– Kur yra estų sėkmės paslaptis?
– Jų sėkmės paslaptis – jų valdžios institucijos ir pareigūnai, kurie galvoja apie maistą kaip apie dalį šalies kultūros ir kad tai yra nepaprastai svarbu.
– Ar tai ne restoranų ir jų asociacijų kaltė, kad nesugeba prisikviesti „Michelin“? Kaip vyksta vertinimas?
– Prisikviesti gali tik valdžios institucijos. Privati iniciatyva negali lemti „Michelin“ gido prisikvietimo. Kaip vyksta vertinimas, niekas nežino. 2019 m., kai suorganizavome kulinarijos forumą, prasidėjo dialogas su valdžios institucijomis, jos tarsi pakvieti šnekėti „Michelin“ apie mažiau prestižinę geltoną knygutę. Prasidėjus pandemijai uždaviau paprastą klausimą – ar toliau tęsia dialogą? Buvo atsakyta, kad pandemija – ne laikas, pasibaigs ir šnekėsime, pasitarsime su latviais, estais, nes labai brangu ir t.t. Pinigų suma – 400 tūkst. metams, savaime suprantama, reikalaujama pasirašyti kokių 3–4 metų sutartį. Suprantama, labiausiai nepatinka, kad negali kontroliuoti vertinimo, kiek restoranų atsidurs. Estijoje yra daugiau nei 30 į gidą papuolusių restoranų, iš kurių du turi „Michelin“ žvaigždes, penki yra kaip gurmanų, du gavo už ekologiją. Žmonės dažnai net nesupranta, ar restoranas apdovanotas žvaigždute, jie tik mato raudoną lipduką su „Michelin“ užrašu ir galvoja, kad valgo tokiame restorane, o iš tikrųjų tik pažymėtame gide. Esmė, kad gastronominio turisto išlaidos didelės, leidžia tūkstančius kiekvieną dieną.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Ko vertas gidas, kurį nusiperki? Kiek jis objektyvus ir ką duoda restoranui?
– Jis nenuperkamas. Jei privatus verslas galėtų tai padaryti, gal būtume tai padarę seniau. Bet tai turi inicijuoti valdžia, kuri galvoja, kad panašumas atsidurti pasaulio kulinarijos žemėlapyje, ką deklaravo ir padarė estai.
– Kuo estų apdovanoti restoranai ypatingi ir kodėl restoranams svarbu būti įvertintiems žvaigždutėmis?
– Išskirtinumas visada gerai. Reikia nepamiršti, kad įvertinimas atspindi požiūrį į kokybę ir standartus. Nežinai, kada vertina. Žmonės parodo pažymėjimus, pasiknaisioja po virtuvę ir išeina. Nežinai, kaip bus, prabėgus pusei metų staiga gauni skambutį ir sako, kad sveikina.
– Ar vietiniams svečiams svarbu, kiek restoranas turi tokių žvaigždžių ir kiek vidutiniškai kainuoja patiekalas?
– Mes negalime sakyti, kiek vidutiniškai kainuoja patiekalas, nes tai priklauso nuo restorano. Yra vienos žvaigždės „Michelin“ restoranų, kur galite pavalgyti už 50 eurų, o kitur pavalgysi už 200 ir dar priklauso nuo lokacijos, meniu. Manau, Lietuvoje irgi egzistuoja gastronominių turistų, kurie važiuoja į užsienį ir renkasi restoranus pagal žvaigždutes.
Tai nėra taip paprasta, tai – siekiamybė. Turi įdėti labai daug pastangų.
– Ar Lietuvoje yra restoranų, kurie galėtų gauti žvaigždučių?
– Manau, yra. Tai yra ir paskata stengtis, tobulėti, galvoti. Tobulėti, žiūrint, ką daro kiti, ir siekti to. Tai nėra taip paprasta, tai – siekiamybė. Turi įdėti labai daug pastangų. Šiandien tai prestižiškiausias gidas.
– Galbūt mes jį turėsime ir Lietuvoje.
– Turėsime su sąlyga, kai valdininkai pagaliau supras, kad vis dėlto kulinarija yra vienas iš kertinių kultūros pamatų ir atspindi šalies išsivystymą. Tai svarbu mūsų merdinčiam turizmui.
