Net 60 kabančių eglių, daugiau nei kilometras šviečiančių girliandų, 800 metrų sidabrinio lietaus, 300 eglių viršūnių ir sidabrinių burbulų, tapusių modernia dekoro detale, bei pusės tūkstančio baltų rožių, hiacintų, ir amarilių... Tiek prireikė garsiausiam Lietuvos floristui ir dekoratoriui Mantui Petruškevičiui tam, kad šventiškai papuoštų studiją. Kartu su 15 žmonių komanda Mantas studija puošė daugiau nei dvi paras – nuo ryto iki vėlyvos nakties, o tam, kad iš visų Vilniuje esančių „Senukų“ prekybos centrų būtų pristatytas toks kiekis dekoro, prireikė net trijų mikroautobusų.

„Man patinka kūrybingi žmonės su geru humoro jausmu, kurie, net artėjant vidurnakčiui, sako: dar nežinau kas iš to išeis, bet žinau, kad bus gerai! Tuomet tikrai žinau, kad mano studija atrodys nuostabiai, ir nėra dėl ko išgyventi….“, – apie darbą su floristu M. Petruškevičiumi sako televizijos laidų vedėja R. Mikelkevičiūtė.

Prie bendro Kūčių stalo M. Petruškevičiaus dekoruotoje studijoje kartu su televizijos laidų vedėja sės neseniai karjerą baigęs maestro Donatas Katkus. Šios Kūčios pirmosios, kurias maestro sutinka išėjęs į pensiją. „Jaučiuosi nuostabiai, pagaliau galiu atsipūsti, neskubėti, dėl nieko negraužia sąžinė, nebejaučiu jokio spaudimo“. D. Katkus išėjęs į pensiją ėmė mokytis ispanų kalbos, o laisvalaikiu mėgsta pavartyti savo seniai rašytus dienoraščius. Aprašyti savo gyvenimo atsiminimus ir įvykius jis pataria visiems. „Aš paskaitau, ką veikiau jaunystėje ir negaliu atsižavėti, koks įdomus buvo mano gyvenimas. O dabar jaunimas viską deda į socialinius tinklus. Bet tai yra atminties kapinynas – vieną dieną įdėjai, o kitą jau nebeatsimeni ir taip nuolatos“.

Laidoje dalyvaus ir tėčio Vitalijaus Cololo mirties metines paminėjusi dainininkė Evita Cololo, atlikėja Gintarė Karaliūnaitė ir iš emigracijos tolimojoje Australijoje sugrįžęs žurnalistas Martas Kalendra. Pastarasis skubiai grįžo prieš šventes, nes sužinojo, kad jo tėčiui diagnozuotas vėžys. „Nebūčiau sau atleidęs jeigu nepamatyčiau tėčio, nes su tokia diagnoze niekada negali žinoti, kiek liko laiko“, – pasakos žurnalistas. Martas pastaruoju metu buvo tas žmogus, kuris tėtį iš Skuodo vežiojo į chemoterapiją Vilniuje ir visuomet buvo šalia. „Ligoninėje prie kabinetų mačiau jaunus nuo gydymo nuplikusius žmones pavargusiais veidais. Tuomet supratau, kokie mes esame laimingi, esame sveiki ir mėgstame paverkšlenti dėl menkniekių. Tik atsidūręs tokioje situacijoje supranti kas iš tiesų yra svarbu“.

Nei vienos Kūčios neapsieina be kunigo Ričardo Doveikos žodžių apie tai, kas Kūčių vakarą svarbiausia. „Šių metų tikrovė, kurioje mes susirinksime Kūčių vakarą dar kartą parodė namų bažnyčios unikalumą – žmonos ir vyro, vaikų. Taip, turbūt ne visi išdrįsime šiemet prie stalo pasikviesti savo tėvelius, senelius, brolius, seseris, bet dėl to išryškėja namų tikrovė, kuri leidžia pasijausti savo namų tikraisiais šeimininkais. Taigi vienos šeimos namai atsidengia visu savo turiniu, visu savo tikrumu ir gražumu. Šiemet mes turime progą išgyventi pačias intymiausias ir tikriausias Kūčias – ne apeigų, ne pramogų, ne stalo žaidimų, ne valgio Kūčias, o santykių Kūčias“.

Šventinės laidos kūrybinė komanda aplankys ir žinomų Lietuvos žmonių namus: kam šie metai atnešė džiaugsmo, o kam skausmo? Kieno eglutė įspūdingiausia ir gražiausia? Filmavimo kameras pasitiks neseniai atžalų susilaukę Saulius Skambinas su šeima, Juozas Butnorius su šeima, Natalija Bunkė pasikvies prie savo kalėdinės eglutės, dainininkė Laima Tamulytė parodys, kaip atrodo pirmosios Kūčios su net 20 metų laukta pirmagime. Ir, žinoma, į visus Lietuvos žmones kreipsis Prezidentas Gitanas Nausėda su pirmąja ponia Diana Nausėdiene, kurie papasakos, kokie metai buvo jo šeimai ir ko jis tikisi iš ateinančių jaučio metų.

