas kitam siūlydavome įvairias choreografines užduotis, mesdavome savotiškus iššūkius, kartu ieškojome jiems sprendimų, mokėmės judesių. Vėliau, jau kurdami atskiras spektaklio scenas, visuomet pasilikdavome vietos improvizacijai. Laikėmes tam tikros struktūros, tačiau bandėme pernelyg neprisirišti prie jau sukurtų judesių. Būtent taip, bandymų ir improvizacijų keliu, ir atradome mus jungiančią judesio kalbą.

– Spektaklio atspirtimi tapo skirtingi jųdviejų vaikystės herojai, muzikantai, veiksmo filmų personažai, sportininkai. Kaip vaikystėje garbinti herojai jus įkvėpia šiandieną?

M.Paplauskas: Neabejotinai požiūris į vaikystės herojus šiandien yra kiek kitoks, nes žvelgiame į juos suaugusių žmonių akimis. Būdami vaikais, mes mėgdžiodavome savo herojus, sekdavome jais ir taip po truputį jie mus formavo. Žinoma, mes netapome briusais ly ar džimiais henriksais, tačiau būtent jie suformavo mūsų požiūrį į tam tikrus dalykus, skonį filmams, judesiams ir menui.

M.Pinigis: Man, kaip asmenybei, svarbi motyvacija, tačiau aplinkoje tos motyvacijos ir jos įkvepiančių žmonių ne tiek jau daug. Todėl nuolatos prisimenu kokį filmą ar frazę, kuri mane įkvepia. Nepalaikau lėkšto, pigaus humoro, todėl ir mūsų spektaklyje vaizduojami herojai turi visai kitą misiją. Lietuvoje mums labai trūksta motyvuojančių spektaklių. O motyvacija gali būti pati įvairiausia. Ją mes ir stengėmės sukurti spektaklyje vaizduojamų herojų pagalba.

Nuo pat pradžių spektaklį skyrėme Kaunui ir jaunimui. Manau, kad jauni žmonės – esminis progreso variklis, neleidžiantis visuomenei sustoti. Todėl ir šiuo spektakliu norėjome paskatinti jaunus žmones nebijoti rizikuoti, išdrįsti žengti pirmyn. Mūsų pasirinkti herojai, nors ir nebe šios kartos atstovai, visuomet siekia savo tikslo, o tai universalus, nekintantis dalykas, visai kaip Sizifo mitas, kurį žino visi. Mes norėjome sukurti kažką panašaus, tapti lietuviškais herojais, energija užkrečiančiais personažais. Gyvename visuomenėje, kurioje labai daug netikrumo, daugelis bijo rizikuoti, ypač vyresni žmonės, kurie mano, kad jau per vėlu savo gyvenime kažką keisti. Tai ir buvo viena iš spektaklio misijų – įkvėpti žmonėms norą imtis pokyčių ir iššūkių.

– Spektaklyje naudojatės skirtingais vaikystės herojų įvaizdžiais, šiek tiek juos pajuokdami, tačiau po tuo slepiasi kur kas gilesnė idėja. Kokia ji?

M.Pinigis: Nenorėjome pasišaipyti iš mūsų vaizduojamų herojų. Kiekvienas laikas turi savo realybę. Mūsų pasirinkti herojai savo laiku buvo savotiški revoliucionieriai. Norėjosi juos sujungti į harmoningą visumą, kad galėtume pamatyti juos kitokioje šviesoje. Vis dar dirbame mėgindami labiau juos išryškinti. Norėtusi išgirsti žiūrovų pamąstymus apie mūsų kuriamus personažus. Galbūt spektaklyje galėtume panaudoti ir jų vaizduotėje gimusius įvaizdžius.

Kitą vertus, spektaklyje pašiepiame ne visus herojus. Kai kurie iš jų atspindi mus šokti įkvėpusias asmenybes. Kadaise mane labai įkvėpė Michaelas Jacksonas. Nors dabar nesistengiu būti į jį panašus, spektaklyje yra viena scena, kurioje aš šoku būtent taip, kai tai darė M.Jacksonas. Dabar pradedu mąstyti, kad ta scena nebuvo iki galo atskleista, nes anksčiau nebuvau sau atsakęs į klausimą, koks iš tiesų M.Jacksono vaidmuo mano gyvenime. Tačiau būtent nuo jo prasidėjo mano meilė šokiui. Man artima jo skleidžiama energija, suprantu, ką jis daro. M.Jacksono įvaizdis – priemonė, leidžianti sugrįžti į savo, kaip šokėjo, ištakas. Vasarį, kai ir vėl pradėsime rodyti spektaklį, žiūrovai pamatys jau kiek pakitusią M.Jacksono sceną. Tikiuosi, kad pavyks ja perteikti savo, kaip šokėjo, evoliuciją.

Netapome briusais ly ar džimiais henriksais, tačiau būtent jie suformavo mūsų požiūrį į tam tikrus dalykus, skonį filmams, judesiams ir menui.

