1990 m. kovo 11 d. Lietuva paskelbė atkurianti šalies nepriklausomybę, tačiau tik 1993 metų rugpjūčio 31 dieną, 23 val. 46 min. paskutinis Rusijos okupacinės armijos karinis ešelonas nesustodamas pravažiavo Kenos geležinkelio stotį. Tai buvo ilgo ir sudėtingo svetimos kariuomenės išvedimo iš nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos oficiali pabaiga, sakoma Krašto apsaugos ministerijos pranešime.

„Anuomet reikalavimą išvesti okupacinę kariuomenę iš Lietuvos savo parašu patvirtino vos ne kiekvienas suaugęs Lietuvos gyventojas. Sunkiai, bet Lietuva tapo pirmąja Rytų Europos valstybe, išsivadavusia nuo okupacinės kariuomenės. Švęsdami laisvės dieną, nenutylėkime savo pergalių, pasidžiaukime laisvos Lietuvos sėkmės istorijomis ir didžiuokimės savo tautos atkaklumu siekti net ir to, kas kartais atrodo neįmanoma“, – ceremonijoje kalbėjo krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.

Renginyje tylos minute pagerbti žuvusieji, Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai atliko parodomąją programą su dedikuotomis salvėmis, grojo Lietuvos kariuomenės orkestras. Vilniaus miesto aikštėse grojo Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendas.

Ceremonijoje taip pat dalyvavo prezidentas Gitanas Nausėda, ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys.

Tai pirmas kartas per pastaruosius tris dešimtmečius, kai Honkonge birželio 4 dieną uždrausta pagerbti aukas uždegant žvakes per akciją, paprastai pritraukiančią didžiules minias – taigi, Briuselis, kaip ir daugelis kitų sostinių, išreiškė savo susirūpinimą.

Griežtesnės Honkongo kontrolės siekiančiam Pekinui ruošiant šiam miestui naują saugumo įstatymą, kritikai kaltina policiją pasinaudojus koronaviruso pandemija kaip pretekstu uždrausti mitingą.

Pasak ES atstovės Virginie Battu-Henriksson (Viržini Batu-Henrikson), galimybė pagerbti Tiananmenio aukas Honkonge – vienintelėje Kinijos dalyje, kur buvo leidžiama organizuoti tokius renginius, – buvo „stiprus signalas, kad pagrindinės laisvės ir toliau saugomos“.

„Atkreipėme dėmesį į apribojimus, šiemet įvestus tiek Honkonge, tiek Makao dėl sveikatos priežasčių“, – Briuselyje sakė ji žurnalistams.

„Tikimės, kad Honkongo ir Makao žmonės vis dėlto galės tinkamai paminėti metines“, – kalbėjo V. Battu-Henriksson.

„Aiškus įsipareigojimas visapusiškai gerbti garantuotas teises ir laisves dabar yra svarbesnis nei bet kada anksčiau, atsižvelgiant į pastarojo meto įvykius“, – pridūrė ji.

Anot V. Battu-Henriksson, ES tebeliūdi ir reikalauja teisingumo žuvusiesiems Tiananmenio aikštėje.

1989 metų pavasarį daugybė studentų ir darbininkų susirinko Tiananmenio aikštėje – Kinijos galybės simboliniame centre, kad pareikalautų demokratinių pokyčių ir priemonių prieš korupciją. Jų veiksmai įkvėpė protestus visoje šalyje.

Po septynių protestų savaičių vyriausybė birželio 4-ąją pasiuntė tankus ir kareivius, vaikiusius ir žudžiusius demonstrantus bei stebėtojus į aikštę vedančiose gatvėse. Tąsyk žuvo šimtai, o galbūt tūkstančiai žmonių, tačiau Kinijoje griežtai cenzūruojamos bet kokios diskusijos apie tuos įvykius.

Ginčas dėl mitingo įsiplieskė augant įtampai tarp Pekino ir Vakarų dėl autonomijos ir laisvių, suteiktų buvusiai britų kolonijai Honkongui pagal principą „viena šalis, dvi sistemos“.

JAV valstybės sekretorius Mike'as Pompeo (Maikas Pompėjas), prieš savaitę patvirtinęs, jog Vašintonas nebelaiko, kad Honkongas turi autonomiją, kurią Pekinas buvo įsipareigojęs užtikrinti, pareiškė, jog Kinija mėgina užmauti apynasrį šiam tarptautiniam finansų centrui.