Įspūdingai papuošta studija, jaukūs pokalbiai ir prasmingi interviu jau ketvirtadienį, Kūčių vakarą, 19.30 val., laidoje „Kūčios su Rūta“. Šventinį vakarą LNK televizijoje vainikuos filmo su Lady Gaga premjera „Taip gimė žvaigždė“ bei šilta romantiška lietuvių komedija su Inga Jankauskaite „Ir visi jų vyrai“.

Netrukus jis iš lieso vaikino tapo raumeningu asmeniniu moterų treneriu ir išgarsėjo pramogų pasaulyje, tačiau netrukus dingo kaip į vandenį. Jau dvejus metus Martas savo gyvenimą kuria nuo nulio tolimojoje Australijoje, kur dirba padavėju ir asmeniniu treneriu.

„Mano svajonė buvo tapti žinių vedėju ir kai supratau, kad greičiausiai juo niekada netapsiu, nusprendžiau pakeisti savo gyvenimą ir ieškoti kitos mylimos veiklos“, – šį pirmadienio vakarą 20 val. LNK gyvenimo būdo laidoje „Nuo... Iki...“ pasakos Martas.

Martas panoro išgarsėti ne rimtame žinių, o pramogų kupiname šou verslo pasaulyje. Jis netgi sukūrė planą, kaip įsisukti į garsenybių gretas ir tapti žinomu. Pagal Marto planą, reikėjo užsiauginti raumenis ir išnaudoti pažintis su žinomomis Lietuvos moterimis. Taip žurnalistas tapo asmeniniu moterų treneriu, atvažiuojančiu tiesiai į klienčių namus.

Netrukus Martas tapo geidžiamu įvairių garsenybių vakarėlių svečiu bei dažnu televizijos projektų dalyviu. „Iš pradžių maniau, kad reikia naudotis proga ir dalyvauti visur iš eilės, eiti į kiekvieną vakarėlį. Tačiau vėliau supratau, kad jei per daug rodaisi, greitai pasidarai nebeįdomus ir tampi tik etatiniu vakarėlių lankytoju“, – sako Martas.

Esu gavęs pylos, kad su tokiu elgesiu ir manieromis sužlugdysiu restoraną.

Vyras prisipažįsta iš pradžių pats žavėjęsis daugeliu žinomų Lietuvos žmonių, tačiau susipažinęs, pabendravęs ir apsilankęs begalėje bendrų vakarėlių jis suvokė, kad nemaža jų dalis tėra etatiniai vakarėlių lankytojai, niekuo nenusipelnę nei visuomenei, nei menui, nei politikai, nei verslui. Atsikandęs pramogų pasaulio, M. Kalendra suprato, kad reikia keisti savo gyvenimą iš esmės ir emigruoti kuo toliau.

„Juodadarbiu Anglijoje ar Norvegijoje nenorėjau būti, todėl pasirinkau Australiją“, – sako buvęs žinių reporteris. Kitame pasaulio krašte jis studijuoja ir dirba padavėju. Buvęs žurnalistas prisipažįsta, kad iš pradžių jam buvo itin sunku pataikauti klientams. „Mūsų restoranas prabangus, jame lankosi turtingi žmonės. Kartą vienam klientui papriekaištavus dėl aptarnavimo aš jam atsakiau itin grubiai, nes man buvo sunku perlipti per save ir nesiginčyti, o patenkinti visus kliento pageidavimus. Esu gavęs pylos, kad su tokiu elgesiu ir manieromis sužlugdysiu restoraną. Greitai teko mokytis būti maloniam.“

Vyras sako, kad toks laimingas kaip Australijoje niekada nesijautė. „Lietuvoje aš nuolatos jausdavau spaudimą, kad turiu kažką pasiekti, kažkam kažką įrodyti, būti geresnis nei kiti, o čia to nėra. Vieną dieną pats nustebau, kai eidamas gatve suvokiau, kad šypsausi šiaip sau be jokios priežasties. Matyt, tampu australu“, – sako M. Kalendra.

Kad M. Kalendra – balsingas ir artistiškas, praėjusį sezoną galėjo įsitikinti LNK antrininkų projekto „Mes – vieno kraujo“ gerbėjai, o dabar, pasiryžęs rimtai įsitvirtinti muzikos pasaulyje, jis pasibeldė į „Lietuvos balsą“.

„Tai ne mano vienkartinis įgeidis, o didžiausia svajonė. Anksčiau bijojau ją įgyvendinti, o dabar esu tam pasirengęs ir žinau, kad manęs niekas nesužlugdys“, – „TV dienai“ dėstė M. Kalendra.

