„Ypatinga proga – ypatinga ir meno vertybių kolekcija. Įvairiems gyvenimo atvejams, skoniams, namams, poreikiams ir užgaidoms. Šįkart ją sudaro 200 lotų, suskirstytų į dešimt temų – dvi išskirtinės fokuso rubrikos, Lietuvos ir išeivijos dailė, grafika, fotografija, keramika ir skulptūra, knygos, kolekcinės lituanistinės vertybės bei kitų šalių dailė. Visi darbai įdomūs ir išskirtiniai, todėl neabejoju, kad kiekvienas atras kažką patrauklaus ir artimo, pajus meno šventę, susikurs ar sukurs artimiesiems puikią nuotaiką, kuri lydės iki pat didžiųjų metų švenčių – Šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų“, – sako Vilniaus aukciono vadovė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė.

Pirmosios dvi šio aukciono rubrikos „In focus“ fokusuojasi į tai, kas meno rinkoje yra madinga: tai – dėmesys jauniesiems kūrėjams ir nauja sena klasika. Pavasarį nedrąsiai pristatęs į meno pasaulį žengiančius Y kartos kūrėjus, šįkart Vilniaus aukcionas grįžta su itin stipria šiuolaikinių kūrėjų kolekcija. Tai – daugiau nei trys dešimtys tapybos darbų, kuriuos sukūrė meno pasaulyje jau minimi autoriai: Indrė Ercmonaitė, Dovydas Alčauskis, Kristina Mažeikaitė, Tadas Truchill (Tadas Tručilauskas), Auksė Miliukaitė, Gabrielė Aleksė, Sonata Riepšaitė, Artūras Mitinas, Gytis Arošius, Monika Radžiūnaitė, Donata Minderytė, Dominykas Sidorovas, Kazimieras Brazdžiūnas, Eglė Norkutė, Raminta Blaževičiūtė, Vita Opolskytė, Eglė Karpavičiūtė ir Viktoras Paukštelis.

Vilniaus aukciono nuotr.

Kitoje rubrikoje „In focus“ dėmesys sutelktas į dailininko Kazio Šimonio (1887–1978) kūrybą, o iš visų kūrinių čia labiausiai išsiskiria ankstyvajame kūrybos etape nupieštas „Amžinas žydas“ (XX a. 3 deš.), turintis itin didelę istorinę-meninę vertę bei pripažintas Lietuvos dailės nacionaliniu palikimu. Kiti rubrikos kūriniai – nors ir panašios stilistikos – atspindi K. Šimonio talento raidą nuo ankstyvojo iki vėlyvojo kūrybos periodo.

Sensacijų medžiotojų stambus laimikis laukia rubrikoje „Lietuvos dailė“: tai – dailininko Antano Žmuidzinavičiaus (1876–1966) karo metais tapyta drobė „Nevėžis“ (1941), žyminti ir jo darbo Kauno taikomosios dailės institute pradžią. Beje, 1941-aisiais A. Žmuidzinavičius bene daugiausia tapė protretų (Salomėjos Nėries, Sofijos Čiurlionienės, Vinco Mickevičiaus-Kapsuko ir kt.), tad tuo metu nutapyta peizažinė kompozicija – nors ir jam itin būdingas žanras – yra pakankamai išskirtinė.

Šioje rubrikoje džiugins ir platus kitų lietuvių autorių žvaigždynas: Jonas Šileika (1883–1960), Vladas Karatajus (1925–2014), Jonas Daniliauskas, Audronė Petrašiūnaitė, Leonardas Tuleikis (1939–2014), Dalia Kasčiūnaitė, Arvydas Baltrūnas, Vytautas Dubauskas, Augustinas Savickas (1919–2012), Vygantas Paukštė, Algis Griškevičius, Tomas Markevičius ir kt.

„Skambių vardų netrūksta ir rubrikoje „Išeivijos dailė“, kuri vedžios autorių takais ne tik po Europos miestus, bet ir po atskirus žemynus. O rubrika „Lietuvos grafika“ šįkart susiformavo kaip labiausiai geidžiamų meistrų klubas, kuriame – ir Audrius Puipa (1960–1997), ir Leonardas Gutauskas (1938–2021), ir Rimvydas Kepežinskas, ir Rimvydas Ray Bartkus, ir Algimantas Švėgžda (1941–1996), ir Petras Repšys, ir Jūratė Stauskaitė“, – vardija Vilniaus aukciono vadovė.

Visi darbai įdomūs ir išskirtiniai, todėl neabejoju, kad kiekvienas atras kažką patrauklaus ir artimo, pajus meno šventę.

Didelis dėmesys atiteko ir fotografijai – atskiroje rubrikoje surinkti 36 lotai pristato vadinamosios „humanistinės lietuvių fotografijos mokyklos“ retrospektyvą. Joje surinkti autoriai, kurie iš esmės ir parašė Lietuvos fotografijos istoriją: Janas Bulhakas (Jan Bułhak, 1876–1950), Kazys Daugėla (1912–1999), Povilas Karpavičius (1909–1986), Gurij Kateščenka (1910–1983), Juozas Kazlauskas (1941–2002), Romualdas Rakauskas (1941–2021), Virgilijus Šonta (1952–1992), Vitalijus Butyrinas (1947–2020), Rimantas Vladislavas Dichavičius, Romualdas Požerskis, Liudas Ruikas (1938–2004), Antanas Sutkus, Stanislovas Žvirgždas, Algimantas Kunčius ir Gintaras Česonis.

Daug atradimų žada ir kitos aukciono rubrikos, kuriose puikuojasi tokios vertybės kaip dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807) vario raižinys iš vadinamojo Tito termų albumo, Povilo Florijono Petrovičiaus (XVII a.) sukurtas senosios grafikos pavyzdys – „Stebuklingas Švč. Mergelės Marijos paveikslas Krasnoborske“, atspaustas XX a. pab. nuo originalios 1675 m. klišės, saugomos Vilniaus universiteto Grafikos kabinete, XX a. 3–4 deš. Kaune atspaustų keliolikos atsišaukimų ir reklamų rinkinys, XX a. 4–8 deš. Amerikos lietuvių bendruomenės renginių kvietimų rinkinys, tapytojo Jisraelio Leibo (Israel Leibó, Henry, 1912–1987) sukurtas medžio raižinių rinkinys „Mano abėcėlė“ (1937), kuriame yra hebrajų abėcėlės raidės su raižinių pavadinimais lietuvių kalba, o antraštiniame lape puikuojasi Lietuvos herbas ir donacinis užrašas Lietuvos Prezidentui Antanui Smetonai, taip pat – 1752 m. vyskupo Antano Tiškevičiaus išleista knyga „Synodus Diaecesana Mednicensi seu Samogitiae.“, išspaudinta Jėzuitų Akademijos spaustuvėje Vilniuje ir kt.

