Jaunosios kartos Izraelio choreografės ir šokėjos savo naujausiame kūrinyje tyrinėja kasdienybėje girdimus klausimus. Rugpjūčio 6 dieną į atvirą šokio spektaklio „Shall We Try?″ žiūrovus kviečiančios menininkės šiuos klausimus vartoja kaip būdą kalbėti apie žmonių tarpusavio santykį ir kito pažinimą.

Kas apibrėžia žmogų – jo buitis, profesija, atsiminimai? Ar įprasti, šabloniški klausimai atskleidžia mums tikrą kito žmogaus portretą, ar paverčia jį dar vienu tašku mūsų socialiniame žemėlapyje? T. Efrat ir Y. Iddan pasakoja apie savo atradimų kelią ir tai, kaip šokis galėtų padėti pakeisti nusistovėjusias bendravimo taisykles.

Papasakokite, kaip pradėjote kurti drauge ir kas jus atvedė į Lietuvą?

Yael: Dalis mūsų istorijos yra bendra, o dalis – atskira. Prieš dvejus metus abi baigėme šokio akademiją Jeruzalėje, kur mokėmės tame pačiame kurse – ten ir susipažinome. Šiais metais tapome „MASH Dance House″ programos, skirtos Jeruzalės menų mokyklų absolventams, dalimi. Buvome šios programos iniciatorės – sumanėme siūlyti pamokas šokių mokyklas baigusiems šokėjams, nes pajutome didelį profesionalių, aukštesnio lygio pamokų stygių.

Norėjome sukurti erdvę, į kurią galėtume pasikviesti pasirinktus mokytojus, o taip pat – savarankiškai improvizuoti tarpusavyje. „MASH Dance House″ nusprendė paremti šią idėją, todėl sukūrėme programą, kurios metu skirtingų disciplinų mokytojai atvyksta vesti mums, šokėjams, dirbtuves. Mokomės skirtingiausių technikų – nuo breiko iki afrikietiškų šokių.

Tai labai praturtina mūsų judesio galimybes. Taip pat gavome galimybę naudotis studija savo kūrybiniams procesams. Būtent ten ir pradėjome kurti tai, ką antradienį parodysime Menų spaustuvėje. Tiesą sakant, atviras kvietimas į Menų spaustuvės rezidencijų programą ir paskatino pradėti šį kūrinį – sugalvojome, ką norėtume padaryti, ir pradėjome dirbti dar iki tol, kol sulaukėme atsakymo „taip″ dėl rezidencijos Lietuvoje.

Papasakojote apie bendrą savo kūrybinės istorijos dalį, tačiau būtų įdomu sužinoti, ką veikėte prieš susitikdamos ir pradėdamos kurti kartu?

Tslil: Šoku nuo tada, kai dar buvau vaikas. Tarnavau kariuomenėje – tai buvo metas, kai visai nešokau – sugrįžau ir studijavau šokį Tel Avive. Galėčiau tai pavadinti savo brandaus kūrybinio kelio pradžia.

Yael: Pradėjau šokti būdama gal 12-os metų, bet tada tai tebuvo hobis – nieko pernelyg prasmingo. Vėliau sekė ilga pertrauka dėl kariuomenės ir kitų veiklų, kuriomis užsiėmiau. Prie šokio sugrįžau 23-ejų, kai prisijungiau prie mokymų programos šokėjams Haifos mieste. Ten praleidau trejus metus ir pirmąsyk susidūriau su kūryba, tačiau tai irgi buvo tik pirmieji nebrandūs bandymai.

Vėliau, jau studijuojant akademijoje, pasirinkau žengti choreografės keliu. Turėjome daugybę dirbtuvių su žymiais choreografais, kurie suteikė labai skirtingų požiūrio taškų. Paskutiniaisiais studijų metais patirties sėmėmės iš mokytojų, dirbančių įvairiose srityse – nuo vokalo iki scenos apšvietimo. Tai labai praturtino mano suvokimą. Tada pirmą kartą supratau, kad galėčiau kurti su kitu žmogumi. Tai, ką darome su Tslil – bendras mūsų darbas, kuriame turime lygų kūrybinį indėlį. Nors kartais tai būna didelis iššūkis, džiaugiuosi, kad mums abiems yra labai įdomu.

Organizatorių nuotr.

Iki tol buvau labiau linkusi kurti viena. Kai kuriu savo solinius darbus, dažniausiai pradedu nuo idėjos apie tai, ką tuo metu išgyvenu – tai gali būti konkretus jausmas, emocija, mintys apie dabartinę mano būseną. Visada apie tai daug rašau, vėliau klausau to teksto įrašą arba garsiai jį sakau, o tada stebiu, kaip mano kūnas į jį reaguoja. Viskas susiklosto natūraliai. Labai įdomu stebėti, kaip viena ar kita kilusi mintis intuityviai išsitransliuoja į judesį.