– Kas sporto trenerį veja į „Lietuvos balsą“?

Man visad kildavo jausmas, kad repetuoju gyvenimą. Pajutau galvojantis, kad veikti pradėsiu ryt, poryt, po metų, bet juk niekas taip nepasikeis.

– Sena svajonė būti atlikėju. Visada norėjau juo būti, bet bijojau, o kai galvojau, kur panaudoti balsą, pasukau į televiziją, studijavau žurnalistiką. Visgi tie septyneri metai LNK buvo laikotarpis, kuomet pajutau, kad be muzikos gyventi negaliu. Vis būdavau šalia scenos: vesdavau renginius, dainuodavau, kurdavau dainas. Ilgainiui subrendau kaip asmenybė, sportas atėjo į mano gyvenimą, be to, artėjo 30-metis, kuomet žmonės permąsto savo prioritetus, supranta, kad gyvenimas trumpas ir reikia daryti, ką iš tiesų nori. Man Dievas davė balsą, absoliučią klausą, muzikos pojūtį, gebėjimą kurti, groti. Tuomet susimąsčiau, kodėl turėčiau tai slėpti ir nedaryti to, ko norėčiau.

O į „Lietuvos balsą“ einu, nes tai profesionaliausias muzikinis projektas Lietuvoje. Kartais žmonės net pajuokauja, kad jau esu „Lietuvos balsas“ – kad ir kur nueinu, vis užklausia: „Kur aš jus girdėjau?“ Kadangi mano balsą jau atpažįsta, reikia parodyti ir tai, kad sugebu gerai dainuoti. „Mes – vieno kraujo“ buvo artistiškesnis projektas, savotiškas apšilimas, o „Lietuvos balse“ noriu formuoti save kaip rimtą atlikėją, prisistatyti ir parodyti Lietuvai, kad Martas nusiteikęs rimtai dainuoti, koncertuoti.

– Ko bijojot?

– Esu kilęs iš Skuodo, o kai augi mažame miestelyje, nežinai, kokia ateitis tavęs laukia. Bijojau, kad baigęs muzikos mokslus neturėsiu pinigų, taip pat susiduri su negatyvia nuomone: „Būsi muzikantas – gerai. O ką dirbsi, o kokia bus tavo profesija?“ Tai dažnai nužudo žmonių talentus, svajones, ir pradedi daryti tai, ko visai nenori, tik galvoji, kaip uždirbti pinigų, pasiimti paskolą, nusipirkti butą, toliau dirbti, pareiti į namus ir tiesiog gyventi kaip visi. Bet gal mano tėvų genetika lemia, kad nepasiduodu šiai srovei ir kovoju už tai, ko noriu. Mano vidinis menininkas visada šaukė, o dabar nebebijau juo sekti.

– Susidursite, o gal jau susidūrėte su požiūriu, ar ne per vėlu į sceną lipti?

– Tiems žmonėms atsakau taip: įsivaizduokite, kad man 18 metų, atvažiuoju į Vilnių ir pradedu naują gyvenimą. Koks skirtumas, kada – ar yra riba, kad galima atlikėju tapti 18 metų ar 40-ies. Gal pradėjęs 18-os aš karjerą būčiau baigęs 25-erių. O pradėjęs 30-metis baigsiu 60-ies ar sulaukęs 80-mečio. Jaunas žmogus paprastai dar ieško savęs, be to, scena skirta tik stiprioms asmenybėms, o nepasirengusius jai jaunuolius dažnai sulaužo. Dabar jaučiu, kad mano balsas gerai paruoštas tobulėti, o ir asmenybė jau susiformavusi, turiu, ką ant scenos pasakyti. 20-metis dar gyvenimo nematęs – ką kiti liepia, tą pasako, kokią dainą duoda, tokią dainuoja. Aš jau jaučiuosi tvirtai, einu į sceną ne parodyti, kad moku pavinguriuoti balsą, o atiduoti žmonėms save, kaip asmenybę.

– Jums pažįstamas jausmas, kad inertiškai stumiatės per gyvenimą, bet gyventi pradedate po darbo?

Džiugina, kai žmogus sako, kad išgirdęs mano istoriją pats galutinai pasiryžo pokyčiams. Gera tapti įkvėpimu kitiems.

– Taip ir buvo. Aš stengdavausi atsiimti po darbo – būti šalia muzikos, priliesti, tegu ir ne pats tai daryti. Bet supratau, kad Dievas spardo užpakalį žmogui, kuriam davė viską, ko reikia muzikantui, o jis eina į darbą, kuris nepatinka, dirba nuo 9 iki 17 val. Ir kas iš to? Man visad kildavo jausmas, kad repetuoju gyvenimą. Pajutau galvojantis, kad veikti pradėsiu ryt, poryt, po metų, bet juk niekas taip nepasikeis – neateis niekas ir nepaklaus, ar nenoriu būti dainininkas, neatneš laimingo bilieto, – pats turi pajudinti užpakalį ir siekti to.