Ekspozicija:

Samuelio Bako muziejus (Naugarduko g. 10, Vilnius)

Gruodžio 8–9 d.: 10–18 val.

Gruodžio 10 d.: 10–14 val.

Gegužinių pamaldų kartėlis

Pastarąsias savaites gyvenimas Kretingos apylinkėse, Šukės kaime, tekėjo įprasta vaga: kas plušėjo laukuose, kas – savo daržuose. Tik visą tą darbymetį labai stigo lietaus.

Tad gegužinės pamaldos prie kaimo koplytėlės, jau nuo kadaise stūksančios ant maro kapų, ir buvo ta tikinčiųjų moterėlių viltis, jog garbinant Mergelę Mariją pavyks prisišaukti lietų.

Jokių burtų, tik – ilgametės tradicijos.

Šukės gyventoja Aldona Puodžiūnienė su dar keliomis kaimo moterimis prieš pat paskutinį gegužės penktadienį, besiruošdamos mišioms po atviru dangumi, į kurias turėjo atvykti ir kunigas iš Darbėnų, atėjo apkaišyti gėlėmis koplytėlėje esančias senąsias šventųjų skulptūras.

Vos įžengus į šventą vietą, sukaustė siaubas ir apmaudas – koplytėlės spyna buvo nupjauta, prapuolė dvi labai senos šventųjų skulptūrėlės, kitos, mažiau vertingos, – paliktos.

"O juk prieš savaitę čia irgi buvo pamaldos. Viskas buvo savo vietoje. Mes tiksliai žinome, kad skulptūros dingo tarp gegužės 24-osios ir 31 dienos. Tačiau tik tiek ir aišku. Jokių svetimų žmonių šniukštinėjant apylinkėse nematėme, jokių pėdsakų nepastebėjome. Pamaldos tądien, aišku, įvyko, bet pliaupė liūtis, šventieji pavogti. Visų nuotaika buvo bjauri", – neslėpė Šukės kaimo bendruomenės pirmininkas Romas Jonušas.

Išplėšė "gana kultūringai"

Savi to padaryti tikrai negalėjo, įsitikinę Šukės kaimo gyventojai.

Tiesa, savaitę prieš vagystę seniūnijos darbuotojai tvarkė žvyrkelį, besidriekiantį šalia tos koplytėlės.

Esą kažkokių išskirtinių vėžių įžiūrėti neįmanoma, nes tuo keliu į savo laukus važinėja ir vietos ūkininkai.

"Tikrai negalėjo niekas iš tų darbininkų paimti. Čia – ne savų darbas. Čia kažkas turbūt išžvalgė jau senokai, nes prieš kurį laiką koplyčios buvo apvogtos Vaineikiuose, Genčuose, dabar – pas mus. Tiesa, prieš kokias tris savaites apvogė vienos atokiau gyvenančios kaimo gyventojos namus. Sunku pasakyti, ar čia tie patys asmenys. Savų tai tikrai nė vieno neįtariu", – kalbėjo R.Jonušas.

Anot bendruomenės pirmininko, vagys koplyčią išplėšė "gana kultūringai".

Tvarkingai nupjovė spyną, paėmė, ko jiems reikėjo, bet koplyčios langų neišdaužė, nieko neišmėtė, nesuniokojo, o nupjautą spyną gražiai užkabino atgal.

"Kunigas liepė jiems atleisti. Bet kaip galima atleisti šventvagystę? Manau, kad tokiems žmonėms, pavogusiems šventą daiktą, gyvenimas neturėtų sektis. Tokių dalykų be pasekmių nebūna", – įsitikinusi A.Puodžiūnienė.

Šukės gyventojai neturi jokių vilčių, kad pavogti šventieji atsiras.

Žmonės sakė, jog ieškos rėmėjų ir prašys kokio nors tautodailininko, kad pagamintų naują skulptūrėlę jų koplyčiai, ant kurios pritvirtinta negrabaus dažytojo aptepliota lentelė, bylojanti, jog šį objektą saugo valstybė.

Vagišiai nusiaubė Žemaitiją

Žemaitijos nacionalinio parko darbuotoja ir kraštotyros tyrinėtoja Aldona Kuprelytė teigė, jog koplytėlėmis su jose esančiomis šventųjų skulptūrėlėmis buvo nusėta kone kiekviena Žemaitijos sodyba ir kryžkelė.

O didysis koplytėlių plėšimo bumas prasidėjo prieš pat nepriklausomybės atgavimą ir pirmąjį laisvos Lietuvos dešimtmetį.

Kažkas šiame nešvariame reikale įžiūrėjo lengvai uždirbamus pinigus.

Plateliškis, kraštotyrininkas Eugenijus Bunka šiuo klausimu kategoriškas. Jis mano, kad senųjų skulptūrų vagysčių sustabdyti neįmanoma: "Jas vogė ir vogs, nes tai yra prekė."

Nuo parko susikūrimo Žemaitijos nacionaliniame parke pavogta kelios dešimtys tokių skulptūrėlių. Nė vienos jų rasti nepavyko.

Apmaudu, kad neliko pagarbos sakraliems dalykams.

"Dabar tų autentiškų skulptūrėlių pakelių koplytėlėse beveik nebėra. Kurių nespėjo pavogti, saugome muziejuje. Apmaudu, kad neliko pagarbos sakraliems dalykams. Tas sakralumo kontekstas buvo labai svarbus. Juk tos skulptūros atsirado ne šiaip sau. Žmonės buvo dėl ko nors apsižadėję. Tos skulptūros liudijo kažkurios bendruomenės ar šeimos labai svarbius gyvenimo įvykius, kai buvo šaukiamasi šventųjų pagalbos", – teigė A.Kuprelytė.

