– Kada pradėjote maudytis šaltame vandenyje ir kodėl?
– Mano močiutė buvo gydytoja pediatrė, sirgo inkstų anomalija. Nuo vaikystės pamenu, kad žiemą kiekvieną rytą ji su kitomis moterimis eidavo į Vijūnėlės tvenkinį Druskininkuose maudytis. Dar matydavau savo mamą basomis vaikštančią per sniegą ir duše kiekvieną dieną apsipilančią šaltu vandeniu.
Prieš keletą metų mano tėtis pradėjo praktikuoti W. Hofo metodą. Jis buvo vienos sveikatingumo stovyklos Palangoje pranešėjas – visai kita, ne sveikatingumo tema, o stovyklos dalyviai praktikavo maudynes šaltoje jūroje. Nors šalčio tėtis nemėgo, pabandė įbristi į šaltą jūrą ir, matyt, pajuto to momentinio susidūrimo su šalčiu galią. Ėmęs praktikuoti maudynes šaltame vandenyje, tapo sveikesnis, įgijo daugiau energijos, jėgų, pradėjo sportuoti. Sulaukęs 60-ies jis tapo W. Hofo metodo instruktoriumi, savo pavyzdžiu įkvepiančiu ne vieną žmogų.
Bendraminčiai: šaltuoju sezonu I. Degutytė susitinka su „Vilnelės pankų“ bendruomene ir neria į ledinį Vilnelės vandenį./ I. Degutytės asmeninio archyvo nuotr.
Aš nemėgau nei žiemos, nei šalčio – bijojau. Tačiau mano vaikai lankė lauko darželį, mačiau, kad nuo ryto iki vakaro leisdami laiką lauke jie yra sveiki, laimingi, energingi. Kažkuriuo momentu pagalvojau, kad ir man nenormalu susirgti kiekvieną kartą, kai tik žiemą atšąla oras – reikia grūdintis.
Paprašiau tėčio, kad man padėtų, – pamokytų kvėpavimo pratimų ir palydėtų į šalto vandens pripildytą kubilą, kurį yra pasistatęs kieme. Pamenu, buvo rugsėjis, oras dar nešaltas, vanduo –
apie 12 °C, bet man buvo labai baisu. Vis dėlto įlindau į tą kubilą. Be galo didžiavausi savimi: aš, ta didžioji šaltmirė, tai padariau! Pajutau beprotišką pliūpsnį energijos ir laimės ir supratau, kad tai nėra tik kančia. Žinau, kad vos per kelias minutes šaltyje išsiskiria streso hormonai kortizolis ir adrenalinas, kurių per dideli kiekiai mums kenkia, tačiau nedideli suteikia energijos ir turi daug kitų teigiamų poveikių – motyvacijos, gebėjimo fokusuotis ir t.t.
Tada pamėginau išsimaudyti Vilnelėje ir pradėjau maudytis kas rytą. Prie manęs prisijungė daugiau žmonių. Pradėjus praktikuoti W. Hofo metodą, susitvarkė miego režimas ir kokybė, sustiprėjo imunitetas. Pasikeitė požiūris į gyvenimą. Buvo laikotarpis, kai skyriausi su vyru, ir mano psichologė pastebėjo, kad aš jaučiuosi daug geriau. Ji sakė: „Žinok, Igne, tu turi savo psichoterapiją, ir ta psichoterapija yra Vilnelė.“ Tada aš supratau šio metodo galią tiek mano fizinei, tiek psichikos sveikatai.
– Kas yra W. Hofas ir koks jo metodas?
– W. Hofas yra 63-ejų olandas, žinomas kaip ledo žmogus. Per pastaruosius kelis dešimtmečius jis padarė neįtikėtinų dalykų, susijusių su buvimu šaltyje. W. Hofas yra pasiekęs net 26 Guinnesso rekordus. Knyga, kurioje jis aprašė savo metodą, tapo pasauliniu bestseleriu.
W. Hofas šalčio ir kvėpavimo praktikų ėmėsi, kai jo gyvenime nutiko tragedija – nusižudė žmona, palikusi jį su keturiais mažamečiais vaikais. Šios praktikos padėjo jam išgyventi be galo niūrų gyvenimo laikotarpį.
