Jau praėjo 140 metų nuo Kauno fortų statybos pradžios – anuomet tai buvo viena didžiausių ir moderniausių tvirtovių Rusijos imperijoje.  Fortų požemiai ilgiu nenusileidžia Laisvės alėjai, o sienos – Savanorių prospektui. Anuomet visas miestas buvo apjuostas ne tik fortais, įtvirtintais pylimais, tačiau ir spygliuota viela.

„Per nelegalių migrantų antplūdį prisiminėme, jog kadaise Kaune buvo didžiulis spygliuotos vielos fabrikas, gaminęs tūkstančius tonų vielos, kuria buvo apraizgytos Kauno apylinkės. Kaip anuomet sakydavo – iš miesto ir į miestą joks gyvas sutvėrimas negalėjo patekti. Ir štai dar kita aliuzija atsitiko pandemijos metu – prieš kelerius metus negalėjom įsivaizduoti, jog tai pasikartos ir Kaunas vėl bus izoliuotas, o gatvės užblokuotos“ – teigia VŠĮ Kauno tvirtovės parkas direktorius Egidijus Bagdonas.

Net ir karo Ukrainoje kontekste, tvirtovė ir fortai arba miestas-tvirtovė išlieka labai aktualūs. Tik jau nebe tokie, kokie buvo XIX-ame amžiuje. Šiandien fortas – tai sugebėjimas apsiginti, tai pilietinis pasipriešinimas, civilinė sauga.

Pats fortiškiausas kaunietis būtų tas, kuris gerai pažįstą savo miestą-tvirtovę. Šį sezoną organizatorių tikslas – pažadinti miesto ir rajono gyventojų smalsumą, tyrinėti, atrasti naujas ir įdomias vietas mieste, fortų požemius, takus upių slėniuose. 

Dar prieš kelerius metus pradėję organizuoti renginius fortuose organizatoriai teigia pastebėję nuostabą, kuomet šalia forto gyvenę žmonės pirmą kartą apsilanko jame ir stebisi – o kodėl anksčiau čia niekas nevyko? Juk tokios įdomios, paslaptingos vietos.

A. Aleksandravičiaus, I. Sauliaus nuotr.

Dar tuomet, kada lietuviškas raštas buvo uždraustas, ir spausdintą žodį į Lietuvą nešė knygnešiai, lietuviška spauda klausė: „Kam maskoliai pavertė Kauną į drūtvietę? Jau kiek metų praėjo, kaip maskoliai triūsia apie Kauno apšarvojimą. Išpylė galybes pinigų, nuluptų nuo nuvargusio svieto.“

Ne paslaptis, kad daugelį metų kauniečiai į fortus žiūrėjo kaip į svetimus rusiškos galybės likučius, kurie simbolizuoja priespaudą ir okupaciją. Net ir sovietmečiu daugeliu fortų naudojosi sovietinė kariuomenė – buvo dislokuoti priešlėktuvinės gynybos daliniai, patalpos buvo naudojamos ir amunicijai, kurui laikyti, taip pat sandėliuoti daržoves.

„Suomenilinnos tvirtovė Suomijoje – tai tvirtovė, kurią statė švedai, vėliau šeimininkavo rusai. Suomijai atgavus nepriklausomybę buvo paskelbta, kad ši tvirtovė – nacionalinė pilis, Suomijos tvirtovė“, – teigė E. Bagdonas.

Kauno tvirtovė – Laisvės tvirtovė. Iš Pirmo pasaulinio karo griuvėsių čia kūrėsi atkurtos Lietuvos laikinoji sostinė. Iš lietuviško molio nulipdyta tvirtovė, kuriai reikia tik šilumos, kad šalti ir drėgni požemiai virstų bendruomenės susitikimo, aktyvaus laisvalaikio ir šiuolaikinės kultūros erdvėmis.

Proginė dovana

Galingas ąžuolas, plasnojantis paukštis, pasakų pilis, spalvingas gėlynas, jūros bangas skrodžiantis laivas – jau daugiau nei metai kiekvienos Lietuvai, Kaunui ar Kauno apskrities viešajai bibliotekai reikšmingos dienos proga Ala sukuria vis kitą instaliaciją ant bibliotekos trečiojo aukšto grindų parketo.

"Stovint šalia, instaliacijos dydis, siužetas, spalvų deriniai ne itin matosi. Pirmą kartą mūsų lankytojai net pasipiktino, kaip nepagarbiai elgiamasi su knygomis ir dar kur – bibliotekoje! O viena moteris net žadėjo paskambinti į "Kauno dieną" – pranešti apie netvarką, – šypsosi A.Volkova. – Ar pranešė, nežinau, bet džiaugiuosi, kad susidomėję atėjote."