Šventvagystė prilygo nužudymui

A.Kuprelytė pasakojo, jog yra tekę dalyvauti vieno tokio šventvagio teisme. Tas asmuo iš Šateikių bažnyčios šventoriaus pavogė Marijos Maloningosios skulptūrėlę.

Moteris teigė dar prieš vagystę įspėjusi bažnyčios prižiūrėtojus, jog skulptūra yra nesaugi.

Ir visai netrukus po to bažnyčioje apsilankė vyras, prisistatęs, jog yra Žemaitijos nacionalinio parko architektas ir jam esą liepta tą Marijos skulptūrą paimti.

Bet vagį pavyko išaiškinti, jis buvo teisiamas. Marija grįžo į bažnyčią.

"Man tik vienas dalykas lig šiol nesuvokiamas: kaip vagys nebijo atpildo už tuos darbus? Juk šventvagystė yra tas pats, kaip tėvą ar motiną išduoti, anksčiau tai prilygdavo netgi žmogžudystei. Žmonės manė, kad rankos už tokius darbus turi nudžiūti", – kalbėjo A.Kuprelytė.

Meistras rado priešnuodį

Žemaitijos nacionaliniame parke yra atkurtos beveik visos pavogtos ar kitomis neaiškiomis aplinkybėmis dingusios senovinės skulptūrėlės.

Parke dirbantis tautodailininkas Antanas Vaškys pagal aprašymus, nuotraukas ar piešinius sukūrė identiškas senųjų skulptūrėlių kopijas.

Anot E.Bunkos, jas pavogti nėra taip lengva, nes meistras turi savų gudrybių.

Naujosios skulptūrėlės į koplyčią įtvirtinamos taip, kad nesugadinus jų išimti neįmanoma.

"Autentiškas liaudies menas turi savo kainą, ir ji, laikui bėgant, tik didėja. Galimas dalykas, stengsis pavogti ir tas A.Vaškio kopijas, nes jos labai aukštos kokybės. Tačiau, kaip jau minėjau, jų taip lengvai neišlupsi", – teigė E.Bunka.

Garsaus dievadirbio darbai?

Vieną ryškiausių pėdsakų Žemaitijos liaudies mene yra palikęs dievadirbys Augustinas Potockis (1844–1945).

Meistras, išgyvenęs daugiau nei šimtą metų, per savo amžių pagamino apie tūkstantį įvairiausių šventųjų skulptūrėlių, kurios papuošė tą daugybę koplyčių Žemaitijos kryžkelėse ir sodybose.

Jo braižas buvo specifinis, šventųjų veidai lengvai atpažįstami, nes kiek gruboki.

Šiuo metu interneto aukcione kaip tik parduodamos A.Potockio stiliui būdingos šventųjų skulptūrėlės.

Pardavėjas už jas prašo nedaug – nuo 100 iki 300 eurų. Iš nuotraukos sunku nustatyti, ar tie darbai išties yra seni, ar tik sendinti.

Parduodamų skulptūrų fotografijas apžiūrėjęs klaipėdietis menotyrininkas Petras Šmitas mano, kad jos vis dėlto yra senesnės nei 100 metų.

"Manyčiau, kad tos skulptūrėlės tikrai vertingos ir jos gali būti išdrožtos XIX a. antroje pusėje. Kas autorius, sunku pasakyti, nes daugelis drožėjų tas skulptūrėles droždavo nusižiūrėję vieni nuo kitų", – dienraščiui teigė P.Šmitas.

Legenda visiems atvejams

"Parduodu senovinę medinę skulptūrą. Kaina 1,1 tūkst. eurų. Nežinomas autorius, XVIII a., medis, polichromija, auksavimas folija. Tikriausiai lietuvių menininko. Aukštos kokybės. Restauruota. Išmatavimai: aukštis – 365 mm, plotis – 252 mm, gylis max – 72 mm", – tai tik vienas tokių skelbimų, šiuo metu platinamų internete.

Verta atkreipti dėmesį, kad Kultūros paveldo departamentas kontroliuoja visų kilnojamųjų meno vertybių, senesnių nei 1800-ųjų gamybos, pardavimą.

Ar šį daiktą jo turėtojas įgijo legaliai, sunku pasakyti. Tačiau tokių prekių pardavėjai dažniausiai yra išmokę universalias legendas, paliudijančias senienos atsiradimo kilmę.

Tris medines šventųjų skulptūras parduodantis panevėžietis, paklaustas, kaip jas įsigijo, nedvejodamas išbėrė savo istoriją: "Šitos skulptūros yra iš Žemaitijos. Aš jas įsigijau iš žmogaus, kuris paveldėjo senelio namą ir palėpėje rado tas skulptūras. Labai tikslaus pagaminimo laikotarpio nežinau. Daugiau nieko nežinau. Ne, ne, tos skulptūros ne iš koplytstulpių. Jokių meistro inicialų ar kitų ženklų ant skulptūrų nėra, bet jos gerai išsilaikiusios."

Pardavėjo versija apie šių vertybių įsigijimą gali būti netiesa, bet gali būti ir tiesa, tačiau galbūt jis tą pačią istoriją pasakoja apie bet kurią kitą jo parduodamą senieną, kai neturi paaiškinamų argumentų, kaip tas daiktas pas jį atsirado.

Įrodyti, jog asmuo prekiauja vogtomis meno vertybėmis, yra labai sudėtinga.

Valstybė atrišo rankas

Juolab kad nuo šių metų pradžios ir valstybei, regis, tokie dalykai neberūpi.

Kaip informavo Kriminalinės policijos biuras, veikiausiai taupant biudžeto lėšas atskiros Dingusių meno vertybių duomenų bazės nebeliko.

Nebent, jeigu dingusios meno vertybės turi individualius numerius ar joms būdingus skiriamuosius požymius, jos įvedamos į Ieškomų numeruotų daiktų registrą.

Taigi senienų vagims rankas atrišo ir valstybė. Tiesa, leidimą išvežti iš Lietuvos meno vertybes turi suteikti Kultūros paveldo departamentas.

"Labai įvairiems antikvariniams daiktams prašoma leidimo išvežti į užsienį. Tarp jų pasitaiko ir taikomosios dailės kūrinių, ir technika, taip pat – tautodailės dirbiniai. Skulptūras išvežti nori labai retu atveju, nes turbūt žino, kad nelabai leidžiame, nebent jos būna prastos būklės ar abejotinos meninės vertės", – teigė Kultūros paveldo departamento darbuotoja Audronė Arulienė.

