Premijos skirtos Kauno valstybinio muzikinio teatro solistui Martynui Beinariui, poetui Edmundui Janušaičiui, kompozitorei Giedrei Pauliukevičiūtei, meno kūrėjai Julijai Pociūtei ir aktoriui Dainiui Svobonui.

M. Beinaris apdovanojamas už Volfgango Mocarto vaidmenį miuzikle „Mozart!“, Romo Kalantos vaidmenį roko operoje „1972“, pasirodymą pernai vasarą vykusiose gastrolėse Vengrijoje.

E. Janušaičiui apdovanojimas teikiamas už eilėraščių knygas „Vėjų gaudyklė“, „Žaliakalnio ložė“, romanus „Su manimi ir be manęs“, „Čia esu aš“.

G. Pauliukevičiūtei premija – už beveik tris dešimtmečius apimančią kūrybą, pedagoginę ir įvairiapusę muzikinę veiklą, ryškų įnašą į Lietuvos ir Kauno muzikinę kultūrą.

J. Pociūtė apdovanojama už pernykštį dalyvavimą tarptautinėje meno mugėje „Art Vilnius“, Dailininkų sąjungos veikloje, atstovavimą Kauno menininkams užsienio projektuose.

D. Svobonas įvertintas už ilgametę, reikšmingą kultūrinę veiklą Kauno mieste. Pernai jis sukūrė Prospero vaidmenį „Audroje“, vaidino spektaklyje „Dorianas“, kurio kūrybinė grupė apdovanota „Fortūnos“ prizu.

Kauno miesto kultūros premija skiriama kultūros ir meno kūrėjams už praėjusių metų sėkmingą kūrybinę ir meninę veiklą, ilgametę ir reikšmingą kultūrinę veiklą Kaune, įsimintiniausią kultūros iniciatyvą, geriausią jaunojo menininko ar kolektyvo debiutą.

Kasmet skiriama iki penkių premijų, vienos premijos dydis – 3 tūkst. eurų.

Dukras ugdo patys

Skaistei namai yra viskas. Tai ir ramybės kampelis neramioje šių laikų kasdienybėje, ir kasdieniai gausios šeimos pietūs.

„Kadangi darbai leidžia, mudu su vyru turime gražią tradiciją kasdien pietauti drauge“, – atvirauja pradinio ugdymo ir muzikos pedagoge Mastaičių mokykloje-daugiafunkciame centre dirbanti S. Beinarienė.

Ji dirba rytais, Martynui repeticijos, spektakliai dažniausiai būna vakarais, todėl savo mergaičių – ketverių Amelijos ir trejų Elzės – į darželį neleidžia: ugdo patys. Vyriausia Rugilė – aštuonerių, ji yra Mastaičių mokyklos-daugiafunkcio centro antrokė. Mama nėra jos mokytoja, nors galėtų: ji taip pat turi auklėjamąją antrokų klasę.

„Pamaniau, kad būti mama ir mokytoja būtų per daug sudėtinga, – dalijasi abejonėmis Skaistė. – Užtenka, kad mokau Rugilę muzikos, nes mano pirmoji specialybė – fortepijonas.“

Dažnai kiti mokiniai Skaistės klausia, kaip Rugilė kreipiasi į mamą pamokų metu. Pašnekovė sako, jog yra sutarusios, kad mokykloje Skaistė – mokytoja, o namuose – mamytė.

Dermė: pasak Skaistės, dviejų muzikų šeimoje daugiau pranašumų nei trūkumų. / S. ir M. Beinarių asmeninio archyvo nuotr.

Martynas – puikus tėtis

Moteris giria savo vyrą, vadina jį nuostabiu tėčiu, nes rytai su mažesnėmis dukrytėmis priklauso jam.

„Kai mes su Rugile išskubame į mokyklą, jis pakelia mergaites, pasirūpina jų higiena, paruošia pusryčius. Kai grįžtame iš darbų, pasigaminame bendrus pietus, prie stalo aptariame dienos naujienas“, – ramia dienų rutina dalijasi Skaistė.

Jai džiugu, kad Martynas neskirsto darbų į vyriškus ir moteriškus. Nesibodi, jei reikia, mažajai ir užpakaliuką nuplauti.

Šį rudenį, rugsėjo 26-ąją, pora paminėjo devintąsias vestuvių metines. Nuo pat pirmos bendro gyvenimo dienos jie gyvena pas Martyno tėvus. Jaunai šeimai atiduotas antrasis namo aukštas, o virtuvė, svetainė – bendros erdvės.

Kaip Skaistei sekasi sutarti su anyta? „Puikiai. Esu jai labai dėkinga, kad padeda pasirūpinti mūsų dukrytėmis“, – nuoširdžiai džiaugiasi pašnekovė.

Ji prisipažįsta, jog nejautė baimės ar diskomforto, kai sužinojo, kad Martynas – garsios muzikų šeimos sūnus ir kad beveik visi Beinarių giminės atstovai vienaip ar kitaip yra susiję su muzika, šokiu, kitomis kūrybos išraiškos priemonėmis.

Pašaukimas: pradinio ugdymo ir muzikos mokytoja S. Beinarienė – mylima savo auklėtinių. / S. ir M. Beinarių asmeninio archyvo nuotr.

Susipažino Muzikos akademijoje

Kai Skaistė pradėjo fortepijono studijas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje, Martynas jau buvo ketvirtakursis. Atsitiktinai jaunuoliai sykį prasilenkė koridoriuje.

„Pasisveikinau ir pagalvojau, kad gal koks dėstytojas ar magistrantas. Tuo viskas ir pasibaigė. Maždaug po mėnesio per socialinius tinklus iš Martyno gavau žinutę: „Labas, ką veiki? Kaip sekasi?“ Iš pradžių nesupratau, kas tas vaikinas ir iš kur mane pažįsta“, – pasakoja Skaistė.

Vėliau išsiaiškino, pradėjo draugauti. Skaistė pamena, kaip draugės jai sakydavo: „Ooo… Čia tas Martynas Beinaris, popatlikėjas, žinome jo dainas.“

„Tačiau aš studijavau klasikinę muziką ir nelabai žinojau, kas jis toks. Nebuvau mačiusi Martyno per televizorių“, – juokiasi Skaistė, prisimindama pažinties su būsimu vyru istoriją.

