Svarbiausia – kelionė
Dabar į Ukrainą, o prieš tai į Braziliją šeima vyko dėl Odetos vyro darbo. Kadaise iš Lietuvos dėl savo darbo ji išvyko į Jungtinių Arabų Emyratus, vėliau – į Šveicariją. Tačiau nemažai pasaulio moteris, kurią kai kas dar prisimena kaip televizijos dainų projekto "Iššūkis žvaigždėms" dalyvę, išmaišė ir savo malonumui, nes kelionės nuo seno buvo jos didžiausias pomėgis.
O beveik visų kelionių įspūdžius jai primena A.de Saint Exupery knyga "Mažasis princas" – iš kiekvienos aplankytos šalies moteris stengiasi parsivežti po "Mažąjį princą" tos šalies kalba.
Prieš pokalbį su "Kauno diena" O.Werschlan peržiūrėjo savo kruopščiai pildomą kolekcijos katalogą – šiuo metu jos kolekcijoje yra 76 knygos "Mažasis princas" 66 kalbomis.
Ši kolekcija ypatinga tuo, kad knygas kolekcijai ji renka iš pačios aplankytų šalių. Atvažiavusi į naują šalį Odeta pirmiausia keliauja į knygyną ieškoti "Mažojo princo". Tai padeda ir pažinti miestą, į kurį atvyko, ir patirti nuotykių.
"Labai mėgstu keliauti ir jau daugelį metų darau tai dažnai. Mano kolekcijos idėja – iš kiekvienos šalies, kurioje lankausi pirmą kartą, parsivežti "Mažąjį princą" originalo kalba, – pasakojo Odeta. – Nuvykusi į šalį pirmiausia ieškau knygyno ir, tik atlikusi savo svarbiausią darbą bei praturtėjusi nauju "Mažojo princo" egzemplioriumi, galiu domėtis kitais dalykais."
Oro uostuose, kuriuose tiesiog persėda į kitą lėktuvą, Odeta knygų neperka: "Jei iš oro uosto teritorijos kojos neiškėlei, negali sakyti, kad aplankei šalį. Ir dar man nelabai patinka gauti "Mažąjį princą" dovanų – taip aš netenku dalies malonumo. Nes mano kolekcionavimo esmė – pačiai pabūti šalyje. Tada knygą susieju su šalyje patirtais įspūdžiais", – sako O.Werschlan.
Į paieškas įsijungė vyras
"Prieš vykdama į bet kurią šalį pasistengiu išsiaiškinti, į kokias tos šalies kalbas, dialektus "Mažasis princas" yra išverstas, o po to prasideda knygos medžioklė. Kai kur jų galima rasti tik kokiuose nors specifiniuose, nedideliuose knygynėliuose, kurių savininkas taip pat yra "Mažojo princo" gerbėjas, – tinkliniuose knygynuose vertimų į rečiau vartojamus dialektus dažniausiai net nebūna. Tad, kai aš kur nors važiuoju, man didžiausias malonumas yra tas laikas, kol atrandu savo "Mažąjį princą". Dabar į šį paieškų procesą įsijungė ir mano vyras, tad, vos atvažiavę ir įsikūrę, visų pirma einame ieškoti "Mažojo princo", – pasakoja Odeta.
66 – į tiek kalbų išversto „Mažojo princo“ egzempliorių yra O.Werschlan kolekcijoje.
O prasidėjo viskas nuo Bratislavoje 2003 m. spontaniškai nusipirkto pirmojo "Mažojo princo" egzemplioriaus. Užėjusi į knygyną nusipirkti studijoms reikalingos knygos, akis užkliuvo už "Mažojo princo". Tada ir šmėstelėjo mintis, kad gal tai galėtų būti jos naujas pomėgis ir kartu prisiminimas apie aplankytą šalį.
Kolekcijoje yra ne vienas įdomus knygos leidimas. Išskirtinis kolekcijos egzempliorius parsivežtas iš Argentinos, Buenos Airių. A.de Saint-Exupery šioje šalyje ypač gerbiamas, mat kurį laiką dirbo oro bendrovės "Aeroposta Argentina" vadovu. Mėlyna į mėlyną dėžę įpakuota knyga – itin solidi, iš kitų "Mažųjų princų" išsiskiria dydžiu ir labiau primena albumą, mat į ją sudėti ir A.de Saint-Exupery "Mažojo princo" piešinių eskizai.