M.Paplauskas: Iš pradžių dėl skirtingų mūsų su Mariumi darbo principų buvo sunku ieškoti gilesnės įdėjos, bet galiausiai kiekviena spektaklio dalis įgavo savo idėją, nors bendra viso to forma iš pirmo žvilgnio ir atrodo juokinga.

Pirmoji spektaklio dalis pažymi vyriškumą, laukiniškumą. Aš labai norėjau, kad joje būtų savotiško išsitaškymo. Šioje dalyje atsiskleidžia ir mūsų pokyčiai. Akivaizdžiausia vizuali jų išraiška – plikos galvos ir barzdos.

Kitose dalyse, kuriose pristatome terminatorius ir kareivius, o vėliau užsiimame ir gimnastika – į savo šokančius kūnus norėjome pažvelgti kaip į mėsos gabalus. Kartais mes gyvename tarsi prisukti, pasiduodame masiniam judėjimui, įsakymams, kitų žmonių nuomonei, stengiamės viską daryti preciziškai. Nusprendėme, kad ant scenos šiose dalyse norime būti mėsos gabalais ir niekuo daugiau. Tokia idėja kilo dar ir dėl to, kad šiuolaikinė visuomenė į šokėjus žvelgia gana atsainiai.

– Ar nebijote, kad linksma spektaklio forma užgoš gilų jo turinį?

M.Paplauskas: Ne, to mes nebijojome, nes viską darėme ne dėl apdovanojimų, o siekdami asmeninių pokyčių ir dėl to, kad mums malonu tai daryti. Šiuolaikinėje scenoje labai daug rimties, o mes norėjome į savo spektaklį pažvelgti šiek tiek kitaip. Nesistengėme sukurti komedijos, tačiau siekėme, kad žiūrovams būtų smagu mus stebėti scenoje. Tikiu, kad tie, kurie labiau įsigilino į judesius, atrado ir gilesnę prasmę. Tai gana universalus spektaklis, kuriame kiekvienas gali atrasti skirtingus dalykus.

M.Pinigis: Scenoje labai gilaus turinio nėra, jis slypi pačiame procese – tai mūsų sau keliami iššūkiai. Kelis mėnesius gilinomės į save, siekėme tam tikrų pokyčių, tačiau scenoje tai neatsispindi. Kitą vertus, prajuokinti žiūrovą taip pat nėra lengva užduotis, ypač norint tai padaryti kokybiškai. Tiesa, balansas tarp turinio ir siekio prajuokinti spektaklyje dar turi sustiprėti. Kol kas spektaklis šiek tiek paviršutiniškas, nes jame ne iki galo atsiskleidžiame mes su Mariumi ir Andriumi (spektaklio garso takelio autoriumi). Yra ir daugiau neatskleistų detalių, dar turime apmąstyti kailių, kuriuos naudojame spektaklyje, reikšmę ir kaip iš jo galėtų išsinerti tikrieji "mes".

Medžiagos turime labai daug. Mūsų spektaklį prilyginu Frankenšteino sukurtam monstrui. Jis kvėpuoja, juda, bet jį dar reikia surišti stipresniais siūlais. Nepaisant to, jau dabar labai džiaugiuosi mūsų komandos pasiekimais, ir ne tik scenoje. Esame labai dėkingi Andriui Stakelei už spektakliui sukurtą muziką, Artūrui Bulotai – už puikų pajautimą, ko reikia vizualiam šio spektaklio pastatymui. Labai dėkingi esame mūsų viešųjų ryšių atstovei ir mūsų projekto ambasadorei Agnei Pinigienei, kuri mums įrodė, kad spektaklis gali tapti sėkmingas tinkamai panaudojus skirtingas komunikacijos ir rinkodaros priemones. Tam, kad pasiektume norimą rezultatą, visi turime dirbti komandoje.

– Nors judesys dažnai laikomas universalia kalba, suprantama kiekvienam, tačiau kiekvienas ją gali interpretuoti savaip. Ką norėtumėte, kad iš "(G)round zero" spektaklio išsineštų jūsų žiūrovas?

M.Pinigis: Išsikėlėme sau didelius judėjimo tikslus, nes norėjome išmėginti save ir pamatyti mūsų pasirinktus personažus, šnekančius judesio kalba. Lietuvoje daug idėjiškai stiprių šokio spektaklių, tačiau judesiai juose dažnai nėra labai sudėtingi. Žinoma, to ne visada ir reikia, bet mums judesys buvo itin svarbus. Norėjosi įrodyti, kad ir Lietuvoje yra profesonalių, aukšto lygio šokėjų.

M.Paplauskas: Aš norėjau, kad žiūrovas išsineštų didelį energijos pliūpsnį. Pasiruošimo spektakliui procese koncentruojamės į save, tačiau spektaklio metu išdalijame save su kaupu. Norėjosi, kad žiūrovas iš spektaklio išeitų su kuo geresnėmis emocijomis.