Kai jaunuoliai pradėjo draugauti, Skaistės mama (taip pat pianistė ir muzikos pedagogė) prisiminė, kad mokėsi vienoje klasėje su Martyno dėde, iš įvairių muzikinių projektų žinojo Martyno tetą Danguolę Beinarytę.

„Dėl jų šeimos garsumo dvejonių tikrai nekilo, nes įsimylėjau Martyną kaip žmogų, o ne kaip kažkieno sūnų, anūką ar sūnėną. Tuo metu, kai pradėjome draugauti, jis buvo paprastas studentas, KVMT dar nedirbo“, – pasakoja S. Beinarienė.

S. ir M. Beinarių asmeninio archyvo nuotr.

Padeda vyrui repetuoti

Su KVMT Skaistę sieja emociniai ryšiai dar nuo mokyklos laikų. „Bent kartą per savaitę su drauge eidavome žiūrėti kokio nors muzikinio spektaklio“, – prisimena ji.

Ar sunku šeimoje sutarti dviem muzikantams? Pasak Skaistės, dviejų menininkų santuoka turi kur kas daugiau pranašumų nei trūkumų: sieja bendros pokalbių temos, profesinė veikla.

„Nors persikvalifikavau ir pasukau į pradinį ugdymą, tačiau neapleidžiu ir muzikos – akompanuoju Martynui bendruose koncertuose. Jam nereikia ieškoti akompaniatorės, man – solisto, kuris padainuotų“, – šypsosi S. Beinarienė.

Be to, gavęs naują vaidmenį Martynas dažnai prašo žmonos pagalbos. „Pasikartojame namuose dialogus, solines partijas. Kadangi svetainėje stovi instrumentas, aš jam paakompanuoju. Savo ruožtu ir jis padeda man. Kadangi mokau vaikus dainuoti, dažnai prireikia muzikinių fonogramų. Čia jau Martyno sritis“, – giria vyrą Skaistė ir priduria, kad beveik per dešimt bendro gyvenimo metų juodu išmoko suprasti vienas kitą iš pusės žodžio, iš akies mirksnio. „Todėl draugijoje mums labai lengva žaisti stalo žaidimus“, – juokiasi ji.

Dėl jų šeimos garsumo dvejonių tikrai nekilo, nes įsimylėjau Martyną kaip žmogų, o ne kaip kažkieno sūnų, anūką ar sūnėną.

Mozarto personažą kūrė drauge

Spektaklius, kuriuose vadina Martynas, Skaistė, sako, mačiusi ne po vieną kartą. Ar gali išsakyti kritiką? Tikrai taip.

„Uošviai man suteikė galimybę dažnai lankytis KVMT. Jie pažiūrėdavo mažytę Rugilę, o aš tuo metu sėdėdavau spektaklyje, po kurio Martynui išsakydavau savo nuomonę. Labai pedagogiškai: iš pradžių – vieną gerą dalyką, paskui – kritišką pastebėjimą, ir vėl – gerą“, – atvirauja KVMT solisto žmona.

Šiuo metu KVMT rodoma premjera – Michaelo Kunze’ės ir Sylvesterio Levay miuziklas „MOZART!“, kuriame M. Beinaris su kolega Vygantu Bemovu kuria pagrindinį Wolfgango Amadeaus Mozarto vaidmenį. Pasak Skaistės, tai kol kas svarbiausias vyro vaidmuo per visą jo muzikinę karjerą.

Paklausta, ar prie W. A. Mozarto asmenybės kūrimo prisidėjo ir ji, moteris neneigia, kad iš pradžių dirbo kartu.

„Kai Martynas sužinojo, kad gavo šį vaidmenį, dar nebuvo nei natų, nei personažo žodžių. Turėjome užtektinai laiko susipažinti su šia garsia istorine asmenybe. Būdavo, sumigdome vaikus ir sukritę į lovą drauge žiūrime įvairių šalių teatrų pastatymus apie W. A. Mozartą, analizuojame juos, diskutuojame, kaip būtų galima įdomiau perteikti muzikos genijaus charakterį“, – prisimena Skaistė.

S. ir M. Beinarių asmeninio archyvo nuotr.

Leidžia dukroms rinktis

KVMT darbuotojų vaikai dažnai turi progą žengti pirmuosius žingsnius scenoje, kai vienam ar kitam spektakliui prireikia mažamečių artistų.

Tie, kurie jau spėjo išvysti „MOZART!“ premjerą, žino, kad šiame spektaklyje režisierės Viktorijos Streičos viziją įkūnija keli vaikiško amžiaus Mozarto alter ego. Gal aštuonmetė Rugilė – viena iš jų? Skaistė atvirauja, kad pamąstymų šia tema būta, bet Rugilė dar nė karto nėra lipusi į teatro sceną, tad truputį pabijojo.

„Mergaitė iš tiesų meniška, bet didžioji jos meilė šiuo metu yra ne teatras, bet dailė. Dukra jau trečius metus lanko Antano Martinaičio dailės mokyklą“, – dalijasi mama.

Pasak jos, Rugilės polinkis į dailę matėsi jau vaikystėje, kai dar būdama pusantrų laikė pieštuką ne kumštuku, kaip daro dauguma to amžiaus vaikų, bet trimis pirštukais.

„Mūsų namuose ant sienų kabo tiktai Rugilės tapyti paveikslai“, – didžiuodamasi aiškina mama ir priduria, kad vidurinioji dukra Amelija labiau linkusi į išraiškos ir judesio meną, ji lanko baletą.

„Kas jau kas, bet Amelija tikrai bus ta, kuri neatsisakys galimybės kada nors suvaidinti su tėčiu“, – juokiasi Skaistė. Nė vieno savo vaiko kažką lankyti ar daryti tėvai nespaudžia. Prie pianino, jei dukros nenori, irgi nesodina, nors ir kaip jai, profesionaliai pianistei, knietėtų.

Skaistė aiškina, kad šiuolaikiniai vaikai yra labai nekantrūs: jie nori visko iš karto. Mokytis juk reikia po žingsnelį. Iš pradžių išmokti taisyklingai pastatyti ranką ant klavišų, pažinti natas.

Tėvai tikėjosi, kad nuo rudens Rugilė pradės lankyti muzikos mokyklą. Dukra nenorėjo. „Pažiūrėsime, gal norės kitąmet“, – ramiai aiškina S. Beinarienė, pratinanti dukras prie instrumento per įvairius žaidimus.

