Kilo iššūkių

Programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalimi tapusi knyga yra kelių autorių kolektyvinis darbas. Aštuoni istorikai pasirinko po vieną Kauno miesto istorijos šimtmetį ir kiekviename amžiuje išskyrė svarbiausius to meto įvykius ir asmenybes. Galiausiai istorikė dr. G. Milerytė-Japertienė visą medžiagą sujungė į vientisą tekstą.

Pati istorikė knygai rinko informaciją apie XVII a. Pašnekovė pripažino, kad kilo šiokių tokių iššūkių. „Nesu XVII a. istorikė, visi mano darbai iki šiol siekdavo anksčiausiai XIX a., todėl šis laikotarpis buvo gana sudėtingas. Gerai, kad yra šaunių to laikmečio specialistų darbų. Tarp jų būtinai reikia paminėti prof. Zigmantą Kiaupą, prof. Vaidą Kamuntavičienę, dr. Liudą Glemžą ir dr. Rasą Varsackytę. Jų tyrimai labai padėjo ryškinant svarbiausius įvykius ir asmenybes“, – sako ji.

Kalbėdama apie XVII a. Kaunui reikšmingas asmenybes, ji minėjo maro epidemijos užkluptą ilgametį Kauno miesto vaitą Petrą Pečiūgą, benediktinių vienuolyno vyresniąją abatę Eufemiją, ant savo pečių laikiusią ne tik dvasinį, bet ir finansinį kongregacijos gyvenimą, taip pat laivų statytoją Ambrožėjų Mikalojevičių, kurio kasdienė veikla buvo ypač svarbi miesto ekonominiam gyvenimui.

Pasak G. Milerytės-Japertienės, kaip ir dabar, prieš 400 metų, kauniečiai gyveno rūpesčių ir džiaugsmo, skausmo ir meilės kupinus gyvenimus: dirbo, šventė, ilsėjosi ir meldėsi. Žinoma, tam tikrais aspektais tuomečių kauniečių gyvenimas skyrėsi nuo mūsiškio.

„Gali būti sunku įsivaizduoti, kad tuo metu barzdaskučiai gydė žmones, nuleisdami jiems kraujo. Įvairiausios ligos gydytos ne vaistais, bet užkalbėjimais, – atskleidė ji. – Maisto racionas labai priklausė nuo žmogaus statuso ir finansinės padėties. Turtingi galėjo sau leisti mėgautis įvairiausia mėsa, žuvimi ir įmantriais prieskoniais. Ant vargingesnio stalo būdavo košių, duonos, daržovių sriubos, troškinių.“

Žala: nors, anot G. Milerytės-Japertienės, išvijus Maskvos okupantus, Kauno gyvenimas po truputį normalizavosi, vadinamasis Kauno aukso amžius nebegrįžo. Redakcijos archyvo nuotr. 

Miestą niokojo tvanas

XV–XVI a. Kaunas buvo išties klestintis miestas, tačiau XVII a. viskas ėmė keistis ir prasidėjo nuopuolis. Anot G. Milerytės-Japertienės, 1655-ieji yra miesto katastrofos metai. Prasidėjo vadinamasis rusų ir švedų tvanas, kurio metu Kaunas buvo užimtas ir nusiaubtas.

„Maskvos užimtas miestas išgyveno labai sunkius laikus. Jame beveik neliko gyventojų. Išžudyti žmonės, patvoriuose pūvantys lavonai, sudeginti pastatai, sugriautos ir išplėstos bažnyčios – tai baisi šešerių metų miesto kasdienybė, – atskleidė istorikė. – Ją dar kraupesnę padaro suvokimas, kad labai panašūs vaizdai ir šiandien Ukrainoje – rusų elgesys šioje šalyje liudija, kad istorija nuolat kartojasi ir reikia jos mokytis.“

Pasak G. Milerytės-Japertienės, po labai sunkių periodų atėjo atokvėpio metas. Išvijus Maskvos okupantus, Kauno gyvenimas po truputėlį normalizavosi. „XVIII a. buvo pašventinta naujoji dominikonų vienuolyno Dievo Kūno bažnyčia, stovinti Vilniaus iš Birštono gatvių sankirtoje. Funduojami buvo ir kiti sugriauti maldos namai, tvarkomi jų altoriai. Į miestą grįžo dalis išvykusių kauniečių, kėlėsi nauji gyventojai, o su jais po truputį keitėsi ir miesto socialinė, religinė ir ekonominė sankloda. Visais laikais gyvenimas mieste buvo ir yra labai dinamiškas – niekas niekada nestovi vietoje. Vis dėlto gyvenimas mieste taip ir negrįžo į vadinamuosius Kauno aukso amžiaus laikus“, – sakė ji.