– Kaip tobulinate balsą, ruošiatės scenai?

– Visapusiškai: lankau vokalo pamokas pas operos solistą, pradėjau mokytis groti fortepijonu, „Lietuvos balsas“ taip pat yra galimybė labai patobulėti per trumpą laiką.

– Dėl grojimo fortepijonu tikrai kyla klausimas – ar ne per vėlu?

– Tai visada buvo mano svajonė. Bet viskam ateina savas laikas. Mano vokalo dėstytojas – pianistas, ir kai prisipažinau, kad noriu groti, jis tik paklausė: „O ko mes laukiam?“ Mokėdamas groti visapusiškai lavini klausą, girdi akompanimentą, nekopijuoji kitų atlikėjų balsų, „ausis“ aštrėja. Pradėjau mokytis prieš kelis mėnesius ir labai greitai tobulėju.

– Būsite sau akomponuojantis atlikėjas?

– Taip, sau akomponuojantis, gebantis sukurti savo dainos melodiją, parašyti natas, kad įrašų studijoje galėčiau parodyti, kaip turi skambėti mano kūrinys. Manau, kad geras atlikėjas turi ne tik dainuoti, bet ir kurti dainas, muziką, o ne atlikti tik svetimus kūrinius. Toks jau esu: pradėjau dirbti LNK „Žiniose“, tai iš esmės – baigiau žurnalistiką, jei noriu būti treneris – baigiu trenerio mokymus, jei noriu būti dainininkas, tobulinu viską, kas susiję su muzika.

– Kokio stiliaus dainas kuriate?

– Nors visiems atrodau labai linksmas ir pozityvus, aš esu melancholiškas romantikas, tokia ir mano kūryba – lyrinė, soul stiliaus. Kartais juokais sakau, kad būčiau vyriška Jazzu versija. Nesakau, kad visos dainos būtų liūdnos, būtų ir linksmesnių, bet kūryba tokia jau yra – kokia mūza prieina, tokia daina ir išeina. Ne vieną dainą turiu skynioje, kurią tapęs dainininku kada nors atversiu. Orientuojuosi į kokybišką muziką, ne timba limba.

– Jaučiate, kad jums kiti labiausiai pavydės ne karjeros, veiklumo ar fizinio grožio, bet ryžto keisti savo gyvenimą?

– Jaučiu, kad žmonės ne pavydi, o didžiuojasi manimi, sako, kad esu jiems pavyzdys, kaip galima pakeisti savo gyvenimą. Džiugina, kai žmogus sako, kad išgirdęs mano istoriją pats galutinai pasiryžo pokyčiams. Gera tapti įkvėpimu kitiems.

– O kas įkvepia jus?

– Tikėjimas. Esu krikščionis ir sakau, kad turiu savo Dievą, kuris visada yra su manimi, mane saugo, kaip ir angelai sargai. Tai man padeda eiti į priekį. Kartais atsisėdu ir pagalvoju: „Martai, iš kur tu turi tiek drąsos eiti nežinodamas, kas tavęs laukia?“ Bet einu neatsigręždamas, padėkoju Dievui, kad esu šioje žemėje, galimybę siekti svajonių, padėkoju už talentus ir sakau, kad už juos atidirbsiu.

– Ar jūsų gyvenime liks vieta sportui, žurnalistikai?

– Artistas būna visapusiškas. Žinios niekur nedingsta, be to, manau, kad viską galima suderinti. Dar nesu dainininkas, todėl didžiąją mano darbo dalį sudaro moterų treniravimas, o žurnalistika yra mano išsilavinimas – jei taip susiklostytų, kad tapčiau televizijos laidos vedėju, tai labai pasitarnautų.

– Taip ir prisiprašysit laidų kūrėjų dėmesio...

– Galbūt! Galiu pasakyti tiek, kad dalyvavimui projektuose labai padeda faktas, kad esu žurnalistas. Galiu atlaikyti laviną klausimų, numatyti juos, neretai pats perimu valdymą.

– Manote, būdamas aštuoniasdešimties tebestovėsite scenoje?

– Mano seneliai ilgaamžiai, prosenelė mirė sulaukusi 103-ejų. Jei Dievas duos ilgą gyvenimą ir man, tikrai nesustosiu – visada būsiu scenoje, nebent mane išneš iš ten.

– Ar esate pasirengęs nesėkmei?

