– Socialiniuose tinkluose pastaruoju metu gausu įrašų apie jus ir Merkinėje kunkuliuojančius "Pasaulio puodus". Kaip į tai reaguojate?
– Kartais jaučiuosi tarsi sapne. Mes norėjome pradėti šį projektą Merkinėje ir pažiūrėti, kiek tai žmones domina. Galvojome – sėdėsime ramiai, priimdami vieną kitą svečią, bet iš to viso kuklaus noro išėjo, sakyčiau, didelis festivalis. Dukra pasakė, ir aš galvoju, kad labai taikliai apibūdinta – tai tarsi gatvės maisto festivalis, kuriame nuolatos yra žmonių, jie keičiasi. Ir mums tai iš tiesų buvo didelis džiaugsmas, kartu – didelis išbandymas. Labai daug sprendžiame visokių kilusių klausimų. Ir, manau, nustebino visomis prasmėmis, nes tokios sėkmės, atvirai šnekant, nesitikėjome.
– Kaip manote, kas pritraukė žmones – vasara, tai kad didžioji dauguma žmonių iš Lietuvos neišvažiavo, Merkinė, o gal V.Radzevičiaus vardas?
Merkinė yra tiesiog istorinis perlas, tik dėl įvairių istorinių negandų ji buvo dulkėmis nusėta ir primiršta.
– Susidėjo daug dalykų į viena. Visų pirma – žmonės negali laisvai keliauti už Lietuvos ribų. Lietuviai – aš visada sakiau – yra dideli keliautojai, jų gali sutikti kiekviename žemės kampelyje. Negana to, jie labai smalsūs. O dabar, kai nėra tos galimybės keliauti į tolimesnius kraštus, džiugina tai, kad lietuviai keliauja po Lietuvą. Kitas dalykas – po karantino, kurio metu buvome visi įkalinti, kai kurie – miestuose tarp keturių sienų, visi pasiilgę kažkokių įspūdžių, veiklos, aktyvumo, naujų vietų. Na, įtakos gal turi ir sėkmingas "Pasaulio puodų" projektas LRT apie maisto kultūrą įvairiose pasaulio šalyse. Manau, visa tai susidėjo į vieną tokį riebų kąsnį, ir štai.
– Dvarvietę jūsų su bendraminčiais įkurta UAB Merkinės muilo fabrikas išsinuomojo pernai?
– Taip, pernai liepos pabaigoje vyko konkursas. Nuo to laiko, kai mes jį laimėjome, per daugmaž metus, įskaitant net visą karantiną, sakyčiau, pavyko išties daug padaryti. Pagal horoskopą aš esu Avinas, man nekantru, kad viskas vyktų kuo greičiau. Dvarvietės atstatymo ir vystymo vizijos yra labai didelės, ir tai, kas vyksta dabar, – tik pradžia. Yra jau sukurtos architektūrinės vizijos, prasideda architektūriniai projektavimo darbai, visi derinimai ir panašiai. Įsivaizduoju, kad ateityje ši vieta su savo nuostabiu kraštovaizdžiu bus, kaip ir norėjome, keliautojų meka, aktyvių žmonių susibūrimo vieta, kur galima ir pavalgyti, ir kažko paklausyti, ir kažką pamatyti, aktyviai leisti laiką – dalyvauti žygiuose pėsčiomis, dviračiais, vandeniu.
Merkinė tikrai to verta. Ji man asocijuojasi su kelionių centru. Aš juokais sakau, kad ji stovi ant imperijos kelio. Abiejų Tautų Respublikos laikais būtent čia, pro šalį, pro tą dvarvietę, ėjo kelias iš Vilniaus į Krokuvą per Gardiną. Merkinė yra tiesiog istorinis perlas, tik dėl įvairių istorinių negandų ji buvo dulkėmis nusėta ir primiršta. Bet aš manau, kad ji, kaip sako vietiniai, tiesiog pasmerkta klestėti.
Netikėtumas: pasak V. Radzevičiaus, iš kuklaus noro pažiūrėti, ar projektas Merkinėje domins žmones, gavosi didelis festivalis – lankytojų čia gausu kiekvieną savaitgalį. D. Radzevičiaus nuotr.