Pamilo: Odeta ragina tautiečius nepamiršti Kijevo ir karantinui pasibaigus.
Ypatingos istorijos
Odeta prisiminė istoriją, kaip kartą nedideliame Kubos miestelyje atsitiktinai sutikto žmogaus paklausė, ar jis žino knygą "Mažasis princas", ar tokia knyga komunistinėje Kuboje apskritai yra išleista.
"Jis pasakė, kad taip, yra tokia knyga, ir kitą dieną man ją atnešė. Dar įrašė dedikaciją: "Odetai nuo..." Ir tik po kurio laiko knygoje pastebėjau mokyklos bibliotekos antspaudą, – pasakoja pašnekovė. – Pasirodo, savo kolekcijoje turiu ir nelabai legalią knygą iš Kubos. Beje, ji akivaizdžiai cenzūruota, nes atrodo gerokai mažesnė už kitų šalių leidimus, o paveiksliukai – nespalvoti. Tai vienintelė nespalvota "Mažojo princo" knyga."
Juokinga istorija nutiko ir Omane. Dirbdama Dubajuje Odeta nuvyko į Omaną, susirado knygyną kažkokiame prekybos centre ir paklausė, ar jie turi "Mažąjį princą". Pardavėjos ilgai nesuprato, ko ji nori, kol pagaliau viena patvirtino, kad turi, ir išėjo ieškoti. Kai galiausiai grįžo, atnešė knygą, kuri vadinosi "Mažoji princesė" (Frances Burnett), bet neturėjo nieko bendra nei su A.de Saint-Exupery, nei su "Mažuoju princu". Knygą ji nusipirko ir pridėjo prie kolekcijos, bet tik dėl prisiminimo, kad Omane šios knygos ji nesugebėjo gauti.
Pastaruoju metu įsigytos įspūdingiausios knygos – iš Pietų Afrikos. Keiptaune pavyko rasti vienintelį knygyną, kuris pardavinėjo "Mažąjį princą", išleistą skirtingais dialektais – zulų, afrikanų ir xhosa.
Keisčiausia knyga, kurią gavo dovanų iš bičiulio belgo, – "Mažasis princas" oilsjters (aalsters) dialektu. Sako, kad net internete nepavyko rasti informacijos apie šį dialektą. Odetos žiniomis, tėra apie 25 žmonės Belgijos Aalst regione, kurie galėtų kalbėti šiuo specifiniu dialektu. Vienas to dialekto puoselėtojas išvertė ir išleido šią knygą. Tad, nors Odeta nemėgsta, kai jai dovanoja knygas, ypač iš tų šalių, kur ji dar nėra buvusi, šį kartą nesupyko, nes Belgijoje ji yra buvusi, ir ne kartą, o šis retas egzempliorius kolekciją tik papuošė.
Vertė – ne kaina
Kolekcijoje yra ir "Mažasis princas" Brailio raštu. Knyga – prancūzų kalba, bet tai labai unikalus leidinys, nes net knygos iliustracijos – Brailio raštu. Ją Odeta užsisakė internetu.
Antroji internetu pirkta knyga – "Mažasis princas" senąja lotynų kalba. Ir dar jos planuose – nusipirkti "Mažąjį princą" bibline Jėzaus Kristaus – aramėjų – kalba.
Brangiausiai už "Mažąjį princą" mokėti teko 2006 m. Švedijoje. Tos knygos Odetai nepavyko rasti jokiame Stokholmo knygyne, nes Astrid Lindgren ir Hansas Christianas Andersenas šioje šalyje yra labai populiarūs. Tad ji susirado antikvarinį knygyną ir už 100 eurų įsigijo pirmojo švediško leidimo egzempliorių.
"Nors į tas knygas jau investuota tikrai nemenka suma, svarbiausia – ne tai, – sako kolekcininkė. – Kur kas svarbiau, kiek tos knygos brangios širdžiai. Pavyzdžiui, kažkada knygyne "Mint Vinetu" įsigijau patį pirmąjį, 1959 m., "Mažojo princo" leidimą lietuvių kalba. Yra mano kolekcijoje ir pirmas mano vaikystėje turėtas "Mažasis princas", kurį net buvau iškeitusi į kramtomosios gumos "Donald" popierėlius. Pamenu, kad mano mama tada labai liūdėjo, nesuprato tokio mano žingsnio, po to pavyko atsikeisti ir atgauti knygą."