Paveldosaugininkai tvirtina, jog kiekvieną išvežamą daiktą jie tikrina per Interpolo vogtų meno vertybių duomenų bazę. Tačiau Lietuva tokios savo bazės nebeturi.

Dingusias nekilnojamojo turto vertybes savo jėgomis bando registruoti patys paveldosaugininkai.

"Buvo atvejis, kai praėjus 20 metų po vagystės tokią skulptūrėlę bandė išvežti iš Lietuvos. Norėjo gauti mūsų leidimą. Tačiau sulaikėme, neleidome išgabenti. Pranešėme policijai. Kuo viskas baigėsi, net nebežinau. Bet tai – pavieniai atvejai, kai pavyksta aptikti vogtų vertybių pėdsakus", – pažymėjo A.Arulienė.

Kolekcininkas moralės neturi?

Anot klaipėdiečio istoriko Dainiaus Elerto, dar prieš pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą Prancūzijoje kilo naivaus liaudies meno rinkimo mada.

Kaip tik tuo metu ir prasidėjo didysis šventųjų skulptūrėlių vogimo vajus iš pakelės koplyčių.

Galimas dalykas, kad daug tų meno dirbinių nelegaliai arba ir legaliai tuo laikotarpiu išvežta į užsienį.

"Tuometė sovietų valdžia pro pirštus žiūrėjo į tų skulptūrėlių išgabenimą. Tuo dažniau užsiimdavo nomenklatūrininkai, nes jie turėjo daugiau galimybių išvykti į užsienį. Antroji liaudies meno vagysčių ir išvežimo banga prasidėjo jau atgavus nepriklausomybę. Kam dabar tas koplyčias reikėtų plėšti, net nelabai suprantu, nes panašiais dirbiniais Vakarų rinka yra persotinta. Ir iš to nelabai ką uždirbsi", – pastebėjo istorikas.

Vakarų rinka yra persotinta. Ir iš to nelabai ką uždirbsi.

D.Elertas teigė, jog jam teko analizuoti vieną seriją tokių meno dirbinių vagysčių. Iš to esą galima nupiešti potencialaus užsakovo portretą.

"Tos vagystės įvyko per gana trumpą laiką. Veikė turbūt tie patys asmenys arba vadovaujami to paties veikėjo. Galima manyti, kad užsakovą domino tik tam tikros skulptūros. Nes pakelėje buvo daugiau koplyčių, bet apvogtos ne visos. Kodėl? Vadinasi, užsakovui reikėjo būtent to. Liaudies meno vertė yra susijusi ne tik su pačiu dirbiniu, bet yra svarbi jo radimvietė, kaimo pavadinimas, nes tokie dalykai kelia daikto vertę. Kuo daugiau aplinkybių žinoma, tuo tos senienos vertė yra didesnė", – tikino D.Elertas.

Tačiau istorikas pabrėžė, kad kiekvienas save gerbiantis kolekcininkas vogtų daiktų neperka.

Paprastai jie esą investuoja ir tikisi, kad pasikeitus aplinkybėms galės brangiau parduoti savo kolekcijas arba jas kaupia ir tuo džiaugiasi, rodo kitiems, tampa gana rimtais šio srities ekspertais.

"O rinkti vogtus daiktus – jokia garbė. Kaip tu jais didžiuosiesi ir kam tu juos rodysi?" – tvirtino D.Elertas.

Tačiau ne mažiau už pačius eksponatus įdomus ir jų kelias į Lietuvą, nes kartais vien jų saugaus atgabenimo procedūra primena įtempto siužeto veiksmo filmą.

Milijoninės vertės lobynas

Muziejaus direktoriaus Vydo Dolinsko teigimu, Valdovų rūmuose saugomų ir pristatomų eksponatų vertė, be iš užsienio atkeliaujančių parodų vertybių, siekia kelias dešimtis milijonų eurų, o kasmet Valdovų rūmuose rengiamas laikinas parodas pasiekia kone tūkstantis eksponatų, ypatingų lituanistinių vertybių iš Lenkijos, Vokietijos, Italijos, Švedijos, Latvijos, Rusijos ar kitų šalių. Dalis Valdovų rūmų muziejaus eksponatų taip pat kasmet keliauja pasisvečiuoti ir į kitas šalis.

„Meno vertybių ir muziejaus eksponatų vertė nustatoma labai kruopščiai ir individualiai. Visada įvertinamas istorinis eksponato kontekstas, jo retumas, būklė, taip pat ir analogiškų kūrinių rinkos vertė, ir tik tada pagal daugybę kriterijų vertybės įkainojamos. Tos, kurios keliauja po užsienio parodas, paprastai įvertinamos labai tiksliai“, – sako V. Dolinskas.

Pagrindinė sąlyga, be kurios meno vertybių muziejai neleidžia išvežti parodoms, yra draudimas. Su Valdovų rūmų muziejumi nuo pat jo įkūrimo 2009 m. bendradarbiaujanti draudimo bendrovė BTA jau yra apdraudusi daugiau kaip 200 mln. eurų vertės meno kūrinių. Jos direktorius Tadeušas Podvorskis teigia, jog tai yra nematomas, tačiau labai svarbus kultūrinių vertybių mobilumą užtikrinantis faktorius ir didelė parama muziejui, o kartu ir svarus indėlis į Lietuvos kultūrą, europinius kultūros mainus. 

„Lietuvoje meno vertybių draudimas nėra išplėtotas, tai lemia daug objektyvių veiksnių. Tačiau aukšto lygio, įdomių ir vertingų ekspozicijų paklausa yra didelė, publika – smalsi ir išranki, todėl prognozuočiau, kad laikui bėgant tokios paslaugos ir specifinių kompetencijų poreikis tik didės“, – sako BTA vadovas. 

Pagauk, jei gali – eksponatų kelias į Lietuvą

V. Dolinsko teigimu, Lietuvą iš užsienio vertingi eksponatai pasiekia ir laivais, ir lėktuvais, ir specialiais meno vertybių transportavimui skirtais automobiliais. Vieną tokį nedidelį automobilį turi įsigijęs ir Valdovų rūmų muziejus, skolinantis šį transportą kitiems Lietuvos muziejams, bibliotekoms, užsienio partneriams.