– Teko girdėti, kad merkiniškiai džiaugiasi, jog Merkinės dvarvietė dabar turi tokius nuomininkus, kurie sugebėjo įžvelgti unikalaus objekto perspektyvą, mokės išnaudoti unikalų Merkinės istorinį kontekstą, dirbti kūrybiškai ir patraukliai. Mat buvo kėsinamasi ją privatizuoti, o tada jau eiliniam žmogeliui vietinis grožis vargu ar būtų pasiekiamas...
– Visų tų istorijų nežinau, bet girdėjau, kad buvo mėginimų privatizuoti. Nežinau, kas tada dvarvietėje būtų buvę, bet esu tikras, jog jos neprivatizuoti buvo teisingas sprendimas. Tai yra valstybės turtas, jis yra tik išnuomotas ir jis liks valstybei. Tokia vieta, mano galva, negali būti privatizuota, nes tai yra mūsų visų istorija.
Yra nustatytos buvusios piliavietės teritorijos vertingosios savybės. Mes čia galime vystyti tam tikrą veiklą, bet negalime, pavyzdžiui, be archeologinių tyrimų lįsti į žemę. Dėl to net terasą statėme ant plytelių, jas pasikloję, nė vieno kuoliuko neįkasėme į žemę. Bet dvarvietės pastatai neturi vertingųjų savybių, nes pastatyti jau XIX a. pabaigoje kaip muilo fabrikas.
Pats vertingiausias sluoksnis, be abejo, yra po žeme. Tai buvęs dvaras, kuris per rusų tvaną XVIII a. pabaigoje buvo sunaikintas. Ir mes patys labai norime, ir su vietiniais archeologais kalbame, kad ten tikrai reikės daryti šurfus ir viską ištirti, tiksliai nustatyti buvusio dvaro vietą. Merkinėje istorija tiesiogine to žodžio prasme lenda iš žemės. Tai buvo turtinga ir vienuolynų, ir bažnyčių, ir istorinio paveldo teritorija, kur reikia dar labai daug tyrimų atlikti. Tai įrodo ir neseniai tarp vadinamojo mūsų kalno ir Merkinės piliakalnio vykdyti archeologiniai kasinėjimai, kurių metu buvo rastas pamatas. Istorikai, kiek žinau, kol kas negali atsakyti į klausimą, kas gi ten buvo, nes tarsi nieko ir neturėjo būti.
Štai tokia ta Merkinė su savo paslaptimis, tarsi antroji Kernavė.
– Karantinas jūsų veiklos Merkinėje pradžią pristabdė?
– Sakyčiau, jis šiek tiek sutrukdė, bet kartu ir paspartino. Iš pradžių planavome, kad lauko terasą atidarysime birželio pradžioje, bet kai užklupo ši neganda, viskas sustojo. Buvome jau nusprendę šiais metais nieko nebedaryti. Bet kai paskelbė, kad karantinas nutraukiamas, nusišienavome tą visą teritoriją, įvertinome aplinką ir kilo mintis, kad reikia veikti čia ir dabar, nėra ko laukti, nes reikalingos lėšos tolesniam šios teritorijos vystymui.
Ant karantino aš tikrai nepykstu. Man tas laikas nebuvo kančia, nes erdvės užteko ir man pačiam, ir mano veiklai.
– Bet jūs pats per karantiną, kiek žinau, ne vieną mėnesį prasėdėjote sodyboje...
– Taip, bet ji visiškai netoliese, Ryliškių kaime. Ten aš jau ir gyvenu, ten esu registruotas, ten balsuoju. Per karantiną beveik kiekvieną dieną būdavau ir Merkinės dvarvietėje, ten man visokių minčių kildavo – mąstai, svarstai, dėlioji, žiūri. Vis knietėjo, kad viskas vyktų greičiau. Man būna labai nekantru laukti.
– Tai kaip jūs toks nekantrus iškentėjote tris mėnesius sodyboje?