– Daug kalbate apie spektaklyje įamžintus tam tikrus jūsų pokyčius, savęs paieškas, kurias pradėjote, kaip patys teigiate, nuo absoliutaus nulio. Ar pavyko tai padaryti? Kokios būsenos jūsų vidiniai kūrėjai dabar?

M.Paplauskas: Paieškas pradėti pavyko, tačiau mūsų vidiniai kūrėjai, kaip ir pats spektaklis, vis dar progresuoja. Atradę harmoniją liautumės tobulėję. Tačiau jau dabar esame keliais žingsneliais toliau, nei buvome kūrybinio proceso pradžioje. Tikiu, kad ateityje dar labiau tobulėsime, nesinorėtų manyti, kad padaryta viskas, kad galėjo būti padaryta. Ieškosime savęs ir kursime toliau. Harmonija šiuo atveju prilygsta amerikietiškiems kalneliams – niekada nėra baigtinė.

M.Pinigis: Kelis kartus jau rodytame spektaklyje bandėme save sukonstruoti nuo nulio ir dabar suprantame, kad tai tik ilgos kelionės pradžia, peržengianti net ir paties spektaklio ribas. Mūsų vaikystės herojai padeda savyje atrasti naujų spalvų ir įkvėpia nuolatiniams pokyčiams, todėl ir pats spektaklis tarsi pasmerktas nuolat tobulėti.

– Spektaklio "(G)round zero" premjera vyko Kijeve, Ukrainoje. Vėliau spektalį rodėte dar du kartus – Kaune ir Vilniuje. Kaip jūsų duetą priemė Kijevo publika ir kaip po šio debiuto jautėtės patys? Kokių publikos vertinimų sulaukėte Lietuvoje ir kokie jūsų ateities planai?

M.Paplauskas: Iš Kijevo parsivežėme labai ypatingos patirties, ir ne tik šokio prasme. Iš pradžių šiek tiek jaudinomės, nes tai buvo mūsų spektaklio premjera. Vėliau pavyko nusiraminti. Labai džiaugiuosi, kad pirmą kartą šokome būtent Kijeve ir Ukrainos žmonėms. Atmosfera buvo labai šilta ir jauki.

– Šokant Kaune aplankė ypatingi jausmai. Nuo pat kūrybinio proceso pradžios dedikavome spektaklį Kaunui, nes labai mylime šį miestą ir norime išryškinti menui skirtų erdvių trūkumą jame. Rodyti spektaklį Vilniuje taip pat buvo labai malonu.

M.Pinigis: Kijeve spektaklio premjera įvyko labai netikėtomis aplinkybėmis. Esame labai dėkingi Kristinai Shyshkarovai, kuri patikėjo mūsų spektakliu, kūrybinio proceso pradžioje pamačiusi tik jo fragmentą, ir pakvietė mus pasirodyti Kijeve. Šiek tiek keista, kad spektaklį, kurį dedikavove Kaunui, pirmą kartą rodėme svetur. Aš Kijevo publikai jau buvau šiek tiek pažįstamas, nes anksčiau buvau čia lankęsis su spektakliais "ID: D&G" ir "Mozaika", tačiau Marius ir Andrius vietinei publikai dar nebuvo žinomi. Vis dėlto žiūrovai mus priėmė gerai, nes dauguma jų – mūsų kartos žmonės, todėl galėjo lengvai atpažinti spektaklyje vaizduojamus personažus.

Vertinti mūsų pasirodymą Kaune labai sunku, nes daugelis susirinkusiųjų – draugai ir kolegos. Vis dėlto išgirdome ir spektaklį mačiusių profesionalų nuomonę. Jų pastabas labai vertiname, patys jaučiame, kurias scenas dar reikia keisti. Tiesa, iki pasirodymo Vilniuje didelių pokyčių dar nespėjome įgyvendinti, nes jis vyko vos už poros dienų. Esminius pakeitimus bus galima išvysti vasario mėnesį. Iš pradžių parodysime spektaklį Berlyne, kur vyks Lietuvos šokio platformos pristatymas, o vasario 8 d. su spektakliu grįšime ir į Kauną, Nacionalinio Kauno dramos teatro Rūtos salę. Tikimės, kad tuomet spektaklyje apsilankys ne tik jo dar nematę žmonės, bet ir tie, kurie jau buvo su mumis lapkritį. Žadame pokyčių!

Kas? Šokio spektaklis "(G)round zero".