Bibliotekininkė kviečia užlipti į ketvirtą aukštą ir pažiūrėti žemyn – iš čia atsiveria nuostabus reginys: dešimtys knygų, sustatytų nugarėlėmis į viršų, suguldytų, išdėliotų lyg potėpiai dailininko drobėje, susilieja į unikalų kūrinį. A.Volkova rodo nuotraukas, kuriose užfiksuotos ir kitokios instaliacijos – su įkomponuotais žmonėmis – vaikais, suaugusiaisiais.

Potėpiai: sustatydama, įvairiai guldydama ir dėliodama knygas Ala kuria paveikslo faktūrą, struktūrą, išgauna tobulesnių spalvų niuansų. A. Volkovos asmeninio archyvo nuotr. 

"Turiu mintį šias nuotraukas panaudoti kalendoriui arba atvirukams", – prasitaria fantazijos nestokojanti kūrėja.

Šiose nuotraukose puikiai matyti ne tik instaliacijų grožis, bet ir ypatingas jų dydis – kai kurios didesnės nei 4–5 m.

Vis nauji iššūkiai

Mintis panaudoti knygas įvairiems meniškiems ar praktiškiems darbams nėra netikėta ar nauja: iš jų kuriamos skulptūros, baldai, lentynos, šviestuvai, knygų puslapiai įmantriai lankstomi, karpomi, klijuojami ir pan. Ši kūrybinė medžiaga Alai taip pat nėra naujiena: įspūdingiausias, iššūkiu tapęs darbas – puošni (beje, dėvima!) iš laikraščių puslapių suklijuota suknelė.

Pastarųjų instaliacijų idėją įkvėpė Valstybės 100–mečio proga Kauno Petrašiūnų progimnazijos pradinių klasių mokiniams organizuota Skaitytojų aptarnavimo skyriaus ir Elektroninių paslaugų plėtros grupės edukacija – iš knygų pastatyti pilį.

"Juk Gedimino pilis – mūsų valstybės simbolis. Ant grindų išdėliojau jos kontūrus, o vaikai nešiojo ir dėjo knygas. Dėl saugumo mūsų statinys nebuvo aukštas, bet pakankamai erdvus, kad tilptų beveik visi edukacijos dalyviai. Baigę nusifotografavome. Vaikams buvo labai smagu", – tikina A.Volkova, kurią, kaip ir moksleivius, įtraukė pats kūrybinis procesas.

Ji suprato, kad norint kurti didelius erdvinius objektus, būtinas tvirtas karkasas – viena ant kitos sudėtos knygos vargu ar tvirtai laikysis, konstrukcija nebus itin stabili, todėl pasirinko plokštumą.

Sulaukė palaikymo

Pirmuosius savo darbus Ala kūrė labai nedrąsiai – nežinojo, kaip į jos meną reaguos bibliotekos lankytojai.

"Dėl nepagarbaus elgesio su knygomis skaitytojams jaudintis nereikia: instaliacijoms nenaudoju skaitomų ir saugomų brangių, unikalių leidinių, atsirenku iš nurašytų, skirtų makulatūrai", – paaiškina pašnekovė.

Bibliotekos feisbuko paskyroje visada įkeliamos naujų jos darbų nuotraukos, kurios sulaukia didelio susidomėjimo ir puikių atsiliepimų. Teigiamas kūrybos įvertinimas A.Volkovą įkvepia nenuleisti rankų, realizuoti dar įdomesnius sumanymus.

Instaliacijoms knygas Ala atsirenka pagal dydį, storį, viršelių ir nugarėlių spalvą bei atspalvį. Koloritas – svarbiausias atrankos kriterijus: kuo platesnė spalvų paletė, tuo paveikslas tikroviškesnis, vaizdingesnis, iškalbingesnis.

Tapyba knygomis

"Man kiekviena knyga – tarsi teptuko potėpis ant drobės. Tai labiausiai matoma instaliacijoje "Medis". Ąžuolas – bet kuriam lietuviui stiprybės, tvirtybės, ilgaamžiškumo, kartu Lietuvos valstybės, mūsų tautos simbolis. Nereikia pamiršti, kad ir Kauno apskrities viešąją biblioteką iš visų pusių supa galingi ąžuolai", – pastebi darbų autorė, pastarąjį kūrinį skyrusi Baltijos kelio 30–mečiui paminėti.

Kad išgautų medį užliejusių saulės spindulių efektą, kaip profesionali tapytoja, A.Volkova naudojo virš 800 skirtingų atspalvių – nuo šviesios gelsvos, rusvos, sodrių žalių iki tamsiai raudonos – vyšninės, rudos, pilkos, knygas ne tik statė – kai kurias jų guldė.

Puokštė: "Motinos dienai" – gėlės mylimai mamai. A. Volkovos asmeninio archyvo nuotr.