Puoselėja Kalėdų tradicijas

Nemanykite, kad Beinarių namuose skamba tik pianino garsai. Kadangi Martynas turi polinkį ir į populiariąją muziką (jo dainas groja radijo stotys), muzikalios šeimos namuose skamba įvariausia muzika. „Nesame siauro mąstymo: kas patinka, to ir klausome“, – tikina S. Beinarienė.

Artėjant Kalėdoms jų namuose vis dažniau girdisi kalėdinės melodijos iš plokštelių grotuvo. „Visi penki dėl Kalėdų esame tiesiog pamišę. Štai ir dabar mergaitės jau rašo laiškus Kalėdų Seneliui, piešia piešinius“, – šypsosi mama.

Kadangi antro aukšto valdose Beinariai turi nemažą fojė, pirmąją eglutę, dirbtinę, dukrų džiaugsmui, papuošia jau gruodžio 1-ąją. Paskui pačių gamintomis kalėdinėmis dekoracijomis išdabina visą antrą aukštą, laiptus.

„Didžioji eglė pas mus atsiranda jau vėliau, po gruodžio 15 d. Turime tradiciją visi drauge važiuoti jos pirkti į turgų ar į medelyną. Pradedame ją puošti su vyro vaikystės žaisliukais ir baigiame dabartiniais. Kai Martynas buvo mažas, brolis jį pakeldavo, kad šis galėtų prisegti tokį mažą žaisliuką-paukščiuką prie eglės viršūnės. Šio ritualo laikomės iki šių dienų, tik jau keliame ne Martyną (juokiasi), o paeiliui visas savo dukrytes. Pernai segė viena, šįmet bus eilė kitai“, – smagiomis Kalėdų tradicijomis dalijasi Skaistė.

S. ir M. Beinarių asmeninio archyvo nuotr.

Šventės – gausiame būryje

Kadangi jaunieji Beinariai gyvena drauge su Martyno tėvais, Kūčios, Kalėdos švenčiamos kartu, būna gausios. Suguža jo broliai, sesės su šeimomis, tad kartais prie stalo sėdasi arti 30 žmonių.

„Martynas yra kilęs iš šešių vaikų šeimos, aš – iš trijų. Tokiam skaičiui žmonių negali ruošti vaišių paskutinę minutę, todėl šventiniai valgiai pradedami gaminti jau nuo gruodžio 20 d.“, – dalijasi pašnekovė.

Marinuojamos silkės, ruošiamas kepti karpis, prieskoninėmis žolelėmis įtrinamas kalakutas. Pasak Skaistės, ant jų Kūčių stalo būna tikrai daugiau nei dvylika patiekalų.

Ar Martynui netenka dirbti per šventes? Laimei, gruodžio 24–25 d. KVMT artistams visuomet būna laisvos. „Naujųjų metų naktį vyras paprastai dalyvauja šventiniame koncerte. Uošviai į jį išleidžia mus abu. Mielai pažiūri mergaites. Tiesa, prieš išeidama, padedu jiems suruošti vaišes, kad jau po visų koncertų (jų turi ne tik Martynas, bet dažnai ir kiti šeimos nariai) galėtume iš karto sėstis prie stalo ir visi drauge pasitikti Naujuosius“, – pasakoja ji.

Sekmadieniais – į šv. Mišias

Ne paslaptis, kad teatro artistų darbo grafikas labai specifinis. Kai savaitgaliais dauguma ilsisi, Martynui ir jo kolegoms pats darbymetis. Skaistė su dukrytėmis prie to, sako, jau pripratusios ir iškylas su tėveliu rengia pirmoje dienos pusėje.

„Sekmadieniais turime gražią tradiciją – visa šeima, dažnai ir su uošviais, važiuojame į šv. Mišias. Labiausiai patinka Kauno arkikatedra, kur tuokėmės patys ir krikštijome visas savo dukrytes. Po šv. Mišių pasivaikštome, nueiname į kavinę, suvalgome po bandelę, išgeriame kavos, tuomet grįžtame namo, papietaujame ir išlydime tėvelį į vakarinį spektaklį“, – mažais šventadienių džiaugsmais dalijasi trijų mergaičių mama.

Kai Martynui nėra spektaklių, būna namuose, veiklų su mergaitėmis prisigalvoja įvairių. Tai kepa tradicinį obuolių pyragą su Rugile, tai žaidžia stalo ar kompiuterinius žaidimus.

„Jei namuose būname visi, tikrai neišsiskirstome po skirtingus namų kampus – laiką leidžiame visi drauge“, – tikina S. Beinarienė.

S. ir M. Beinarių asmeninio archyvo nuotr.

Pratina prie namų ruošos

Nėra namų be dūmų, o ar labai dūmina jaunųjų Beinarių šeimos kaminas? „Per devynerius bendro gyvenimo metus nebuvome rimtai susipykę, o į smulkias problemėles dėmesio nekreipiame“, – atvirauja Skaistė.

Jai svarbiausia, kad mergaitės augtų laimingoje šeimoje, kurioje būtų puoselėjamos tam tikros vertybės. Kokios?

„Man, kaip mamai, norisi, kad mergaitės užaugtų darbščios, atsakingos, ateityje būtų geros žmonos, rūpestingos mamos. Kad suprastų, jog būtent mes, moterys, esame atsakingos už namų jaukumą ir šilumą“, – vardija ji ir priduria, kad pačiai darbus nudirbti yra greičiau, tačiau kaip tada mažosios išmoks tvarkyti namus, gaminti valgį?

„Stengiuosi į visas namų veiklas, kiek tai įmanoma pagal jų amžių, įtraukti ir mergaites. Tarkime, užsimanė Amelija gaminti „Tinginį“. Puiku – užsukome į parduotuvę, nusipirkome produktų, o grįžusios namo į darbą kibome abi. Stengiuosi, kad mergaitės su manimi viską darytų kartu“, – savo auklėjimo metodika dalijasi mama.

Didžiausia penketuko laimė – būti visiems kartu, tėvams – rodyti gražų pavyzdį savo vaikams. „Kai yra besąlyginė meilė tarp tėvų, vaikai puikiai tai mato, jaučia. Gyvenimo tiesos dažnai būna paprastos ir aiškios: jei laimingi tėvai – laimingi ir vaikai“, – įsitikinusi S. Beinarienė.

