– Tavo vaikystė prabėgo Kretingoje, gyvenant špitolėje su itin religingais tėvais. Ar nejutai kūrybingo vaiko mažame mieste sindromo?
– Vaikystę prisimenu truputėlį niūrią, bet iš gražiosios pusės. Man ji siejasi su rudeniu, belapiais medžiais, varnų kranksėjimu prie bažnyčios varpinės. Toks keistas, tamsus pastelinis vaizdas toji vaikystė. O dėl kūrybingo vaiko sindromo – jis pasireiškė vėliau, gal nuo penktos iki septintos klasės. Paskui su tėvais persikrausčiau gyventi į Vilnių.
Turėjau vieną labai gerą draugą Gediminą, su juo artimi esame iki šiol. Buvome tokie patrakėliai, prikrėsdavome be galo daug šunybių. Mums tiesiog būdavo įdomu išbandyti visokius dalykus, o provincijos gyventojams atrodydavo, kad mes išsikalinėjame, nes, matyt, namuose niekas neduoda į kailį. Nors, būdavo, ir pakenkdavome žmonėms, tiesiog tikrinome ribas, kiek toli galime nueiti. Dar turėjome nemėgstamą klasiokę, kurią negražiai pravardžiuodavome. Įsimintiniausia šunybė turbūt buvo tada, kai prie mūsų mokyklos atvažiavo toks sunkvežimis su betonmaiše. Mes pavogėme jo raktus, pradūrėme padangas, tai jis taip ir liko gal pusmetį prie mūsų mokyklos stovėti, niekas jo iš ten netransportavo.
Mano nuomone, menininkas turi būti ne tik kažkoks nupušęs tepliotojas ar skrajotojas, bet visų pirma – turėti aristokratiškumo geną.
Labiausiai vaikystėje kentėdavau nuo mokytojų, nes jie matė mus tiktai kaip pasiutusius, neįžvelgė, kad galbūt mūsų tiesiog platesnė fantazija, ir bet kokia kaina bandė padaryti iš mūsų atseit normalius žmones. Mus vis gąsdindavo, kad neišeisime iš kalėjimo (šypsosi).
– Kas buvo tavo pirmieji muzikiniai dievukai ir kaip su laiku jie kito?
– Pirmasis dievukas buvo Eminemas. Tai buvo 2000-aisiais, tad visai suprantama. Man jis buvo kažkas naujo, nes tėvai visuomet klausydavosi klasikinio roko, o čia – naujas personažas, nauja keista gatvės muzika. Būdamas vaikas labai juo susižavėjau, šokau breiką. O paskui perėjau prie kitokios muzikos – atsirado paaugliško roko, klausydavau pop punk. Kiek vėliau, gal šešiolikos, perėjau prie pankroko, ši subkultūra pasirodė įdomi, nes jie tokie maištininkai. Bet tas pankrokas buvo labiau dėl noro parodyti, kad galiu turėti savo nuomonę, nors, tiesą sakant, toji muzika man net nepatiko. Truputėlį grojau šį žanro muziką būgnais.
Buvo toks juokingas, liūdnokai pasibaigęs garažinis bandymas su vienu draugu. Ruošėmės koncertui, o man jau tris dienas labai skaudėjo pilvą. Tėvas sakė nesirūpinti – praeis, bet baigėsi tuo, kad man visam išbalusiam ir juodais paakiais repetuojant prie būgnų atėjo draugo mama ir pamačiusi, kaip atrodau, iškvietė greitąją. Išvežė į ligoninę, išoperavo apendicitą, taip šitie reikalai ir pasibaigė.
O pati paauglystė baigėsi tėvų skyrybomis. Tai buvo įvykis, priminęs, kad štai šalia vyksta tikri dalykai, o aš nebebuvau savo susikurtame pasaulėlyje.
– O ar prisimeni pirmąsias savo kūrybos apraiškas? Kokios jos buvo?
– Pati pirmoji, vaikiška kūryba buvo su tuo mano draugu iš Kretingos. Pradėjome kurti dainas, viskas atrodė juokinga. Turėjau būti būgnininkas, tai pasidariau tokias kartonines dėžes, lazdeles ir daužydavau tuos kartonus, kol išmušdavau skyles. Paskui juos išmesdavau, imdavau naujus ir grodavau toliau. Tikrų instrumentų tada neturėjome, galėjai tik pasvajoti apie kažkokias gitaras. Tačiau tai buvo pirmasis impulsas kurti muziką.
O paskui – paauglystė, jau galėjau pasakyti: "Tėti, noriu groti." Nupirko būgnus, pasakė: "Grok." Ėmiau groti tą paauglišką pankroką. Toje kūryboje nebuvo kažkokios potencijos, labiau – svajonės pagroti išpildymas.