Pasak pašnekovės, tik atrodo, kad knygas sustatyti nugarėlėmis vieną šalia kitos labai paprasta, o iš tiesų – vienas netikslus judesys ir nuvirsta ilgiausia, kantriai statyta knygų vora – negalima skubėti, reikia nusiraminti, susikaupti. Neretai, pavyzdžiui, "tapydama" pievą, jūrą, dėliodama medžio lapiją ji tyčia knygas guldo, vienas pridengia kitomis, kartais net atverčia it skaitytų – tai padeda išgauti norimą faktūrą, kurti tobuliau – it šešėliavimo technika akvarelėje persilieja spalvos.

Įasmeninti paveikslai

Jei knygos Alai virsta dažais, drobe tampa grindų parketas. Kreida ant jo ne tik nenusipieši viso vaizdo, negali pasižymėti net pagrindinių kontūrų – kreida pieštų linijų nuo parketo neįmanoma nuvalyti, lieka pėdsakai.

"Visus paveikslus dėlioju iš nuojautos, be iš anksto nupiešto eskizo, – šypsosi instaliacijų autorė. – Matyt, turiu gan gerą kompozicijos ir mastelio suvokimą."

Visgi A.Volkova labai kritiškai vertina savo darbus, vis suranda, ką galėjo padaryti kitaip, patobulinti. Jai smagu atrasti neįprastus sprendimus. Vienas tokių sumanymų – instaliacijas įasmeninti papildant vaizdus gyvais žmonėmis.

"Taip ne tik atsiranda daugiau spalvų, gyvybės – kuriama konkreti nuotaika. Priklausomai nuo to, kaip žmogus įsikomponuos – atsisės, atsiguls, kokia bus jo poza, nuotaika, keičiasi ne tik vaizdas, bet ir paveikslo siužetas, – džiaugiasi savo atradimu kūrybinga bibliotekos darbuotoja. Prie savo instaliacijų ji visada padeda iš viršaus atliktas jų nuotraukas. – Gal kam kils noras nusifotografuoti?.."

Savivaldybės paskelbtame „Žaliojo tilto meninių instaliacijų konkurse“ išrinkti pirmieji du laimėję projektai: skulptoriaus Donato Norušio „Šeima“ ir menininko, fotografo Sauliaus Paukščio meninė instaliacija „Megarealybės gerumo aktyvatorius“. Pakaitomis po pusmetį šios laikinos instaliacijos tiltą puoš visus 2019 metus, kol jas pakeis nauji tęstinio konkurso laimėtojų projektai. 

„Džiaugiuosi, kad ilgus dešimtmečius Žaliojo tilto postamentus bjaurojusios sovietinio laikotarpio skulptūros bus keičiamos laisvos Lietuvos, kūrybingo ir atviro Vilniaus menininkų meninėmis instaliacijomis. Kaip ir buvo skelbta konkurso nuostatuose – tai bus laikinos instaliacijos, jos keisis kas 6-9 mėnesius, kol bus nuspręsta galutinai, kokia yra šio seniausio Vilniaus tilto vizija ir kokie menininkų darbai turi likti ateities kartoms. O kol kas – mėgaukimės meno atstovų darbais ir aktyviai diskutuokime,“ – sakė tarybos narys ir šio konkurso iniciatorius  Marius Skarupskas.

Pirmoji nuo kitų metų sausio beveik 6 mėnesius tiltą puoš autorius Sauliaus Paukščio meninė instaliacija „Megarealybės gerumo aktyvatorius“. Savo darbu menininkas kvies aktyviau reaguoti į aplinką ir puoselėti svarbiausias visuomenės vertybes. Žaliojo tilto postamentus papuoš keturi vėjo energijos agregatai / vėjarodės. Kiekvienas agregatas aktyvuoja skirtingą energetinę – visuomeninę žmogiškojo pradmens informaciją. Šios instaliacijos autorius Saulius Paukštys yra vienas išraiškingiausių Lietuvos menininkų, žinomas savo fotografinėmis portretų serijomis, išgarsėjęs kaip visuomeninių, pilietinių projektų iniciatorius ir kūrėjas.

„Mano pasirinktos vertybės – drąsa, sąžinė, teisybė ir ryžtas – neatsitiktinės, nes jaučiu, kad yra didelis jų trūkumas dabartinėje visuomenėje, ypač tarp vadovų, vedlių ar politikų. Mano kurtos vėtrungės mums primintų, kad tos vertybės dar egzistuoja, o jų besikeičianti padėtis bus aliuzija į tai, kad nėra vienos teisybės ar vienos drąsos, kad negali būti kategoriškų dalykų, nes vienas elementas paprastai turi daug variantų. Tai būtų ne tik kinetinė atrakcija tiesioginiame vertime, bet ir šiek tiek filosofinės potekstės,“ – sakė menininkas Saulius Paukštys.