– Ten aš irgi veiklos prisigalvojau. Visokios – prasmingos ir neprasmingos. Aš sodyboje per tą karantiną tiek padariau, kiek tikriausiai per dešimt metų nebuvau padaręs. Vištidę susikaliau, vištų prisipirkau, daržus padariau, aplinką aptvarkiau, rožyną įveisiau, akmenų pritempiau, žolę pjoviau, dalį teritorijos atkariavau iš laukinės gamtos. O kur dar remonto darbai – keičiu virtuvę su vonios kambariu vietomis, nes supratau planavimo klaidas, kurias prieš dešimt metų padariau. Veiklos sodyboje pilna – ten nebūna taip, kad nebūtų ką veikti.
Tad ant karantino aš tikrai nepykstu. Man tas laikas nebuvo kančia, nes erdvės užteko ir man pačiam, ir mano veiklai. Jei būčiau likęs mieste, būtų buvę daug sunkiau.
I. Gelūno / Fotobanko nuotr.
– Kaip suspėjate visur turėdamas tiek veiklos – sodyba, dvarvietės, televizija, knygų rašymas?..
– Kartais atrodo, kad jau trūkinėji per visas siūles – toks laiko trūkumas yra. Bet, kita vertus, kai pagalvoju – kažkodėl man taip visą gyvenimą. Aš niekad nedariau vieno darbo. Man daug kas įdomu, smalsu, norisi pabandyti, padaryti. Norisi, kad neišsprūstų ta galimybė, kuria tu gali pamėginti pasinaudoti. Aš dažnai tokį pavyzdį sakau, kalbėdamas apie savo veiklą (kas žaidžia futbolą, tas supras): kai būni aikštėje, svarbu matyti ne tik kamuolį, bet ir visą aikštę, kas kur stovi – kur gynėjai, kur puolėjai, kur saugai. Tai ir mano gyvenime kažkaip labai panašiai. Ir man patinka, aš nebemoku kitaip. Čia gal darboholizmo sunki forma, bet kai darbų dėl kokių nors priežasčių sumažėja, man atrodo, kad aš kažką pamiršau, kažko nepadariau, kažkas negerai, taip negali būti.
Spėti spėju. Gal iš šalies atrodo, kad visko daug. Bet aš daugelio veiklų esu jau atsisakęs. Laikausi gyvenime principo: kai kažką ilgai darau ir jau pajuntu, kad ta veikla nebeteikia malonumo ar efekto, kurio tikiuosi, stengiuosi tuo ir nebeužsiimti, susirasti kažką kita.
– Stovėti prie karštų puodų vasaros savaitgaliais, kai aplink žmonės pramogauja, jums teikia malonumą?
– Man tikrai įdomu. Įdomu tai, kad toks grandiozinis projektas išsivystė. Ir tokiais kiekiais gaminti įdomu. Man labai patinka, kad yra tas žmonių atgalinis ryšys, ir tie jų žodžiai tikrai įkvepia. Taip pat ir kritikos žodžiai – visko juk būna, taip pat ir klaidų, bet stengiesi padaryti viską iš širdies ir kuo geriau. Čia ne kažkoks momentinis pasirodymas.
– Jūsų dar vienos pareigos dabar – senelis?
– O, šios pareigos – pačios svarbiausios. Mes su anūku labai gerai sutariame. Jis labai smalsus – tikriausiai kaip ir visi tokio amžiaus vaikai, daug klausinėja. Jis nori bendrauti. Aš kantrus senelis. Aš jam vis atsakinėju, nors tie klausimai kartais atrodo neatsakomi, bet bandai atsakyti. Pavyzdžiui, paklausia: kur tavo plaukai ir kodėl barzda auga? Kaip į tokį klausimą vaikui atsakyti? Sakau – nuslinko plaukai nuo galvos į barzdą.
Esu mišrūnas, su Dzūkija neturintis nieko bendra – tėtis aukštaitis, mama suvalkietė, aš pats – vilnietis.
– Kas jums yra Merkinė?
– Pakartosiu – man tai visų prima Dzūkijos Nida. Aš iš vaikystės Nidą prisimenu kaip nedidelį kaimelį, ir žiūrėkite, į ką ji dabar išaugo. Tai man čia yra kažkokios paralelės ir asociacijos.