Kurti muziką pradėjau kiek vėliau, turbūt dvyliktoje klasėje. Pirmasis mano gabalas buvo labai sarkastiškas, apie kvailą merginą. Dabar jo jau nebegalima rasti internete, jis tapo folkloru (juokiasi).
– Įdomi detalė iš tavo vaikystės, kad kartu su tėčiu puoselėjote svajonę aplankyti Jeruzalę, vėliau ten ir nuvykai. Dažnam ji asocijuojasi su Raudų siena, į jos tarpus kišamus lapelius su didžiausiais norais. Ar atlikai šį ritualą? Apskritai, ar nuo šios kelionės tavo norai smarkiai pasikeitė?
– Norų kryptis išliko ta pati, bet truputėlį pasikeitė bendras paveikslas. Man atrodo, kiekvienas esame užprogramuotas pasiekti vieną pagrindinę svajonę, o keičiasi ir skiriasi tik tos svajonės pavidalas. Jis gali įsikūnyti į visai kitą objektą. Bent jau mano visos svajonės susijusios su laisve ir gebėjimu ją išnaudoti. Dažniausiai jos būdavo susijusios su kelionėmis. Manymas, kad patirsiu laisvę per keliones, buvo tik mano įsivaizdavimas, nes dar nebuvau atradęs kitų kanalų, kaip ją pasiekti. O dėl norų sienoje – kiek pamenu, lapelių nepalikome. Man apskritai religiniai ritualai ganėtinai svetimi.
– Kad jau prakalbome apie tavo keliones, kurių buvo nemažai... Ar kuri nors šalis, pati kelionė tau buvo ypatingesnė už kitas?
– Yra keletas kraštų, kurie man svarbūs. Vienas jų – Italija. Ten nuvažiavęs jaučiuosi labai gerai, ši šalis man tinka. Kalbu apie šiaurinę dalį, nes pietuose, nuo Romos į apačią, kol kas dar jaučiuosi svetimas. Man labai patinka ribų neperžengiantis italų nerūpestingumas. Man tinka jų požiūris, gyvenimo būdas. Be to, ten skanus maistas, gražūs kalnai.
Neseniai apsilankiau Amerikoje, dabar ji man – vienas įdomesnių kraštų. Labai džiaugiuosi, kad ten nuvykau ne tuo metu, kai buvau Amerika labai užsidegęs. Ankstyvoje jaunystėje svaigau, buvau prisigalvojęs visokių klišių, pavyzdžiui, kad įšoksiu į važiuojantį traukinį, grosiu armonikėle prie Didžiojo kanjono. Gerai, kad nevykau tada, nes galbūt būčiau nepastebėjęs dalykų, kuriuos pamačiau dabar, galbūt netgi būčiau labai stipriai nusivylęs. O dabar nuvažiavau nieko nesitikėdamas, net neturėdamas labai didelio noro vykti, bet patyriau visai šaunių dalykų, nemažai supratau apie tą šalį.
Kapitalizmas ten man pasirodė visai kitoks negu Europoje. Ten jis grynesnis, žmonės priversti iki galo išreikšti savo gabumus, jei nori kažko pasiekti. Amerikoje žmonės daugiau eksperimentuoja, ieško, bando, daro ir nebijo daryti. Amerikiečiai linkę rizikuoti, jiems sudarytos sąlygos kurti, išreikšti savo verslumą. O dar labai smagu, kad vietiniai, kadangi turi milžiniškas mašinas, namus, kiemus ir fiziškai yra labiau nutolę vienas nuo kito negu Europoje, bando atrasti būdų, kaip išlikti bendruomene.
– Beje, kalbant apie Lietuvą, kurie jos kampeliai tau mieliausi ir turi didžiausią sentimentalią reikšmę?
– Labiausiai – pajūris. Visada miela atvažiuoti į Kuršių neriją. Atrodo, įvažiuoji į tą pusiasalį ir iki pat pasienio esi kažkokiose amžinose atostogose.
– Pakalbėkime apie tavo muziką. Bent jau mane jos klausantis apėmė keistokas jausmas. Kūriniai vieni nuo kitų labai skiriasi, kartais net sunku patikėti, kad visų jų autorius – vienas ir tas pats. Kas tau tampa kūrybos įkvėpimais? Ar savo kūrinius dedikuoji konkretiems žmonėms, vietoms, patirtims?
– Kūryba turbūt visada yra kažkam dedikuojama. Kad ir kaip stengsiesi dainose išvengti savęs, tačiau jos vis tiek yra perleidžiamos per save. O dainos skirtingos ir dėl to, kad, prieš pradėdamas kurti dabartinę savo programą, grojau kitokio stiliaus muziką, labiau folką. Tai smarkiai skiriasi nuo to, ką darau dabar. Nors vis dar esu paniręs į šiokius tokius ieškojimus, tikiu, kad savo tikrąjį braižą jau esu atradęs.