Antrosios instaliacijos autoriaus Donato Norušio meninėje instaliacijoje „Šeima“ naudojami tokie artefaktai, kaip geležis, keramikinis indas, bei saulės baterija maitinamas skaidrių projektorius, kalba apie miesto teikiamus išteklius. Nuo 2019 m. birželio iki metų pabaigos instaliacija kvies analizuos šeimos, kaip socialinės institucijos, santykį su urbanistine vietove ir atvaizduos miesto daromą įtaką šeimai, tiek iš fiziologinės, tiek iš filosofinės pusės. Jaunasis menininkas, skulptorius aktyviai dalyvauja Lietuvos ir Pabaltijo šalių festivalių erdvėse ir daugiausiai žinomas jaunosios kartos atstovams.

„Žaliojo tilto meninių instaliacijų konkurse“ taip pat dalyvavo menininkai Eglė Grėbliauskaitė ir Paulius Zaviša.

2019 metais Žaliojo tilto meninėms instaliacijoms miestas skirs daugiau kaip 28 tūkst. eurų. O kitais metais bus skelbiamas naujas konkursas, po kurio paaiškės, kokios kitos instaliacijos puoš seniausią sostinės tiltą 2020 metais.

Žiūrėkite į viršų

Senamiestis, miesto centras ir jo pakraščiai nuolat blaško praeivių dėmesį. Vienoje gatvėje vyksta intensyvios statybos, kitoje – renovuojami seni namai.

Žvilgsniai šokinėja nuo vieno taško prie kito, o didžiausioje pėsčiųjų gatvėje, ties "Aušros" gimnazija ir Tado Ivanausko muziejumi nevalingai kyla į viršų. Dar nuo praėjusių metų vasario čia kybo menininko Tado Vosyliaus kurta instaliacija – viena iš "Kauno akcentų" laimėtojų. Maždaug 8 kg svorio, daugiau nei 4 m ilgio meno kūrinys vaizduoja valtį ir joje sėdintį žvejį su meškere rankoje.

Pagal pirminį planą instaliacija turėjo pakibti kitoje vietoje – Laisvės alėjos atkarpoje tarp SEB ir Šiaulių bankų. Vienas iš darbą laikančių lynų turėjo būti pritvirtintas prie daugiabučio, tačiau pastarojo gyventojai nesutiko ir taip valčiai lėmė kitą uostą.

"Idėja puiki, tačiau buvo galima paieškoti tinkamesnės vietos", – dengdama akis nuo kaitrių spindulių kaunietė Irena neslėpė, kad meno kūrinį sunku pamatyti ne tik saulėtą dieną. Debesų fone valtis esą ištirpsta ir apniukusiomis dienomis. Prieš paleisdamas idėją irtis virš praeivių galvų, T.Vosylius svarstė, ar nereikėtų ją padaryti šviečiančią. Deja, planai taip ir liko neįgyvendinti.

Teko sulaukti kritikos, kad konkursai vyksta, o rezultatų nėra. Sakėme: kantrybės, ateis laikas ir ims dygti kaip grybai po lietaus.

"Jei atvirai, ją pamačiau tik prieš kelis mėnesius. Anūkas sušuko: "Močiute, kas ten?" – Irena juokėsi, kad net ir tada atsitiktinai skridusį droną ji pamatė greičiau nei įspūdingo dydžio meno kūrinį.

Išsibarsčiusios kriauklės

Eidami pro Istorinę Lietuvos Respublikos Prezidentūrą požeminės perėjos link žvilgtelėkite po kojomis – grindinyje ieškokite ne judančių plytelių, o bronzinės kriauklės.

Tokią pat turėtumėte pastebėti Vilniaus ir M.Daukšos gatvių sankirtoje, Aleksoto gatvėje prie Perkūno namo ir V.Putvinskio gatvėje prie Žaliakalnio funikulieriaus. Būta minčių kriaukles įmontuoti ir į Laisvės alėjos grindinį, tačiau dėl pėsčiųjų bulvaro rekonstrukcijos planai atidėti. Ką simbolizuoja šie ženklai? Šv.Jokūbo kelią, kuris driekiasi per Ispaniją. Piligrimų tikslas yra pėsčiomis pasiekti Santjago de Kompostelos katedrą, kur palaidoti šventojo palaikai. Prieš kurį laiką Šv.Jokūbo kelias buvo pradėtas žymėti Dzūkijoje. Juo einant nuo Punios per Birštoną galima pasiekti Kauną, o keliautojus kas 200 m sveikina mėlyname fone pieštos geltonas kriauklės.