Kitas dalykas – man Merkinė daug metų buvo tokia terra incognita. Prisimenu, kai buvau žurnalo "Istorijos" redaktorius, žurnalistė Brigita Balikienė kartą važiavo būtent į tą kraštą, šiek tiek už Merkinės, kur aš dabar ir gyvenu, ir parvežė neįtikėtinai įdomų straipsnį. Ir man kažkaip įstrigo ta vieta, aš vis norėjau ją aplankyti. O kai jau aplankiau, tai, atrodo, visam laikui, nes užkibau visiškai.
Merkinėje man kiekviena diena yra atradimai – tiek istoriniai, tiek potyriniai dalykai. Aš ieškau visokios įmanomos medžiagos apie Merkinę. Yra puikus Merkinės istorijos muziejus, vietiniai istorikai – Žygis Bužinskas, Mindaugas Černiauskas. Ta romantinė Vazos meilės istorija, partizanų laikai... Visa tai Merkinę daro unikalią ir nepakartojamą. Tai, kas yra Merkinėje po žeme, – lietuviška Troja, antra po Kernavės. Tiesiog tai yra labai svarbi Lietuvos istorijos dalis, labai svarbi vieta, kuri nepelnytai ilgą laiką buvo šiek tiek nustumta į šoną.
Net negaliu paaiškinti, iš kur pas mane tokia šios teritorijos trauka. Esu mišrūnas, su Dzūkija neturintis nieko bendra – tėtis aukštaitis, mama suvalkietė, aš pats – vilnietis. Kada nors reikės nuodugniau savo genealoginį medį patyrinėti – gal ateityje tai bus nauja mano veiklos sritis.
V.Radzevičius siūlo pasigaminti
Velniška vištiena iš Šri Lankos
5 valgytojams reikės:
250 g vištienos filė;
40 g kubeliais pjaustyto saldaus ankštinio pipiro;
40 g riekelėmis pjaustyto svogūno;
1 šaukštelio smulkinto česnako;
40 g ketvirčiais supjaustyto pomidoro;
30 g riekelėmis supjaustyto poro baltosios dalies;
1 įstrižai supjaustytos aitriosios paprikos;
2–4 šaukštų kokosų aliejaus;
1 šaukštelio juodųjų pipirų žirnelių;
1 šaukštelio smulkinto imbiero;
½ šaukštelio ciberžolės miltelių;
¼ šaukštelio cinamono miltelių; druskos pagal skonį.
Asmeninio archyvo nuotr.
Gaminimas:
Vištieną supjaustykite nedideliais gabalėliais, sumaišykite su ciberžole, druska bei patroškinkite apie 5 min. ant šaukšto aliejaus nedideliame puode. Keptuvėje įkaitinkite aliejaus, apkepkite svogūnus su cinamonu iki rudumo. Sudėkite į keptuvę imbierą, česnaką, juoduosius pipirus, vištieną ir gerai išmaišykite. Sudėkite porus, aitriąją papriką, pomidorus ir patroškinkite ant mažos kaitros pamaišydami apie 5 min. Patiekite su virtais ryžiais. Jeigu bijote aštrumo – dėkite mažiau aitriosios paprikos ir juodųjų pipirų.
Beje, Šri Lankoje šis patiekalas valgomas be įrankių, pirštais dedant žiupsnelius į burną.
Škmeruli
Vienas iš man itin patikusių valgių Sakartvele – škmeruli. Tai vištienos patiekalas, kilęs iš Škmeri kaimo (dėl to taip ir vadinamas), esančio Račos srityje Vakarų Sakartvele. Pagaminti nesudėtinga, daug ingredientų nereikia.
2 valgytojams reikės:
1 viščiuko;
0,5 l pieno;
1 česnako galvutės;
1–2 šaukštų sviesto;
druskos ir pipirų pagal skonį.
Asmeninio archyvo nuotr.