Maskvos užimtas miestas išgyveno labai sunkius laikus. Išžudyti žmonės, patvoriuose pūvantys lavonai, sudeginti pastatai, sugriautos ir išplėstos bažnyčios.

Šventė karūnaciją

Dr. S. Jazavita knygai rinko istorinę medžiagą apie XVIII a. Kauno gyvenimą. Pašnekovas atskleidė, kad vienas svarbių šio amžiaus įvykių mieste buvo 1764 m. vykusi paskutinio Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio karūnacijos šventė. Pasak istoriko, dėl apgailėtinos Kauno pilies būklės iškilmės vyko Raudondvario pilyje. Šventės dalyviai vaišinosi puikiu liepų midumi ir brangiu vengrišku vynu. Niekas tada nežinojo, kad Stanislovas Augustas Poniatovskis bus paskutinis ATR monarchas, tad su jo atėjimu į valdžią kauniečiai turėjo nemažai lūkesčių. Kaunas išgyveno ne pačius geriausius laikus, todėl tikėtasi, kad su naujo valdovo atėjimu viskas pasikeis.

„XV–XVI a. klestėjęs Kaunas, XVII a. išgyveno tikrą nuopuolį. 1655 m. miestui smogė vadinamasis rusų ir švedų tvanas, kurio metu Kaunas buvo stipriai išplėštas, daug žmonių išžudyta. Miestui kiek atsigavus, 1700 m. prasidėjo Šiaurės karas, tapęs stipriu politiniu smūgiu. 1655–1656 m. ir 1710–1711 m. siautėjo didžioji maro epidemija. 1732 m. įvyko Kauno gaisras, kurio metu sudegė nemažai miesto pastatų, – atskleidė dr. S. Jazavita.

Tuo negandos dar nesibaigė. „1757 m. Kauną sukrėtė Rusijos kariuomenės žygis į Prūsiją, kurio metu net 50 tūkst. karių pražygiavo netoli Kauno. Karių arkliai ištrypė pievas, nusiaubė pasėlius. Žinoma, būta ir plėšikaujančių karių, pridariusių daug nuostolių miesto gyventojams“, – tęsė pašnekovas.

Pasak istoriko, Rusijos kariuomenės žygis netoli Kauno tebuvo tik dar viena mieste įvykusi neganda. XVIII a. Kauno gyventojai neretai prisimindavo praūžusį didįjį marą, kurio metu pasiaukojamai ligonius slaugę jėzuitai išmirė visi iki vieno.

„Kai kurie miesto namai, net po maro epidemijos praėjus pusei amžiaus, vis dar stovėjo apleisti, nes niekas nedrįso juose apsigyventi, bijodami nelaimės. Ilgai neblėso prisiminimai ir apie didįjį Kauno gaisrą, stipriai nuniokojusį miestą“, – pasakojo pašnekovas.

Dėmesys: „Tai buvo momentas, kai Kaunas atsidūrė reikšmingų pasaulinių įvykių epicentre“, – Napoleono persikėlimą per Nemuną ties Kaunu primena dr. S. Jazavita. A. Vasiliūno nuotr.

Napoleono armijos pasirodymas

Pasak dr. S. Jazavitos, dėl įvairių negandų Kaunas neteko dalies gyventojų, jie žuvo arba emigravo. Tad XVIII a. mieste gyveno vos apie 5 tūkst. kauniečių. Miestas taip ir nebeatgavo buvusios šlovės, o po 1795 m. įvykusio Trečiojo ATR padalijimo buvo okupuotas Rusijos imperijos.

Vis dėlto XVIII a. pabaigoje būta pastangų prisikelti. Daug lūkesčių kauniečiams suteikė 1791 m. ATR Ketverių metų seimo priimtas Miestų įstatymas. Šis įstatymas labai išplėtė miestiečių teises: jie įgijo teisę laisvai pirkti žemę, būti dvasininkai, eiti valstybės pareigas, tarnauti kariuomenėje. Patys miestai gavo visuotinio atstovavimo seimuose teisę, sprendžiant miestų ir prekybos klausimus.