Vilniaus ir Birštono gatvės požeminė perėja, jungianti Naujamiestį su Senamiesčiu, bene labiausiai gausi "Kauno akcentų". Šių metų vasarį čia atsirado Karolio Nekrošiaus meninė instaliacija "Transition", lubose žyminti atstumus nuo perėjos iki atitinkamų miesto centro objektų. Ant rusvų plytelių įspausti Senamiesčio taškai, ant pilkų – Naujamiesčio.

Nesibaiminkite, centro maršrutas neprispaus jūsų galvų – instaliacija, pagaminta iš lengvo aliuminio, iš po kurio sutemus sunkiasi modernus apšvietimas.

"Kiek nedaug reikėjo, kad ne itin jauki perėja virstų traukos vieta", – menininko darbą gyrė kaunietė Vita.

Ne visi supranta

Įveikę požeminę perėją ir vėl išvydę dienos šviesą Vilniaus gatvėje, pasukite galvą kairiau ir pasveikinkite vieną naujausių miesto akcentų – menininko Luko Š̌iupš̌insko darbą "Zen triušis". Pagal pirminį sumanymą medituojančio gyvio skulptūrą buvo planuojama įrengti vaizdingoje vietoje Nemuno krantinėje, galiausiai pasirinktas miesto centras.

Nors ant požeminės perėjos triušis sumontuotas prieš savaitę, jau spėjo sulaukti pačių įvairiausių vertinimų.

"Tikrai nepasakyčiau, kad čia triušis. Veikiau – mopsas", – naująjį požeminės perėjos gyventoją iš visų pusių apžiūrėjo autobuso lūkuriavusi ponia Adelija.

Tuomet iš rankinės išsitraukė akinius ir pabalnojusi jais nosį ėmė garsiai skaityti užrašą triušio užnugaryje: geriausia taktika kiškių lenktynėse jose nedalyvauti.

"Ką tuo norėjo pasakyti autorius?" – gūžtelėjo nesusipratusi miestietė.

Dar vienas "Kauno akcentas", tiksliau – bent keliolika jų įrengti Rotušės aikštėje ir jos prieigose. Idėją "Diafragma" įgyvendino Dariaus Augulio įmonė.

Kalbinti miestiečiai vienbalsiu tvirtino, kad fotoaparato objektyvus menantys dviračių laikikliai ne tik puošia aikštę, bet atlieka tiesioginę savo funkciją – kol geri kavą vienoje iš Rotušės kavinių, dviratę priemonę saugo diafragmiški dviračių stovai.

Mielai pozuoja su A.Mapu

Vienas populiariausių "Kauno akcentų" darbų – žydų kilmės rašytojo, moderniojo hebrajų romano pradininko Abraomo Mapu skulptūrinė kompozicija.

Simboliška, kad šis Martyno Gaubo darbas pastatytas ne Vilniaus ar M.Daukšos, o A.Mapu gatvėje, stiklo studijos ir "Ars et mundus" galerijos pašonėje. Kaip buvo teigiama projekto kūrimo metu, autorius siekė ne tik statiškai pavaizduoti žinomo kultūros veikėjo figūrą, bet įtraukti ir praeinančius žmones – būtent todėl šalia skulptūros atsirado kėdės, skatinančios prisėsti šalia ir pabendrauti su A.Mapu.

Regis, M.Gaubo lūkesčiai viršyti su kaupu. Anot Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjo Sauliaus Rimo, virtualioje erdvėje jis nuolat pastebi nuotraukas, kuriose žmonės pozuoja nuotaikingai sukritę ant kėdžių šalia kepurėto besišypsančio litvako.

"Tai yra vienas mėgstamiausių miestiečių kūrinių, atliktų per "Kauno akcentų" programą ir mano asmenine nuomone – vienas labiausiai pavykusių", – santūriai pasidžiaugęs pastarojo darbo sėkme, iš Senamiesčio S.Rimas persikėlė į Vytauto prospekto, Donelaičio ir Parodos gatvių sankirtą, kur įtupdytas dailininko Naglio Ryčio Baltušniko darbas.

Nors yra pirmoji aikštė pasaulyje, į kurią negalima patekti ir netgi pamatyti ją stovint ant šaligatvio, Fluxus įkūrėjo Jurgio Mačiūno vardu pavadinta aikštė, anot Kultūros paveldo skyriaus vedėjo, populiarumu mažai nusileidžia A.Mapu kompozicijai.

"Žmonės vis bando nelegaliai kirsti gatvę ir patekti į ją", – apie smalsiausiųjų bandymus padaryti tai, kas sunkiai įmanoma, kalbėjo S.Rimas.