Kinija planuoja priimti įstatymą, kuris Honkonge uždraustų ardomosios veiklos ir atsiskyrimo aktus, pabrėždama, kad jai būtina kovoti su „terorizmu“ ir „separatizmu“.

Oponentai nuogąstauja, kad tokia priemonė nulems politinę priespaudą 1997 metais Didžiosios Britanijos Kinijai perduotame mieste, kuriam 50 metų laikotarpiui turėjo būti garantuotos išskirtinės laisvės ir autonomija.

Londonas pareiškė, kad pasiūlys milijonams honkongiečių vizas ir galimybę gauti Britanijos pilietybę, jei Kinija prastums minimą teisės aktą. Toks pareiškimas išprovokavo Pekino įtūžį.

Šventas mišias Vilniaus arkikatedroje bazilikoje aukos vyskupas Arūnas Poniškaitis. Po jų – gėlių padėjimas prie A. Ramanausko-Vanago kapo valstybės vadovų panteone, Antakalnio kapinėse.

A. Ramanauskas-Vanagas, sovietams okupavus Lietuvą, įsijungė į partizaninę kovą už Lietuvos nepriklausomybę, tapo vienu iškiliausių partizanų vadų, jam buvo suteiktas brigados generolo laipsnis.

A. Ramanauskas-Vanagas kartu su kitais septyniais partizanų vadais 1949 vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaraciją. Seimas įstatymu pripažino deklaraciją Lietuvos valstybės tęstinumui itin reikšmingu teisės aktu, patvirtindamas nuostatą, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba buvo vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. Deklaracijoje Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis paskelbė, kad prisiima atsakomybę vadovauti nepriklausomos bei demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui.

A. Ramanauskas-Vanagas. ELTOS nuotr.

A. Ramanauskas-Vanagas 1956 m. buvo suimtas, o 1957 lapkričio 29 d. Vilniuje sušaudytas. Jo žmona partizanė B. Mažeikaitė-Ramanauskienė okupantų teismo nuteista 8 metus kalėti lageriuose.

A. Ramanausko-Vanago palaikai 2018 m. rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje. 2018 m. spalio 6 d. A. Ramanauskas-Vanagas palaidotas Antakalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone.

1991 metų liepos 31-ąją Medininkų pasienio poste prie sienos su Baltarusija sovietų omonininkai nužudė septynis Lietuvos pareigūnus: Mindaugą Balavaką, Algimantą Juozaką, Juozą Janonį, Algirdą Kazlauską, Antaną Musteikį, Stanislovą Orlavičių. Ričardas Rabavičius nuo šautinių žaizdų galvoje mirė ligoninėje rugpjūčio 2-ąją.

Vienintelio sunkiai sužeisto muitinės pareigūno Tomo Šerno gyvybę medikams pavyko išgelbėti.

„Yra juridinis ir dvasinis teisingumas. Jeigu norime likti gyvi, turime kovoti prieš Lietuvos priešus, bet kad ir patys nepavirstume tokie kaip anie. Mes ir patys turime mokėti atleisti“, – žurnalistams po iškilmingos ceremonijos sakė T. Šernas.

Valstybės vadovai, įvairių šalies tarnybų pareigūnai ir žuvusiųjų artimieji ant memorialų padėjo gėlių puokštes, aukas pagerbė tylos minute.

„Aš manau, kad šitie vyrai žinojo, kokios rizikos jų laukia. Pirmuosius žingsnius žengianti Lietuvos valstybė, sienų apsauga, viešosios tvarkos palaikymas, krašto apsauga – tai buvo sritys, į kurias pirmiausia krypo priešo žvilgsnis. Jie, padėję savo auką ant valstybingumo, nepriklausomumo pamato, atvėrė kelią mums daryti kitokius pasirinkimus“, – sakė prezidentas G. Nausėda.

Jeigu norime likti gyvi, turime kovoti prieš Lietuvos priešus, bet kad ir patys nepavirstume tokie kaip anie. Mes ir patys turime mokėti atleisti.

„Šią dieną, prisimenu tą rytą, tą nežinomybės dieną, beviltiškumo jausmą ir tuštybės jausmą, praėjo 28-eri metai. Tikiu, kad skausmą, kurį paliko žiaurūs omonininkai, pakeitė pasididžiavimas auka, kurią teko atiduoti“, – teigė Seimo pirmininkas V. Pranckietis.