Knygos keliauja kartu
2019-aisiais Odeta su šeima iš Brazilijos persikėlė gyventi į Ukrainą. "Mažąjį princą" ukrainiečių kalba ji nusipirko dar prieš persikraustant, kai buvo atskridę čia tik apsižvalgyti.
Kad ir kur šeima gyventų, kartu važiuoja ir visos Odetos knygos, ir "Mažojo princo" kolekcija. "Be savo knygų lentynos aš neįsivaizduoju gyvenimo. Kai kur nors kraustausi, kaip namuose aš pasijuntu tik tada, kai atvažiuoja mano knygos ir CD – mano muzika. Tik tada, kai šiuos daiktus susidedu į lentynas, galiu pasakyti: viskas, čia mano namai", – sako O.Werschlan.
Jos dukra Laura dar nelabai turi progų naršyti po mamos kolekciją, bet "Mažojo princo" istoriją ji žino ir labai ją mėgsta. Nors Kakė Makė valdo, vakarais ji dažnai mamos paprašo paskaityti ir "Mažąjį princą". Kijeve šeima gyvena prie Peizažnaja alėjos, kurioje yra labai graži Mažojo princo ir lapės skulptūra – tai taip pat mėgstama Lauros pasivaikščiojimų vieta.
Du pasauliai
O.Werschlan pasakojo, kad Kijevas šiomis dienomis gyvena panašiai, kaip ir Vilnius, – paskelbtas karantinas, daug kas uždaryta, į maisto parduotuves žmones įleidžia tik po kelis ir tik su kaukėmis. Tačiau streso, įtampos, atrodytų, mažiau nei Lietuvoje, nesijaučia tiek to nerimo, koks pasiekia ją iš gimtinės.
Moteris teigia labai abejojanti, kad oficialiai skelbiama informacija apie užsikrėtusius COVID-19 yra patikima. Ypač daug abejonių kilo neseniai pavažinėjus automobiliu po Kijevo miegamuosius rajonus miesto pakraštyje.
"Esu sugalvojusi tokį asmeninį projektą – nufotografuoti ir aprašyti labai įspūdingus milžiniško dydžio Kijevo grafičius, kurių čia yra daugiau nei 150. Tad nuvažiavome kelių pasižiūrėti į miegamuosius rajonus, ir ten pamačiau jau visai kitokį Kijevo vaizdą. Žmonės vaišinasi alkoholiu susėdę tiesiog prie laiptinių, žaidimų aikštelėse tarp namų pilna vaikų, visi karstosi, nors miesto centre, senamiestyje pakanka užrašo, kad į jas negalima eiti. Matosi, kad ten – kitas pasaulis, ten žmonėms mažiausiai rūpi karantinas", – pasakoja Odeta.
Geografija: „Mažojo princo“ knygos kolekcijos savininkei primena šalis, po kurias keliauta.
Rašys gidą po Kijevą
O.Werschlan pastebėjo, kad prieš karantiną gana daug žmonių iš Lietuvos atvykdavo į Kijevą. Pašnekovė ragina tautiečius nepamiršti šio miesto ir karantinui pasibaigus.
"Kijevas – puiki vieta įvairiausių skonių ir skirtingų pomėgių žmonėms, – sako moteris. – Jeigu tau patinka gatvės menas – važiuok į Kijevą. Jeigu mėgsti valgyti, lankytis restoranuose – važiuok į Kijevą. Jeigu patinka būti parkuose, važinėtis dviračiu – važiuok į Kijevą. Jeigu nori pamatyti įstabaus grožio vienuolynus ir cerkves – važiuok į Kijevą. Jeigu nori nebrangiai pasišopinti – važiuok į Kijevą. Jeigu nori klasikinės kultūros – opera, baletas, spektakliai vaikams – viską rasi Kijeve. Tai nerealus ir labai gražus miestas su įspūdinga architektūra, gausybe istorinių pastatų. Po San Paulo man čia akis atsigauna."
Pati Odeta dabar svajoja parašyti savaitgalinių kelionių po Kijevą gidą. Sako, baigsis karantinas – gal šio projekto ir imsis.