Jei eksponatai itin vertingi, jie kartais gabenami ir prisirakinus antrankiais.

„Eksponatams vežti reikia ir specialių sąlygų, ir specialaus transporto. Vertybėms vežti pritaikytas automobilis yra sutvirtintu, smūgiams atspariu kėbulu, jame taip pat užtikrinamas ir specialus mikroklimatas. Žinoma, vertingi, trapūs, itin seni eksponatai pakuojami atskirai, tose talpose taip pat turi būti užtikrinamos tinkamos sąlygos. Jei eksponatai itin vertingi, jie kartais gabenami ir prisirakinus antrankiais“, – detales atskleidžia Valdovų rūmų direktorius.

Kartais tokia transportavimo procedūra iš pažiūros gali priminti ir specialiąją operaciją.

„Jei tik įmanoma, pervežant eksponatus mums talkina ir policija, ir ginkluotos apsaugos palyda. Tai tam tikras iššūkis, nes tenka važiuoti bent per kelias valstybes. Štai Lenkijoje turime savo partnerius, Vavelio ir Varšuvos karališkąsias pilis, kurios turi savo ginkluotas saugos tarnybas ir jos mums talkina Lenkijos teritorijoje. Nuo sienos vertybių apsaugą perima Lietuvos policija, su kuria mūsų muziejus labai kolegiškai bendradarbiauja, ar saugos tarnyba. Būna ir taip, kad automobiliui įvažiavus į degalinę užsipilti degalų, visa degalinės teritorija izoliuojama, o nakvoti taip pat tenka tik specialiose, iš anksto numatytose ir saugomose vietose“, – veiksmo filmo siužetą primenantį gabenimo scenarijų piešia V. Dolinskas.

Atgabenus apsauga nesumažėja

Eksponatus kelionėje lydi restauratoriai bei fondų saugotojai, kurie iš karto gali įvertinti, jei esama kokių pakitimų, į juos reaguoti ir tuoj pat likviduoti.

„Dar vienas meno vertybių saugumo aspektas – tinkamas, itin atidus jų paruošimas eksponavimui. Būtina, kad viskas vyktų lėtai, tausojant atvežtas vertybes ir čia didžiausias priešas – skubėjimas, nepakankamas atidumas ir neatsargumas. Daugeliui į akis krentanti žmogiškoji priežiūra ir apsauga yra tik viena iš meno ir istorijos vertybių saugumo grandžių. Štai smulkesni, itin jautrūs eksponatai rodomi vitrinose su specialia apsauga. Paveikslams ir gobelenams apsaugoti naudojami ne tik fiziniai atitvarai, bet ir įvedami elektroniniai barjerai. Jeigu eksponatais ypatingai brangūs, kaip kad Valdovų rūmuose eksponuota skrynelė iš Sankt Peterburgo Ermitažo, tai salėje budi ginkluota apsauga“, – sako V. Dolinskas.

Kol kas jokių nemalonių incidentų šiam vienam svarbiausių Lietuvos muziejų nėra pasitaikę, tačiau nepaisant to, be visų šių saugumo priemonių, vertybės dar ir apdraudžiamos. To reikalauja ne tik saugumo reikalavimai, bet ir tarptautinė praktika.

Trys unikalios parodos Lietuvos šimtmečiui

Į Lietuvą šiemet planuojama atgabenti net tris išskirtinės vertės parodas. Dvi jų atidaryti planuojama minint Lietuvos Valstybės, Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo, dieną, o iškilmėse dalyvauti planuoja ir Lietuvos bei Italijos prezidentai, aukšti svečiai iš Vokietijos.

„Viena išskirtinė paroda – tai iš Dresdeno į Lietuvą atkeliausianti lituanistikos vertybių kolekcija, kurioje yra ir karūnos, ir deimantais puošti apdovanojimai, portretai, karūnaciniai kalavijai ir vėliavos, porceliano dirbiniai, medaliai, auksu siuvinėti rūbai, kitos istoriškai unikalios vertybės. Tai įspūdinga lituanistinių lobių paroda iš Dresdeno, kuri bus globojama ne tik Jos Ekscelencijos Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės, bet ir Vokietijos Federalinio prezidento Franko Walterio Steinmeierio. O štai iš Florencijos planuojame atvežti garsiausių vėlyvosios Gotikos, Renesanso ir Baroko epochų tapytojų darbų parodą, kurioje bus tokių garsenybių kaip Beato Angelico, Perugino, Vasari, Ghirlandaio ir kitų dailininkų kūriniai. Dėl šios parodos vizito į Lietuvą laiką pakoregavo net Italijos Prezidentas Sergio Mattarella. Abi parodos unikalios, tokių vertybių Lietuvoje dar nėra buvę, jos keliauja labai retai, tik išimtiniais atvejais. Šios parodos pradės naują Valdovų rūmų muziejaus veiklos etapą, juk pagaliau baigiamas ansamblio atkūrimas“, – valstybinės šventės proga planuojamas parodas vardija Valdovų rūmų direktorius.

O štai rudenį bus rengiama taip pat Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirta paroda su partneriais iš Lenkijos – Vavelio karališkąja pilimi, Osolinskių nacionaliniu fondu ir Adomo Mickevičiaus institutu. Ši paroda bus iš esmės skirta vienam eksponatui – Adomo Mickevičiaus kūrinio „Ponas Tadas“ rankraščiui. Tačiau iš viso parodoje bus daugiau nei 100 vertybių iš Lenkijos ir Lietuvos kultūros paveldo institucijų.

„Adomo Mickevičiaus kūrinio „Ponas Tadas“ rankraštis yra laikomas tikrąja to žodžio prasme neįkainojama Lenkijos nacionaline relikvija, tad jo atvežimas Lietuvai minint atkurto valstybės šimtmetį taip pat bus ypatingas ir simboliškas. Juk, kaip pabrėžia profesorė Viktorija Daujotytė Pakerienė, Vinco Kudirkos „Tautinė giesmė“ – Lietuvos himnas – prasideda tarsi Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ žodžiais, kurie neabejotinai inspiravo mūsų tautos dainių“, – sako V. Dolinskas.