Veiksminga: Lietuvoje gyvenančiai etiopei Eskedar Maštavičienei ledinis vanduo suteikia galimybę dieną pradėti energingai ir pozityviai./ I. Degutytės asmeninio archyvo nuotr.
W. Hofas siunčia žinutę – žmogus gali padaryti tai, kas atrodo neįmanoma. Visi galime gyventi sveikai, laimingai, džiaugsmingai ir galime būti stiprūs – tereikia pabudinti tam tikrus resursus, kurie glūdi kiekviename iš mūsų.
W. Hofo metodas įkvėptas daugybės tradicinių Rytų praktikų, pritaikytų šiandienos žmogui. Šis metodas nereikalauja nei fizinio pasirengimo, nei labai daug laiko. Jis remiasi trimis pagrindiniais poliais: tam tikra kvėpavimo praktika, susitikimo su šalčiu praktika ir nusiteikimu ar tam tikra psichologija, kuri visa tai tarsi sujungia ir sustiprina.
Mūsų tikslas – atrasti patogumą nepatogume. Juk einame į šaltą vandenį šiek tiek prisiversdami, šiek tiek pastūmėdami savo kūną. Svarbu suvokti, kad nesiekiame rezultato, kuris matuojamas skaičiais ar laiku, todėl į šaltį einame be laikrodžio, o klausydami savo kūno ir kiekvienas sprendžiame, kiek galime išbūti. Svarbu neužsibūti, nes tada diskomfortą galime jausti ir visą dieną, bus sunku atšilti. Neiname į šaltį įkaitę ir neapgaudinėjame savo kūno – iš lėto nusirengiame, matome, kaip šiurpsta oda ir kūnas reaguoja. Tik atvėsę galime saugiai eiti į šaltį, o paskui darome pratimus, kurie padeda atšilti kūnui, raumenims, o ne skubėdami į šiltą patalpą ar pan.
Šis metodas yra labai paprastas, nors ir atrodo be galo ekstremalus, jį nesudėtinga įtraukti į kasdienybę. Manau, tas metodo universalumas ir tai, kad jis skirtas visiems, nebūtinai tik stipriems sportininkams ar dvasiniams praktikuotojams, daug ką suvilioja.
Bendradarbiaudamas su mokslo bendruomene ir keliais institutais W. Hofas tiek savo pavyzdžiu, tiek dirbdamas su tiriamaisiais įrodė, kad tie dalykai veikia ir yra saugūs. Maždaug prieš dešimt metų atsirado pirmieji jo metodo instruktoriai, susidūrimo su šalčiu metodiką praktikuojančių bendruomenė pradėjo augti jau organizuočiau.
– Tai galima vadinti sveikatinimo metodu?
– Taip, tai yra sveikatinimo metodas, skirtas tiek fizinei, tiek psichikos sveikatai, nepamirštant kasdienybės džiaugsmo aspektų ir darnos su gamta. Metodo principas – nuolatinis ieškojimas, nusistovėjusių šablonų suardymas, pasitikėjimas gamta ir savimi kaip gamtos dalimi.
– Koks čia šalčio vaidmuo?
– Šaltis yra svarbi metodo dalis, kuri įprasmina fizinį, fiziologinį aspektą ir įrodo, kad žmogus yra stiprus – gali ne tik išbūti, iškentėti šaltį, bet ir jame atsipalaiduoti, mėgautis ir gauti naudos. Šaltis yra vadinamasis teigiamas stresas, kurio mums reikia, kad fiziškai ir psichologiškai klestėtume. Teigiamas stresas mus daro atsparesnius psichologiniam stresui, turi kitokios naudos sveikatai, pradedant nuo kraujotakos mankštinimo, baigiant termoreguliacija ir kitais dalykais, susijusiais, pavyzdžiui, su hormonų fonu ir jų pusiausvyra. Tad šaltis, sakyčiau, labiausiai fiziologinis šio metodo polius.