Kada? Vasario 8 d. 18 val.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Šie metai šokėjui, choreografui, 2013 m. „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatui M. Stabačinskui ir Vytauto Didžiojo universiteto Judesio teatro vadovui, šokėjui, choreografui M. Pinigiui buvo išties intensyvūs – kupini pasirodymų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Šįmet jie net pagerino savo spektaklių rodymo rekordus. Dėl laiko stokos kuriamo naujojo darbo premjerą teko nukelti. Kada išvysime šį spektaklį? Apie ką jis? Kaip patys šokėjai vertina šiuos kūrybinius metus? Kas lemia jųdviejų sėkmę scenoje? Ar iš tiesų gerai sutaria? Kuo ypatingi spektakliai vaikams? 

– Papasakokite apie savo naujausią darbą, apie ką jis? Kada ir kaip gimė idėja jį kurti?

Mantas: – Mintis kurti spektaklį gimė prieš porą metų. Sakyčiau, jį įkvėpė „Kūrybinio impulso“ miniatiūros, scenoje šokantys baleto šokėjai vyrai. Spektaklis „Meeting Meat“ (liet. „Sutikti mėsą“) yra tarsi susitikimas su pačiu savimi. Pirma mintis buvo kalbėti apie tai, kaip kartais kūnas tavęs visiškai neklauso, kai, tarkime, atėjęs į sceną turi improvizuoti, o pasipila klišės, nes kūnui taip lengviausia. Mes ieškojome, kaip tas klišes būtų galima sumedžioti. Tarsi medžiotume patys save. Pirminė mintis kito, viskas perėjo prie mažo vidinio žmogeliuko, kurį galime vadinti ir sąžinės balsu. Kartais jis tau trukdo gyventi, neleidžia pasielgti taip, kaip nori. Abiem buvo svarbu naujo darbo nestatyti taip ar pagal tai, ką jau žinome. Esame labai savikritiški, todėl vis norime atrasti ką nors nauja, kas mums patiems būtų iššūkis.

Ypač suaugę žmonės bendraudami su kitais konstruoja bendravimą, ne visada iki galo yra atviri su savimi, prisitaiko prie aplinkos ir kitų.

– Kaip vyksta tas „ko nors nauja“ ieškojimas?

Marius: – Kaip ir prieš kiekvieną spektaklį stengiamės daug kalbėtis. Paskui nugula tam tikrų minčių ant popieriaus. Sukurti šį spektaklį pastūmėjo tas fiziškumas ant scenos pamačius baleto šokėjus vyrus. Bediskutuojant apie vidinį žmogų, žvėrį, viskas ėmė pereiti į turinį. Šis spektaklis yra apie vidinį balsą, žmogų, kurį mes ne visada atskleidžiame. Ypač suaugę žmonės bendraudami su kitais konstruoja bendravimą, ne visada iki galo yra atviri su savimi, prisitaiko prie aplinkos ir kitų. Šituo spektakliu labai norisi kelti iššūkį sau ir prisikasti iki to vidinio žmogaus, pažiūrėti, ką jis scenoje gali padaryti. Vyksta daug improvizacijų, bandome, praktikuojame, filmuojame, peržiūrime įrašus, taip ir gimsta idėjos, struktūros.

– Galima sakyti, kad pirmąją mažąją šio spektaklio premjerą jau turėjote – pristatėte jį savo kolegoms, komandos nariams. Kokie buvo jų vertinimai?

Mantas: – Taip, pavadinčiau tai darbine premjera, kurią, mano manymu, labai sveika pasidaryti tarp puikiai mus pažįstančių kolegų. Jie tiesiai pasako, ką mano. Mes tais žmonėmis pasitikime, tikime jų nuomone. Po išgirstų vertinimų patys supratome, kad dar norime padirbėti, jaučiame, kur turime patobulėti.

Marius: – Supratome, kad dar reikia pasikapstyti, pasiekti pačius giliausius sluoksnius. Spektaklis yra apie vidinį žmogeliuką, esantį mumyse, dėl laiko stygiaus šiemet mums dar nepavyko išgauti to, ką norėjome, kokybiškai ir iki galo atskleisti save.

– Kada galime tikėtis išvysti spektaklį?

Mantas: – Tikrąją premjerą planuojame kitais metais. Viskas labai priklausys nuo darbų ir kelionių grafiko, bet labai tikimės, kad iki vasaros spektaklis bus paruoštas. Kol kas pažiūrėjus į savo darbo kalendorių darosi baisu (šypsosi).

Man spektaklio statymas prilygsta meniniam tyrimui, kuris galbūt gali atlikti ir kokį nors socialinį vaidmenį. Pas mus, deja, toks suvokimas nėra išvystytas.

– Gavę finansavimą spektaklį turite sukurti per metus. Ar užtenka tiek laiko?

Mantas: – Tai ir yra didysis sunkumas, su kuriuo susiduriame ir kurį jaučiame Lietuvoje. Viskas būtų gerai, jei turėtum užtektinai pinigų ir galėtum dirbti prie vieno spektaklio. Tačiau taip niekada nebūna, todėl dirbi ir prie kitų, o laikas senka. Užsienyje kūrėjai, gavę finansavimą, nėra suspausti į vienų metų rėmus. Jei jiems reikia daugiau laiko, jie jo turi. Matai, kiek žmonės sėdi prie savo darbo, ieško, svarsto ir, kaip jie sako, niekada neforsuoja. Pas mus viskas kitaip. Tie limitai kūrybai tikrai nepadeda.