Specialistai – tik Vilniuje

"Pati valstybė savo piliečius priverčia tapti pažeidėjais. Žmogus įstumiamas į tokią padėtį, kad jam nieko nebelieka, tik griebtis nelegalių dalykų arba gudrauti", – konstatavo į kvailą situaciją patekusi Kristina.

Nėščia moteris iš Anglijos į Lietuvą sugrįžo trumpam – surengti tėvo laidotuves ir sutvarkyti palikimo reikalus.

Peržiūrinėdama prieš tris mėnesius mirusios mamos ir prieš dvi savaites Anapilin išėjusio tėvo daiktus dukra nusprendė, kad į Angliją, kur gyvena jos šeima, pasiims tik nuotraukas, kelias šeimos relikvijas, dokumentus ir tėvo saugotą senovinę ikoną.

"Esu padori pilietė, todėl pasidomėjau, kokia tvarka galioja dėl meno ar kultūros vertybių išvežimo į užsienį. Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritoriniame padalinyje išgirdau, kad jau 15 metų uostamiestyje nėra nė vieno specialisto, galinčio išduoti pažymą, kad vieną ar kitą daiktą galima išsivežti į užsienį", – stebėjosi Kristina.

Moteris išgirdo nurodymą važiuoti į Vilnių, nes tik sostinėje valstybinė institucija teiksis išduoti pažymą klaipėdietei.

"Telefonu aš valdininkui nepamojuosiu savo pilvu. Esu penktą mėnesį nėščia ir laukiuosi trečiojo vaiko. Iš Anglijos atskridau lėktuvu, jau nupirkti bilietai grįžimui. Pasak biudžetininkų, nieko nereiškia nėščiai moteriai autobusu nusikratyti iš Klaipėdos į Vilnių. Nuvežusi ikoną, turėčiau antrą kartą vykti į sostinę, kad gaučiau popierėlį, ir tik tuomet ramia sąžine galėčiau išvažiuoti iš šalies. Kas norės, kad dėl menkniekio muitininkai sulaikytų prie sienos?" – pasakojo klaipėdietė.

Už pinigus veža viską

Moteris atidžiai išstudijavo paveldosaugininkų skelbiamas vertybių išvežimo iš šalies taisykles.

"Pažymėta, kad valdininkai gali 15 darbo dienų aiškintis, vertybė tai ar ne. Žmogus visą tą laiką turi sėdėti Lietuvoje ir laukti. Mano galva, tai yra visiškas absurdas. Jei valstybė pati neturi tokių specialistų, tegul samdo privatų meno žinovą, kuris aptarnautų bent jau vakarinę šalies dalį", – akcentavo Kristina.

Apimta smalsumo, klaipėdietė kyštelėjo nosį į vieną kitą antikvariatą ir paklausinėjo, ko griebiasi pajūryje gyvenantys lietuviai, kai visam laikui keliasi gyventi į užsienį.

"Išgirdau tai, ko ir tikėjausi, – meno vertybes, kaip ir dešras, siunčia siuntinius vežančiais automobiliais. Už pinigus viską išveši", – šypsojosi moteris.

Nors abu klaipėdietės tėvai nebuvo krikštyti, tačiau ikona moters tėvui, tikėtina, atiteko iš jo motinos ar giminaičių.

"Ją tėvas atsivežė iš Rusijos gilumos. Tėvas jokio testamento nepaliko, tačiau aš esu vienintelė abiejų tėvų turto paveldėtoja. Norėdama įrodyti, kad daiktą turiu teisėtai, paveldosaugininkams turėčiau pateikti ikonos įsigijimo dokumentus. Juk tai iš kartos į kartą perduodamas daiktas, iš kur aš jiems įsigijimo čekį ištrauksiu?" – stebėjosi emigrantė.

Taip pat klaipėdietė abejoja, ar jos tėvų namuose nuo sovietmečio laikyta ikona gali būti tokia reikšminga meno vertybe.

"Tai yra formalumo klausimas. Tačiau tik Lietuvoje net visiškai formalūs dalykai gali tapti itin reikšmingi", – kalbėjo moteris.

Cukrus tapo kultūros vertybe

Daugiau nei prieš dešimtmetį nutikęs incidentas Lietuvos pasienyje, kai muitininkai į šalį įvežamą knygą "Kamasutra" palaikė pornografiniu leidiniu, byloja tą faktą, kad pažeidėju galima tapti itin greitai.

Klaipėdietis menotyrininkas Petras Šmitas, kuris uostamiestyje ilgus metus ėjo Kultūros vertybių apsaugos departamento vyresniojo valstybinio inspektorius pareigas, prisiminė ir daugiau kuriozų.

"Įstatymai ir tvarkos turėtų būti derinami prie žmogaus, o ne prie valdininko. Kartais atrodo, kad įstatymai kuriami draugų ratui. Lyg gyvenimas eitų sava, o žmogus – visai kita vaga. Įstatymas turi būti geras visiems – tiek klaipėdiečiui, tiek vilniečiui", – išgirdęs, su kokia bėda susidūrė klaipėdietė, pašmaikštavo P.Šmitas.

Menotyrininkas prisiminė laikus, kai Lietuva įstojo į ES.

"Keitėsi krūvos įstatymų, buvo kuriamos naujos tvarkos, o kai kurios paprastam žmogui net juoką kėlė. Visi tuo laiku vežė gintarinius paveikslėlius, iš gintaro gabalėlių suklijuotus vaizdelius. Tai buvo populiaru, o paveikslėlius labai pirko vokiečiai. Lietuviai juos dideliais kiekiais gabeno į užsienį ir turėjo nueiti kryžiaus kelius, kad tik gautų leidimus išvežti", – prisiminė P.Šmitas.

Kiču, o ne meno vertybe dvelkiančių dirbinių gamintojai turėjo gauti krūvą popierių ir suderinimų, kad tik jų produkcija iškeliautų Vokietijos link.

"Tačiau vienas menininkas pagudravo. Pritrūko smulkaus gintaro, paveikslėlį pakaitintu rudu cukrumi buvo pabarstęs. Ir ką jūs manote, užkliuvo prie sienos. Sulaikė muitininkai kaip didžiausią nusikaltėlį. O tokį šlamštą veždavo vilkikais", – juokėsi klaipėdietis.