– Mano gyvenime buvo daug nesėkmių. Kita vertus, sakau, kad jei tai įvyko, vadinasi, taip turėjo būti. Žiūriu pozityviai – po to eis tik geryn. Nesu tobulas, man gali nesisekti, tai ir žmonėms bandau perteikti – gali nesisekti, bet svarbu nesustoti, nes gyvenimas nesibaigia nei šiandien, nei rytoj, o viena klaida nieko nekeičia.

Netikėta žinia apie moterų trenerio užmojį dalyvauti muzikiniame LNK projekte turbūt nustebins ne vieną, tačiau pats Martas sako, jog šis sprendimas nebuvo spontaniškas, o meilė muzikai jam nėra naujas dalykas.

„Dalyvauti projekte paskatino noras dalintis savo balsu su klausytojais, tapti profesionaliu atlikėju. Nuo vaikystės girdžiu: „Tavo balsas unikalus, tavo balso tembras fantastiškas“, „Galėčiau klausytis ir klausytis tavo balso“ ir panašiai. Mano balsas visada buvo ir yra mano vizitinė kortelė. Juo labiau, kad muzika mane lydi nuo vaikystės, ji visada man buvo svarbiausia. Tiesiog turbūt tradiciškai pabijojau stoti studijuoti muzikos, nes galvojau, kad Lietuvoje iš jos nepragyvensiu. Vis dėlto, bėgant metams, supratau, kad turiu daryti tai, ko visada norėjau – muzikuoti profesionaliai, būti atlikėju“, – apie savo sprendimą dalyvauti projekte sako Martas.

Geram atlikėjui būtinas ne tik balsas, bet ir didžiulė charizma, begalinis artistiškumas, scenos pojūtis, sugebėjimas ne tik dainuoti, bet ir puikiai šokti – visą tai aš turiu.

Vaikinas turi aiškų tikslą projekte – tobulėti, atrasti savo klausytojų ratą, įgauti patirties su didžiausiais savo srities profesionalais ir, žinoma, nugalėti. Pasitikėjimo savimi jau spėjusiam išgarsėti Martui tikrai netrūksta, jis tiki savo pergale projekte ir žino, kad turi tai, ką turi turėti naujasis „Lietuvos balsas“. „Savo šansus vertinu puikiai, nes geram atlikėjui būtinas ne tik balsas, bet ir didžiulė charizma, begalinis artistiškumas, scenos pojūtis, sugebėjimas ne tik dainuoti, bet ir puikiai šokti – visą tai aš turiu. O svarbiausia, projekte aš nesiekiu niekam nieko įrodyti, tiesiog gyvenu muzika ir noriu, kad klausytojais gyventų ja kartu su manimi. Viskas, ką darau ir darysiu ateityje, skirta tik žiūrovams. Nes jeigu mano balsas unikalus ir aš moku dainuoti, šokti, esu artistiškas ir scenoje jaučiuosi kaip žuvis vandenyje, ar yra geresnė vieta tai pademonstruoti ir tapti garsiu atlikėju nei „Lietuvos balsas“? – ryžtingai apie savo šansus projekte atsiliepia Martas.

M. Kalendra patikina, kad dainavimas jam tikrai nėra tik hobis, atlikėju jis norėjo būti nuo pat vaikystės, o vokalo paslapčių jau kurį laiką mokosi pas profesionalus. „Iš pradžių dainavau taip, kaip davė Dievas, tačiau vėliau ėmiau vokalą tobulinti su savo srities profesionalais ir tai darysiu iki gyvenimo galo. Mano tikslas – dainuoti nepriekaištingai bet kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis. Jaučiu, kad dabar atėjo mano laikas. Dabar aš pasirengęs kovoti dėl vietos scenoje, nieko nebebijau ir pasiryžęs viskam. Nuolat tobulinu ir tobulinsiu vokalą, negana to, išpildžiau ir dar vieną savo svajonę – pradėjau groti fortepijonu. Noriu klausytojus džiuginti visapusiškai“, – sako Martas.

Kaip žinomam vaikinui seksis aklosiose perklausose, ar jis taps vieno iš keturių mokytojų komandos nariu ar svajonė dainuoti scenoje taip ir liks tik svajone, pamatyti bus galima penktajame „Lietuvos balso“ sezone, jau rugsėjį per LNK.

Mažajame finale iš dešimties dalyvių turėjo iškristi du. Rezultatai keitėsi iki pat paskutinės akimirkos, ir viskas susidėliojo tik pasibaigus paskutiniam pasirodymui, kurį atliko moterų treneris Martas Kalendra. Iš pradžių demonstravęs didelį džiaugsmą dėl jam atitekusio Lolitos Zero vaidmens, charizmatiškasis dalyvis, komisijos nuomone, su juo nesusitvarkė. M. Kalendra iš visų mažojo finalo dalyvių surinko mažiausiai komisijos balsų.