Įprasta, kad meno genijai kūrė savo šedevrus kančioje, tuo tarpu Mozartas – netikėta išimtis. Linksmabūdis, nutrūktgalvis, ne šventuolis, net ir suaugęs labiau panašus į mažą vaiką – jis per savo greitą karjerą (mirė būdamas vos 35-erių) muzikos mylėtojams paliko daugiau kaip 600 kūrinių. Stebėtina, kaip taikliai miuziklo „MOZART!“ režisierė Viktorija Streiča parinko jo vaidmens atlikėjus. Abu jaunuoliai – tiek Martynas, tiek Vygantas – į gyvenimą ir darbą scenoje žvelgia tarsi į sportą.

M. Beinaris: sceną įsivaizduoju kaip krepšinio aikštelę

Kadangi labai mėgstu krepšinį, tai savo profesiją įsivaizduoju kaip krepšinį. Man rodos, kad mes, dainininkai, esam žaidėjai. Režisieriai – treneriai, o kiekvienas spektaklis – tarsi naujos rungtynės. Kai mes, atlikėjai, išeiname į aikštelę, kiekvienas turime savo laiką. Jei esi lyderis – turi daugiau laiko aikštelėje, jei atsarginis žaidėjas – mažiau. Bet kokiu atveju savo laiką turi išnaudoti maksimaliai. Ši asociacija puikiausiai veikia prieš einant į sceną. Pasakau sau, kad turiu sužaisti kuo geriau, nepriklausomai nuo to, kiek laiko būsiu aikštelėje. Ir žaidžiu!

Esu KVMT solistas. Priklausau Beinarių muzikų šeimai. Mano broliai, seserys – beveik visi muzikantai. Senelis – kompozitorius Pranciškus Beinaris, žodžiu, visos mūsų muzikinės šaknys – senelio dovana.

Pasirengimas: paskutinių repeticijų įkarštį netrukus keis premjerinis jaudulys ir daugybė sceninių staigmenų. Kasdieniškai vilkintys aktoriai spektaklyje puošis išskirtiniais Juozo Statkevičiaus kūriniais. Žiūrovai išvys prabangų, tačiau netradicinį baroką garsaus dizainerio žvilgsniu / D. Stankevičiaus nuotr.

Mozarto vaidmuo man – didelis pasiekimas. Esu vaidinęs tik keletą istorinių rolių – Romą Kalantą miuzikle „1972“ ir imperatorės Elizabeth sūnų Rudolfą miuzikle „Elizabeth“.

Sužinojęs, kad gavau Mozarto vaidmenį, puoliau žiūrėti filmą „Amadėjus“. Išklausiau austrų miuziklo „Mocartas“ pastatymą, peržiūrėjau prancūzų roko operą. Iš naujo perklausiau daugybę paties Mozarto kūrinių. Jei atvirai, net tie, kuriuos buvau girdėjęs ne kartą, po įgytų žinių apie kompozitorių skambėjo visiškai kitaip.

Ar radau sąlyčio taškų su muzikos genijaus asmenybe? Šiek tiek… Matote, pats Mozartas (gal dėl to, kad neturėjo tikros vaikystės, nuolat su tėvu vykdavo kažkur koncertuoti), net ir suaugęs, buvo labai vaikiškas. Aš pats irgi toks. Esu vedęs, turiu tris dukrytes, tad dažnai su jomis žaidžiu, kvailioju.

Su kūriniu susipažinau pavasarį, kai dar nebuvo visų arijų vertimų. Birželį vyko pirmosios repeticijos, paskui atostogos, o jau nuo rugpjūčio prasidėjo nemigos naktys. Sunkiausia? Išsilaikyti sveikam – kad neperšalčiau, neperkaisčiau, neužkimčiau ir pan. Dėl repeticijų man ramu – kolektyvas nuostabus, geranoriškas, įtampos nejaučiu.

Netikėtas faktas apie Mozartą? Na, tiesą sakant, nustebino pati Mozarto asmenybė. Iš muzikos istorijos pamokų jį įsivaizdavau tokį santūrų, rimtą, ramų… Pradėjęs domėtis jo personažu, supratau, kad tas žmogus – visiška chrestomatinio įvaizdžio priešingybė. Jei gyventų šiais laikais, turbūt būtų kokia nors roko superžvaigždė su visais jai priderančiais žvaigždės ypatumais.

Kurdamas savo Mozartą remsiuosi libretu, bet daug ir interpretuosiu, t. y. vaidinsiu, kaip aš suprantu šį žymiausią visų laikų klasikos kompozitorių. Kolegos sako, kad mes su Vygantu labai skirtingi, bet tuo pačiu ir abu labai įdomūs Mozartai. Draugiškai dalijamės tiek atradimais, tiek ir patarimais vienas kitam. Viskas vien tam, kad žiūrovams Mozarto personažas atrodytų kuo tikresnis ir įdomesnis. Genijus į viską stengėsi žiūrėti pozityviai, ir mano požiūris panašus. Esu optimistas. Man rodos, kiekvienas linksmas žmogus galėtų būti šiek tiek mozartiškas.

D. Stankevičiaus nuotr.

V. Bemovas: scenos įtampą pravėdinu futbolo stadione

Dar prieš pradėdamas muzikuoti net dešimt metų lankiau futbolą savo gimtajame mieste – Naujojoje Akmenėje. Ėjau link profesionalaus lygio, bet galiausiai muzika paėmė viršų. Pradžioje lyg kažko trūko. Laimei, pasikalbėjau su KVMT trombonininku Sauliumi Karka, kuris man pasiūlė savo aistrą futbolui kompensuoti teisėjavimu futbolo varžybose. Tą kartais ir darau – puikiai pravėdina smegenis po mokslų ir spektaklių. Ar žaidėjai elgiasi pagarbiai teisėjui skyrus kuriam pražangą? Tikrai norite sužinoti? Sykį vienas paauglys, kuriam parodžiau geltoną kortelę, praeidamas pro šalį drėbė: „Muzikantas, bl...“ Būna ir taip (juokiasi).

Ar radau sąlyčio taškų su muzikos genijaus asmenybe? Šiek tiek… Matote, pats Mozartas, net ir suaugęs, buvo labai vaikiškas. Aš pats irgi toks.

Šiuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoju klasikinį dainavimą. Mozarto vaidmuo mano profesinėje biografijoje – ypatingas. Iki jo nesu gavęs tokio svorio vaidmenų. Pamenu savo debiutą Kauno muzikiniame teatre – vaidinau Pūgžlį „Adamsų šeimynėlėje“. Esu be galo dėkingas režisierei V. Streičai, kuri pasiūlė man sudalyvauti atrankoje – įrašyti savo vokalo partiją ir nusiųsti ją austrams. Kai buvau patvirtintas vaidmeniui, ilgą laiką mane kamavo keistas jausmas: negalėjau suvokti šio vaidmens masto, jo didumo… Tik prasidėjus bendroms repeticijoms ėmiau suprasti, kad viskas čia sukasi aplink mane – t. y. Mozartą! Buvo nuostabu!

Per vasarą stropiai mokiausi tekstus, kad rudenį nereikėtų scenoje su popieriaus lapais stovėti. Mozarto partijos iš tiesų nelengvos – tiek vokaliai, tiek ir emociškai. Vien kiek minčių sukelia „Rekviem“ rašymo scena, maestro išgyvenimai tuo metu. Negali į juos neįsijausti.

Ieškojau sąlyčio taškų su jo asmenybe ir savo gyvenime. Genijus buvo linksmas net ir gulėdamas ligos patale, į viską stengėsi žiūrėti pozityviai, ir mano požiūris panašus. Esu optimistas. Man rodos, kiekvienas linksmas žmogus galėtų būti šiek tiek mozartiškas.

D. Stankevičiaus nuotr.

Faktas apie Mozartą, kuris mane labiau prajuokino nei nustebino? Na, kad jis įstojo į masonų ložę vien tam, kad galėtų nemokamai pavalgyti ir pagerti (juokiasi).

Labai džiaugiuosi, kad drauge su Martynu kuriame šį vaidmenį. Jis turi daugiau scenos patirties, kuria dosniai dalijasi. Konkurencijos tikrai nejaučiu. Kuo mūsų Mozartai skiriasi? Martynas, manau, už mane kur kas brandesnis, jau turi šeimą, tris vaikus – faktas, kad ir jo kuriamas Mozartas turės kitokių asmenybės spalvų nei maniškis.

Keletas Wolfgango Amadeus Mozarto citatų. Kaip jas interpretuoja du Mozarto vaidmens atlikėjai – Martynas Beinaris (M. B.) ir Vygantas Bemovas (V. B.)?

„Muzika yra ne natose, o tyloje tarp jų.“

M. B.: Labai gili mintis. Manau, kad pats gyvenimas, jo tėkmė yra kaip muzika. Tačiau jame būna ir stabtelėjimų, kurie, turbūt, skirti apmąstymams tyloje. Kai lieki vienas su savimi, atrandi daug naujų minčių – kitaip sakant, iš tos tylos tavyje gimsta nauja muzika. Tai būna tarsi stotelė, lemianti, kokia kryptimi gyvenime pasuksi, kokius pasirinkimus padarysi. Kaip tu nuspręsi, taip tavo muzika toliau judės.

V. B.: Net ir patys kompozitoriai, atlikėjai sutinka, kad pauzės muzikos kūrinyje yra tiek pat svarbios, kiek ir natos. Jei atlikėjas moka jas tinkamai sureikšminti, tai prideda jo atlikimui nemažai grožio.

Žvilgsnis: imdamiesi iššūkio ir atsakomybės sukurti muzikos pasaulio genijaus personažą M. Beinaris (nuotr. kairėje) ir V. Bemovas visų pirma stengėsi pažinti Mozarto asmenybę. O paieškoję sąsajų su jo ir savo gyvenimo patirtimi, atrado panašumų. / D. Stankevičiaus nuotr.

„Aš nekreipiu dėmesio į kieno nors pagyrimus ar kaltinimus. Aš tiesiog vadovaujuosi savo jausmais.“

M. B.: Ši citata galėtų būti paties Mozarto gyvenimo moto. Jis visada troško būti laisvas ir nepriklausomas kūrėjas. Vienintelis žmogus, kurio nuomonė Mozartui buvo be galo svarbi, – jo tėvas. Nors ir labai spaudė sūnų prie darbo, bet buvo jo viso gyvenimo variklis. Kai tėvas mirė, Mozartas nebeturėjo kam įrodyti savo talento, savo genialumo. Kuo gyvenime vadovaujuosi aš? Viskuo: ir pagyrimais, ir kritika. Ne visada ji man yra maloni, bet už konstruktyvią kritiką esu dėkingas. Didžiojo apsisprendimo momentais visada pasikliauju tik savimi. Nesvarbu, kas kokią nuomonę man norėtų įteigti.

V. B.: Bepigu taip kalbėti genijui... Man, kaip pradedančiajam artistui, išties labai svarbi vyresnių kolegų nuomonė. Per repeticijas gaunu iš jų daug patarimų. Nuoširdžiai jiems už tai esu dėkingas, nes juk iš šono geriau matyti, ko dar trūksta mano kuriamam personažui. Ypač vertinu režisierės V. Streičos ir KVMT dirigento Jono Janulevičiaus pastabas. Jei kalbėti apie asmeninį gyvenimą, vadovaujuosi intuicija. Kaip tuo momentu susišviečia – taip ir darau. Kartais to savo spontaniškumo ir gailiuosi, bet dažnai žinojimas, kas tau geriausia, atveda ir prie labai puikių sprendimų.

„Dėkoju savo Dievui, kad jis maloningai suteikė man galimybę sužinoti, kad mirtis yra raktas, kuris atrakina mūsų tikrosios laimės duris.“

M. B.: Ar kartais susimąstau apie mirtį? Būna tokių akimirkų, tikrai. Natūralu, juk gyvenimas šioje žemėje sukasi ratu. Vieni miršta, kad kiti galėtų ateiti. Ypač tokios mintys mane apnikdavo kovido metu, kai išgirsdavau, kad mirė koks mano amžiaus žmogus... Tačiau kadangi esame tikintys, katalikai, tai ta mirtis neatrodo kažkas labai baisaus. Juk gyvenimas žemėje yra tik laikina stotelė, o amžinybė laukia už tų durų, kurias Mozartas mini savo citatoje.