Rutina: „Vieną kartą įlindęs į šaltą vandenį negali sakyti, kad praktikuoji W. Hofo metodą, nes čia labai svarbu nuoseklumas“, – sako I. Degutytė, to mokanti ir pasekėjus./ I. Degutytės asmeninio archyvo nuotr.
– Vis dėlto streso medikai rekomenduoja vengti, nes jis organizmą silpnina.
– Modernūs medikai jau to nebesako. Naujausius mokslinius tyrimus stebintys specialistai teigia, kad pozityvus (hormetinis) stresas organizmui naudingas. Pozityvus stresas yra kitoks negu neigiamas stresas.
Teigiamo streso nauda ir reikiamybė mūsų organizmui yra begalinė ir nenuginčijama, nes susidurdami su trumpu, kontroliuojamuoju stresoriumi mes tampame atsparesni, mažiau linkę susirgti, būti priklausomi nuo vaistų, neturėti stipraus imuniteto ir t. t. Kai mes kontroliuojame trumpalaikį stresorių, sudarome sąlygas savo ląstelėms atsinaujinti. Svarbiausia – atrasti patogumą nepatogume.
Didžioji moderniosios visuomenės bėda – tęstiniai, kitaip tariant, chroniniai, stresai, kurie iš tiesų mums nenaudingi. Trumpalaikis, kontroliuojamas stresas yra naudingas, bet tik tada, kai jo ne per daug. W. Hofo metodas moko suprasti, tarkim, kada šalčio praktikavimo pakanka, kad tai būtų vis dar teigiamas, o ne mus alinantis stresas.
– Jūs esate viena iš trijų Lietuvoje sertifikuotų W. Hofo metodo instruktorių. Kaip ja tapote?
– Lietuvoje šiuo metu yra trys sertifikuoti instruktoriai: aš, mano tėtis Arūnas Degutis ir kolega Žilvinas Gruodis. Kad gautume sertifikatą, turėjome išeiti
W. Hofo šeimos ir artimiausių sekėjų sukurtą programą. Turėjome ne tik šią praktiką įvesti į kasdienę rutiną, bet ir perskaityti daugybę mokslinės literatūros, ypač susijusios su medicina ir biochemija. Galiausiai vykome į Lenkiją, į vieną mėgstamą W. Hofo vietą, kur vyko kelių dienų žinių patikrinimas, ar gebame teisingai praktikuoti ir tinkamai apmokyti žmones, juos įkvėpti, motyvuoti. Šis kelias truko apie metus, bet tai buvo indėlis į mano pačios asmeninę patirtį. Dabar aš galiu oficialiai, legaliai ir vadovaudamasi naujausia informacija skleisti W. Hofo metodą.
– Subūrėte ir grupę „Vilnelės pankai“?
– Bendruomenė „Vilnelės pankai“ susikūrė prieš trejus metus, rudenį. Iš pradžių aš socialiniuose tinkluose pasidalijau, kad nuėjau maudytis į šaltą vandenį, tada prisijungė daugiau žmonių. Taip susibūrė labai smagi, atvira bendraminčių bendruomenė, kurios jungianti ašis – būtent
W. Hofo metodas ir, žinoma, tai, kad mes praktikuojame susitikimą su šalčiu reguliariai, nors ir nebūtinai kiekvieną dieną.
Mūsų bendruomenė atvira, vadinasi, bet kuris žmogus, kuris tik pajunta, kad nori tai daryti, nori įkvėpti kitus, jau yra bendruomenės narys. Svarbiausia, kad per džiaugsmą ir bendruomeniškumą išgyventų tą susitikimo su šalčiu akimirką – jei ne kiekvieną dieną, tai bent kiekvieną savaitę ir tuo dalintųsi.
– Ko reikia, kad žmogus galėtų pasakyti: aš praktikuoju W. Hofo metodą?
– Vieną kartą įlindęs į šaltą vandenį negali sakyti, kad praktikuoji W. Hofo metodą, nes čia labai svarbus nuoseklumas. Svarbu, kad šalčio praktikavimas taptų tam tikra gyvenimo rutina. Tai turėtų būti daroma ne rečiau nei kartą per savaitę.