Marius: – Man spektaklio statymas prilygsta meniniam tyrimui, kuris galbūt gali atlikti ir kokį nors socialinį vaidmenį. Pas mus, deja, toks suvokimas nėra išvystytas. Svarbiausia yra rezultatas. Todėl tenka susidurti su tuo, kad spektaklyje lieka tik forma, bet nėra turinio, o kūryba tampa koncentruota į rezultatą. Tai primena buvusį režimą, nuo kurio taip smarkiai bėgome. Kai tave vejasi stresas, kad turi spėti, padaryti, nutinka ir tokių dalykų, kaip mudviem su pirmuoju spektakliu „ID: D&G“: užsisuki dviese, manai, kad jau viską gerai padarei, pasikvieti savo dramaturgę, o ji paprašo pažadėti, kad daugiau šito nedarysime (šypsosi). Ir kam nors pakeisti dažniausiai turime tik keletą dienų.

– Grįžkime prie šių metų, jie buvo gana intensyvūs: daug kelionių, pasirodymų. Kokiose šalyse teko pristatyti savo spektaklius?

Mantas: – Pastaruoju metu rodomi spektakliai yra „Contemporary?“, „Užsėdimas“, „Mozaika“, „Maži stebuklai“, „ID: D&G“. Per metus buvo apie 15 išvykų. Dvi savaites praleidome didžiausioje šokio, teatro, meno mugėje „Fringe“ Edinburge, teko šokti kasdien dvi savaites. Paskui tiesiai į Pekiną, kur laukė vos keturios dienos ir keturi spektakliai. Lankiausi Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, net tris kartus Kinijoje, Norvegijoje, Albanijoje, Ukrainoje. Man labai smagu, kad veriasi durys į užsienį, kad turime tiek gastrolių. Atrodo, kad iš scenos menų daugiausia Lietuvai užsienyje atstovauja šokis, tai labai džiugina.

Marius: – Aš šoku su Mantu, šokio teatru „Dansema“, tad ir keliavome daug kartu, turiu keletą spektaklių ir su Klaipėdos šokio teatru „PADI DAPI Fish“, šoku spektaklyje vaikams „Karalius Gruodis“. Su gatvės šokėju Mariumi Paplausku šiemet dar spėjome pastatyti spektaklį „Grand Zero“. Visą laiką per visas šių metų keliones turėjau neatitrūkti ir ruoštis šiam darbui. Buvo tikrai didelis iššūkis.

– Koks yra didžiausias jūsų asmeninių pasirodymų rekordas?

Mantas: – Šiemet jį ir pagerinome. Kai jau manai, kad niekas tavęs nenustebins, staiga sužinai, kad išvyksi į turą trim savaitėms, o per jas teks sušokti 32 spektaklius, neskaitant to, kad į tą laiką įeis ir visi skrydžiai. Kai apie tai sužinojau, tikrai truputį panikavau, nes nežinojau, ar mano kūnas tiek atlaikys. Per tą laiką ko tik nebuvo – ir keliai patinę, ir bendras nuovargis juntamas. Kadangi gyvenome dešimt žmonių penkių kambarių bute, padėdavome vienas kitam, patardavome, ką daryti, pavyzdžiui, dėti šlapimą ant kelių, vartoti vitaminų ir pan.

Marius: – Man šis turas taip pat buvo aktyviausias. Per tris savaites su skrydžiais ir visomis kelionėmis sušokau 15 spektaklių.

– Tam reikia daug energijos, kaip ir sakėte, ne visada žinai, ar kūnas atlaikys. Ką darote, kad būtumėte pasiruošę ir fiziškai, ir psichologiškai, – sportuojate, medituojate?

Mantas: – Turiu abonementą, sportuoju. Einu ne tik raumenų auginti. Vaikštau į pilatesą, jogą, treniruotes širdžiai, bėgioju. Man geriausia meditacija yra namai, ypač po ilgesnių kelionių.

Marius: – Aš kinetinis žmogus, nežinau, ką darau, bet nuo pat mažumės nuolat judu. Dėstau šokį, tad čia judėjimo neišvengsi. Stengiuosi stebėti, ko nori kūnas – bėgioti, paplaukioti. Bėgimas man yra didžiausia meditacija, nuo šokio pailsiu būdamas su šeima.

– Judu kartu šokote Kauno šokio teatre „Aura“, pasirodote su šokio teatru „Dansema“, „Meeting Meat“ bus jau antras judviejų darbas. Kodėl nusprendėte vėl kartu dirbti? Ar gerai sutariate?