V. B.: Gal tuos žodžius maestro pasakė gulėdamas savo mirties patale, būdamas dėkingas likimui už visus savo gyvenimo momentus? Mes dažnai kasdienybėje pritrūkstame laiko pasakyti artimam „atsiprašau“, bet amžinybės akimirkoje viskas atrodo kitaip. Apie mirtį iki šio vaidmens mažai susimąstydavau, bet Mozartas sužadino mano smalsumą. Mūsų šeimoje niekas nevaikščiojo į bažnyčią, tad pasigirti tikėjimu aš negaliu. Vis dėlto manau, kad kažkas ten vis dėlto yra... Kai ateis laikas – sužinosiu, o kol kas labiau noriu gyventi šia diena. Ištraukti iš jos, kaip Mozartas, kuo daugiau linksmumo ir gyvenimo džiaugsmo. Premjeros dieną prašysiu pagalbos iš savo amžinatilsį Mamytės: kai gyvenimas prispiria ir reikia pagalbos, dažnai kreipiuosi į ją.

„Gerai ir iškalbingai kalbėti yra labai didelis menas, bet toks pat puikus – ir žinoti tinkamą momentą sustoti.“

D. Stankevičiaus nuotr.

M. B.: Už gerą bendravimo manierą esu dėkingas tėčiui. Aš, kaip ir jis, stengiuosi neprieiti iki konfliktų. Net jei nesutampa nuomonės. Visada turiu savąją, bet nebruku jos kitiems. Konfliktiškose situacijose stengiuosi išlikti lankstus. Teisiausiu būti nenoriu, bet yra klausimų, kuriais turiu griežtą ir nekintančią nuomonę. Jei matau, kad ją reikia pasakyti – pasakau. O jei nebūtina – galiu ir patylėti.

V. B.: Čia jau nieko negalėčiau pridurti, nebent tai, kad kompanijoje aš labiau kalbėtojas nei tylėtojas. Būna dienų, kai persidirbu, – tuomet noriu pasimėgauti tyla. Tačiau kiek gali ja mėgautis? Jei atvirai, man labiau patinka pliurpti (juokiasi).

„Nei aukštas intelekto, nei vaizduotės laipsnis, nei abu kartu nepadeda sukurti genialumo. Meilė, meilė, meilė – ji yra genialumo siela.“

M. B.: Sakoma, kad visa kūryba, visa muzika kyla iš meilės. Mozartas irgi, matyt, tai jautė. Jis niekam nieko nesistengė įrodyti, o tiesiog kūrė tai, kas liejosi iš širdies. Ir tai buvo genialu. Ar genijais gimstama? Esu girdėjęs, kad yra dvi kategorijos atlikėjų. Vieni techniškai viską daro puikiai, bet neturi tos vidinės ugnelės, tos charizmos, uždegančios ir patraukiančios paskui save žmones. Kiti – kupini vidinio užsidegimo, trykšte trykšta ir gyvena muzika, bet kartais nukanda kokią natą. Tiesa, niekas šito nepastebi, nes visi išsižioję klausosi.

Meilė muzikai manyje gimė pamažu. Nors esu kilęs iš muzikų šeimos, iš pradžių jokių planų tapti muzikantu neturėjau. Man patiko dainuoti „Varpelio“ chore, bet nei Juozo Naujalio, nei Juozo Gruodžio muzikos mokyklų nelankiau. Kai vienuoliktoje klasėje, kuklus, nedrąsus vaikinukas, sudalyvavau keliuose televiziniuose projektuose (vienas iš jų – „Žvaigždžių vartai“), mano požiūris kardinaliai pasikeitė.

V. B.: Aišku, kad meilė yra visa ko varomoji jėga, menininkų įkvėpimo šaltinis. Tačiau genijus gimsta tik vienas iš milijono. Jam net ne visada reikia tos papildomos inspiracijos. Tuo tarpu kitam, kad bent truputį priartėtų iki genijaus aukštumų, reikia labai daug darbo, gal net 90 proc. Mozartas, tiesa, irgi dirbo daug, bet viską darė su tokiu mozartišku lengvumu. Jis buvo toks genialus, kad kartais net neužsirašinėjo natų – nešiojosi jas galvoje. Ar norėčiau gimti genijumi? Gal ne, ačiū. Tie genijai dažniausiai būna „overthinker’iai“ – na, tokie per daug galvojantys, o nuo per daug minčių gali pasimaišyti ir protas (juokiasi).

„Muzika, net ir didžiausio siaubo situacijose, niekada neturėtų būti skausminga ausiai, o priešingai – turėtų ją pamaloninti ir žavėti.“

M. B.: Ne itin mėgstu šiuolaikinę, eksperimentinę muziką, kur daug kakofonijos, triukšmingų, ausį rėžiančių garsų. Pritariu Mozarto citatai, kad muzika turi pakylėti žmogų, sukelti geras emocijas, kad ir ką ji vaizduotų – liūdesį, baimę ar skausmą. Man pačiam patinka muzika, kuri yra harmoninga.

V. B.: Manau, kad žmogus, eidamas ragauti meno, pats pasirenka, ką nori matyti. Atėjęs į „Guliverio keliones“ pavirsta vaiku, o pasirinkęs miuziklą „Elizabeth“ jau tikisi tragiškos imperatorienės istorijos. Tačiau kad ir koks linksmas ar liūdnas būtų meno kūrinys, jis turi skatinti žmogų galvoti. Kitaip sakant, duoti jam kažkokią pamoką.

„Darbas – didžiausias mano malonumas.“

M. B.: Ko gero, man muzika irgi yra tiek darbas, tiek malonumas, tiek ir gyvenimo būdas. Nelabai save kažkur kitur įsivaizduoju. Mėgstu būti miške, vaikštinėti gryname ore, ilsėtis sodyboje prie ežero. Kai mokiausi mokykloje, domėjausi geografija, norėjau būti archeologu. Prisižiūrėdavau visokių indianų džounsų, prisiskaitydavau knygų apie mumijas, o kai suaugau – viskas kažkaip ėmė suktis vien apie muziką. Kuriu dainas, jas pats atlieku ir džiaugiuosi, kai išgirstu jas skambant radijo eteryje.

V. B.: Mozartui dirbti patiko, bet... pauliavoti, manau, irgi. O man? Darbas darbui nelygu. Šiuo metu, kai repetuojame Mozartą, sunku daryti kažką kito – visos mintys spektaklyje ir apie jį. Laimei, atsipalaidavimui turiu futbolą.