„Martai, aš žiauriai daug tikėjausi. Tai buvo jūsų stilistika. Bet neslėpsiu – nusivyliau. Jautėsi didelė įtampa ir balse, ir kūne. Žiauru, Martai, ką darysim?“ – pasimetusi kalbėjo komisijos narė Asta Stašaitytė-Masalskienė. „Nuobodu“, – atšovė į tokius komentarus pats M. Kalendra, ant scenos valgydamas sudaužytus arbūzus.

„Manau, kad buvo geriau už originalą, bet originalas yra tiek negeras, kad tikrai sunku. Parodijuoti parodiją – sudėtinga situacija“, – komplimentų nerado ir Stano.

Žemi komisijos balai lėmė, kad vos pasirodęs M. Kalendra turėjo nedelsdamas atsisveikinti su superfinalu. Ir jis pats, ir visi, stebėję sėkmingą jo dalyvavimą projekte, atrodė priblokšti tokios mažojo finalo baigties.

Atėjus metui išsiaiškinti dar vieną dalyvį, kuris turėjo atsisveikinti su projektu, prieš komisiją netikėtai stojo dar du iš favoritų – publikos numylėtinė, kanceliarinių prekių parduotuvės darbuotoja Lina Bajerčienė ir atlikėjas Anatolijus Oleinik. Pastarasis laimėjo vos vieno balso persvara, ir per plauką užsitikrino vietą superfinale.

Kitą sekmadienį dėl didžiojo prizo – 10 000 eurų prizo – susikaus aštuoni stipriausieji: Valerija Iljinaitė, Gopalas Michailovskis, Živilė Gedvilaitė, Justinas Stanislovaitis, Germantė Venskaitienė, Linas Barauskas, Indrė Launikonytė ir Anatolijus Oleinik. Kuris dalyvis sulauks daugiausiai publikos palaikymo? Finaliniai pasirodymai ir didžioji atomazga – jau šį sekmadienį 19.30 per LNK.

Dalyviai jau spėjo įsitikinti, kad burtų keliu traukiamos užduotys dažnai reiškia ne tik mišrias poras, bet ir tai, kad vyrams tenka įsikūnyti į moteris, o moterims – vaidinti vyrus. Šį sekmadienį tokią užduotį gavo buvęs LNK žinių reporteris, o dabar moterų treneris į namus Martas Kalendra. Artistiškas vyras gavo užduotį įkūnyti skandalingai pagarsėjusią atlikėją Irmą Jurgelevičiūtę, o jo varžove tapo Indrė Launikonytė.

„Baisiausia tai, kad man po šio pasirodymo turbūt teks amputuoti kojų pirštus, arba kad išvis iš scenos būsiu išneštas aukštyn papais, – neslėpė M. Kalendra. – Su aukštakulniais pastovėjau vos tris minutes, kol man matavo suknelę, bet pirštai visiškai nutirpo, o ką dar kalbėti, kai scenoje prisidės visi šokiai, klubų judesiai“.

Visgi filmavimo dieną jaunas vyras savo pasirodymu užbūrė ir komisiją, ir publiką. „Martas šįkart laimėjo savo charizma, darbu iki detalių ir profesionalumu – jis susitvarkė su publika taip, tarsi tai buvo tikrai jo koncertas. Iš žiūrovų vos keliais šūktelėjimais jis sugebėjo gauti tikrai nuoširdžią reakciją“, – M. Kalendrą gyrė komisijos narė Asta Stašaitytė-Masalskienė.

Pasirodymas kai kuriuos komisijos narius ir gerokai sutrikdė. „Akivaizdu, kad Indrė buvo panašesnė į Irmą ir balsu, ir stiliumi, ir išvaizda. Tačiau Martas šiuo atveju jau nebeturėjo kito varianto, jam tiesiog iškrito tokie burtai, tai ką jam reikėjo daryti? Ir jis padarė viską, ką galėjo, ir tai padarė tikrai nuostabiai. Nors Indrė šiuo atveju buvo geresnė, bet man labiau patiko Martas“, - nuostabos neslėpė Stano.

„Atrodė, kad Martui tai išvis buvo sunku. Niekas tikrai nesitikėjo, kad čia buvo galima padaryti tiek daug“, – dalyvį gyrė ir Rūta Ščiogolevaitė. Visgi dalinant balus komisijos nuomonės išsiskyrė. Kol kas tiek Martas, tiek ir Indrė pirmas savo dvikovas pralaimėjo. Kuris iš dalyvių šioje dvikovoje pelnys daugiau taškų ir taip reikalingą pergalę?

„Mes – vieno kraujo“ – šį sekmadienį 19.30 val. per LNK.

Įprasta laida apie sportą jos nepavadinsi – veikiau smagus realybės šou, apnuoginantis sportuoti nesiryžtančios moters problemas, jos džiaugsmus, apkaišytas muilo operos elementais.