P.Šmitas prisiminė, kad jam teko uždrausti išvežti rusų dailininkų tapytojų darbus.

"O štai į Vokietiją kažkas išvežė gintaro gabalą su inkliuzu. Tik po to savais kanalais sužinojau, kad tas gintaras iš Klaipėdos buvo išgabentas", – prisiminė P.Šmitas.

Gabeno net ir tankus

Kultūros paveldo departamento Kontrolės skyriaus išvežamų į užsienį kultūros vertybių poskyrio vedėja Audronė Arulienė tikino, kad negali paaiškinti, kodėl uostamiestis ar kiti atokiau nuo sostinės esantys miestai neturi ekspertų, galinčių aptarnauti interesantus.

"Šie klausimai – departamento vadovybei. Mes vadovaujamės Vyriausybės nutarimu, yra patvirtintas sąrašas daiktų, kuriuos išvežant yra privalu turėti mūsų departamento leidimą", – aiškino specialistė.

Į departamento specialistus kreipiasi įvairiausius dalykus į užsienį norintys išgabenti asmenys.

"Veža paveikslus, ikonas, meno kūrinius ir net automobilius. Net tankus vežė ir prašė leidimo", – prisiminė A.Arulienė.

Viena įmonė į Rusiją gabeno antikvarinius tankus. Iš Anglijos išvežtas krovinys turėjo pasiekti pirkėją Maskvoje, tačiau sutvarkyti dokumentus iš ES išgabenamam antikvariatui buvo sustota Lietuvoje.

"Tai paskutinė šalis, prieš kertant trečiosios šalies sieną, todėl čia buvo prašoma leidimo", – keistą prašymą prisiminė specialistė.

Tyrimai – nemokami

Aiškinama, kad įvairių meno vertybių paveldėtojai neturėtų baimintis, jog daiktą paveldėjo, o jo įsigijimo dokumentų neturi.

"Prašyme žmogus gali nurodyti, kad paveldėjo ir neturi jokių dokumentų. Taip atsitinka. Tačiau jei klaipėdietės ikona yra senesnė nei 50 metų, jai jau reikės leidimo", – teigė A.Arulienė.

Pasak specialistės, ne bet kas gali turėti žinių ir įgaliojimų įvertinti, kas yra kultūros ar meno vertybė.

"Sudaroma ekspertų taryba, kuri ir įvertina, ar daiktas yra vertingas. Ne aš viena sprendžiu. Taryba turi nustatyti kultūrinę vertę, turi įkainoti daiktą, jei reikia, užsakomi papildomi tyrimai. Taryba pateikia išvadą, o mūsų poskyris, remiantis ja, išduoda leidimą išvežti", – tvarką aiškino A.Arulienė.

Paveldosaugininkai kartais kreipiasi į muziejus, ieškodami specialistų pagalbos.

"Atneša daiktą, kuris gali būti archeologinis radinys. Tuomet reikia atlikti fizikinius tyrimus, nustatyti, kokio laikotarpio gali būti radinys. Kartais tenka atlikti rentgeno tyrimą. Tokiais atvejais pažymos išdavimas užtrunka, tačiau, jei situacija yra paprastesnė, pažymą galima gauti per dieną", – tikino departamento darbuotoja.

Oficialiai atsakymas asmeniui turi būti duotas per 15 darbo dienų. Už visus tyrinėjimus pats žmogus nemoka.

Nutinka ir taip, kad tyrimams leidžiami pinigai, bet paaiškėja, jog daiktas nėra vertybė.

Žmogui tenka mokėti tik už pažymos išrašymą. Jei ruošiamasi išvežti vieną daiktą, dokumento kaina siekia 10 eurų, jei nuo vieno iki penkių daiktų – tenka mokėti 22 eurus.

"Maksimaliai galima išvežti nuo 201 iki 500 daiktų. Už tokią pažymą reikėtų mokėti 2 146 eurus. Bet tokių atvejų dar nebuvo", – aiškino A.Arulienė.

O ekspertų, kurie gelbsti paveldosaugininkams, tenka ieškoti kone su žiburiu.

"Jiems mokama po 19 eurų už vieną ekspertų tarybos posėdį. Toks ekspertas turi žinoti muziejų fondus, turi domėtis užsienio aukcionais, nes mes turime sekti, ar daiktas nėra pavogtas, tikriname, ar nėra apie jį informacijos Interpolo sistemoje", – pažymėjo specialistė.

Įstrigo dėl paveikslo

Muitinės departamento Muitinės procedūrų skyriaus vyriausiasis inspektorius Darius Valickas prisiminė istoriją, į kurią prieš pusantrų metų pateko viena Rusijos pilietė.

"Moteris Vilniuje, Pilies gatvėje, įsigijo paveikslą. Ji buvo labai pasipiktinusi, nes muitininkai neleido išvykti į namus su šiuo paveikslu. Mes ją nukreipėme į Kultūros paveldo departamentą. Jei žmogus daiktą pirko meno galerijoje ir turi čekį, jokių klausimų nebus", – aiškino D.Valickas.

Muitininkams yra tekę sulaikyti per sieną gabentus senovinius kardus, monetas, slėptas knygoje.

"Per pastaruosius trejus metus esame konfiskavę revolverį, kurį mėginta iš Vilniaus išvežti į Maskvą", – tikino D.Valickas

Keturiems rumunams, surengusiems įspūdingą meno dirbinių vagystę Nyderlanduose, pirmadienį buvo nurodyta sumokėti 18 mln. eurų, bet pavogtų Pablo Picasso (Pablo Pikaso), Claude'o Monet (Klodo Monė), Paulio Gauguino (Polio Gogeno) ir Luciano Freudo (Liuciano Froido) šedevrų likimas vis dar nėra žinomas.

Septyni paveikslai, kurie buvo laikinai eksponuojami Roterdamo muziejuje „Kunsthal“, buvo pavogti 2012 metais, per reidą, kuris truko vos tris minutes ir kurį olandų žiniasklaida pavadino „amžiaus vagyste“.

Rumunijos sostinės teismas nurodė vagystės sumanytojui Radu Dogaru, jo motinai Olgai, Eugenui Darie (Euženui Darijei) ir Adrianui Procopui (Adrianui Prokopui) atlyginti žalą paveikslų draudikams.

