Ne kartą girdėjusi filmo herojaus, legendinio Beno dainas, ji dar kartą jų klausysis šį ketvirtadienį – įsimylėjėlių dieną kino centre „Skalvija“ bus pristatyta Vytauto Kernagio fondo išleista nauja vinilo plokštelė „Maža išpažintis“. Ji tarsi baigia vinilų trilogiją, kurioje jau yra „Vytautas Kernagis – Akustinis“ ir „Vytautas Kernagis – Tautos šauklys“.

Trys vinilo plokštelės iliustruoja skirtingus maestro gyvenimo etapus. Šiame – itin romantiškas, 1971 metais režisieriaus Algirdo Aramino sukurto, tada beprotiškai populiaraus filmo „Maža išpažintis“ garso takelis: septynios dainos iš kino filmo, tarp jų – dvi dainų „Išskrido drambliai“ ir „Išdžius upeliai“ versijos.

„Šios dainos niekada nebuvo išleistos jokiu formatu“, – sako maestro sūnus Vytautas Kernagis ir pasakoja, kad jo tėtis filmo garso takelyje dainą „Išskrido drambliai“ dainuoja skirtingai. – Vieną kartą drambliai skrenda į Rytus, o kitą – į Pietus. Nežinau, koks buvo sumanymas, tačiau skirtingose dainos versijose keičiasi ir dainos tempas, ir ritmas, ir nuotaika.

Dalia Kernagienė gerai prisimena žurnalo viršelį, kuriame ji pirmą kartą pamatė nuotrauką iš filmo „Maža išpažintis“. „Tuomet mėgavausi jaunyste ir, ką čia slėpti, vaikinų dėmesiu, – pasakoja. – Viršelis man pasirodė ypatingas: Kernagis sėdėjo valtyje su gitara rankoje ir kažką dainavo. Vėjas plaikstė jo plaukus, aplink šėlo jūra. Įdėmiai žiūrėjau į tą nuotrauką, ji tarsi skleidė kažkokią keistą nuojautą. Jaučiau joje visišką laisvę, ryžtą ir nepriklausomybę nuo aplinkos“.

Kas tas vaikinas nuotraukoje, Dalia anuomet nežinojo. Jiedu susipažino gal tik po dvejų metų, kai Vytautas jau buvo žinomas, garsiai apkalbamas, daugelis mėgo, klausė ir savaip dainavo jo dainas. „Pamačiusi jį nedidukėje dailės studentų scenoje, vėl pajutau tą nevaldomą esybę, giliai kunkuliuojančią dvasinę jėgą, neįtikėtiną pasitikėjimą ir veržlumą, kurio neįmanoma supakuoti ar uždaryti tarp sienų. Taip prasidėjo mūsų draugystė“, – prisimena mestro žmona.

Dalia tikina, kad po filmo „Maža išpažintis“ V. Kernagis tapo labai žinomas. Daugybė žmonių eidavo į jo koncertus, o iš jų išeidavo tarsi palaiminti. „Kartą po koncerto viena pažįstama man sako – kaip tau gerai, kad tu Kernagio žmona, – šypsosi Dalia. – Pasijutau keistai, beveik kalta, kad esu labiau arti jo nei kiti. Juokinga, juk gyvenimas ne koncertas ir tikrai ne filmas. Tačiau, faktas, tokios užsispyrusios ir gaivališkos sielos daugiau gyvenime sutikti neteko“.

V. Kernagio amžininkė ir bičiulė, kino kritikė Izolda Keidošiūtė pasakoja, kad A. Aramino filmas „Maža išpažintis“ buvo vienas daugiausiai žiūrovų surinkusių filmų ne tik Lietuvoje, bet ir tuometinėje sovietų sąjungoje. „Žiūrovai prie tokių filmų nebuvo pratę. Filmas tarsi kvėpavo laisve – herojai buvo natūralūs, neįprastai laisvai apsirengę. V. Kernagis filme dainavo ne savo, o tuomet labai populiaraus dainų kūrėjo ir žinomo Vilniaus hipio Olego Zacharenkovo dainas. Tokių dainų sovietinis kinas paprastai nerodydavo“.

Izolda neabejoja, kad „Maža išpažintis“ – vienas geriausių A. Aramino filmų. Prie jo sėkmės, žinoma, prisidėjo ir V. Kernagio asmenybė. „Jei Vytas nebūtų tapęs tuo, kuo tapo, jei nebūtų buvęs toks populiarus, kažin, ar filmo herojus Benas šiandien būtų legenda, – sako Izolda, anuomet ir pati sėdėjusi Lenino aikštėje su ilgaplaukiais vaikinais ir klausiusi Olego Zacharenkovo dainų. „Tokius sėdinčius, su gitaromis, mus persekiojo. Bet kurią akimirką galėjo prisikabinti milicininkas, o jam juk nepaaiškinsi, kad nieko blogo nedarome, tik sėdime ir dainuojame. Laisvė buvo netinkamas elgesys“.

Kai I. Keidošiūtė pirmą kartą pamatė filmą „Maža išpažintis“, dainas, kurias filme dainavo Vytautas Kernagis, ji jau buvo girdėjusi. „Neabejoju, kad filmo režisierius pirmiau dainas išgirdo, o tik paskui sugalvojo jas nufilmuoti“, – priduria kino kritikė.