Mantas: – Daug šokome kartu pas Birutę Letukaitę, užsienio choreografus, man atrodo, per tuos visus metus labai supanašėjome, sutampa mūsų norai, požiūris. Kai Marius pradėjo dirbti kaip laisvai samdomas šokėjas, atsirado daugiau laisvės ir ėmėmės savo pirmojo darbo. Dabar mūsų antra šeima tapo šokio teatras „Dansema“, kuris rengia išskirtinius spektaklius kūdikiams ir vaikams. Tai, ką daro šis teatras, yra „ant bangos“ ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tad mums tenka daug keliauti, daug laiko praleidžiame kartu.

Marius: – Net ir „Auroje“ mums dažnai pasitaikydavo spektakliuose šokti duetu. Taip ir susišokome scenoje, pradėjome gerai vienas kitą jausti. Tiesą sakant, pastačius „ID: D&G“ savaime pradėjome kalbėti apie kitą spektaklį. Būsimasis darbas nėra pirmojo tęsinys, bet galbūt tas gilesnis sluoksnis. Jaučiame bendrumą, tad yra noras ir kartu kurti.

– Norite pasakyti, kad niekada nesipykstate?

Abu: – Tikrai nesipykstame. Neprisimename tokių akimirkų.

Mantas: – Gerai vienas kitą pažįstame ir jaučiame, daug kalbamės apie viską. Seniai juokais save vadiname Lioleku ir Boleku (juokiasi). Būna dienų, kai vienam dingsta noras ką nors daryti, kitas palaiko, paskatina, motyvuoja. Arba tokių, kai iš veido matai, kad geriau palikti ramybėje ir nelįsti į akis. Manau, kad su pykčiais ar nesutarimais susidurdavome kolektyvuose, kur galbūt vyraudavo konkurencija ir panašūs dalykai. O čia nekonkuruojame, mes drauge kuriame. Būna dienų, kai susitinkame ir matome, kad galvoje tuščia, tada tiesiog einame gerti kavos. Arba nebent kartais Mariui pasakau, kad nekeltų taip aukštai kojos, nes aš tiek nepakelsiu (šypsosi).

– Abu šokate spektakliuose vaikams. Koks jausmas kurti ir atlikti spektaklį mažajai ir suaugusiųjų auditorijai?

Mantas: – Labai džiaugiuosi, kad mano gyvenime atsirado spektakliai vaikams, nėra monotonijos, kad šoku tik suaugusiesiems. Tai tikrai nėra lengva, būnu ne ką mažiau šlapias. Tačiau šie spektakliai mums yra kaip mokykla – sužinome, kaip dirbti su vaikais, ko jie tikisi, kaip su jais bendrauti. Net nežinau, kas yra „sunkesnis“ žiūrovas – vaikas ar suaugusysis.

Marius: – Taip, kai suaugęs žmogus bendrauja, jis iškart vertina, o vaikas, jei jam nepatiko, parodo, nėra jokių kaukių. Per šiuos spektaklius scenoje turi atrasti visiškai kitą kokybę, kitokį priėjimą prie vaiko, jis turi tavimi tikėti – ne per fiziškumą, o su jais bendraujant. Atsakingas darbas, sužinai apie vaikų psichologiją. Daugeliui atrodo, kad ką tie maži vaikai supranta, bet iš tiesų iki trejų metų vaikų galvoje neuronai taip sparčiai formuojasi, tiek daug intelekto, emocijų, ir jas pamatyti, užčiuopti, nuspręsti, ką su jomis daryti, tėveliams yra superinė pamoka. Aš šiame spektaklyje pradėjau šokti, kai mano žmona laukėsi, man tai buvo universitetas.

Mantas: – Tie spektakliai būna visai kitokie, labai daug gauni iš vaikų. Ir daug kas priklauso nuo jų. Tenka valdyti situaciją. Dabar prieš spektaklį tėvams ir vaikams pasakomos taisyklės, o teko girdėti, kad kitąmet planuojamame naujame spektaklyje taisyklių nebus. Laukia dar vienas iššūkis.

Abu šokio stilius originaliu būdu sujungsiantys atlikėjai rudenį pristatys novatorišką lietuviškame kontekste spektaklį, kuris, jų pačių teigimu, yra skirtas Kaune gyvenantiems šiuolaikinio šokio gerbėjams.

Iššūkis kūrybai ir gyvenimui

Kurti spektaklį šokėjus inspiravo jųdviejų draugystė, sceninė patirtis ir stiprus noras kurti drauge. Kad kažką įdomaus norėtų sukurti kartu, pirmą kartą šokėjai pradėjo kalbėtis dar prieš penkerius metus, bet tada dar neturėjo reikiamos patirties, tačiau visada norėjo sujungti savuosius šokio stilius. Tad šiame projekte ir bandys atrasti tą jungiamąją grandį.