Gaminimas:
Viščiuką sukapokite maždaug tokio dydžio dalimis, kaip matote nuotraukoje. Įtrinkite druska ir pipirais, pakepkite iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie pusvalandį, kol gabalėliai gražiai apskrus. Vištienos gabalėlius sudėkite į orkaitei tinkamą indą taip, kad jie gultų dviem eilėmis ir būtų "susispaudę". Sutrinkite česnaką ir pakepinkite jį kitame inde ant sviesto, užpilkite ir užvirinkite pieną, įberkite druskos, supilkite po vištienos kepimo likusius riebalus. Užpilkite pieną ant vištienos ir pavirkite 5–10 min. Valgomas su žalumynais ir daržovėmis.
"Oktoberfest" kopūstai
6 valgytojams reikės:
1 kg "Bratwurst" dešrelių;
2–3 skardinių "Pilsnerio" alaus;
2 šaukštelių kmynų;
2 šaukštelių kalendros sėklų;
2 šaukštelių garstyčių sėklų;
2 smulkiai pjaustytų svogūnų;
10 cm ilgio gabaliuko imbiero, pjaustyto plonais griežinėliais;
2–3 šaukštų aliejaus;
½ galvos smulkiai pjaustyto raudonojo kopūsto;
2 šaukštų medaus;
¼ stiklinės vyno acto;
druskos ir maltų juodųjų pipirų pagal skonį.
Asmeninio archyvo nuotr.
Gaminimas:
Dešreles sudėkite į puodą, užpilkite alumi, įpilkite vieną stiklinę vandens, sudėkite kmynus, kalendros ir garstyčių sėklas, svogūnus ir imbierą. Užvirinkite ir sumažinę kaitrą pavirkite apie 5 min. Uždenkite dangčiu, nuimkite nuo viryklės ir palikite pastovėti 15 min. Išimkite dešreles. Nukoškite skystį į kitą puodą (tirščių nebereikės). Keptuvėje įkaitinkite aliejų, sudėkite kopūstus ir maišydami pakepinkite kelias minutes. Tada įpilkite stiklinę dešrelių nuoviro ir troškinkite dažnai pamaišydami, kol kopūstai suminkštės (skysčio galima įpilti ir daugiau, iš akies, kad kopūstai troškintųsi, bet nebūtų pernelyg daug drėgmės). Maždaug po 15 min. įdėkite medų, actą, druskos, pipirų ir dar pamaišydami patroškinkite apie 5 min. Sudėkite kopūstus į dubenį ir patiekite, pavyzdžiui, su dešrainiais. Kaip garnyras tinka ir prie kitų mėsiškų patiekalų. Skanūs šie kopūstai ir šalti.
Turininga Merkinės dvarvietės istorija
Merkinės dvarvietė turėjo ne vieną savininką. Teritorija skirtingais laikotarpiais buvo valdoma LDK valdžios elito – tokių asmenų kaip Mykolas Glinskis, Jurgis Radvila, Stanislovas Astikas, Bona Sforca, Mikalojus Radvila, Vladislovas Vaza IV, Mykolas Kazimieras Pacas, Kazimieras Jonas Sapiega ar Motiejus Oginskis. Tai buvo miestelio aukso amžius. Merkinės dvaras tuomet buvo ir seniūnijos centras.
Merkinės dvaras liudija ir karališką meilės istoriją. Prieš bene keturis šimtmečius čia lankėsi Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas Vaza IV. Istoriniai šaltiniai byloja, kad jis Merkinei jautė ypatingus sentimentus, atvykęs čia praleisdavo savaites ir net mėnesius, o vykti į Vilnių ne visada ir noro turėdavo. Nenuostabu, nes čia valdovas buvo apgyvendinęs savo didžiąją meilę Jadvygą Lužkovską, čia augo jo nesantuokinis sūnus Vladislovas Konstantinas.
XVIII a. pabaigoje dvaro teritorijoje stovėjo aštuoniolika medinių pastatų, tačiau iki mūsų dienų neišliko nė vieno. Dabar čia yra du 1897 m. statyti raudonų plytų pastatai, kuriuose veikė muilo fabrikas bei keletas medinių. Iki 2014 m. čia buvo įsikūrę Merkinės globos namai.