Dar labai svarbi motyvacija, kodėl tai darau. Jeigu esu vedamas sportinio intereso, skaičiuoju minutes, einu net per prievartą, nes kažkas man metė iššūkį, – tai ne tie motyvai. W. Hofo metodas nėra sportas. Jeigu aš nesijaučiu gerai, bet vis tiek darau tai per prievartą dėl savo ego ar vedamas iš išorės ateinančių motyvatorių – praktikavimas praranda savo esmę.
Labai svarbu suvokti, kad aš gyvenu visavertį gyvenimą, mėgaudamasis tuo, kas iš pažiūros yra nepatrauklu: šaltas vanduo, šaltas oras, dargana, žiema, ruduo, atodrėkis... Jeigu aš sugebu tuo mėgautis ir jaustis gerai, vadinasi, einu tuo keliu, kurį ir nurodo šis metodas, – būti čia ir dabar laimingam, sveikam ir stipriam.
– Jeigu į ledinį vandenį lįsti baisu, galbūt pradėti galima nuo šalto dušo?
– Baimė yra subjektyvus dalykas. Įveikti baimę galima tik su ja susitikus. Jeigu visko bijau ir visko vengiu, tai, ko gero, nepavyks nieko. Mes kiekvieną žmogų kviečiame suprasti, kur jo riba. Visi turi galimybę neiti ar nebandyti, ar pabandyti tik įkišti į šaltą vandenį, tarkim, vieną galūnę, ar pabūti vandenyje trumpiau. Tiek Wimo Hofo metodo pradmenų kursai, kuriuose instruktoriai sukuria motyvuojančią atmosferą ir saugią aplinką, tiek ir palaikanti bendruomenė gali pradedančiajam padėti nugalėti baimę.
Bijoti yra normalu ir tai, kad šalta, yra normalu. Mes neapsimetinėjame, kad mums šilta, kad nebaisu. Kiekvieną kartą apima jaudulys. Su tuo ir dirbame. Su savo smegenimis – net labiau negu su kūnu.
Paskata: I. Degutytė – sertifikuota W. Hofo metodo instruktorė, ir kitiems padedanti išlaisvinti savo vidinį potencialą./ I. Degutytės asmeninio archyvo nuotr.
– Kam negalima užsiimti šalčio praktikomis?
– Pirma kontraindikacija yra nėštumas. Ne dėl to, kad tikrai negalima, o dėl to, kad tai yra labai jautrus, rizikingas laikotarpis. Nepatartina to daryti žmonėms, kurie serga epilepsija, turi polinkį į panikos priepuolius – juos turėtų prižiūrėti jų sveikatos būklę gerai žinantis gydytojas.
Žmonėms, norintiems išbandyti maudynes lediniame vandenyje, tačiau abejojantiems dėl savo sveikatos būklės, būtina pasikonsultuoti su specialistais.
Praktikuojant svarbu ne tiek fiziologinė savijauta, kiek psichologinis nusiteikimas. Jeigu bijote šalčio, manote, kad jis susargdins ir jau įsivaizduojate blogus padarinius – neskubėkite nerti į šaltį. Palaukite, kol atsiras kitokia motyvacija ar bent jau tikėjimas metodo neutralumu.
Verta žinoti
Kvėpavimas: nepulkite strimgalviais į vandenį, prieš tai atlikite kvėpavimo pratimus, jie padeda nuraminti protą ir paruošti kūną.
Nusiteikimas: taip, bus šalta, bet bus gerai!
Svarbu: į šaltą vandenį nelįsti įkaitus, pajutus drebulį – išlipti, būnant vandenyje giliai ir lėtai kvėpuoti, neversti savęs nieko daryti per prievartą.
Normalu: pradėti drebėti, praėjus kuriam laikui po išlindimo ir / ar keletą valandų jausti šaltuką.
Įspėjimas: nepatartina staigiai sušilti, išgėrus arbatos, apsivilkus šiltą striukę arba iškart įėjus į šiltą patalpą – geriau šilti lėtai