„Gyvenkime už save ir gyvenkime už juos“, – pridūrė jis.

Tuo metu iškilmingoje ceremonijoje prie mikrofono nestojęs premjeras S. Skvernelis žurnalistams teigė, kad „nežinia, ar artimieji kalbų nori“.

„Aš manau, kad tų kalbų jau pakankamai daug ir visos jos panašios. Nežinau, ar artimieji kalbų nori. Ir ne tik kalbų“, – sakė Vyriausybės vadovas.

Dėl Medininkų žudynių nuteistas ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atlieka buvęs OMON milicininkas Konstantinas Michailovas.

Dar tris omonininkus – Andrejų Laktionovą, Česlavą Mlyniką ir Aleksandrą Ryžovą – Lietuvos teismai griežčiausia bausme nuteisė už akių, nes Rusija atsisako juos išduoti.

Premjeras S. Skvernelis teigė, kad galbūt šis nusikaltimas nebuvo tinkamai išaiškintas, tačiau dabar, po 28-erių metų, ieškoti teisingumo yra vis sudėtingiau.

„Kiekvieni prarasti metai reiškia tyrimo sėkmės vis didesnes abejones. Dabar mes 28 metus keliame tuos pačius klausimus. Reikėjo juos kelti anksčiau, dabar gal būtų kita situacija“, – teigė S. Skvernelis.

Tam pritarė ir parlamento vadovas V. Pranckietis, teigęs, kad šį nusikaltimą, tiesą galima išsiaiškinti „iki galo“.

„Galų gale nebebus tų žmonių, kurie buvo nusikaltėliai, bet visada galima aiškintis tiesą“, – sakė V. Pranckietis.

Primenant Medininkų žudynes sekmadienį jau vyko tradicinis bėgimas, antradienį surengtas atminimo vakaras Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje.

„Prezidentas Trumpas tikrai dalyvaus, jau turime patvirtinimą; bus ir kitų valstybių vadovų – šie vizitai dabar tvirtinami“, – naujienų portalui WP.pl sakė Lenkijos vicepremjeras Jacekas Sasinas.

Jis nepranešė daugiau detalių apie D. Trumpo vizitą, tačiau pranešama, kad JAV vadovas į Varšuvą atvyks rugpjūčio 31-ąją.

J. Sasinas neinformavo, kurių šalių vadovai dalyvaus minėjime, tačiau patvirtino, kad dėl prieš penkerius metus Maskvos įvykdytos Ukrainai priklausančio Krymo aneksijos į iškilmes nebuvo pakviestas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

„Būtų netinkama minėti ginkluotos agresijos prieš Lenkiją metines dalyvaujant lyderiui, kuris šiandien taip elgiasi savo kaimynės atžvilgiu“, – portalui WP.pl sakė vicepremjeras.

Žiniasklaidos teigimu, per vizitą Lenkijoje D. Trumpas taip pat susitiks su JAV kariais. Šalyje drauge su NATO pajėgomis rotaciniu principu tarnauja apie 5 tūkst. amerikiečių karių.

Anksčiau Sovietų Sąjungos dominuotoje Rytų Europoje įsikūrusi NATO narė Lenkija jau seniai norėjo didesnio JAV karinio kontingento.

Išgąsdinta agresyvių Rusijos žingsnių pastarąjį dešimtmetį, kai buvo užgrobtos tam tikros Gruzijos ir Ukrainos teritorijos, Lenkija siekė turėti nuolatinę JAV bazę.

D. Trumpas praėjusį mėnesį paskelbė, kad šalis nusiųs 1 000 papildomų karių į Lenkiją, bei perspėjo Vokietiją, kad daro save Maskvos „įkaite“, nes pernelyg kliaujasi rusiškais energetikos ištekliais.

Po Maskvos 2014 metais įvykdytos Ukrainos Krymo regiono aneksijos baiminantis Rusijos agresijos, NATO per 2016 metų liepos viršūnių susitikimą Varšuvoje nusprendė Lenkijoje ir trijose Baltijos valstybėse dislokuoti keturis rotuojamus tarptautinius batalionus.

Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga surengė minėjimą. Iškilmingas renginys prasidėjo vidurdienį Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje.