Paminklas žydams atminti

Smarkiai nenutolome nuo žydų tematikos ir Senamiesčio – automobiliu įveikę Petro Vileišio tiltą, variklį išjungėme Slabadoje, šalia 21-uoju numeriu žymėto A.Kriščiukaičio gatvės dviaukščio.

Dar prieš gerą pusmetį jis tebuvo senas namas, dabar – Kauno ir Vilijampolės akcentas, kurį sukūrė menininko Vytenio Jako rankos. Darbu "Degantys akmenys" idėjos autorius siekė ne tik prikelti namą, stovintį greta obelisko, įamžinusio Kauno žydų geto teritoriją. Kartu su būriu bendraminčių kūrėjas troško pabrėžti lietuvių požiūrį į žydų kultūrinio ir istorinio paveldo svarbą, minint Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį.

Būrys menininkų savo jėgomis tinkavo namo fasadą, vėliau ant jo klijavo skirtingų dydžių veidrodžių atraižas. Likusias vietas uždažė įvairiomis spalvomis. Viename iš namo kampų įtupdė gėlę, kitame – du rankomis susikibusius vaikus. Jie, anot V.Jako, simbolizuoja žydų ir lietuvių bendrystę, kaimynystę ir susitaikymą.

V.Jakas įsitikinęs, kad "Degantys akmenys" – tramplinas didesniems sumanymams. Laikui bėgant šioje vietoje, jo manymu, galėtų veikti šiuolaikinis žydų muziejus.

Padidėjo žmonių dėmesys

Name šiuo metu gyvena dvi moterys. Viena jų – Angelija Gūdžiuvienė, akylai stebėjusi darbo eigą, o menininkus vaišinusi ne tik arbata su sumuštiniais, bet ir karštaisiais patiekalais.

"Aš čia nuo pat gimimo – 1948-ųjų", – paklausta ar tiek pat dešimtmečių skaičiuoja ir namas, moteris purtė galvą. Tikrojo dviaukščio amžiaus esą negalėjo pasakyti ir jos mama, anuomet čia gyvenusi su savo seserimi bei broliu. Laikas, anot A.Gūdžiuvienės, smarkiai pakeitė aplinkinį vaizdą. Neliko akmenimis grįstos gatvės – ji išasfaltuota ir išplatinta. Sovietmečiu aplink stovėjusios lūšnos nugriautos, o jos namas liko nejudintas.

"Kas galėjo pagalvoti, kad įvyks toks virsmas", – pro lauko duris svėrėsi namo gyventoja, o paklausta, kaip pasikeitė gyvenimas po V.Jako prisilietimo, nusijuokė. Žmonės esą stoja kur kas dažniau. Vieni iš kišenių traukia mobiliuosius telefonus, kiti – stovus su kameromis. Pro šalį einančios dailiosios lyties atstovės neretai stabteli prie veidrodžių pasitaisyti šukuosenas ar paryškinti nusitrynusias lūpas.

"Gyvenimas teka įprasta vaga. Netrikdo nei žmonės, nei automobilių srautai, kurie nenutrūksta kiaurą parą. Vienas dalykas tik neramina – netvarka. Anksčiau pati tvarkydavau aplinką šalia obelisko, dabar dėl sveikatos negaliu to daryti", – A.Gūdžiuvienė vylėsi, kad į jos kalbas dėmesį atkreips atsakingi asmenys.

Darbų bus dar daugiau

Ar dar pamenate Prancūzijos rašytojo Antoine'o de Saint-Exupery pasaką "Mažasis princas"? Jei ne, tuomet privalote apsilankyti Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode.

Klausiate kam? Geriausiai į šį klausimą atsakytų skulptorius Tadas Vosylius, tarp rožių ir kitų žiedų nutupdęs skulptūrą, primenančią Mažojo princo planetą.

Meno kūrinys, pavadintas "Planeta X", sveria maždaug 4 t ir yra pagamintas iš stipriai emaliuoto balto betono. Skulptūrą, kurios diametras daugiau nei 4 m, menininkas kūrė daugiau nei keturis mėnesius. Tai ne vienintelis T.Vosyliaus darbas. Skulptorius ruošiasi įgyvendinti dar dvi konkurse "Kauno akcentai" laimėjusias idėjas – "Molas" ir "Lenktynės". Pastarajam sumanymui virtus kūnu, Jonavos gatvės žiedinėje sankryžoje ratu turėtų skrieti žirgai. Menininkui įtvirtinus skulptūras, teritorija bus apsodinta daugiamečiais augalais. Jie atsidurs skulptūrų užnugaryje.

Įsisukusi "Kauno akcentų" darbų ruletė Kauno paveldosaugos skyriaus vadovą itin džiugina. Tiesa, kelias iki dabartinės būklės esą nebuvo trumpas.