Kaltintojai bendrą žalą įvertino daugiau kaip 18 mln. eurų, o meno ekspertai tuo metu, kai buvo įvykdyta vagystė, teigė, kad tie paveikslai verti iki 100 mln. eurų.

Olga Dogaru tyrėjams sakė, kad sudegino paveikslus savo krosnyje Karkaliju kaimelyje Rytų Rumunijoje, ir teigė, kad taip norėjo apsaugoti sūnų, kai jam nepavyko jų parduoti.

Vėliau ji atšaukė tą pareiškimą, bet vyksta atskiras tyrimas dėl to, ar tikrai tie šedevrai virto pelenais.

Rumunijos nacionalinio istorijos muziejaus direktorius Ernestas Oberlanderis-Tarnoveanu (Ernestas Oberlanderis-Ternoveanu) sakė, kad toje krosnyje buvo rasta „grunto, drobės ir dažų liekanų“ įrodymų, bet ekspertai turi nustatyti, ar tai tikrai dingusių paveikslų pelenai.

Tarp pavogtų paveikslų yra C.Monet „Waterloo Bridge, London“ (Vaterlo tiltas, Londonas) ir P.Picasso „Tete d'Arlequin“ (Arlekino galva). Nė vieno jų nesaugojo signalizacija.

„Ginčysime sprendimą, – sakė abiejų Dogaru advokatas Catalinas Dancu (Ketelinas Danku). – Visų pirma, mes netikime, kad pavogti paveikslai yra originalai, ir, antra, muziejus turi mokėti, nes kvailai rizikavo eksponuodamas šiuos meno darbus be deramos stebėjimo sistemos“.

Minimus paveikslus muziejui jo 20-ųjų metinių proga paskolino „Triton Foundation“, kuris buvo įsteigtas rūpintis 2011 metais mirusio olandų investuotojo Willemo Cordios (Vilemo Kordijos) sukaupta meno kolekcija.

Paveikslai į Rumuniją buvo pervežti paslėpti pagalvių užvalkaluose ir, kaip mano kaltintojai, sunaikinti nepavykus jų parduoti.

30 metų R.Dogaru, kuris prisipažino suplanavęs vagystę, vasarį buvo skirta šešerių metų kalėjimo bausmė, o jo bendrininkui E.Darie – penkerių metų ir keturių mėnesių kalėjimo bausmė.

A.Procopui pirmadienį buvo skirta ketverių metų ir aštuonių mėnesių, o R.Dogaru motinai – dvejų metų kalėjimo bausmė.

29-ajame Vilniaus aukcione pristatoma gausi lituanistinė kolekcija, leidžianti pažinti lietuviškos dailės įvairovę ir atskleidžianti mūsų istorijos atminties, kultūros paveldo svarbą bei vertę.

Šio rinkinio raritetams priklauso XVII a. pradžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis – vienas reikšmingiausių kartografijos darbų Renesanso epochoje. Jo užsakovas – žymusis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616), sudarytojas Thomas Makovius (Makowski, 1575–1630). Kitas, įdomus bei retas Vilniaus aukciono rinkinio paveikslas – vadinamosios Vilniaus meno mokyklos atstovo Kazimiero Alchimavičiaus (Kazimierz Alchimowicz, 1840–1916)  XIX a. pabaigos religinis darbas „Šventas Pranciškus“. Kolekcijoje išsiskiria bene ryškiausio lietuvių avangardisto – Vytauto Kairiūkščio (1890–1961) pastelė „Neris ties Mokslininkų namais“.  Rinkinio akcentais galima vadinti ir du Petro Kalpoko (1880–1945) kūrinius – „Madžorės ežeras (Šveicarija)“ 1909–1918 m. ir „Birutės kalnas Palangoje“ 1924 m., taip pat kiek vėlyvesnė 1953-ių metų lietuvių dailės klasiko Antano Žmuidzinavičiaus (1876–1966) drobė „Nevėžis ties Raudondvariu“.

Aukciono kataloge pristatoma ir daugiau žymių autorių bei vertingų kūrinių. Verta paminėti lietuviškus XX a. 3–4 dešimtmečio Adomo Galdiko darbus, prieškarinius Stepono Varašiaus peizažus, opartines Vladislovo Žiliaus kompozicijas, Valentino Antanavičiaus aktą, taip pat Audriaus Puipos, Algimanto Švėgždos grafikos darbus, Adomo Varno karikatūrą, Art Deco stilistikos Vlado Drėmos plakatą bei kitus.

Besidomintys atskirais žanrais ar istorine-lituanistine tematika aukciono kataloge ras ne tik peizažų, bet ir portretų (P. Kalpoko „Kajetono Sklėriaus portretas“, V. K. Jonyno „Mikalojaus Konstantino Čiurlionio portretas“, I. Martinaičio „Balio Dvariono portretas“, K. Šimonio, A. Peldavičiūtės-Montvydienės, A. Kukujevo, R. Kalpoko, M. Ostrausko, Z. Varnausko ir kitų), religinės tematikos kūrinių (V. Krištolaitytės „Šventoji“, V. Igno „Kalėdų madona“, nežinomo kopijuotojo paveikslas pagal S. Dali „Crucifixion“ bei kiti). Atskira tema skiriama S. Dariaus ir S. Girėno 80-ies metų skrydžio jubiliejui.

Rugsėjo 20 d. 18 val. įvyks 29-asis Vilniaus aukcionas. Aukciono ekspozicija veiks rugsėjo 18-19 d. 10-18 val., rugsėjo 20 d. 10-14 val. Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10, Vilnius). Elektroninę aukciono katalogo versiją galima peržiūrėti internetinėje svetainėje www.menorinka.lt.

Aukcione bus pristatomi ne tik meno kūriniai, bet ir tokie utilitarinės funkciojos daiktai kaip barometras ar lornetas. Apibendrinant XXIX Vilniaus aukciono rinkinį galima vadinti labai demokratišku. Jis ganėtinai gausus (142 lotai) ir santykinai – ne toks brangus kaip ankstesnieji. Kainos svyruoja nuo 250 Lt iki 25 tūkst. Lt. Popierinę katalogo versiją galima įsigyti Meno rinkos agentūros biure (Ligoninės g. 4, Vilnius). 29-asis Vilniaus aukcionas vyks rugsėjo 20 dieną (penktadienį) 18 val.  Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10, Vilnius).