"Pavadinimas yra militaristinis terminas, reiškiantis "sunaikinti iki pagrindų". Bet iš tikrųjų mes mintyje neturime tokios potekstės, jis labiau asocijuojasi su rizika "viskas arba nieko". Pavadinime dar yra skliaustelis, kai jį nuimi, išeina "round zero" – apskritas nulis. Tai simbolizuoja mintį, kad mes tuščioje, lygioje vietoje (sudėtingose šokėjui Kaune sąlygose) kursime savo pajėgomis ir bandysime įrodyti, kad galima kurti ir čia", – projekto pavadinimą aiškino M.Pinigis.

Jaunieji drąsūs kūrėjai prisipažįsta nebiją sudegti, nors bandys įgyvendinti idėjas, kurios Lietuvoje dar nėra plačiai žinomos. Jie išsikėlė sau tikslą atrasti kažką nauja ne tik pačiame šokyje, bet ir tai, kas būtų nauja jiems patiems. O tematika užgimusi labai natūraliai, tiesiog bendraujant ir prisimenant vaikystę.

"Atsirado bendrų prisiminimų, nors kartu ir neaugome, žiūrėjome tuos pačius filmus ir žavėjomės jų herojais. Kartais jie juokingi, pavyzdžiui, prisimeni, kaip lauke lakstydavai ir vaidindavai vėžliuką nindzę, ant galvos užsirišęs Pirmosios Komunijos juostą. Nebijome iš savęs, o ir iš tų herojų, kurie vaikystėje atrodė kaip kažkokie dievai, šiek tiek pasijuokti", – sakė M.Pinigis.

Nereikėtų suprasti, kad spektaklis bus kažkoks nerimtas ar juokingas. "Mes labai stengiamės akcentuoti tą iššūkį sau, nes spektaklio metu turime vienas kitą stipriai motyvuoti ir keisti. Tai susiję ir su mūsų pačių gyvenimais – atrodo, kad natūraliai susitikome kažkokio pokyčio laiku", – sakė atlikėjas.

Gastrolės aplenkė premjerą

Galutinės premjeros data ir vieta kol kas neišrinkta, tačiau ji numatoma spalio–lapkričio mėnesiais, greičiausiai vyktų įprastoje teatrinėje erdvėje. Įdomu tai, kad nors spektaklis dar nepastatytas, bet jo kūrėjai jau turi pakvietimą jį rodyti užsienyje. Gegužę pristatę pirmąją dalį prodiuseriams, sulaukė pasiūlymo rudenį spektaklį parodyti Kijeve.

"Greičiausiai mūsų pasirodymas suintrigavo tuo, kad buvo kitokios formos. Pasirinkome vienodą įvaizdį – plikas galvas ir dideles barzdas. Galbūt šis suvienodėjimas ir sukūrė to intriguojančio netikėtumo efektą. Faktas, kad esame kviečiami ir laukiami užsienyje mus labai motyvuoja. Tačiau mūsų prioritetas yra spektaklį parodyti Kaune", – džiaugėsi kūrėjai.

Spektaklis miestui

Dar vienas svarbus aspektas, subūręs šokėjus – stiprus noras sukurti spektaklį Kaune ir jį skirti būtent miestui.

Ne paslaptis, kad daugelis šokėjų, o ir kitų scenos menų atlikėjų, Kaune trumpai užsibūna. Pagrindinė priežastis – tinkamos kūrybai erdvės trūkumas. Tarp šių menininkų atsidūrę M.Pinigis ir M.Paplauskas nuolat blaškosi tarp Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos. Šokėjai atviravo, kad jiems tenka daug priverstinai keliauti, nors abu jaučia begalinę trauką kurti Kaune. Anot jų, iki šiol Kaune šokėjams nėra buvę palankių sąlygų save išreikšti, nes tiesiog nėra tam tinkamos fizinės erdvės. Netgi "Auros" pasirodymai yra pristatomi kitų teatrų ar universitetų salėse.

"Tad atsirado noras pastatyti spektaklį Kaunui ir įrodyti, kad yra ne tik "Aura", bet kad čia galima ir prikviesti kitų žmonių iš kitų miestų. Norėjosi išjudinti tuos ledus ir parodyti, kad mes galime kurti ir čia. Paradoksalu – keliauju po pasaulį rodydamas spektaklius, kurių esu pastatęs nemažai, o Kaune nėra kur jų parodyti. Su "(g)round zero" norime parodyti jaunesnės kartos žmonėms, kad jeigu kažko labai nori, tai tikrai įmanoma. Tiesiog reikia įdėti labai daug darbo ir pastangų. Aišku, profesionalumas taip pat reikalingas, nes norint parašyti projektą reikia turėti patirties. Labai norime, kad šis spektaklis taptų įkvėpimo šaltiniu jaunai kartai", – entuziazmu tryško šokėjai.