"Teko sulaukti kritikos, kad konkursai vyksta, o rezultatų nėra. Sakėme: kantrybės, ateis laikas ir ims dygti kaip grybai po lietaus", – darbais, kurie įgavo pagreitį džiaugėsi pašnekovas. Vien šiemet, S.Rimo skaičiavimais, žadama įgyvendinti iki dešimties "Kauno akcentų" projektų. Vienas jų – Vytis, kurio darbų pradžia paskelbta praėjusią savaitę.

"Dar vienas įrengtas šią savaitę – "Ekomobilis" prie Kauno technologijos universiteto Chemijos fakulteto, – Kultūros paveldo skyriaus vedėjas miestiečius ragino būti budrius ir ieškoti ženklų, keičiančių miesto veidą. – Tai gali būti savotiškas žaidimas. Kodėl gi ne?"

Ne projekto dalyvis

Beklaidžiojant "Kauno akcentų" maršrutu, akis užkliuvo už nykštuko, stovinčio ant pėsčiųjų tilto, vedančio "Žalgirio" arenos link. Lentelė po mažylio kojomis skelbė, kad gero linkintis nykštukas – miesto partnerio Vroclavo dovana.

"Tai taip pat miesto akcentas, tik atsirado jis ne pagal "Kauno akcentų" programą. Vroclavas buvo 2016 m. Europos kultūros sostinė, o nykštukas tarsi simbolizuoja estafetę, kurią Vroclavas perdavė Kaunui, – baigdamas pokalbį S.Rimas kvietė ne tik pasveikinti tiltą saugantį, rankoje gėlę gniaužiantį svečią iš kaimyninės šalies, bet ir pasidomėti nykštukų svarba Vroclavui. – Jie yra miesto simbolis. Vietiniai tiki, kad nykštukai padeda klestėti miestui."

Pasirodo, pirmieji požemių gyventojai ketvirtame pagal dydį Lenkijos mieste atsirado 2005 m. ir nuo tada jų skaičius auga kaip ant mielių. Ne veltui miesto svečiams, norintiems sumedžioti visus mažuosius vroclaviečius, yra išleistas specialus žemėlapis ir sukurta programėlė išmaniajam telefonui. Maža to, jau ne vienus metus veikia interneto puslapis, kuriame galima rasti kiekvieno nykštuko aprašymą ir istoriją.

Šių metų Kauno bienalės tikslas – parodyti, kad mums svarbius įvykius ir žmones gali įamžinti ne tik mūsų sąmonėje tarsi tradiciniai monumentalūs paminklai, bet ir netikėtos meno instaliacijos. „Šiemet Kauno bienalėje gvildenama atminties tema. Sakykime, kalbama apie paminklus ir antipaminklus. Šiuolaikiniai menininkai ir teoretikai vis dažniau kelia idėją – ar mums reikalingi tradiciniai paminklai? Ar bronzinės, betoninės bei akmeninės statulos šiais laikais tinkamos atminčiai įamžinti? Juk sužadinti prisiminimą ir atminti iš tiesų yra daugybė kur kas efektyvesnių būdų“, – pristatydama renginio temą svarstė Kauno bienalės direktorė ir meno vadovė Virginija Vitkienė.

Dvidešimt keturios Kauno bienalės meno instaliacijos gyventojus ir miesto svečius pasitiks netikėčiausiose vietose – buvusioje sinagogoje Gimnazijos gatvėje, Kristaus prisikėlimo bažnyčioje, Laisvės alėjoje, Sąjungos aikštėje ir kitur. Viena iš instaliacijų įsikūrė ir Kauno „Sodros“ klientų priimamajame. „Čia mes turėsime lietuvių kilmės britų menininko Antono Lukoszevieze garso instaliaciją. Autorius šį darbą skiria vieno iš „Fluxus“ judėjimo pradininko, menininko Jurgio Mačiūno atminimui. Kompozicija ir muzikiniai intarpai, skambėsiantys „Sodros“ skyriuje, – iš J. Mačiūno muzikinių partitūrų“,  – pasakojo pašnekovė.

Tinkamiausios vietos meno instaliacijoms parinktos neatsitiktinai. Pasak V. Vitkienės, „Sodroje“ įkurtai instaliacijai ieškota būtent viešos įstaigos, kurioje žmonės lauktų savo eilės. „Tai galėjo būti ir, pavyzdžiui, bankas. Tačiau „Sodros“ pastatas yra labai geroje lokacijoje. Tai buvo svarbu ir konceptualiai. Į „Sodrą“ atėjusių žmonių galvose kirba įvairūs klausimai, galbūt rūpesčiai – deklaracijų neaiškumai, nedarbingumo lapelio ar ligos išmokos klausimai, o staiga jie patenka į visiškai netikėtą atmosferą. Mes tikimės, kad tai padės žmones „išmušti“ iš jų kasdienių rūpesčių ir nuteikti maloniai“, – vylėsi V. Vitkienė.