„Nors Kaunas buvo svarbus viduramžių prekybos miestas, politiniame valstybės gyvenime kauniečiai neturėjo daug galimybių, – paaiškino dr. S. Jazavita. – Tad 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija ir Miestų įstatymas iš esmės keitė Kauno gyvenimą ir tapo labai svarbūs miestui. Kauniečiai palankiai žiūrėjo į šias reformas, troško politinių teisių.“

Deja, Ketverių metų Seimo reformų įgyvendinti nepavyko dėl įvykusių ATR padalijimų. Lietuvos teritoriją okupavusi Rusijos imperija grąžino senąją tvarką, nes miestiečių politinę jėgą stiprinančios reformos jai nebuvo naudingos.

„Lietuvai tapus Rusijos imperijos dalimi, nemažai kauniečių viltis dėjo į Prancūzijos imperatorių Napoleoną Bonapartą. Tuo metu Napoleonas demonstravo karines pergales visoje Europoje. Tad tikėtasi, kad užpuolusi Rusiją, Prancūzijos armija galėtų ją susilpninti ir išvaduoti Lietuvą, – akcentavo dr. S. Jazavita. – Vienas knygos skyrių skirtas 1812 m. įvykusiam Napoleono persikėlimui per Nemuną ties Kaunu. Tai buvo momentas, kai Kaunas atsidūrė reikšmingų pasaulinių įvykių epicentre.“

Deja, kauniečių lūkesčiai neišsipildė. Per miestą žygiuojanti didžioji prancūzų armija plėšikavo, smurtavo ir į kauniečius tikrai nežiūrėjo kaip į sąjungininkus. „Kadangi armija buvo milžiniška, neišvengta riaušių, tyčia ir netyčia sukeltų nelaimių. Kaip žinoma, prancūzų žygis į Rusiją nebuvo sėkmingas, tad skyrius užbaigiamas lūkesčių dužimu ir galutiniu Lietuvos valstybingumo praradimu“, – pasakojo istorikas.

Įsikuria žydų kahalas

XVIII a. Kaune buvo labai audringas. Vis dėlto greta istoriškai svarbių įvykių sava vaga tekėjo ir kasdienis kauniečių gyvenimas, jis taip pat aprašomas knygoje. Pasak dr. S. Jazavitos, tuo laikotarpiu didikai labai mėgdavę medžioti lokius netoli Kauno. Tai parodo, kad šie gyvūnai mūsų miesto apylinkėse nebuvo toks jau retas reiškinys. Be abejonės, Kaune labai svarbi buvo žvejyba. Yra žinoma, kad tuo laikotarpiu Neryje kauniečiai gaudydavo lašišas, o Nemune – ungurius.

Vienas knygos skyrių skirtas Kauno žydų gyvenimui ir jų kahalo įsikūrimui 1788-aisiais. „Kauno žydų bendruomenė tuo metu gyveno Vilijampolėje, kuri ilgą laiką nepriklausė Kaunui ir veikė kaip atskiras, privatus miestelis. Įdomu tai, kad visa žemė čia priklausė Radviloms,  gyventojai ją tiesiog nuomojosi. Tarp Kaune gyvenančių miestiečių ir Vilijampolėje įsikūrusių žydų kildavo konfliktų dėl prekybos konkurencijos. Todėl žydai nusprendė stiprinti savo pozicijas ir įkurti savo bendruomenę – kahalą, – atskleidė dr. S. Jazavita. – Buvo laikas, kai žydai negalėjo legaliai keltis į Kauną prekiauti, tad jie išsinuomodavo iš kauniečių krautuvėles, kuriose imdavosi savo verslo. Tais laikais buvo daug šnekama ir apie tilto į Vilijampolę būtinybę, kadangi nuolatinio tilto nebuvo, dažniausiai būdavo keliamasi keltu.“

Knygoje taip pat aptariami garsaus vokiečių keliautojo Friedricho Schultzo, kuris XVIII a. lankėsi Kaune, atsiminimai. Keliautojui labai patiko dabartinėje Rotušės aikštėje esanti Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčia, Rotušės bokštas.

Savo užrašuose keliautojas pažymi, kad miestas anksčiau buvo tirščiau gyvenamas, labiau klestintis, tačiau dabar patiria sudėtingą laiką. F. Schultzą vargino Rusijos kariuomenės įgula, kuri pranašavo, kad nepriklausomybės laikai Kaunui greitai baigsis. Keliautojas užjautė daug stichijų šiame amžiuje iškentusius kauniečius, grožėjosi senamiesčio bažnyčiomis, nedideliais, bet jaukiais nameliais ir neseniai restauruotu Rotušės bokštu. Būtent šios vietos ir jų aura sieja tuometį ir dabartinį Kauną. Juos suartinti ir yra vienas pagrindinių šios knygos tikslų.“