Komandoje – tik kauniečiai

Įgyvendinant šį šokio spektaklį prisidės ir dueto bendražygiai, išgyvenantys panašų stiprių iššūkių alkį: M.Pinigio žmona Agnė Pinigienė – atstovė viešiesiems ryšiams, kompozitorius Andrius Stakelė, apie septynerius metus taip pat anksčiau šokęs "Auroje", Artūras Bulota, kuriantis logotipus ir fotografuojantis dueto pasirodymus. Šios komandos narių skaičius dar nėra galutinis, dar turėtų prisijungti šviesų dailininkas. Visi kūrėjai bus susiję su Kauno miestu.

"Dažniausiai kuriant spektaklį būna vienas žmogus, atsakingas daugmaž už viską, o čia į kūrybinį procesą labai aktyviai įtraukta visa komanda. Čia vienodai svarbi kiekvieno nuomonė", – papildė A.Pinigienė.

Šiuo spektakliu kūrėjai siekia kurti mitą. Jie nori sukurti gyvą spektaklį, todėl jiems nėra svarbus vien tik galutinis rezultatas, bet rūpi ir pats procesas, atskleidžiantis šokėjams jų pranašumus bei trūkumus. Kūrėjai nori, kad apie šį projektą žmonės kalbėtų dar iki spektaklio premjeros.

"Norime netgi įgristi, nes mūsų herojus vieniems patiks, kitiems – ne. Čia kaip su kokakola – tu gali būti jos neragavęs, bet žinai, kad ji yra. Rengsime akcijas miesto viešosiose erdvėse. Niekada negali žinoti, kur mus gali pamatyti", – teigė M.Pinigis.

Bendruomenės plėtra

Kurdami spektaklį, šokėjai žada vykdyti ir edukacinę programą – jiems, sako, ypač svarbu tai, kad Kaune plėstųsi šokio bendruomenė. Kūrėjai mielai nori dalytis turima patirtimi ir ta, kuri susikaups šiam projektui pasibaigus.

"Norime, kad ta metodika, kurią bandome atrasti su šiuo spektakliu, sujungdami gatvės ir šiuolaikinį šokį, būtų pažini ir kitiems. Todėl rengsime seminarus ir kūrybines dirbtuves. Į seminarus Kaune ir kituose šalies miestuose žmones kviesime rugsėjį", – planais dalijosi kūrėjai.

Šokėjų noras didinti šokėjų skaičių Kaune siejasi su būsimo Teatro fabriko įkūrimo idėja. "Nesu šios idėjos iniciatorius, bet buvau, esu ir būsiu tas žmogus, kuris reprezentuoja tuos, kuriems tos erdvės reikia. Šiaip labai smagu, kad Kauno teatrai išsikovojo paramą šiam projektui. Poreikis kurti tokią erdvę tikrai yra. Jaunųjų menininkų Kaune yra, tiesiog kadangi nėra tos kūrybinės erdvės, labai sunku išmatuoti, koks jų skaičius ir kokios jų kūrybos sritys, nes jaunasis menininkas nereiškia vien tik išskirtinai scenoje esančio žmogaus, o ir kritikus, ir vadybininkus, ir t.t. Tad norėtųsi turėti tą vieną vietą. Ne būtinai privalome visi kartu dirbti, bet gerai būtų išmatuoti tai, kiek Kaune yra to kūrybinio potencialo", – intrigavo šokėjas.

Kaip pavyzdį atlikėjas pateikė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Vaidybos studijų programą, kurią baigę aktoriai, ne visi turi galimybę įsidarbinti Kauno didžiuosiuose teatruose, tad jiems tiesiog nelieka galimybės gyventi ir kurti šiame mieste. Su Teatro fabriku atsiranda galimybė saviraiškai. Erdvė bus panaši į tą, kuri šiuo metu yra Vilniuje – Menų spaustuvę. Tikimasi, kad į Kauną sugužės ne tik jaunųjų kūrėjų, bet ir profesionalų.

"Dar šis fabrikas svarbus dėl rezidencijų, kai atvažiuoja menininkai iš užsienio. Šiuo metu Kaune tai ganėtinai sunku padaryti. Norėtųsi statyti spektaklį, bet neturime ką pasiūlyti užsieniečiui, nes tiesiog nėra kur repetuoti. Gerai, kad dabar yra patalpa VDU, kur vyksta paskaitos, mes ten kaip ir turime repeticijų erdvę. Bet visą laiką reikia taikytis prie vykstančių paskaitų ir pan. Jeigu ateina konkretus laikas, kai atvažiuoja užsienietis, ir tu neturi salės, kyla problemų. Nesakau, kad Teatro fabrikas staiga viską išspręs ir visus sujungs, bet jis tikrai gali tai padaryti. Ten bus ne tik scena, bet ir dvi repeticijų salės bei biurai. Tai labai pagelbėtų, nes dabar kuri Kaune, bet jame nerodai. Kaunas galėtų būti šiuolaikinio šokio miestu", – patirtimi ir vizijomis dalijosi M.Pinigis.