Prieš minėjimą motociklininkų ir dviratininkų kolona iš Nepriklausomybės aikštės Gedimino prospektu pajudėjo buvusių KGB rūmų link. Čia, prie rūmų esančio sovietinio genocido aukoms skirto paminklo, padėjo gėlių ir, uždegę atminimo žvakeles už Sibiro tremtyje ar kalėjimuose nužudytus savo artimuosius, visus nuo okupacijos nukentėjusius ir už laisvę žuvusiuosius, sugrįžo į aikštę.

Nepriklausomybės aikštėje, aidint Karinių pajėgų orkestro atliekamam himnui, kartu su kariuomenės Garbės kuopos kariais pakeltos vėliavos ir pagerbti 1941m. Tautos (Birželio) sukilimo dalyviai. Kalbės ir atsiminimais dalinosi ano meto liudininkai bei žinomi Lietuvos istorikai. Trumpą koncertą surengė karių orkestras ir moksleiviai. Susirinkusieji vaišinosi kareiviška koše.

Minėjimo dalyviams buvo įteikti dailininko A. R. Šakalio sukurti padėkos raštai ir vienetiniai kolekciniai vokai su renginiui skirta simbolika, suvenyrais.

1941 m. sukilimas - itin svarbus istorinis įvykis, davęs pradžią daugeliui išsivadavimo kovų bei akcijų, teigiama Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos pranešime. Sukilimas parodė Europai ir pasauliui, kad, nepaisant ištisus metus (1940-1941) trukusios pačios žiauriausios bolševikinės okupacijos, Lietuva išliko gyva ir kovojanti. Sukilimo įžiebta liepsna vėliau peraugo į ištisą dešimtmetį trukusį pokario partizaninį karą, taip pat gyvuoju Romo Kalantos fakelu nušviestą 1972-ųjų Kauno pavasarį ir kitas prieš okupaciją nukreiptos aktyvios kovos formas.

Tą atmintiną 1941m. birželį, keršydami už nužudytus bei į Sibirą ar šiaurinius Sovietų sąjungos regionus ištremtus savo artimuosius, mūsų tautos sūnūs ir dukros, pasikliaudami tik savo narsa ir jėgomis, sugebėjo išvyti nekenčiamą okupantą ir nors trumpam (1941 m. birželio 22-28 d.) atkurti Lietuvos valstybingumą bei dėl savų politikų ir aukščiausių kariuomenės vadų kaltės prarastą nepriklausomybę.

Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga kartu su Lietuvos baikerių kongresu 2015 ir 2016 metais rengė istorinius atminimo žygius iš Kauno į Vilnių motociklais atvežant simbolinę sukilimo ugnį. Nuo 2017 m., siekiant šventę padaryti iškilesnę, pasak organizatorių, nuspręsta minėjimą rengti tik Vilniaus mieste.

Gaudžiant varpui tūkstančiai žmonių, tarp jų – atominius bombardavimus išgyvenę senyvi žmonės ir aukų artimieji, tylos minute pagerbė žuvusiuosius. Pagerbimas vyko 11 val. 2 min. – tuo pačių metu, kai prieš 71 metus Nagasakį nušvietė atominės bombos žybsnis.

Apie 74 tūkst. žmonių iškart žuvo per sprogimą arba tuojau po jo, o tūkstančiai kitų užgeso praėjus mėnesiams arba metams nuo spindulinės ligos arba apšvitinimo sukelto vėžio.

Nagasakis buvo nušluotas praėjus trims dienoms po pirmojo JAV atominio bombardavimo Hirošimoje, kuris nusinešė 140 tūkst. žmonių gyvybių.

Nagasakio meras Tomihisa Taue (Tomihisa Taujė) gyrė B. Obamą, tapusį pirmuoju pareigas einančiu JAV prezidentu, aplankiusiu Hirošimos bombardavimo memorialą.

„Žinoti faktus – tai pradžios taškas susimąstyti apie ateitį be branduolinių ginklų“, – sakė T. Taue ir paragino kitus pasaulio lyderius aplankyti jų miestą.

Hirošimos meras Kazumi Matsui (Kadzumis Macujis) šeštadienį, per savo miesto bombardavimo metines, irgi atkreipė dėmesį į B. Obamos vizitą.

Pasak jo, ta viešnagė įrodo, kad JAV prezidentas palaiko Hirošimos žmonių požiūrį, jog branduoliniai ginklai yra „absoliutus blogis“.