Juk ne viena moteris prisipažins, kad narsto specialistų patarimus, kaip pradėti sportuoti, bando dietas, motyvuoja save dailiais sportiniais drabužiais, o galiausiai gerus norus palydi po dešimties minučių mankštos įsitaisiusi fotelyje ir už kančias save apdovanodama skanumynu. Iškėlusi tokį patogų fotelį kankinantį, t.y. kviečiantį padaryti keletą pratimų, trenerį I.Stonkuvienė ir veja iš savo ramybės oazės laidos anonse.

Pirmoji dueto laida „Užsispyrėlės sutramdymas“ jau laukia žiūrovų dėmesio, įvertinimo su viltimi, kad humoristinis žvilgsnis į tradicinių naujametinių pažadų atidėliojimą išsklaidys saviapgaulę ir paragins imtis juos vykdyti. Pačiai I. Stonkuvienei įrodinėti nieko nereikia – vien ko vertas faktas, kad susilaukusi dukros ji numetė 30 kilogramų. O ir Marto tobulas kūnas mintis kelia toli gražu ne apie ėdimą.

Atrankose vienu iš didžiausių atradimų tapo buvęs LNK žinių reporteris, dabar – asmeninis moterų treneris į namus Martas Kalendra. Solidžiai įsikūnijęs į scenos karalių Elvį Preslį, šįkart M. Kalendra pasirinko kardinaliai skirtingą vaidmenį ir tapo grupės „Right Said Fred“ nariu. Scenoje M. Kalendra pasirodė plikas, pusnuogis, vėliau sušoko asmeninį viliotinį komisijos narei Rūtai Ščiogolevaitei, o galiausiai jo apnuogintą kūną ir raumenis šokėjos scenoje laistė vandeniu.

„Aš savo įvertinimu bandžiau nugesinti tą įsijautusį striptizo šokėją, kuris turbūt pasijautė, kad yra mano bičas“, – po pasirodymo kalbėjo pati R. Ščiogolevaitė.

„Martai, esi žiauriai talentingas žmogus, bet aš į šitą pasirodymą irgi ne iki galo įsikirtau“, – pusiau juokdamasis kalbėjo Stano.

„Šįkart aš noriu susprogdinti seksualumo bombą, – savo idėją komentavo pats M. Kalendra. – Noriu parodyti, kad moku ne tik dainuoti, bet taip pat – ir savo charizmatiškumą, kad moku šokti, judėti“.

Daugeliui toks staigus M. Kalendros pokytis atrodo netikėtas, kadangi iki šiol vaikinas niekada nieko panašaus televizijoje nedemonstravo. „Kol dirbau žinių tarnyboje, toks darbas ir kažkokių ten bombų sprogdinimas scenoje nebuvo suderinami“, – aiškino pats laidos „Mes – vieno kraujo“ dalyvis. „O dabar, kadangi nežinau, kiek dar pavyks išsilaikyti projekte, noriu nedelsti ir kuo greičiau parodyti viską, ką galiu“, – pridūrė jis.

Scenoje M. Kalendra visus pritrenkė ir ypač plastiškais bei seksualiais klubų judesiais. „Čia jau iš Dievulio gavau, o ką iš jo gauni, tuo turi dalintis su visais žmonėmis. Aš jau nuo pat vaikystės buvau labai plastiškas“, – pasakojo M. Kalendra.

Ar toks seksualus jo pasirodymas komisijai nepasirodys per gašlus? Ar M. Kalendrai neteks atsisveikinti su projektu vos po antro pasirodymo? Visi atsakymai ir pritrenkiantys įsikūnijimai – antrininkų superšou „Mes – vieno kraujo“ šį sekmadienį 19.30 val. per LNK.

„Daugelis moterų, trokštančių sportuoti namie su asmeniniu treneriu, itin pasiturinčios. Dažniausiai tai aukštus postus, gerai apmokamus darbus turinčios damos arba tokios, kurių vyrai – itin turtingi. Tokie žmonės gyvena didžiuliuose prabangiai įrengtuose privačiuose namuose, greta kurių puikuojasi ne vienas naujas automobilis. Jų namuose sukasi ne tik auklės, namų ekonomės, asmeniniai virėjai, tačiau ir vairuotojai... Yra net tokių klienčių, kurios siūlė kartu su jomis vykti į egzotiškas keliones. Joms nieko nereiškia apmokėti kelionę ir visas jos išlaidas asmeniniam treneriui, kad galėtų sportuoti atostogų metu. Lietuvoje išties daug turtingų žmonių....“, – pasakojo jaunas vyras.

Laidos tema – pinigai: kodėl kyla kainos ir nejau tikrai lietuviai mėgsta pasirodyti, gyventi ne pagal kišenę, o atlyginimą imti juodais pinigais?