„Kai keliauju karietoje, vaikštau gerai pavalgęs arba naktį, kai negaliu užmigti, – būtent tokiomis progomis idėjos sklando geriausiai ir gausiausiai.“

Ieškojau sąlyčio taškų su jo asmenybe ir savo gyvenime. Genijus buvo linksmas net ir gulėdamas ligos patale, į viską stengėsi žiūrėti pozityviai, ir mano požiūris panašus.

M. B.: Mano galvoje idėjos sklando geriausiai, kai nėra problemų, kai viskas ramu – tiek namuose, tiek darbe. Retai kada naktį, gulėdamas lovoje, užsimanau kažką kurti. Dažniau įkvėpimas ateina tuomet, kai jo mažiausiai tikiesi. Tarkime, atsikeli, galvoje šviesu, sėdi prie pianino, pabarškini kažką, paniūniuoji – visai graži melodija! Nueini prie kompiuterio, užsirašai. Tačiau jei sėdi ir specialiai kažką bandai – nieko gero iš to nebus. Turi ateiti savaiminis pajautimas, o ne savęs spaudimas.

V. B.: Asmenine kūryba neužsiimu. Tiesa, groju būgnais gyvo garso grupėje „Intervalas” – taip išmušu visas nereikalingas emocijas. Kūrėju save galėčiau vadinti, kai būnu ant scenos – kuriu kažkokį vaidmenį, savą veikėjo interpretaciją. Mintys, ypač dabar, prieš premjerą, mane labai puola. Jau kelintą naktį negaliu užmigti, nes galvoje sukasi daugybė variantų, kaip geriau suvaidinti vieną ar kitą spektaklio sceną.

„Nevedęs vyras, mano nuomone, mėgaujasi tik puse gyvenimo.“

M. B.: Ar Mozartas buvo laimingai vedęs? Kiek teko domėtis, manau, kad taip, bet mūsų miuziklo versijoje jo meilės istorija pateikta šiek tiek dramatiškai. Ar sutinku su Mozarto citata? Žinoma. Juk sakoma, kad gyvenime žmogus turi rasti antrąją savo pusę. Jei nerandi, esi vienpusis, tarsi nepilnavertis. Beje, ruoštis Mocarto vaidmeniui, man labai padeda ir žmona Skaistė. Ji pianistė, paakomponuoja, pataria visokiais muzikinių niuansų klausimais, paskatina, motyvuoja. Gaunasi toks sveikas, dvigubas dopingas (juokiasi). Kas labiausiai neramina? Atsakomybė ir noras nepavesti komandos. Juk esi viso spektaklio mechanizmo dalis, todėl turi stengtis iš paskutiniųjų.

V. B.: Absoliučiai sutinku. Turiu sužadėtinę Rūtą. Ji irgi iš muzikos pasaulio – būsima smuikininkė. Todėl lengviau vienas kitą suprantame, kai grįžtu po spektaklio repeticijų atgal į Vilnių. Ar įsijautęs į rolę būnu ir namuose? Visko pasitaiko, bet kai dėl artėjančios premjeros matomės tik kartą per savaitę, nėra kada pyktis. Tik apsikabinti ir džiaugtis vienas kitu. Vestuvių data? Dar nepaskirta. Kai jau turėsime kraitį – tada ir švęsime!

Daug laiko šiuo metu namuose su šeima praleidžiantis trijų vaikų tėtis atviras – dėl karantino, nurimus koncertų bei spektaklių šurmuliui, atsirado daugiau galimybių kurti.

„Nors šią dainą rašiau ekstremaliomis sąlygomis! –juokauja M. Beinaris. – Studijoje su manimi nuolat laiką leido pusantrų metukų dukrelė Amelija. Tai ji ir netvarkai įprastai darbui skirtoje erdvėje vadovavo, ir nuomonę apie muziką ar tekstą pareikšdavo“.

Atlikėjas pats kilęs iš šešių vaikų šeimos, todėl per Kalėdas jo namuose netrūkdavo šurmulio – trys sesės, du broliai, jų atžalos…

„Juoko, žaidimų ir emocijų niekada nestigdavo“,  – patikino pašnekovas.

Kadangi Martynas gyvena kartu su tėvais, todėl šventinės giminės iškilmės vykdavo būtent jo namuose.

„Šįmet bus kitokios Kalėdos. Svečių nebesulauksime“, – apgailestavo atlikėjas.

Atlikėjas šventėms ruoštis pradeda gruodžio 1 d. Šią dieną visa jo šeima, trys dukrytės ir žmona Skaistė, savo kambaryje pasipuošia dirbtinę eglutę, pasirūpina ypatingam laikotarpiui skirtomis interjero detalėmis.

„Bet maždaug gruodžio 20 d. svetainėje papuošiama ir tikra Kalėdų eglutė, tiesiog labai norisi namuose to gaivaus miško dvelksmo“, –  sakė M. Beinaris.

Iki Kalėdų Beinariai laikosi Advento tradicijų – penktadieniais nevalgo mėsos, vengia triukšmingų susibūrimų. Dar viena šeimos tradicija būdavo per šventinį laikotarpį surengti pasivažinėjimus rogutėmis.

„Bet jos jau ne vienerius metus nebepuoselėjame, nes...per Kalėdas nebūna sniego!“, – su šypsena sakė pašnekovas.

Ant Beinarių stalo be įprastų valgių visuomet dėmesio sulaukia ir keli mažiau girdėti – marinuotas karpis, kinų kiaušiniai bei kalėdiniai barščiai.

„Tai – mamos receptai, pagal kuriuos pagamintų patiekalų skonis man yra tobulas“, – sakė M. Beinaris.

Burokėlių sriuba su baravykais ir virtomis bulvėmis

Reikia:

1  kg burokėlių,

100 g aliejaus,

200 g džiovintų baravykų,

druskos.