Tslil: Man menas leidžia sutelkti dėmesį į kokią nors specifinę detalę. Tai gali būti kas nors ypač smulkaus – kad ir tai, kaip dabar judinu ant stalo padėtą plaštaką. Kine yra ypač lengva pajusti, į ką režisierius nori atkreipti dėmesį – egzistuoja kamera, kuri gali kažką priartinti, sufokusuoti. Kartais į šokį žiūriu būtent taip – pati renkuosi, į ką noriu fokusuotis.

Man patinka itin maži ir subtilūs niuansai. Tai neturi būti itin išraiškingi, lengvai pastebimi dalykai. Be to, mane labai įkvepia darbas su kitais žmonėmis. Nors vienai dirbti įdomu ir tikrai reikia praleisti nemažai laiko studijoje vienai, dirbdama grupėse suvokiau, kad kūryboje šiuo metu ypatingai ieškau bendruomenės. Noriu save apsupti žmonėmis, esančiais kūrybiniame procese. Dėl to buvo labai įdomu improvizuoti drauge su Yael.

Atrodo, kad jūsų kūrybos būdas – labai subtilus ir asmeniškas, kylantis iš vidinių potyrių. Tačiau nemažai šiuolaikinių kūrėjų įkvėpimą atranda politiniuose ir socialiniuose kontekstuose, globaliuose reiškiniuose. Ar šie dalykai turi įtakos tam, ką siekiate publikai atskleisti savo darbais? Jūsų naujausias darbas, kurį pristatysite Menų spaustuvėje, taip pat glaudžiai susijęs su tarpasmeniniais santykiais?

Tslil: Žinoma, kaskart pasižiūrėjusi filmą, paskaičiusi knygą ar apturėjusi pokalbį su kitu žmogumi, atrandu tame inspiracijų. Negaliu būti užsidariusi studijoje su savo mintimis – būtina komunikuoti su skirtingais kontekstais. Nors nemėgstu laikraščių, kartais išsirenku skaityti tam tikras skiltis ir pasisemti idėjų iš jų.

Mudviejų su Yael darbas „Shall We Try?“, kurį pristatysime Lietuvoje, artimai siejasi su socialine aplinka. Jo pagrindas – klausimai. Kai susipažįstame su nauju žmogumi, visi dažniausiai užduodame tam tikrus šabloniškus klausimus: koks tavo darbas, ką studijavai, kada baigei studijas ir panašiai. Man patiko, kaip šį dalyką pavadino Yael – mes patalpiname sutiktą žmogų socialiniame žemėlapyje. Besiremdamos šia idėja, kuriame pastaruosius kelis mėnesius. Tokius klausimus vartojame kaip dirgiklį kūno atsakui. Juk net uždavus paprastą klausimą, galime sukelti aibę skirtingų reakcijų kito žmogaus viduje.

Yael: Mes bandome giliau pažvelgti į tokius klausimus ir pamatyti, kaip jie veikia mūsų kūnus. Juk kartais galime pajusti, kad kitas žmogus klausinėja tik tam, kad palygintų kitą su savimi pačiu. Tai labai susiję su tuo, kaip patys norime kurti ryšį su aplinkiniais. Ar turėtume uždavinėti įprastus klausimus, ar klausti to, kas mums yra iš tiesų įdomu? Ar klausiame tam, kad iš tiesų pažintume prieš mus stovintį žmogų, ar darome tai dėl įpročio ir mandagumo? Kokie klausimai yra įdomūs, o kurie – nereikšmingi?

Tslil: Iš esmės siekiame permąstyti dialogo prasmę. Daugybė pokalbių mūsų šiandieniniame gyvenime vyksta per skirtingas medijas, turime aibę tam skirtų programėlių. Galima sakyti, kad norime tai šiek tiek pakeisti, sukurti naują galimybę vieniems su kitais kalbėtis.

Michelis Foucault'as yra rašęs apie tai, kad žodžiai ir kalbos struktūros turi didelę įtaką tam, kaip mes galvojame. Šią idėją laikau labai artima, nes tai, kaip mes kalbame arba nekalbame, iš tiesų puikiai atspindi mūsų kultūrą. Ar tikrai norime apie mums svarbius dalykus kalbėtis tik telefono programėlėse? Jei taip, man kyla begalė klausimų apie tai, kur mes atsidūrėme.

T. Efrat ir Y. Iddan šokio spektaklio „Shall We Try?“ atvira repeticija – rugpjūčio 6 d., antradienį, 17 val. Menų spaustuvėje. Įėjimas nemokamas