Pasak Kauno Bienalės vadovės, atvykę į „Sodros“ skyrių žmonės bus ne tik instaliacijos stebėtojai, bet ir tam tikri jos kūrėjai, kadangi būtent nuo jų priklausys, koks sąskambis pasigirs. Priklausomai nuo to, kur žmogus atsisės ir kiek lankytojų tuo metu bus salėje, pasigirs skirtingi garsai.

Pagrindinė visos šių metų Kauno bienalės žinia, anot pašnekovės, kad vien pastatę paminklą neatiduodame duoklės istorijai ar žmonėms. „Savo istoriją prisiminti ir iš jos mokytis turėtume mūsų pačių veiksmo, mūsų pačių sąmonės reikalaujančiose procesuose, vienas iš tokių – meninės instaliacijos. Kadangi mes atstovaujame šiuolaikinį meną, manome, kad tokios intervencijos arba menininko pasiūlytos atminimo strategijos yra tikrai efektyvios“, – tikino V. Vitkienė.

Centrinis Vilniaus paštas netikėtai suskambėjo niekada neparašytų laiškų garsais. Pašto erdvėse menininkė Eglė Lekevičiūtė pristatė interaktyvią garsinę instaliaciją-performansą „Neparašyti laiškai“.

„Šiuolaikinis menas įkūnija žmonių tarpusavio bendravimo formas, o tobulėjančios technologijos ir kūrybiškas požiūris suteikia jam galimybę apsigyventi pačiose netikėčiausiose vietose. Džiaugiamės, kad Vilniaus centrinio pašto erdvės gali būti svarbios ne tik dėl teikiamų paslaugų, bet ir naudingos visuomenei prasmingais kultūriniais bei edukaciniais projektais“, – teigia Lietuvos pašto Korporatyvinių reikalų departamento vadovė Rasa Kruopaitė-Lalienė.

Sparčiai tobulėjančios technologijos keičia žmonių tarpusavio bendravimo tradicijas. Laiškų poreikio mažėjimas paskatino menininkę kūrybiškai pažvelgti ne tik į istorinę pašto perspektyvą, bet įvertinti ir visuomenės narių tarpusavio santykių aktualijas.

„Popierinių laiškų rašymas šiais laikais tampa savotiška prabanga, tam reikia skirti daugiau laiko. Skaitmeninis bendravimas dažnai yra labai fragmentiškas ir paviršutiniškas. Elektroniniu būdu vykstanti komunikacija paprastai praranda asmeniškumo ir intymumo žavesį, – tai, kas stipriai jaučiama ranka rašytame popieriniame laiške. Neišreikštos mintys dažnai taip ir pasimeta, susilieja su bendru informacijos triukšmu, keliančiu baimę, nerimą ar kitus nemalonius jausmus“, – pasakoja idėjos autorė, Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijų meno studijų absolventė E. Lekevičiūtė.

25-ių interaktyvių dėžių instaliacija, simbolizuojanti neparašytus laiškus, skamba įvairiais šnarančio popieriaus garsais. Specialių techninių sprendimų pagalba salėje plačiai išdėliotos dėžės yra ne tik interaktyvūs garsiniai instrumentai, bet atlieka ir kėdžių funkciją.

Instaliaciją sustiprino kūrybiškas performansas, kuris saksofono, fleitos, tūbos, violončelės, smuiko ir kitų instrumentų garsais užpildė centrinio pašto erdves. Spontaniškas improvizacijas kūrė specialiai meniniam projektui suburta entuziastinga muzikantų grupė.

„Atlikėjų tarpusavio sąveika savaime priverčia susimąstyti apie žmonių bendravimo būdus ir galimybes. Kalba, laiške įgaunanti rafinuotą rašto pavidalą, tampa visai kitokia, kai išgaunama muzikos instrumentais, bet vis tiek nepraranda fundamentaliosios savo paskirties – dalinimosi intelektine bei emocine informacija. Improvizuojančių muzikantų išsikeltas uždavinys – klausytis ir „kalbinti“ vieni kitus, imituoti ir inspiruoti – padėjo patirti tiesioginės ir išgrynintos komunikacijos žaismą“, – teigia E. Lekevičiūtė.

Kiekvieno pašte apsilankiusio kliento žingsnių ritmas, pašto darbuotojų kvitų spausdinimo garsai, pokalbių nuotrupos, skambučiai ir kiti atsitiktiniai garsai Vilniaus centriniame pašte netikėtai tapo didelės muzikinės simfonijos dalimi.

Interaktyvios meninės instaliacijos Vilniaus centrinio pašto patalpose bus eksponuojamos iki liepos 31 dienos.