– O ar sutiktum su mintimi, kad kuo laimingesnis ir ramesnis esi, tuo sunkiau kurti išliekamąją vertę turinčius dalykus?
– Žiūrint, ką kurti. Galima juk kurti daineles apie paukščiukus ir tau bus žiauriai smagu. Klausimas, kas suteikia vertę kūrybai. Man visada įdomiausi kūriniai, kai kažkas sprendžiama, atrandama. Tai vertingiau, nes tu pasidaliji naudinga informacija su kitais, kurie galbūt išgyveno tą patį. Naudingiau, negu dainuoti apie paukščiukus. Nors iš esmės gal gerai ir tai, jei tiesiog dalijiesi gera nuotaika. Išvis reikėtų kalbėti apie kūrybos tikslą. Nes, man atrodo, kūryba yra būdas išgyventi.
– Esi sakęs, kad jaunimui kritika naudinga, nes padeda tobulėti. Koks tavo paties santykis su ja? Gal yra vienas ar keletas labiausiai įsiminusių pastebėjimų, išgirstų apie tavo muziką?
– Negalėčiau dabar atkapstyti konkretaus žmogaus ar konkretaus pasakymo, bet tos kritikos visą laiką vienaip ar kitaip sulauki. Kažkuri tavo dalis sužeista, kita dalis motyvuojama. Viskas košiasi per tavo vidų, kiekvieną kūrinį sukūrus ir paviešinus jos gauni. Kritika gali būti kad ir mažas įkeltos dainos peržiūrų kiekis. Ar, pavyzdžiui, kūrei kažkokią specifinę detalę, o kažkam atrodo, kad jos nereikia. Tada susimąstai, kad galbūt iš tiesų per daug dėmesio jai skyrei.
– Atrodo, šiuo metu jauni žmonės tarsi susiskaldę į dvi pagrindines grupes: daug apie stabilumą negalvojantys vadinamieji laisvi menininkai bei atkaklūs karjeristai, neretai aukojantys asmeninį ir socialinį gyvenimą dėl užtikrintos ateities. Į kurią pusę šiandieną labiau linksti pats? Kiek žinau, po visų savo klajonių grįžai į Vilnių, šalia muzikos ėmei ieškoti darbo pagal specialybę (LMTA baigei vaizdo režisūrą). Kas paskatino siekti sėslumo ir stabilumo?
– Galime kalbėti apie skirtumą tarp laisvo menininko ir menininko-amatininko bei svarstyti, kokia dabartinė mano situacija. Iš tikrųjų norėčiau kažkokio stabilumo, nebesiblaškyti. Žinoma, kažkiek blaškymosi bus visada, jis yra visko variklis, bet norisi, kad aš jį valdyčiau, o ne jis mane. O kalbant apie kūrėjus apskritai... Kadangi nebėra aristokratijos, kuri šiais laikais būtų meno užsakovas, mums, menininkams, yra dar viena užduotis – patiems tapti aristokratais. Mano nuomone, menininkas turi būti ne tik kažkoks nupušęs tepliotojas ar skrajotojas, bet visų pirma turėti aristokratiškumo geną.
– Tavęs palyginti nedaug socialinėse medijose. Tai sąmoningas sprendimas?
– Nesąmoningas (juokiasi). Aš labai gailiuosi, kad esu truputį atitolęs nuo technologijų, neturiu pernelyg daug motyvacijos lįsti į visus tuos instagramus. Bet dabar gavau naują telefoną, reikės susiinstaliuoti tą programėlę ir pradėti varyti. Manęs nėra socialinėse medijose dar ir dėl to, kad aš ne itin suprantu, kas ten vyksta. O visai norisi suprasti.
– Kokie artimiausi tavo planai, susiję su kūryba?
– Dabar baigiu savo albumą, po truputį pristatau po vieną jo dainą. Per mėnesį planuoju nufilmuoti gyvą pasirodymą, noriu parodyti, kaip elgiuosi scenoje. O šiaip savo koncerte Botanikos sode įvaldžiau tokį sceninį užsieniečio personažą, kuris yra visai juokingas. Tai dabar ieškau įdomių variacijų.
– Kalbamės baigiantis gražiai vasarai. Kokia ir ar kuo nors ypatinga ji buvo tau?
– Ypatinga tuo, kad tai pirmoji vasara, kai neišvažiavome, kaip kiekvienais metais, į kalnus palaipioti. Bet buvo įdomu ir smagu pabūti Vilniuje, atrodo, kad miestas atsigavęs. Aš čia nebuvau visus metus, atvažiavau pačiu laiku – prasidedant vasarai. Ir nebuvo didelio noro išvažiuoti. Dar patiko, kad turėjau galimybę pakoncertuoti su savo nauja programa, išlįsti į viešumą. O kuo dar ypatinga? Pamatysime. Man atrodo, ypatingas momentas buvo ar ne, suprantame tik gerokai po to, kai jis praeina.