Nusprendžiau pabandyti pragyventi iš viso gyvenimo hobio – mezgimo. To, ką uždirbu per rudenį ir žiemą, pakanka pragyventi visiems metams.

Visos laidos metu kojines neįtikėtinu greičiu mezgęs 53-ejų Raimundas Mikuševičius iš Panevėžio prisimins, kaip Lietuvoje prasidėjus krizei neteko statybininko darbo. „Tai buvo aukso laikai, uždirbdavau nuo 1,5 iki 3–4 tūkstančių eurų. Neverkiau, neprasigėriau, o nusprendžiau pabandyti pragyventi iš viso gyvenimo hobio – mezgimo. To, ką uždirbu per rudenį ir žiemą, pakanka pragyventi visiems metams. Dienai pragyventi maistui man pakanka ir dviejų eurų“, – pasakos Raimundas.

O devynių barų steigėjas Kristupas Baublys prisipažins, kad kainas kelti buvo priverstas. „Kainas restoranuose ir baruose kelti visi buvo priversti dėl algų kilimo, akcizų didėjimo ir todėl, kad išlaikyti darbuotojus šioje srityje itin sunku. Pramokę amato padavėjai, barmenai ir virėjai lekia į užsienį...“, – sakys Kristupas.

Jekaterina Sulejeva, trylikos vaikų globėja, užauginusi dar ir du biologinius vaikus, prisipažins, kad su vyru persikėlė gyventi į kaimą, jog galėtų globoti vaikus. „Mieste išgyventi tokiai šeimynai būtų neįmanoma. Viską – nuo mėsos, daržovių, vaisių, duonos – užsiauginame ar gaminamės patys. Vienintelė mūsų pramoga – knygos“, – pasakos Jekaterina.

„Minimalaus poreikių krepšelio dydis tik įrodo, kad mūsų šalyje faktiškai nėra viduriniosios klasės, o ir ta pati, kuri yra, lyginant su Vakarų pasauliu – varguoliai“, – teigs Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.

Pokalbių laida „Valanda su Rūta“ – šį ketvirtadienio vakarą 19.30 val. per LNK.

Dar visai neseniai M. Kalendra daugelį savo pažįstamų pritrenkė kardinaliais gyvenimo pokyčiais – septynerius metus dirbęs LNK žinių tarnybos reporteriu, dabar jis save prisistato asmeniniu moterų treneriu į namus. Dar didesne staigmena tapo ir tai, kad jis nutarė dalyvauti muzikiniame konkurse. Į atrankos sceną M. Kalendra pakilo pasipuošęs Elvio Preslio kostiumu.

„Žinai, į ką tu man dabar labiausiai panašus? Į Deividą Meškauską“, – vos išvydusi M. Kalendrą pakomentavo komisijos narė Rūta Ščiogolevaitė. M. Kalendros toks palyginimas su buvusiu mylimuoju ir sūnaus tėvu toli gražu nesutrikdė. „Tai gal čia nėra labai blogai, Rūta?“ – koketuodamas atsakė jis.

„Aš visada sakydavau, kad muzika man yra numeris vienas. Aš nenorėjau to daryti bet kaip, dėl to per daug nesiafišuodavau. Tačiau dabar pagaliau pradėjau to mokytis profesionaliai, o dalyvavimo tokiame projekte laukiau visą savo gyvenimą“, – apie sprendimą dalyvauti antrininkų šou „Mes – vieno kraujo“ kalbėjo M. Kalendra.

„Žmonės daug ką kalba. Kai pradėjau dirbti moterų treneriu, manęs net klausė – tu ką, važinėji sau po moterų namus, tai tu gal koks prostitutas? Pagulėti ten su jomis važiuoji?“ – neslėpė M. Kalendra. „Tačiau aš sau pasakiau – tam, kas susiję su mano svajonėmis, aš daugiau niekada nesakysiu „ne“, – atviravo projekto dalyvis.

Panašu, kad M. Kalendros svajonėms lemta pildytis – išklausę jo pasirodymą, komisijos nariai plodami pašoko ant kojų. „Martai, aš noriu atsiprašyti už visus kartus, kai ką nors negero esu pasakiusi sau po nosimi apie buvimą asmeniniu treneriu. Dabar atrodo, lyg šis projektas būtų sukurtas tau“, – prisipažino R. Ščiogolevaitė.

„Aš šiam pasirodymui ruošiausi dvidešimt metų. Visa tai, ką išgirdau iš komisijos, man yra pats didžiausias ir svarbiausias įvertinimas gyvenime“, – pats sunkiai tramdydamas jaudulį po pasirodymo kalbėjo M. Kalendra.

„Mes – vieno kraujo“ – šį sekmadienį, 19.30 val. per LNK.