Lengva mylėti Tėvynę kaip idėją. Vėliavytėmis per šventes pamosuoti, šventiniame koncerte himną sugiedoti, patriotišku įrašu prie dar patriotiškesnės nuotraukos socialiniuose tinkluose pasidalyti – tuomet meilė per kraštus liejasi. Tik net ir teoriškai primatuota ne tokioje patogioje situacijoje toji meilė gerokai apmąžta. O jei, kaip Ukrainoje, reikėtų už Tėvynę krauju pasirašyti? Ginti ją ne tik kaip idėją, bet kaip tautos namus? Kiekvieną jų centimetrą.

Savotišku jausmomačiu yra tapęs Pilietinės visuomenės instituto atliekamas tyrimas. Pastaroji Pilietinės galios indekso apklausa parodė, kad tokiu atveju, jei Lietuva būtų užpulta kitos šalies, meilė pusei tautiečių išgaruotų. Mat ginti Tėvynę pasirengę 50 proc. šalies gyventojų, 13 proc. – pasitrauktų iš Lietuvos, 15 proc. – laikytųsi nuošalyje, o likę 22 proc. nežino arba neatsakė, kaip elgtųsi tokioje situacijoje.

Tokie mylėtojai į savo meilės receptą neįdeda įsipareigojimo, pasiaukojimo, ištikimybės, prisirišimo, o be šių ingredientų meilė prėska.

Žinoma, tie 13 proc., kurie išneštų kudašių, irgi dievagotųsi mylį Tėvynę – per nuotolį, iš Ispanijos pajūryje šluojamų būstų. Tokie mylėtojai į savo meilės receptą neįdeda įsipareigojimo, pasiaukojimo, ištikimybės, prisirišimo, o be šių ingredientų meilė prėska. Patriotiška meilė Tėvynei – sunki. Mat čia, kaip ir sutuoktinių santykiuose prieš Dievą, – ir džiaugsme, ir varge.

Vasario 16-ąją turime prabangą švęsti Lietuvą džiaugsme. Galime nesislapstydami ir išdidžiai kelti trispalvę. Galime didžiuotis savo tautos namais, nes per Nepriklausomybės metus pastatėme juos saugius, jaukius, patikimus. Be tikros meilės tai nebūtų pavykę. Tegul jos užtenka ir rytojui!

Visiems žinomas paradinis požiūris į kalbą: lietuvių kalba – itin sena ir unikali, todėl ją reikia ginti ir saugoti! Šią maldelę, žinoma, atkalba ir tie, kurie kirviu apkapoja tas seniausias kalbos šaknis. Iki šiol didžiavęsi unikalia moteriškų pavardžių daryba jau pavargome nuo savitumo. Visam pasauliui pavardės – vienas ryškiausių tautinio tapatumo ženklų, mums gi panižo būti tokiems, kaip visi. O teisę rašyti raides w, q ir x puolėme ginti net Konstituciniame Teisme, tarsi čia būtų vieta pasverti savo tautiškumą.

Labai karštai mylime Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. „Tai žymiausias kada nors gyvenęs Lietuvos dailininkas ir kompozitorius“, – išpyškiname ir vėl paradinį požiūrį, dosniai apdalydami svečius iš užsienio atvirukais ar suvenyrais su jo tapybos darbais. Didingai paskelbėme, kad 2025-uosius vadinsime M. K. Čiurlionio metais, minėdami 150-ąsias jo gimimo metines. Tačiau čia pat... dilgėlių puokštę kyštelime. Tiksliau – špygą. Ją finansavimo prasme šiemet gavo garsiausio lietuvių kompozitoriaus namuose-muziejuje Druskininkuose 57 metus (!) rengtas festivalis „Fortepijoninės muzikos vasara“. 58-aisiais unikali muzikavimo tradicija – klausytis fortepijoninės muzikos didžiojo kompozitoriaus gimtuosiuose namuose, obelų sode pro pravertą langą, – Kultūros tarybos ekspertams pasirodė neverta palaikymo. Prieš dvejus metus jie jau sublizgėjo nė euro neskyrę vienam seniausių tautinės kultūros festivalių „Skamba skamba kankliai“. Sunku mylėti darbais, oi sunku.