Džiovintus baravykus užpilti šaltu vandeniu, kad apsemtų, ir jame palaikyti apie 1 – 2 valandas. Po to grybus išgriebti ir supjaustyti smulkiais gabalėliais. Vandens, kuriame mirko grybai, neišpilti, o nukošti per smulkų sietelį nuo nuosėdų ir jame virti grybus. Pagal poreikį įpilti dar vandens. Grybai verdami apie 30 minučių. Tuomet sudėti į puodą sutarkuotus burokine tarka burokėlius, ir dar kartu pavirti 10 min. Įdėti druskos pagal skonį, įpilti 100 g aliejaus ir pusę stiklinės obuolių acto. Dar pavirti viską 3 – 5 min. Sriuba paruošta (apie 4-5 litrai). Patartina, iš pradžių įpilti acto ir aliejaus mažiau, o paskui po truputį, ragaujant, papildyti – ji turi būti saldžiarūgštė. Valgyti su karštomis virtomis bulvėmis. Beinarių namuose ši sriuba yra vienas iš pagrindinių Kūčių vakarienės valgių. Skanaus 

Kalėdų stalui labai tinkantys kinų kiaušiniai

1 porcijai reikia:

2 vnt. vištos kiaušinių,

13 g pjaustyto svogūno griežinėlių,

5 g sojų padažo,

10 g ryžių degtinės (tinka ir paprasta degtinė),

10 g petražolių,

20 g cukraus,

10 g krapų,

kvepiančiųjų pipirų, cinamono žiupsnelis,

2 gvazdikėliai,

5 g druskos.

10 – 12 minučių verdami kiaušiniai. Po to jie nulupami, gerai subadomi šakute ar mediniu šiaudeliu, vėl dedami į vandenį ir verdami dar 10 – 15 minučių jau kartu su visais, prieš tai išvardintais produktais. Viskas turi būti pilnai apsemta vandens. Išvirtus kiaušinius palikti atvėsti tame pačiame skystyje per naktį, kad gerai įsimarinuotų. Paskui išimti iš marinato, perpjauti pusiau, sudėti į dubenėlį, šalia patiekti sojos, majonezo ir žirnelių.

„Žmogaus išorė svarbu, bet dar svarbiau – vidinis grožis. Niekada to nepamirškime“, – tokiais žodžiais apie dainą kalbėjo pats muzikos ir teksto autorius M. Beinaris.

Jis su šypsena patikino, jog vaizdo klipas naujai dainai nekurtas rimtai tai apgalvojus.

„Grožis telieka paslaptyje, jam nereikia vizualizacijos – viską palikome klausytojų vaizduotei. Juk visi mes grožį suvokiam savaip, tuo jis visus ir žavi“, – sakė milijoninių peržiūrų youtube kanale sulaukusių hitų „Rytoj ar vėliau“ bei „Nedvejok“ autorius.

Dažniausiai aranžuotes savo dainoms M. Beinaris kurdavo pats, bet šiuo atveju, norėdamas į ją įnešti naujų sąskambių, į pagalbą pasitelkė puikų aranžuotoją Dalių Pletniovą.

Dainos vizualizacija rūpinosi Paulius Dautartas.

„Vyrams patinka gražios moterys, o moterims patinka komplimentai. Jeigu vyro vaizduotė gera, tai klausydamas šią dainą, mintyse susikurs savo moters idealą, o moterys šią dainą priims kaip mielą žodį joms pačioms“, – sakė M. Beinaris.

M. Beinaris yra parašęs kelias dešimtis dainų, skambančių radijo stočių eteriuose. Jis dalyvauja Kauno miesto ir visos Lietuvos muzikiniame gyvenime, koncertuoja įvairiuose renginiuose, dalyvauja muzikiniuose projektuose, pastoviai kuria muziką bei tekstus dainoms.

Muzikos magistras 2016 metais atliko Ozijaus partiją A.Vivaldi oratorijoje „Juditos triumfas“. O nuo 2017 m. Martynas kuria vaidmenis ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre: miuzikle „Adamsų šeimynėlė“, Eltono Johno miuzikle „Aida“, I. Kalmano operetėje „Misteris X“, I. Kalmano operetėje „Silva“, Franko Wildhorno miuzikle „Džekilas ir Haidas“. Ruošia vaidmenis naujai statomuose spektakliuose: Fredericko Loewe miuzikle “Mano puikioji ledi“ ir T. Dobrzanski operetėje „Karaliaus antrininkas“.

„Kai gimsta daina, nereikia galvoti apie jos būsimą populiarumą ir ar ji kam nors patiks. Tokios mintys tik sujaukia viską – juk žmonės jaučia atlikėjo emocijas ir jiems patinka nuoširdumas“, – patikino milijoninių peržiūrų „Youtube“ kanale sulaukusių hitų „Rytoj ar vėliau“ bei „Nedvejok“ autorius.

„Tik mudu“, pasak laurus ne viename televizijos projekte ir muzikiniame konkurse nuskynusio dainininko, jo širdyje ėmė kirbėti maždaug prieš metus, bet tam, kad daina suskambėtų viešai, teko šiek tiek palaukti.

„Ir kai prieš du mėnesius mano princesių komandą papildė Elzė, viskas tarsi susidėliojo į savo vietas“, – su šypsena kalbėjo M. Beinaris.

Dainą, kuriai aranžuotę sukūrė Dalius Pletniovas, jis paskyrė savo žmonai Skaistei – trijų dukrelių mamai.

„Penkerių Rugilė ir metukų Amelija – tikros muzikos gerbėjos! Gali niūniuoti ir šokti valandomis! Vyresnėlė yra ir mūsų pagalbininkė – abi sesutės sulaukia daug jos dėmesio“, – pasakojo M. Beinaris.

Šeima pirmoji išvydo ir naujajai dainai „Tik mudu“ sukurtą vaizdo klipą, kurio stilistė Gertrūda Beinarytė-Krunglevičienė, o autorius – Paulius Dautartas.

M. Beinaris yra parašęs kelias dešimtis dainų, skambančių radijo stočių eteriuose. Jis dalyvauja Kauno miesto ir visos Lietuvos muzikiniame gyvenime, koncertuoja įvairiuose renginiuose, dalyvauja muzikiniuose projektuose, pastoviai kuria muziką bei tekstus dainoms.

Muzikos magistras 2016 m. atliko Ozijaus partiją A. Vivaldžio oratorijoje „Juditos triumfas“. O nuo 2017 m. Martynas kuria vaidmenis ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre: miuzikle „Adamsų šeimynėlė“, E. Johno miuzikle „Aida“, I. Kalmano operetėje „Misteris X“, I. Kalmano operetėje „Silva“, Franko Wildhorno miuzikle „Džekilas ir Haidas“. Ruošia vaidmenis naujai statomuose spektakliuose: Fredericko Loewe miuzikle „Mano puikioji ledi“ ir T. Dobrzanski operetėje „Karaliaus antrininkas“.